Karbauskininkai: Sekso stoka ir politiniai sprendimai

Paskelbė: Data: 2017-11-09 09:14

Spausdinti | Komentarai

Arkadijus Vinokuras / Asmeninio archyvo nuotr.

2017 metai, lapkritis. Karbauskininkai siautėja: Širinskienė vadovaus Teisės komitetui, įstatymas apibrėžiantis “teisingas/pilnas šeimas ir neteisingas/nepilnas” yra niekas kita, kaip įteisintas rasizmas. Taip baudžama veik pusė Lietuvos gyventojų.

Šiandien Urbšys pareikalavo – PAREIKALAVO, – kad įstatymo projektą dėl embrionų nepristatinėtų nėščia Seimo narė. Išvertus į gatvės kalbą, Urbšys tik ką pavadino nėščią Seimo narę neadekvačia dėl… nėštumo. Gal eikite karbauskininkai, išgerkite ką nors, pasportuokite. Seksu užsiimti nesiūlau, nes esate po – lytiniai impotentai. PS. Pridedu kadaise mano rašytą straipsnį šia tema. Deja, niekas nepasikeitė. Taigi, ponios ir ponai:

“Sekso stoka ir politiniai sprendimai”*.

Skaitytojas, vien tik užmetęs akį į straipsnio pavadinimą, apšauks mane… Kuo? Lauksiu pasiūlymų! Ir jeigu kas mano, kad ši tema yra beprasmė, meskite į mane pirmą akmenį.

Tuojau pat remiuosi vienu įdomiausių XX a. psichologų, Sigmundo Freudo mokiniu, tuomet sukėlusiu pirmąją Vakarų seksualinę revoliuciją – Wilhelmu Reichu. Vienoje savo pagrindinių tezių jis kalba apie ryšį tarp žmogaus seksualumo ir neurozės, pabrėždamas orgazminės potencijos svarbą žmogaus psichofizinei sveikatai. Mat neišlaisvinta psichoseksualinė energija blokuoja kūną ir sielą, neleisdama tai energijai pasireikšti. Skamba kiek komplikuotai, bet jo įtaką garsiausiems JAV to laiko rašytojams ir apskritai visuomenei – nekvestionuojama. Kitaip 1956 m. teismo sprendimu keletas tonų jo kūrinių nebūtų sudeginta.

Taigi pastabūs žmonės sutiks su manimi, kad pastaruosius dvidešimt metų galima pavadinti nepasitenkinimo metais. Ar reikia skaičiuoti pavyzdžius? Prašau. Korupcija. Valdininkų savivalė. Neskaidrūs teismai. Įtartinos turto perdalijimo sutartys. Pusė milijono išbėgusiųjų. Nesiskaitymas su viešąja nuomone. Pilietiškumo stoka. Atstatydintas prezidentas ir armija ministrų pirmininkų, kurių vardų užimtas žmogus tikrai nebeprisimena. Partijas be ideologijų ar paminėjau? Ir užbaigsiu litaniją – agresija ir tolerancijos stoka.

Galima paminėti ir šį bei tą gera, bet mūsų visuomenėje gerus dalykus mato tik paskutiniai idealistai. Žodžiu, visur mūsų visuomenėje matome gilų nepasitenkinimą visų pirma visais. Ir suprantama. Kol vakariečiai (idant taptų supratingesni sau ir kitiems) 60 metų stovėjo eilėse prie psichoanalitikų priėmimų, gulinėjo ant sofų bandydami pažvelgti visų pirma į savo, o ne į svetimo pasąmonę, mūsiškiai gėrė pseudoreliginį, smetonišką nacionalromantizmo, stereotipinio vyro ir moters vaidmens bei komunistinio aseksualumo kupiną kokteilį. Tuo išvengdami kaktomušos su jau antra seksualine revoliucija ir jos pasekmėmis Vakarų visuomenėms.

Pasekmės buvo ir yra drastiškos. Nedėstysiu visos istorijos, tiesiog išgryninsiu mintį: po vadinamosios flower power revoliucijos buvo sugriautas frigidiškas autoritarizmas šeimoje, ir tikras demokratinis liberalizmas užėmė vietą socialiniuose žmonių santykiuose. Rezultatas? Agresija tapo valdoma, o tolerancija kitam – gero tono išraiška. Taigi seksas – laisvas seksas, suvaidino laisvos nuo miesčioniškumo, siauro provincializmo ir ksenofobijos katalizatoriaus vaidmenį. Nepradėsiu propaguoti laisvo sekso kaip išsigelbėjimo nuo mus užgriuvusios nepasitenkinimo nelaimės. Nes mane suės gyvą doros saugotojai arba, geriausiu atveju, sudegins ant moralės aukuro. Tiesiog konstatuoju faktą.

Taigi seksualinė revoliucija mus aplenkė. Todėl pirmas nepažįstamas žmogus, į kurį tu kreipiesi gatvėje, pasižiūrės į tave priešiškai. Todėl diskusija virsta eiliniu piktu ginču. Todėl nepamatysite arba retai matysite besišypsantį lietuvį politiką. Vienas mano gerbiamas politikas (tokių dar yra) viename pokalbyje radijuje pasididžiavo: „Esu geras katalikas.“ Teisingai. Ir visi Lietuvos politikai yra geri katalikai. Toks turėtų džiaugtis gyvenimu, savo žmona, spinduliuoti vos ne hedonistiniu pasitenkinimu gyvenimu, šypsotis kiekviename žingsnyje.

Pasižiūrėkite tik į Hugo Chavesą, Venesuelos prezidentą! Nors, tiesa, sakoma, kad jis šypsosi nuo eilinės kokaino dozės. Bet kiti Lotynų Amerikos politikai tikrai šypsosi gan dažnai. Juk ne protestantai – kalvinistai, o katalikai! Tie, kurie atmeta Plinijaus ir Aristotelio arba taoizmo susilaikymo idėją.

Paradoksas? Juk Krikščionių bažnyčia įvedė celibatą. Bet pasižiūrėję, kaip šoka argentiniečiai ar brazilai, suprasite, apie ką kalbu. Kultūros skirtumus. Šypsenos kultūra. O šypsotis gali tik patenkintas žmogus. Patenkintas savimi. Nepasitenkinęs žmogus negali būti patenkintu žmogumi.

Galima mano argumentus neigti pateikiant Merfio dėsnį: jeigu žmogus alkanas, jis turi pavalgyti. Taigi jeigu ekonominės sąlygos neleidžia, kam atsiras laiko ir noro galvoti apie erotinį-seksualinį pasitenkinimą? Nors žinant, kad didžioji dalis lotynų amerikiečių gyvena nekaip, šypsosi – ir ką jiems padarysi? Kita vertus, mes iš bado nemirštame. Juo labiau politikai.

Grįžtu prie politikų. Kokia politiko darbo diena? To politiko, nesiremiančio jokia ideologija, kuriam žodis – eilinis nieko nesakantis garsas, bet jis arba ji pilni asmeninių interesų. Kuriuos reikia žūtbūt patenkinti. Ir tas asmeninių poreikių patenkinimas užima dvidešimt keturias valandas. Grižus namo lieka tik griūti į lovą ir atsiduoti miegui.

Po kiek laiko pora tampa vienas kitam svetima, ir erotikos mirtis pasibeldžia į miegamojo duris. O jai įžengus bandoma kompensuoti gerus santykius pliku seksu arba visai jo atsisakius, išlieti savo frustraciją, Seime kuriant nekokybinius įstatymus. Nuo tokio žmogaus kenčia aplinka. O Seime – šimtas keturiasdešimt vienas žmogus. (Nieko nenoriu užgauti).

Beje: ar žurnalistai išalkę sekso? Geriau, kad būtų. Nes alkanas žurnalistas yra skeptiškas žurnalistas, kritiškas žurnalistas, drąsus žurnalistas. Mums tokių reikia.

*2008 metai, vasario 15 d.

Vinokuras.lt

Avatar

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Arkadijumi Vinokuru