Gendručio Morkūno knygos „Traškančios žvaigždės“ recenzija

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-03-29 12:31

Spausdinti | Komentarai

Gendručio Morkūno knyga „Traškančios žvaigždės“

Pasirodo, traškėti gali ne tik seni kaulai, laužoma duonos pluta, sušalusios tvoros, bet ir… žvaigždės. Du Gendručio Morkūno apsakymai − „Traškančios žvaigždės“ ir „Gydomųjų žuvų blizgė“, sugulė į nedidelę, bet prasmingą knygą, kuri dalyvavo „Metų knygos rinkimuose“ ir pelnytai pretendavo tapti geriausia 2016 metų knyga vaikams (ir ne tik). Kodėl gi verta diskutuoti apie „Traškančias žvaigždes“ ir patį Gendrutį Morkūną; kuo jo kūryba išsiskiria iš kitų Lietuvos rašytojų darbų?

Gendrutis Morkūnas – fizinių mokslų daktaras, radioekologijos ir radiacinės saugos specialistas, mokslo populiarinimo knygų autorius, eseistas, vaikų rašytojas. Būtent kaip vaikų rašytojas G. Morkūnas Lietuvos padangėje apsireiškė 2005-aisiais su romanu „Vasara su Katšuniu“, kuris iškart pelnė reikšmingiausio vaikų literatūros debiuto vardą. Vėliau į skaitytojų rankas ir širdis pakliuvo Gendručio „Grįžimo istorija“, „Blusyno pasakojimai“, „Velniškai karštos atostogos“, „Iš nuomšiko gyvenimo“ ir galiausiai, jau po rašytojo mirties − „Traškančios žvaigždės“. Nors ir rašytos vaikams, tačiau G. Morkūno knygos visai nevaikiškos: nevaikiškai brandžios ir gilios. Jose gvildenami žodžiais sunkiai apibūdinami, tačiau nujaučiami dalykai: meilė, pagarba, užsispyrimas, pyktis. Autoriui labai svarbi orios vaikystės tema (taip taip, egzistuoja ne tik ori senatvė). „Rubinaityje“ skelbtame interviu, atsakinėdamas į Kęstučio Urbos klausimus apie vaikystę, rašytojas prasitarė, kad jam kraujas užverda, kai suaugę klausia vaiko, ką jis labiausiai myli, liepia bučiuotis ir daryti visokius ten utiutiu. Nereikia nė sakyti, kad „Traškančiose žvaigždėse“ nerasime net mažutėliausio utiutiu.

Pirmasis knygos apsakymas „Traškančios žvaigždės“ – tai istorija apie darbščius, bet į destrukciją linkusius suaugusiuosius ir ne pagal amžių narsius bei išmintingus jų vaikus. Rašytojas pasakoja, kaip atlikę įprastus darbus suaugusieji negali ramiai nustygti vietoje – visus apima pyktis ir noras naikinti. Taip iš niekur nieko prasideda karas. Prisikariavę iki soties suaugusieji vėl puola prie darbų: atstato griuvėsius, gydo sužeistuosius, laidoja žuvusiuosius. Užburtas ratas tikriausiai dar būtų apsisukęs tūkstančius kartų, jei ne vaikai. Vaikams karas nepatiko. Po vieno tokio eilinio kariūkščio įvyko blaiviu protu nesuvokiamas dalykas − sužeistas berniukas atsisakė sveikti. Negana to, jis užsimanė žiūrėti į traškančias žvaigždes. Ilgainiui tokių užsispyrusių, neklaužadų, žvaigždžių išsiilgusių mažųjų ligonių, kaip kokių grybų po lietaus, pradėjo rastis vis daugiau. O kas su tais vaikais-grybais ir keistais suaugusiaisiais nutiko paskui, aš Jums nepasakosiu. Nedidelės apimties kūrinėlyje autorius subtiliai aptaria, it muilo burbulai sproginėjančias, didelių žmonių susikurtas problemas, vaikiškai naivių svajonių kainą, ribą, tarp karo ir taikos ir mažųjų žmonių išmintį.

Perskaičiau „Traškančias žvaigždes“ ir po trijų dienų atsidūriau ligoninėje. Ne, nesusirgau, na bent jau ne taip, kaip knygoje aprašyti berniukai. Situacija pasitaikė kiek subtilesnė: į pasaulį ėmė prašytis naujas berniukas. Viskam ateina savas laikas: laikas gimti, laikas mirti, laikas atrasti puikius rašytojus ir skaityti geras knygas.

Antrasis,  kiek ilgesnis, knygos apsakymas „Gydomųjų žuvų blizgė“ pasakoja apie berniuką, kuris savo noru nusprendžia susirgti. Susirgęs atsiduria ligoninėje ir užmezga paslaptingus santykius su palatos kaimynu – berniuku, kuris nuolatos slepiasi po antklode ir tarytum didžiausią lobį saugo nuo senatvės parūdijusią blizgę. Personažų lūpomis rašytojas kalba apie ligoninės kasdienybę, vaikų-tėvų santykius, drovumą ir baimes, atsidūrus neįprastoje aplinkoje ir sutikus naujus žmones. Šalia pilkų palatos sienų ir prėsko ligoninės maisto veriasi ir kitoks, stebuklingas, suaugusiojo akiai ne visada pastebimas pasaulis – rentgeno aparatu apšvitinti žmonės, patys šviečiantys nelyginat jonvabaliai, slapta, tiesiog rankomis valgomi varškėčiai ir senelio blizgė, kuria pagautos gydomosios žuvys padėjo išsimaitinti visai, Sibiran ištremtai šeimai. Ir vėl be patoso ir meilikavimo gvildenamos nevaikiškai rimtos ir sunkios temos: gyvenimas, mirtis, pasiaukojimas ir draugystė. Atvertęs paskutinį apsakymo puslapį supranti, kad iki galo knygos dar neperskaitei: tokių knygų apskritai neįmanoma perskaityti, jas galima tik trumpam padėti į šalį ir po lengvo atokvėpio vėl skaityti, dar ir dar kartą.

Tėvystės išbandymai mane, kaip ir žiema kelininkus, ištiko netikėtai. Pirmasis iššūkis − pakeisti sauskelnes; girdėjau, kad vaikutis „prikrovė“ į kelnes. Geros mamos juk neleidžia savo atžaloms miegoti apsikakojusioms. Aš irgi norėjau būti gera mama… bet viskas, ką įstengiau daryti – tai rymoti prie sūnelio lovos ir nė krust iš vietos. Tada supratau, kad išsigandę ir maži žmonės vienodai trapūs, kad ant ligoninės sienų, nelyginant pelėsis, kaupiasi slogulys, kad baisiausiai noriu išeiti į lauką ir užversti galvą į dangų. Noriu traškančių žvaigždžių. Noriu taip, kaip tik gali norėti maži vaikai.

Knyga išties nepaprasta. Meluočiau sakydama, kad man svetima vaikų literatūra: esu perskaičiusi ne vieną dešimtį vaikiškų knygų ir knygelių, bet tokios, kaip G. Morkūno „Traškančios žvaigždės“ iki šiol rankose laikyti neteko. Visų pirma, nustebino knygos siužetinė linija – aprašomi sergantys vaikai. Pirmajame apsakyme berniukas piktybiškai atsisako pasveikti ir taip sugriauna nusistovėjusią suaugusiųjų pasaulio tvarką, antrajame maištaudamas prieš valdingą mamą, vaikas tyčia suserga ir atsiduria ligoninėje. „Traškančiose žvaigždėse“ vaikai serga, o suaugusieji kariauja, pamokslauja ir bamba, „Gydomųjų žuvų blizgėje“ vaikai serga, o suaugusieji pyksta, nurodinėja ir purkštauja. Ko čia bambėti ir purkštauti ant nelaimingų, paliegusių vaikų? Sakytum nuotaika visai nesmagi ir nebūdinga vaikiškoms knygoms, tačiau čia ir slypi triukas. Rašytojas geba abi, iš pirmo žvilgsnio, sunkias istorijas įvilkti į lengvą ironijos rūbą ir apgobti gerumo aura. Skaityti apie rimtus ir baisius dalykus pasidaro kažkaip paprasta ir malonu. Antrajame apsakyme „Gydomųjų žuvų blizgė“ į rišlų pasakojimą įkomponuoti intarpai apie atomų pasaulį tik dar labiau sustiprina knygos kitoniškumą. Taupūs, bet taiklūs ir todėl nevarginantys autoriaus samprotavimai apie elementariąsias gyvenimo tiesas lengvai suprantamos tiek suaugusiajam, tiek vaikui. Knygoje nėra nei laimingų, nei liūdnų pabaigų: rodos, kad autorius sąmoningai paliko skaitytojams tuščios erdvės apsispręsti, kokios pabaigos jie nori. Tegul patys susidėlioja taškus ant „i“.

„Traškančiose žvaigždėse“ G. Morkūnas išaukština vaikystę: idealizuoja mažuosius pasaulio gyventojus, negaili jų charakteriams nuovokos ir sumanumo, geraširdiškumo bei atjautimo. Keistokus jų norus, poelgius ir pokalbius vaizduoja kaip normą, o tarsi savaime suprantamus suaugusių samprotavimus ir tėvišką rūpestį (dažnai lydymą ir tėviškų priekaištų) pateikia kaip didžiausią kvailystę. Siųsdamas tokią žinutę autorius stengiasi padėti vaikams išsivaduoti iš suaugusiųjų vergijos. Skamba nemaloniai, tačiau tiesa ta, kad vaikai iki šiol patiria be galo daug diktato ir prievartos, yra žeminami ir menkinami. Netinkamą suaugusiųjų požiūrį į vaikus iliustruoja trumpas, bet taiklus sakinys, iš apsakymo „Gydomųjų žuvų blizgė“: „O man turi patikti tai, kas patinka mamai.“ Bet juk tai ne tiesa, taip neturėtų būti. Mažas žmogus vis vien yra žmogus. Mažųjų reikia paisyti, klausytis ir stengtis suprasti. Bendrauti kaip lygus su lygiu, o ne kaip su dresuota cirko beždžionėle. Nuoširdžiai netikiu, kad suaugusieji piktybiškai skaudina vaikus. Suaugę žmonės klumpa ir klysta iš nežinojimo bei nepatyrimo. Dėl to jiems nepatogu ir gėda (vaikai apie tai tikriausiai nesusimąsto). Dažnai suaugusiesiems labai gėda tiesiog pripažinti, kad klydo, tačiau juk niekas ir nesako, kad tai lengva. Dar nesako, kad lengva gyventi ir auginti vaikus. Nesako ir taškas. Matyt tam yra pagrindo. Bet jei jau suaugusieji turi tiek drąsos ir ryžto mažąjį žmogų pasikviesti į šį pasaulį – reikia neišbarstyti tos drąsos ir mokantis gyvenanti kartu su juo. Pavyzdžiui, aš jau išmokau be baimės pakeisti sauskelnes. Vėliau mokysiuosi didesnių dalykų: klausyti ir suprasti. Na, o Gendručiui Morkūnui ačiū ne už sauskelnių keitimo pamokas, bet kai ką svarbiau − „Traškančias žvaigždes“ – knygą, kuri taip puikiai moko vaikus svajoti ir siekti užsibrėžtų tikslų, o suaugusiuosius teisingai klupti ir klysti.

 

Greta Kiškytė

Gendrutis Morkūnas. „Traškančios žvaigždės”. Vilnius: VšĮ Aštuntoji diena, 2015.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt