Jis ir jo gražioji, energingoji duktė triumfuos kovoje su istorija.
GLORIA GOLDREICH (Glorija Goldraich) – aštuonių bestseleriais tapusių romanų autorė, su šeima gyvenanti Niujorke. „Mano tėvas Šagalas“ – tikrais faktais paremtas romanas apie Idą, vieno žymiausių XX a. tapytojų Marco Chagallo (Marko Šagalo) dukterį.
Gražuolę dukrą Markas Šagalas saugojo kaip savo akį ir tapė daugybę kartų, kol užsispyrėlė Ida galiausiai ištrūko iš saugaus kontroliuojančių tėvų lizdelio ir išlėkė studijuoti į Paryžių. Ten jos laukė meilė – neturtingas studentas pavergė karštakraujės Idos širdį. Bet Idos meilė ir nepriklausomybė labai trapios: nacių okupuotoje Prancūzijoje žydų tautybės Šagalas – vienas ryškiausių taikinių. Tačiau nieko, išskyrus savo tapybą, nematantis menininkas atsisako pripažinti grėsmę.
Idai tenka rinktis – ar ieškoti savojo kelio ir išlįsti iš tėvo šešėlio, ar palaidoti savarankiško gyvenimo ambicijas ir gelbėti tėvą nuo jam gresiančių pavojų ir nuo jo paties. Šis klausimas nuolat lydės talentingą moterį – iš Prancūzijos į Didžiąją Britaniją, iš ten – į Niujorką ir vėl atgal į Europą.
Ida Šagal – ypatingo likimo moteris, kupina talento gyventi. Mylėjusi gyvenimą ir mokėjusi jį švęsti net ir sunkiausiomis akimirkomis. Mylėjusi savo tėvą ir jo nekentusi. „Mano tėvas Šagalas“ – romanas apie meno pasaulį, menininko egoizmą ir talentą, meilę ir neapykantą, grėsmes ir intrigas. Apie genijų ir jo mūzą, kurie negalėjo ištverti vienas be kito. Knyga tarsi Marko Šagalo paveikslas – kupina poezijos, sapnų ir aistros.
***
Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoje Paryžiuje tvyrojo chaosas. Priimamasis buvo užgriozdintas dėžėmis, oras troškus nuo deginamų dokumentų kvapo. Jei miestas neatlaikys vokiečių puolimo, amerikiečiai, be abejonės, skubiai evakuosis. Jūrų pėstininkas nenoriai praleido Idą, o nusikamavęs kultūros atašė išklausė jos prašymo dėl vizų tėvams nepakeldamas akių nuo stirtos dokumentų.
– Jie garsūs žmonės, – sakė Ida. – Mano tėvas yra visame pasaulyje žinomas dailininkas.
– Be abejo, aš žinau jūsų tėvą. Žinau, kokia jo reputacija. Bet jis yra rusas. Rusų imigrantų kvota jau išnaudota, – atsakė jis.
– Mano tėvas yra Prancūzijos pilietis.
– Prancūzų kvota taip pat išnaudota. Bet jeigu įvyktų koks stebuklas ir vieta atsilaisvintų, atminkite, kad jūsų tėvai privalo turėti po tris tūkstančius dolerių, – tai garantija, kad jie sugebės pragyventi Jungtinėse Valstijose. Ir, žinoma, jie turės susimokėti už kelionę.
– Tai ne problema, – patikino Ida.
Pinigų tėvo sąskaitoje Škotijos banke turėjo pakakti.
Bet atašė jau nebesiklausė, jo dėmesį prikaustė krūva popierių, kuriuos jam numetė ant stalo išblyškęs sekretorius. Ida neatsigręždama išėjo iš ambasados.
Ji nuvyko į Rapaportų butą ir padėjo uošviams susidėti menką mantą, mat jie ruošėsi keliauti prie pietinės pakrantės. Išeidama Maša Rapaport apžvelgė tuščią butą ir įsimetė raktą į savo nudėvėtą juodos odos rankinę. Dzingtelėjo metalas į metalą. Ji karčiai nusišypsojo.
– Raktas į raktą, – tarė. – Turiu raktus nuo visų namų, kuriuos palikome. Mano namai Maskvoje. Mūsų vasarnamis Kryme. Mano butas Berlyne. Ir štai dabar mūsų parduotuvėlė ir butas Paryžiuje. Kiek aš dar pririnksiu raktų per savo gyvenimą, Ida? Dar vieną, o galbūt du, jei mums seksis. Mes meldžiame stebuklo. Ar nutiks stebuklas, Idočka?
Ida papurtė galvą.
– Mes galime tik tikėtis. Ir melstis, – atsakė ji vangiai, netekusi vilties ir abejinga maldoms.
Ida atsisveikindama pabučiavo Mišelio tėvus. Mašos veidas buvo baltas kaip popierius, o uošvio neskustas skruostas braižė jai lūpas.
– Au revoir.
Jie sušnibždėjo šiuos žodžius vienu metu, ir Ida paskubom išbėgo, kad uošviai nepamatytų jos ašarų.
Grįžusi į savo butuką, ji susikrovė kelis čia likusius daiktus ir lengviau atsiduso supratusi, kad Mišelis buvo trumpam grįžęs ir išsiuntė „Nuotakos krėslą“ į Sen Djė. Ida sukišo savo eskizų sąsiuvinį ir pieštukus į išsipūtusį lagaminą. Tada perdavė durininkei nuomą ir pasakė, kad juodu su Mišeliu išvyksta iš Paryžiaus.
– Ar jūs grįšite, ponia Rapaport? – maloniai paklausė moteris.
– Nemanau, – atsakė Ida.
– Kur keliausite?
– Dar nežinome.
Ji niekuo nepasitikėjo. Netgi šia miela moterimi, su kuria kartais išgerdavo taurę vin ordinaire.
– Suprantu, – liūdnai tarė moteris.
Jiedvi niūriai paspaudė viena kitai ranką ir Ida išskubėjo į autobusą, išvykstantį į Avinjoną.
Jos laukė ilga kelionė, tad ji pirmą kartą po daugelio mėnesių atsivertė eskizų sąsiuvinį. Ida piešė keistą geometrinę kompoziciją: pakrypusį bokštą, sudarytą iš neįprastos formos raktų, ir skara apsigaubusią moterį, išskėstomis rankomis stovinčią bokšto viršūnėje. Baigusi Ida, nustebinta savo įgūdžių, įsistebeilijo į piešinį. Ji buvo beveik pamiršusi, kad taip pat yra dailininkė.
Išsekusi ji užmigo ir pabudo tik autobusui atvažiavus į Avinjoną.
Skambant bažnyčios varpams Ida skubėjo akmenimis grįstomis senovinio miesto gatvėmis į viešbutuką, kuriame buvo apsistoję tėvai. Bet savininkas pažvelgė į ją nustebęs.
– Bet ponas ir ponia Šagalai čia nebegyvena. Jie išsikraustė prieš kelias dienas. Jie persikėlė į savo naujus namus.
– Naujus namus?
Ida žiūrėjo į jį, apstulbinta šių žodžių.
– Taip, ponia. Dabar jie gyvena Gorde. Tai toks gražus miestelis. Žinoma, namą pasirinko keistą, labai keistą, bet jie tvirtai nusprendė. Jie paliko jums laišką su savo nauju adresu. Jūsų tėvai tokie malonūs, tokie mieli. Žiūrėkit, jūsų tėvas padovanojo man savo piešinį, aš jį įrėminau.
Savininkas parodė į įrėmintą piešinį anglimi, vaizduojantį jo viešbutį, – Ida suprato, kad tėvas nupiešė jį paskubom ir nerūpestingai ir vis dėlto nepamiršo kamputyje iškeverzoti savo pavardės.
– Taip. Jie tokie. Labai malonūs. Labai mieli, – sutiko ji.
Ida sėdo į taksi ir išvažiavo į Gordą. Vairuotojas pasakė, kad apie šį skurdų miestelį nelabai yra ką gero pasakyti.
– Čia, Avinjone, mes turime Popiežių rūmus ir Šventojo Benedikto tiltą. O kas gero Gorde? Tik skurdas, daug skurdo. Ponia, gatvės ten, calades[1], tokios siauros ir stačios, kad neįmanoma nueiti iš vienos vietos į kitą nesustojus atsikvėpti.
Ida perskaitė tėvų adresą.
– Žemutinio fontano kvartalas. Kodėl jūsų tėvai nusprendė ten apsigyventi? – nepritariamai paklausė vairuotojas. – Žinoma, nekilnojamasis turtas ten pigus, labai pigus. Jūsų tauta mėgsta viską gauti pigiai, n’est-ce pas? Ir jie moka derėtis. Les Juifs.
Jis atsigręžė, šelmiškai į ją pažvelgė ir pirštais palietė didelį šventojo Benedikto medalioną, kabantį ant kaklo.
Idą išmušė raudonis. Iš kur vairuotojas žino, kad Šagalai yra žydai? Kita vertus, kaip galėtų nežinoti? Markas Šagalas buvo garsus žmogus Prancūzijoje, garbinamas šioje šalyje kaip l’artiste juif, žydų dailininkas, nors jis pats troško būti žinomas kaip l’artiste français. Jeigu jau Avinjono taksi vairuotojas žino, kad Markas yra žydas, vadinasi, jo tautybė žinoma visoje Prancūzijoje. Jeigu vokiečiai įsiverš, jis bus tarytum pažymėtas.
Ida spoksojo pro langą, o vairuotojas kilo įkalnėn ankštomis calades pro siaurus rausvus akmeninius namukus. Jis važiavo zigzagais vingiuotomis gatvėmis ir alėjomis, keiksnodamas šešėlius, temdančius jam regėjimo lauką.
– Štai ir Žemutinio fontano kvartalas, – galiausiai sumurmėjo ir sumažinęs greitį sustojo priešais didžiulį akmeninį stačiakampio formos pastatą. Vairuotojas žvilgtelėjo į Idos duotą adresą ir atsigręžė. – Ponia, čia kažkokia klaida. Jūsų tėvai tikrai negali čia gyventi. Anksčiau čia buvo vienuolių valdoma mokykla. Mano sesuo čia mokėsi. Mokykla apleista jau daugelį metų. Patalpos čia didžiulės ir jas nelengva prišildyti. Mano vargšė sesuo per pamokas drebėdavo iš šalčio. Ir čia daugybė didžiulių langų. Šventosios seserys valandų valandas juos valydavo. Kas norėtų gyventi kambariuose su tokiais langais? Jums turbūt nurodė klaidingą adresą.
– Galbūt tėvas laikinai jį išsinuomojo, – atsakė Ida. – Jis dailininkas ir jam reikės vietos paveikslams, kol nuspręsime, ką daryti toliau.
Nuo šių žodžių jai net burnoje apkarto. Ką jie dar gali nuspręsti? Ida sumokėjo taksistui ir nepagailėjo arbatpinigių.
– Matote, pone, – tarė ji, kai jis nustebęs pažvelgė į banknotus, – mes, les Juifs, esame dosnūs žmonės.
Vairuotojas susigūžė ir padėjo iškrauti jos lagaminus.
– Žinoma. Nenorėjau jūsų įžeisti, ponia.
– Suprantu. Niekas nenori įžeisti, – vangiai tarė Ida.
Ji nebeldusi stumtelėjo sunkias duris – jos plačiai atsivėrė ir patalpą nutvieskė saulės spinduliai. Bela ir Markas, išgąsdinti staigios šviesos, atsigręžė ir šoko jos pasitikti. Jų veidai buvo išraudę, o balsai tvirti.
– Idočka. Kaip puiku, kad atvykai. Argi čia ne gražu? Tiek daug erdvės, tiek daug nuostabios šviesos. Tikras stebuklas, kad radome tokią puikią vietą, – susijaudinęs kalbėjo Markas.
Ir stipriai ją apkabino.
Bela pabučiavo Idą į skruostus – jos apatijos neliko nė kvapo. Ji dėvėjo įprastą kraustynių aprangą. Ida atpažino drabužius, kuriuos motina visada vilkėdavo išpakuodama mantą, ir nublukusią skarelę, kuria buvo apsirišusi juodus plaukus.
– Ma chérie. Mieloji. Mes tau paruošėme staigmeną. Eikš prie lango. Žiūrėk, koks pro jį atsiveria vaizdas, – šūktelėjo ji, vesdamasi Idą per kambarį.
Bela mostelėjo plunksnų šluotele it skeptru ir parodė didžiulį kambarį su daugybe langų; ji buvo šios naujosios karalystės valdovė. Ji nebebuvo nuomininkė, ji vėl turėjo namus. Ida žinojo, kad motina laimingiausia būna kurdama jaukią ir svetingą jų šeimos tvirtovę, kurioje pati karaliauja. Pasaulis gali nugrimzti į chaosą, bet jos namai bus tvarkingi ir gražūs.
Bela nuvedė Idą prie plačiai atverto lango – jo stiklai spindėjo popietės saulėje. Ida įsistebeilijo į levandų – trapių gėlių, kuriomis kvepėjo visas kambarys – laukus. Tada pažvelgė aukščiau ir pamatė įspūdingas dangų siekiančių Vokliūzo kalnų atodangas, nubarstytas sidabriškais žėručiais.
– Taip. Vieta puiki, – pritarė Ida. – Ir vaizdas nuostabus. Suprantu, kodėl išsinuomojote.
Tėvas pažvelgė į ją su nuostaba.
– Bet mes neišsinuomojome. Išsinuomoti nebuvo galimybės. Mes nusipirkome.
– Nusipirkote?
Ida negalėjo tuo patikėti. Kaip tėvai galėjo nusipirkti namą šalyje, iš kurios netrukus teks bėgti? Dabar buvo metas pirkti papuošalus ir deimantus, lengvai gabenamus ir paslepiamus niekučius, kuriuos galima mainyti į pinigus, duoti kaip kyšį, pasiūlyti dokumentų klastotojams už paslaugas. Žydai neperka namų, jei žino, kad juos teks palikti gniaužiant rankose raktus nuo durų, kurių galbūt niekada neatrakinsi. Jos tėvai, kaip ir Mišelio motina, turi raktus nuo apleistų namų ir studijų Vitebske ir Berlyne, Paryžiuje ir Monšovė. Ir dabar dar bus raktai nuo vienuolyno mokyklos Gorde. Ida išraudusi iš pykčio piktai dėbtelėjo į juos.
– Taip, žinoma, kad nusipirkome, – atsainiai tarė Markas. – Kodėl ne? Mums abiem patiko šis pastatas. Yra vietos sudėti mano paveikslus, be to, įsirengiau čia puikią studiją. Ir tu dar nematei visų kambarių. Yra kambariai tau ir Mišeliui. Manėme, kad tau patiks.
Ida vos pajėgė išlaikyti ramų balsą ir suvaldyti pyktį.
– Kiek jūs sumokėjote? – paklausė ji, bijodama išgirsti atsakymą.
Markas nuėjo prie apkrauto stalo ir pasirausė popierių krūvoje.
– Turiu čia pirkimo sutartį. Tuoj. O, štai ji. Nori pamatyti?
– Ne. Noriu žinoti, kiek sumokėjote, – pakartojo Ida.
– Palauk. Tuoj rasiu kvitą.
Markas vėl ėmė raustis tarp popierių, nekreipdamas dėmesio, kad kai kurie krinta ant grindų. Ten buvo sąskaitų, laiškų, laikraščių iškarpų, greitosiomis pakeverzotų pirkinių sąrašų. Jis, kaip visada, tikisi, kad duktė visa tai sutvarkys, karčiai pagalvojo Ida. Ji juk buvo jo sekretorė ir buhalterė.
– Nerandu kvito, – sumurmėjo Markas. – Bet aš įrašiau tą sumą į čekių knygelę, kaip manęs ir prašei daryti.
Jis džiugiai nusišypsojo kaip berniukas, laukiantis pagyrimo už gerą darbą, ir padavė jai oda įrištą čekių knygelę. Idos širdis apsunko pamačius raudoną Karališkojo Škotijos banko spaudą. Žinoma, ji paliko jam ir banko, ir čekių knygelę. Jai nešovė į galvą, kad Markas ją patikrins, ir tikrai nemanė, kad jis gali išrašyti čekį iš šitos sąskaitos. Mokesčiais ir sąskaitomis rūpinosi Ida. Markas tvirtino, kad yra abejingas pinigams. Jį domino tik jo menas. Jis neturėjo laiko užsiimti tokiais niekais kaip pinigai.
Ida buvo įgudusi buhalterė. Ji rūpestingai vedė apskaitą, tikrindavo bankų ataskaitas ir viską perskaičiuodavo. Ji puikiai žinojo, kiek jie turi pinigų Karališkajame Škotijos banke: ten buvo sudėtos pajamos iš parodos Lesterio galerijoje ir pinigai, gauti iš Gugenheimo ir Volaro. Ida žinojo, kad sterlingų sąskaitoje pakaktų jų kelionei ir trijų tūkstančių dolerių užstatui už žmogų – viso to jiems reikės prašant JAV vizų. Tie pinigai buvo jų vienintelis apsidraudimas, jų išgyvenimo garantas.
Ida drebančiomis rankomis paėmė iš tėvo knygelę ir įsistebeilijo į nekilnojamojo turto agentui iš Avinjono išrašytą čekį už šią apleistą katalikų mokyklą. Šeši tūkstančiai septyni šimtai Anglijos svarų sterlingų. Idai užgniaužė kvapą, burną sutraukė šleikštulys. Ji susmuko krėsle ir įsikibo į ranktūrius – tada pastebėjo, kad tai naujas krėslas, apmuštas raudonu aksomu. Dar daugiau pinigų buvo išleista perkant baldus. Ida karčiai nusišypsojo ir paglostė medžiagą. Ką tėvas darys su šituo raudonu aksomu, kai jam teks bėgti iš Gordo? Ji žinojo atsakymą. Jis, žinoma, visa tai paliks čia. Jis buvo pratęs bėgdamas palikti daiktus. Daiktus ir žmones. Jų baldai dulkėjo Paryžiaus, Pasi ir Berlyno saugyklose. Vitebske gyveno jo seserys, Sankt Peterburge ir Berlyne – mokytojai ir draugai, jis visus juos paliko, net nežinojo jų adresų.
Ida giliai atsiduso. Jai nederėjo jam palikti čekių knygelės. Ji žinojo, kad, nepaisydamas garsiai deklaruojamo abejingumo pinigams, Markas visada pirko, ką norėjo, švaistė pinigus savo ir Belos drabužiams, baldams ir kelionėms. Pinigų jam reikėjo ne tik materialinėms gėrybėms įgyti. Pinigai buvo jo ginklas, jo emocinis vėzdas. Ida prisiminė, kaip tėvas, grasindamas nutraukti finansinę paramą, ją privertė pasidaryti abortą ir susituokti.
Ida rūpinosi Marko paveikslų pardavimu, ir nors jis neabejodavo jos sprendimais, visada apsimestinai abejingai klausdavo apie suderėtas kainas ir jos pačios komisinius.
– Padarysiu tave turtinga moterimi, Idočka, – tarė apimtas keisto pasitenkinimo.
Dabar Ida aiškiai suprato, kad jo skelbiamas abejingumas pinigams tebuvo apgaulė. Jis visada žinojo, kiek pinigų jie turi Škotijos banko sąskaitoje, ir nedvejodamas už juos nusipirko namą Gorde ir apstatė su jam įprasta ekstravagancija.
Ida žiūrėjo į tėvą, tarsi matytų pirmą kartą. Markas nusuko akis, vengdamas jos skvarbaus žvilgsnio, o Bela atskubėjo prie jo ir lyg gindama uždėjo ranką ant peties.
– Kodėl tu tokia prislėgta, Idočka? – paklausė jis nekantriai. – Juk matai, kiek daug šis namas reiškia tavo motinai. Galų gale tai juk mano pinigai.
– Taip, žinoma, tai tavo pinigai, – atsakė ji. – Bet aš maniau, kad mieliau juos panaudotum apsaugoti mamočką, apsaugoti mane, Mišelį ir galbūt jo tėvus. Dabar, jeigu per stebuklą ir gautume vizas į Ameriką, neturėtume lėšų užstatams, neturėtume pinigų užsimokėti už kelionę. Tu viską išleidai šiam namui, šiai apleistai mokyklai.
Ida mostelėjo rankomis ir apsidairė po kambarį, nutviekstą blausios šviesos – virš Vokliūzo kalnų tvenkėsi audra.
– Mums nereikia vizų, – atkirto jis. – Niekas nesuims Marko Šagalo. Niekas nedrįs. Mums nereikės bėgti iš Prancūzijos. Mes čia saugūs. Mes esame Prancūzijos piliečiai.
– Kiti vadinamieji Prancūzijos piliečiai, dailininkai ir rašytojai, tokie pat garsūs, kaip tu manai esantis, jau išvyko, ruošiasi išvykti arba ieškosi slėptuvių. Chaimas Sutinas išvyko iš Paryžiaus. Pikasas man sakė, kad Gertrūda Stain ir jos draugė Elisė taip pat išvyko. Maksas Ernstas, Francas ir Alma Verfeliai, Lionas Foichtvangeris, netgi Golas Manas, paties Tomo Mano sūnus, – visi jie ieško prieglobsčio, visi jie supranta, koks iškilęs pavojus. Jeigu Golas, Nobelio premijos laureato sūnus, netiki, kad jo šeimos šlovė jį apsaugos, negi manai, kad mes būsime saugūs, nes tu esi didysis Markas Šagalas? Kaip tu galėjai paleisti vėjais mūsų galimybę išlikti? – karčiai paklausė ji.
– Dar yra pinigų, – gūžtelėjo pečiais jis. – Tavo pačios sąskaita dar neliesta.
– Iš lėšų, kurias vadini „mano sąskaita“, mes gyvenome visus šiuos mėnesius. – Idos balse buvo girdėti sarkazmas, paskui jis peraugo į pyktį. – Niekada apie tuos pinigus negalvojau kaip apie „savo“. Maniau, kad tai šeimos sąskaita, ir aš juos leidau šeimos reikmėms.
Ida perėjo kambarį ir atsistojo priešais atvirą langą. Jau lynojo, ir ji persisvėrė per palangę, kad lietaus lašai atvėsintų veidą, suvilgytų plaukus. Pyktis išsisklaidė ir ji susitaikė su likimu. Ji įkvėpė salsvo oro.
Dar ne viskas prarasta. Laikas vis dar jų pusėje. Vokiečiai užgrobė Belgiją ir Olandiją, bet Prancūzija tęs kovą už laisvę. Argi ministras pirmininkas Polis Reno neužtikrino tautos, kad Paryžius atsilaikys? Ida prisiminė žodžius, kuriais jis kreipėsi į tautą: „Būkime verti šios didingos valandos… įveikime šalį ištikusias nelaimes.“ Dar gali ateiti pagalba iš Jungtinių Amerikos Valstijų – ten buvo įkurtas pagalbos menininkams komitetas. Ida parašė lordui Klerkui ir paprašė Britanijos vizų. Be to, dar yra Palestina. Ida atsigręžė į motiną ir prisivertė nusišypsoti. Tada linktelėjo tėvui, nenoromis parodydama, kad atleido.
Bela su palengvėjimu atsikvėpė. Ji bijojo, kad karštas Marko būdas ir Idos įsiūtis, atsimušę lyg titnagas į akmenį, įplieks nevaldomą gaisrą. Bent jau šito buvo išvengta. Ji pabučiavo Idą ir nuvalė lietaus lašus jai nuo sudrėkusių plaukų.
– Eime, Idočka. Parodysiu, kokį puikų kambarį tau paruošiau, – tarė ji. – Kaip nuostabu, kad turime savo namus, kad esame saugūs šiame nuostabiame pastate.
Ida nusekė paskui ją į erdvų miegamąjį. Ten pareigingai pasigėrėjo austa purpurine lovatiese ir ryškiaspalviais raštais išmargintomis pagalvėlėmis, kurias Bela buvo išdėliojusi ant jos lovos. Ant nubaltintos sienos kabėjo „Nuotakos krėslas“. Ida pažvelgė į paveikslą, tada pasilenkė pauostyti baltų rožių, kurių Bela buvo pamerkusi į juodą keraminę vazą, stovinčią ant staliuko prie lovos. Atrodė, kad tie išsiskleidę žiedai ištraukti iš kaspinu perrištos sniego baltumo rožių puokštės, gulinčios ant tuščio vienspalvio nuotakos krėslo. Ant rašomojo stalo Bela buvo pastačiusi į sidabrinius rėmelius įdėtą Mišelio nuotrauką. Ida apžiūrėjo jo liesą veidą, liūdnas tamsias akis.
„Kur jis dabar? – pagalvojo ji. – Kur dabar mano Alpių kalnų mylimasis, mano nusikamavęs vyras?“
– Ačiū, mamočka. Kambarys nuostabus, – galiausiai tarė.
Kaltinimų daugiau nebus. Kas padaryta, tas padaryta. Ji ras išeitį, ji sugalvos naują išsigelbėjimo planą.
[1] Siauros, reljefiškos akmenimis grįstos gatvelės (pranc.).
Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 583 p. Dailininkė Ilona Kukenytė.
