Kaip aš tapau vegane per vieną naktį?

Paskelbė: debesyla.lt Data: 2016-11-04 02:34

Spausdinti | Komentarai

Milena Koles / asmeninio archyvo nuotr.

Veganai. Vieniems žmonėms tai aukščiausia atjautos ir empatijos forma, o kitiems – nesuvokiamas iškrypimas, kenkiantis sveikatai ir viso pasaulio gerovei.

Tačiau ar tu kada nors troškai pakeisti savo mitybą… Per vieną naktį? Pakeisti ir daugiau nebegrįžti prie to, ką valgei anksčiau?

Jei skamba įdomiai, šiandienos pašnekovė Milena Koles (ta pati, kuri rašė kelis straipsnius į Debesylą) būtent taip ir pakeitė savo kasdienybę. Vieną dieną suvokė, kad negali gyventi, valgydama kitus gyvius… Ir tapo vegane.

Tai gana įdomi istorija, nes atrodo, kad Milenai ekstremalūs mitybos pokyčiai… Nesukėlė jokių sunkumų!

Labas! Pirmiausiai, kas tu tokia?

Esu Milena Kolesinskaitė, man 24 metai. Širdyje esu rašytoja, kūrėja, menininkė ir smalsi persona. Taip pat mėgstu linksminti žmones, tobulėti semdamasi išminties iš gyvenimo ir aplinkos.

Ar dažnai keli sau iššūkius? Kur dešimtbalėje skalėje nuo bailiojo Nuobodylos iki superherojaus Betmeno padėtum save?

Prieš penkerius metus tikrai savęs neįsivaizdavau tokios, kokia esu dabar. Kartais dėl to pasijuntu keistai. Jeigu ta paauglė Milena, kuria buvau, būtų sutikusi šiandieninę mane, veikiausiai būtų pažvelgusi į mane kaip į kokį laukinį žvėriuką…

Negaliu pasakyti, kad iššūkius sau keliu dažnai. Dažniausiai jie įvyksta tada, kai jaučiu, jog jau pribrendo laikas. Iššūkiai yra brandinami, nes nė vienas iš jų neįvyksta „tiesiog“ – visi jie man labai reikalingi.

Tarp bailiojo Nuobodylos ir Betmeno save padėčiau per viduriuką (5-6).

Nors ir turiu nemažai vidinio užtaiso, mane vis dar kontroliuoja nereikalingos baimės ir kompleksai, kurie išsivystė bėgant laikui, kad ir kaip stengiausi jų išvengti.

Papasakok, kokio iššūkio ėmeisi ir kokios buvo jo taisyklės?

Nelabai maloniai jaučiuosi šį dalyką vadindama iššūkiu, nes man jis buvo labai lengvas. O juk iššūkis turėtų būti sudėtingas, taip?

Aš tapau veganeKitaip sakant, per vieną dieną drastiškai pakeičiau savo gyvenimo būdą.

Per vieną dieną iš visiškos mėsėdės (vištienos šlauneles suvalgydavau bent keturias, patiekalai skęsdavo grietinėlėje ir juose turėdavo būti nors menkas gabalėlis kumpio, tuno ar konservų, blogiausiu atveju – bent jau mėsos kvapas (!)) tapau vegane.

Jokios mėsos, jokių pieno produktų, jokių kiaušinių ir medaus. Perku vien veganišką kosmetiką ir stengiuosi kiekvieną centą investuoti atsakingai.

milena-koles

Milena Koles / asmeninio archyvo nuotr.

Dauguma žmonių pirmiau pereina į vegetarizmą ir tik tada – į veganizmą. Kodėl tu nusprendei mitybą keisti taip staigiai?

Norėjau greitų pokyčių ir greitų rezultatų. Nenorėjau laukti mėnesius ar metus, kol pamatysiu pirmus pokyčius. Tuo metu supratau, kad reikia drastiškai viską pakeisti. Taip pat nebegalėjau laukti ir dėl etinių bei moralinių priežasčių – nebūčiau galėjusi gyventi su savimi, žinodama kokią žalą darau gyvūnams, kad patenkinčiau neesminius savo poreikius. Šitas iššūkis, manau, buvo nulemtas.

Esu gyvūnų mylėtoja – visada buvau iš tų vaikų, kurie norėdavo glostyti karves ir eidavo į tvartą, kad galėtų bent akies krašteliu žvilgtelėti į kiaules. Niekada neatsisakydavau progos važiuoti į kaimą arba bet kur, kur buvo gyvūnų.

Augant mama man ir sesei diegė sveikos mitybos principus, todėl mes užaugome žinodamos, kas yra sveika, o kas nelabai, sąmoningai vengdamos „šlamštmaisčio“ ir kokakolų.  Tačiau atsitiko taip, kad dabar mamą mokau aš.

Taigi, visą gyvenimą iš lėto ėjau šio iššūkio link. Man tereikėjo paskatinimo ir daugiau informacijos.

Šiuo metu vis dar intensyviai vyksta diskusijos apie tai, kad veganai su maistu negauna visų reikalingų medžiagų. Ką atsakytum tai teigiantiems žmonėms?

Manau problema ta, kad retas kuris žino, kiek ir kokių medžiagų reikia žmogaus organizmui. Daugiau pasidomėję žmonės sužinotų, kad tinkamai subalansuota veganiška mityba gali būti netgi labiau pilnavertė nei įprasta. Viskas priklauso nuo pasirinkto maisto raciono.

Jeigu valgysite tik makaronus ir keptas bulves, ko gero, jūsų mityba nebus pilnavertė. Bet jeigu į savo racioną įtrauksite daug įvairaus augalinio maisto – problemų neturėtų iškilti.

Žinoma, reikia atsižvelgti ir į tai, jog šių laikų žemdirbystė nėra pajėgi išauginti maistą, kuris būtų pilnavertis, todėl bet kokią mitybą turinčiam žmogui reikėtų reguliariai tirtis kraują ir rūpintis savo sveikata ir, galbūt, naudoti kai kuriuos maisto papildus.

Man nebuvo sunku susikurti savo racioną, nes yra mažai produktų, kurių nemėgstu.

Dažniausiai su trupučiu druskos man tinka bet kas. Nesu išranki maistui, bet mėgstu valgyti skaniai ir sočiai. Valgau daug vaisių, kad patenkinčiau gliukozės poreikį, kuo daugiau termiškai neapdorotų daržovių ir įvairių žalumynų, ankštinius ir kruopas. Riboju tik riebalus, perdirbtą maistą ir rafinuotą cukrų.

Kaip organizmas reagavo į pokyčius?

Jokių minusų iš tiesų nepatyriau. Viskas tik pagerėjo – ne iš karto, bet po truputį.

Pirmasis pastebėjimas – lengvumo jausmas ir nesibaigianti energija. Pradėjau geriau miegoti, rytais jaučiausi žvalesnė.

Vėliau pastebėjau ir kitų teigiamų pokyčių organizme – anksčiau šaltuoju metų laiku skaudanti gerklė man buvo įprasta. Tačiau tapusi vegane tai patyriau vos vieną kartą ir lengvai išsigydžiau.

Taip pat pagerėjo oda, atsikračiau nereikalingo riebalų sluoksnio aplink pilvą ir patyriau dar daug kitų smulkių sveikatos pagerėjimų, ko anksčiau net nepastebėdavau.

Tik tapusi vegane išmokau geriau suprasti savo organizmą ir pradėjau juo rūpintis.

Tai ką darei, kai buvo sunku ir norėjosi mesti viską šalin?

Tokių minčių nebuvo. Tačiau kartais apimdavo mažyčiai panikos priepuoliai. Jie trukdavo vos sekundės dalelytę, bet per tą laiką aš pagalvodavau: nejaugi tikrai daugiau niekada gyvenime neberagausiu vištienos? Ir sūrio?
Bet tuoj švystelėdavo mintis, jog viskas gerai, skonis – dar ne viskas. Yra daugybė kitų, taip pat skanių dalykų.

O kai pilvas pilnas, negalvoji apie jokią vištieną. Be to, Amerikoje jau yra veganiška vištiena, tereikia palaukti, kol ją atveš čia. Jeigu iki tol vis dar jos norėsiu…

Nuraminusi savo smegenis, kalbėdavau su širdimi. Apie tai, kodėl apskritai pradėjau šį iššūkį, kuris, labai tikiuosi, tęsis visą gyvenimą. Dabar tokios panikos sekundės pasitaiko retai, bet aš žinau, kad esu stipresnė už eilinį instinktą griebti skanų maisto gabalą.

milena-koles-2

Milena Koles / asmeninio archyvo nuotr.

Kaip jauteisi pabaigusi iššūkį? Ar pasiekei, ko pradžioje tikėjaisi?

Na, atvirai sakant, galiu apsiverkti iš laimės vien nuo minties, kad jau praėjo metai. Žinau, jog jei sugebėjau tai daryti metus – galėsiu ir visą likusį gyvenimą. Jaučiuosi stipri, galinti dar daugiau.

Pagaliau jaučiu, kad turiu valią ir ji auga. Jaučiu, kad man atsivėrė naujas ir gražus pasaulis. Jaučiu dėkingumą žmonėms, kurie man padėjo patys to nežinodami. Mano tikslas pasiektas. Jis buvo pasiektas jau prieš metus, tik aš to dar nežinojau.

Ką naujo išmokai savo iššūkio metu?

Aišku, pirmiausiai, daug sužinojau apie patį maistą, jo sudėtį ir galimybes. Išmokau apie žmogaus fiziologiją ir biologiją. Manau, ši informacija yra neįkainojama bet kuriam Homo sapiens.

Per metus, kiek jau esu vegane, įgijau tiek žinių, kiek, tikriausiai, nesukaupiau per penkis metus mokykloje. Ir, žinoma – nuraminau savo sąžinę.

Jeigu nebūčiau išbandžiusi šio iššūkio, niekada nebūčiau sužinojusi, koks tai jausmas. Taip pat atsivėrė galimybė kitaip įvertinti pažįstamus ir man artimus žmones.

Išmokau (ir dar mokausi), kad galima ir reikia kovoti už savo vertybes. Iš esmės, nebuvo nė vieno neigiamo dalyko, susijusio su šiuo iššūkiu. Viskas po to kyla tik aukštyn.

Ar turi patarimų žmonėms, kurie norėtų pakartoti arba pralenkti tavo nuotykį?

Siūlau kiek įmanoma daugiau į tai įsitraukti: prisijungti prie veganų bendruomenių, skaityti knygas, žiūrėti dokumentinius filmus ir kitų žmonių video apie jų patirtis. Visi jie turi pasakyti daug vertingos informacijos.

Svarbiausiai – nepamiršti tikslo ir rezultatų. Nepamesti iš akių to, dėl ko tas pasikeitimas vyksta ir kodėl tas iššūkis yra svarbus. Ir prisiminti, kad niekas kitas nekontroliuoja tavęs – tik tu pats.

Taaaaiii… Kokio iššūkio imsiesi dabar? Ar jau turi idėjų?

Taip! Šį kartą jaučiu, kaip bręsta būtinybė (pagal dabartinį gyvenimo būdą) pradėti sportuoti.

Kadangi esu tokioje padėtyje, kai galiu sau tai leisti, galvoje kuriu planus, kaip žiemos periodu tris mėnesius skirsiu intensyvioms treniruotėms su tikslu tapti fiziškai stipresne ir suformuoti atletišką kūną (nes perėjusi prie augalinės mitybos numečiau svorio ir dabar esu tokia liekna, kad bijau perlūžt).

Bijau, kad teks nusivilti, nes aš nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta sportuoti, nors judėti man patinka. Tai pažiūrėsim, kaip viskas bus. Dar visiškai dėl to neapsisprendžiau, bet turiu tokią idėją.

Ačiū tau, Milena!

Debesyla.lt

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su debesyla.lt.