© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Iki pat XX amžiaus pabaigos nebuvo tokios tautos ar kultūros, kuri pripažintų santuoką tarp dviejų tos pačios lyties asmenų. Buvo kultūrų, kurios nesmerkė homoseksualumo, tačiau vistiek nepripažindavo dviejų vyrų santuokos. Pasak ekspertų, net jeigu kai kurių kultūrų požiūriai dėl tokių santuokų skirdavosi, tam tikrais amžiais tos pačios lyties asmenų santuokų vistiek pasitaikydavo. Štai keletas tokių sąjungų visame pasaulyje, pradedant nuo senovės Romos iki Amerikos ir Afrikos.

Pasak knygos „Santuokų istorija“ autorės Elizabeth Abbott, Senovės romėnai, o gal verčiau reikėtų sakyti turtingi ir galingi senovės Romos vyrai, galėjo susituokti su tos pačios lyties partneriais.

„Romos imperatorius Neronas (valdė 54 – 68 metais) iškastravo berniuką vardu Sporusas, kad paverstų jį panašiu į moterį, o tada įvyko tradicinė vestuvių ceremonija, į kurią įėjo nuotakos nuometas ir kraitis“, – teigė buvęs Romos istorikas ir biografas Suetonius.

Romos imperatorius Elagabalas (valdė 218 – 222 metais) savo laisvą laiką leisdavo palaidaudamas su paprastais vyrais Romos viešnamiuose. Jis vedė įžymų atletą Zoticusą, kurį vėliau perleido savo vergui – vairuotojui Hierocles, kuris vėliau tapo imperatoriaus mylimuoju.

Peter Dinzelbacher knygoje „Europos mentaliteto istorija“ („Aidai“ 1998 m.) teigia, jog graikų vyrų meilė tai pačiai lyčiai buvo ne (tik) individualios seksualinės orientacijos rezultatas, bet (ir) – graikai tai labai gerai suprato – socialinis bei kultūrinis fenomenas, kuris įvairiuose regionuose klestėjo maždaug nuo VII a. pabaigos iki II a. pr. Kr. Jos ištakos yra šiuo požiūriu nesuvaržyta, t.y. visų pirma religinio tabu nepaliesta, seksualinė moralė.  Galimas daiktas, visuomenėje, kurios centras buvo vyras, kuri bendravimą su moterimis, kilusiomis iš to paties visuomenės sluoksnio, jas atskyrus nuo visuomenės sumažino iki apgailėtino minimumo ir įgalino praktikuoti laisvus nuo jausmų lytinius santykius su vergemis, graikas tik vyro asmenyje galėjo rasti tai ko ieškojo: jausmą, kad jam lygus vyras jį myli, gerbia ir geidžia dėl jo paties.

Senovės Romoje taip pat buvo ir lesbiečių santykių užuomazgų, tačiau moterys neturėjo jokios teisės ir galios įtvirtinti tokių santuokų. Galingi vyrai senovės Romoje rasdavo būdų kaip susitikuoti su savo partneriais, nes buvo turtingi ir turėjo ryšių. Tačiau tai nereiškia, kad tos pačios lyties santuokos Senovės Romoje buvo paplitusios, tiesiog žmonės taip galvojo.

Iš Europos keliaujame į Amerikos žemyną ir ten turime Amerikos čiabuvius – indėnų gentį, pavadinimu „Varna“. „Ši gentis nežiūrėjo labai teigiamai į tos pačios lyties santuokas, tačiau jose dalyvavo“, – teigė Viskonsino Lawrence universiteto  lyties studijų dėstytoja Helena Boyd.

Kai kurios vietinės Amerikos bendruomenės pripažindavo idėją, jog kai kurie žmonės turi dvejas sielas. Terminas „berdache“, kuris reiškė žmogaus, dažniausiai vyro įsijautimą į moterišką rolę, taip pat buvo plačiai naudojamas gentyse, tačiau šis terminas pamažu išnyko, nes buvo laikomas įžeidžiančiu. Žmonės su dvejomis sielomis savyje turėdavo tiek vyriškąją, tiek moteriškąją pusę ir galėjo vesti žmogų, kuris buvo tos pačios lyties. Pavyzdžiui, vyras su dvejomis sielomis galėjo gyventi kaip moteris ir vesti vyrą.

Santuoka tarp dviejų moterų

Pasak Kanados Queens universiteto profesoriaus Marcaso Epprechto, prieš-kolonijinėje Afrikos valstybėje gyvavo tokios bendruomenės, kurios vedybas tarp dviejų moterų laikydavo leistinomis. Tokios santuokos būdavo labai naudingos našlėms, kurios nenorėdavo antrą kartą tuoktis su vyru arba sugrįžti pas savo ar vyro šeimą po jo mirties. Vietoj to, našlė turėdavo mokėti nuotakos kainą ir atlikti tam tikrus ritualus, kurie būdavo privalomi norint vesti kitą moterį. Tuomet našlė santuokoje atlikdavo vyro vaidmenį ir saugojo savo palikimą bei savo šeimos garbę. „Kitas vyras galėjo apvaisinti našlės žmoną, tačiau neturėjo jokių teisių į vaiką, jis augdavo dviejų moterų šeimoje“, – teigė profesorius M. Epprechtas.

„Viena iš pagrindinių Afrikos politinių bei socialinių idėjų – kam nors priklausyti. Jei esi kažkieno dukra ar sūnus, galiausiai, kai miršti tampi kažkieno protėviu. Labai svarbu turėti palikuonių. Tai yra statusas – reputacija, kurią moteris gali pasiekti net jeigu ji neturi vyro“, – teigia Teksaso Southwesterno universiteto istorijos profesorius Thomas McClendonas.

Yra ir kitų tos pačios lyties santuokų pavyzdžių: muxai buvo vienos Meksikos genties nariai – vyrai, kurie gyvendavo kaip moterys ir galėjo vesti vyriškos lyties asmenį; Samoa valstybėje gyvena „trečios lyties“ žmonės fa‘afafinai, kurie yra labai panašūs į Meksikos muxus, kaip ir hijrai Indijoje, Pakistane bei kathoejai Tailande. Vakariečiai mėgsta vadinti tokius žmones homoseksualiais, todėl jų santuoka mūsų akyse – tai santuoka tarp tos pačios lyties asmenų. Nors, iš tiesų, jų santuoka būna tarp dviejų skirtingos lyties žmonių.

Šiuolaikinis požiūris

Rašytiniai šaltiniai liudija apie ilgą tokių santuokų istoriją visame pasaulyje – nuo neformalių, kurių valstybė nesankcionavo, iki tokių, kurios būdavo įforminamos ritualais. Tačiau dabar vis daugiau šalių įteisina tokio tipo santuokas. 2001 m. balandžio 1 d. Nyderlandai tapo pirma šiuolaikine valstybe pasaulyje, įteisinusia tos pačios lyties asmenų santuokas. Iki 2013 m. jas įteisino dar keturiolika valstybių. Be to, prieš porą savaičių JAV Aukščiausiasis teismas pritarė tos pačios lyties santuokoms visose valstijose. Teismas pareiškė, kad JAV konstitucija reikalauja, jog visose valstijose būtų rengiamos ir pripažįstamos tos pačios lyties asmenų santuokos. Šis svarbus sprendimas buvo vienas iš labiausiai lauktų per kelis dešimtmečius. Lietuvoje situacija kitokia – pasak LR civilinį kodeksą, įstatymai įtvirtina draudimą tuoktis tos pačios lyties asmenims. Santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: