Karilė Levickaitė / © Daliaus Naginevičiaus nuotr.

Nematau tragedijos žurnalų lapų plėšyme. Juokinga, groteskiška, neapgalvota įstatymo taikymo detalė – taip, bet ne tragedija. Išimtis užsienio periodiniams leidiniams turi būti padaryta – visi tai suprantame. Taip pat, deja, labai daug įstatymų Lietuvoje priimami, o paskui tvarkomi poįstatyminiais aktais arba pataisomis. Bet juk esmė – alkoholio reklamos kontrolė.

Neįmanoma paneigti, kad Lietuvoje alkoholio vartojimo rodikliai didžiuliai, net nesvarbu, kuria statistika remsimės – 13 ar 18 litrų gryno alkoholio per metus tenkančio vienam gyventojui. Tai yra tiesiog daug. Ir sunku būtų rasti argumentų norint sumenkinti tokio suvartojamo alkoholio kiekio žalą visuomenės sveikatai.

Kalbant apie psichoaktyvių medžiagų vartojimo problemas, daugiau tragedijų yra kitur. Vangiai vystoma…. tiksliau, nelabai vystoma… o jei dar tiksliau – daug metų visai nevystoma socialinių ir sveikatos specializuotų paslaugų grandinė žmonėms, turintiems problemų dėl psichoaktyvių medžiagų naudojimo. Ypač regionuose. Tai nepadeda mums negerti.

Bet grįžtu prie reklamos draudimo. Lygiai prieš 10 metų vyko tokia iniciatyva, kuomet Alkoholio kontrolės įstatymo projekte buvo siūloma nuo 2012 metų visiškai uždrausti alkoholinių gėrimų reklamą, iki 2012 metų taikant pereinamąjį laikotarpį ir leidžiant reklamuoti tik silpną alų ir natūralios fermentacijos alkoholinius gėrimus. Seimas tokioms nuostatoms pritarė. Tačiau, kaip aukščiau minėta, įstatymai tvarkomi ir po išleidimo. Ir dėl „švento“ krepšinio ir kitų „gyvybei būtinų“ TV transliacijų buvo padaryta išimtis silpniems alkoholiniams gėrimams. O 2011 metais Seimas nubalsavo, kad totalių draudimų nuo 2012 metų taikyti iš viso nereikia. Nereikia ir tiek. Nes krepšinis, ekonomika… na, patys žinote.

Atsitiko taip, kad 2008 m. dirbau prie socialinės kampanijos, kuri buvo skirta didinti visuomenės sąmoningumui, siekiant užkirsti kelią nepilnamečiams įsigyti alkoholio ir tabako. Jeigu dabar atrodo kitaip, tai prieš 10 metų praktika buvo tokia, kad niekas asmens dokumentų parduotuvėse nereikalaudavo, o paaugliams alkoholis buvo gana nesunkiai prieinamas.

Taigi, ta reklaminė kampanija nebuvo nei didelė, nei labai reikšminga – ko gero, kaip ir dauguma nevyriausybinių organizacijų (NVO) vystomų iniciatyvų Lietuvoje. Tačiau jau sutarus su viena televizija dėl video klipo rodymo, su manimi panoro susitikti tokios vienos radijo stotis ir televizijas vienijančios asociacijos toks vienas vadovas. Jis pasiūlė mūsų iniciatyvą išplėtoti iki, jo žodžiais tariant, neaprėpiamo žiūrimumo rodiklių per Lietuvos visas televizijas. Tiek jau to, kad tame mūsų klipe ir tabakas figūravo. Tik va logotipą vieną pridėti būtų tos asociacijos reikėję… Atsisakius tai padaryti, po dviejų dienų pasirodė labai panašus klipas su vienu vieninteliu logotipu, kuris išties buvo rodomas kas kelias minutes visose televizijose. O spaudoje (tuomet dar nebuvo socialinės medijos – įsivaizduojate?) mirgėjo pasisakymai, kad reikia ne silpnų alkoholinių gėrimų reklamą per televiziją drausti, kuri neva padeda vartotojui atsirinkti produktą, o pažaboti prekybininkus, kurie vaikams pardavinėja sidrą ir alų. Tai ir buvo įrodyta – diskusijoje dėl reklamos (ne)draudimo alkoholio pramonės pasiūlytus „argumentus“ naudojo net ir politikai bei visuomenės nuomonių lyderiai, kurie beveik sutartinai teigė, kad reklama – nieko tokio, sustabdyti reikia prekybininkus ir problema bus išspręsta.

Dabar turime visišką draudimą alkoholio reklamai. Na, sutvarkys tuos užsienio žurnalus – nebereikės plėšyti, tikiu. Suprantu, kad pikta dėl jų, nors prenumeruojasi gal koks pusė procento visų Lietuvos gyventojų. Čia panašiai kaip su Lukiškių aikšte, per kurią praeiname per metus gal sykį, bet dėl paminklo projekto skauda visiems. Bet ar įsivaizduojate, kad ateina politikai, kurie sako „Mes grąžinsime jums teisę matyti alaus reklamą per televiziją!“ Ar tikrai „pirksime“ šią idėją? Ar šoksime rateliu ir skanduosime „Aš vėl matysiu savo Chardonnay paveikslėlius!“ ?

Aš nepasirašyčiau. Kodėl? Todėl, kad kiltų klausimas „Kodėl ir kas už to slypi?“

Dabartinių valdančiųjų fanatizmo ir kontrolės apraiškos nepatinka ir man. Vien dviejų metų kalėjimas už marihuanos turėjimą ne platinimo tikslais yra absurdo tėvas, motina ir šventa trejybė kartu sudėjus. Tai nepatiktų bet kuriam liberaliai mąstančiam žmogui, kokia save ir laikau.

Tačiau šalia liberalių nuostatų dar turiu ir socialinės atsakomybės saugiklį. Jis neleidžia atmesti alkoholio reklamos draudimo idėjos kaip niekingos, nes kartu su kitomis svarbiomis alkoholio prieinamumo ir vartojimo mažinimo priemonėmis griežtą reklamos kontrolę rekomenduoja ir Pasaulio sveikatos organizacija.

Aišku, neabejotina ir tai, kad drausdami reklamą, privalome vystyti paslaugas, be jų mes nepadėsime Jonui, kuris geria maratonais-savaitėmis, ar Marytei, kuri jau dešimt metų geria vakarais po darbo. Nevykdydami psichikos sveikatos švietimo programų, nesuteikdami adekvačių žinių jaunimui jiems priimtinais ir suprantamais būdais, ir toliau apsimesime, kad darome viską, jog alkoholio vartojimo paklausa mažėtų. Visuomenės sveikatos politika turi būti subalansuota, tai reiškia, kad ji turi būti vykdoma visomis svarbiomis kryptimis, kad pasiektų tikruosius rezultatus. Tačiau bandymai ginti alkoholio reklamą – tarsi alkoholio pramonės skatinimas „Gaminkite ir parduokite mums dar daugiau!“. Ar tikrai sau dar galime tai leisti?

Karilė Levickaitė, organizacijos Psichikos sveikatos perspektyvos direktorė
Manoteisės.lt

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: