Kieno teises giname: sutenerių ar prostitucijoje išnaudojamų moterų?

Paskelbė: Daiva Baranauskė Data: 2014-09-07 08:33

Spausdinti | Komentarai

Daiva Baranauskienė: "Apie kokį savanoriškumą“ ar „pasirinkimą“ galime kalbėti, kai vidutinis į(si)traukimo į prostituciją amžius Europoje ir JAV – 14 m.? Prisiminkite save tokio amžiaus – ar didelę gyvenimo patirtį, žinių bagažą ir išvystytą kritinį mąstymą jau turėjote, kad galėtumėte priimti adekvatų sprendimą?

Sėdau rašyti komentarą Jūratės Juškaitės straipsniui „Prostitučių išpažintys: Kiekvieną kartą nežinau, ar liksiu gyva“ ir pradžioje pagalvojau, kad polemizuoti esminiais klausimais kaip ir nėra reikalo. Taip, moterų ir merginų į(si)traukimo į prostituciją problema opi, o moralizuodami jos neišspręsime. Moterų prostitucijoje dekriminalizavimą (bet tuo pačiu pasirūpinant, kad būtų lengvai prieinamos „išėjimo programos“ to norinčioms) aš irgi matau kaip žingsnį, kurį reikia žengti, kad pradėtume spręsti šį klausimą.

Bet vis dėlto, kuo labiau gilinuosi į šią temą, tuo labiau pykstu. Pykstu todėl, kad netgi tie žmonės, kurie, kitose srityse yra visa širdimi už žmogaus teises, pradėjus kalbą apie prostituciją, tuoj pat suranda visokių keistų moterų išnaudojimo joje pateisinimų. Tuo pačiu lieka neaišku, teises ar interesus giname, ir kieno interesai taip aiškiai čia kyšo? Todėl ir klausiu, ar mus visus taip stipriai yra užvaldęs rinkos modelis: „Perku-parduodu“, kad pamirštame, jog žmogus – ne prekė, ir rūpinamės organizuotų nusikalstamų struktūrų pelnu? Ir tai daro feministės/ai? Arba kairieji? Arba du viename?

Saugumas padidinto pavojaus „žaidimų aikštelėje“?

Visam laikui atskirkime du terminus: „legalizavimą“ ir „dekriminalizavimą“. Kadangi nei dalis policijos pareigūnų, nei Seimo narių to skirtumo neįžvelgia, bijau, kad taip nebūtų atsitikę ir mano oponentei. Legalizavimas liečia visą sistemą (vadinamąją „sekso industriją“), kai valstybė ar savivaldybės teisės aktais reglamentuoja, kur ir kaip galima teikti ir vadinamąsias „sekso paslaugas“, kaip tokie „paslaugų teikėjai“ ar „paslaugų organizatoriai“ tai įformina, kokius mokesčius moka ir pan. Kodėl man tai nepatinka? Todėl, kad tokiu atveju valstybė stoja į nusikaltėlių pusę, padėdama jiems „apsiplauti“ ir išplauti milžiniškus pinigus, besisukančius šioje srityje. Tokioje visuomenėje, kur klesti seksizmas ir smurtas prieš moteris, tikėtis, kad legalizavus industriją, į ją įtrauktoms moterims bus saugiau, yra blogiau, negu naivu. Legaliuose Vokietijos ar Olandijos viešnamiuose dirbusios pasakoja, kad visoms (ir nupirktoms iš Rytų Europos ar Balkanų, ir atėjusiom įsidarbinti pačioms) vadovauja ir veiksmą organizuoja tie patys vadybininkai (o gal nebijokime juos pavadinti tikruoju vardu – nusikaltėliai suteneriai). Sąlygos visoms (legalioms ir nelegalioms) taip pat vienodos. Kliento rinktis negali nei vienos, nei kitos, nes klientas šiame biznyje yra tas, kuris užsako muziką. Na, pagalvokite, kaip tikri verslininkai, ką manytumėte apie tokį pasiūlymą moterų prostitucijoje saugumui užtikrinti, kurį prieš porą metų išgirdau iš vienos aktyvistės, kad tereikia įtaisyti bordelių kambariuose stebėjimo kameras? Klientai tai žinodami, elgsis švelniai, kaip romantiški įsimylėjėliai? Tik pasiūliusioji niekaip nepaaiškino, kuriam galui klientui eiti į tokį „padidinto saugumo (o gal viešumo?) viešnamį“. Arba, kai jaunas politikas naiviai sako: „Taigi legalioje prostitucijoje visada gali atsisakyti suteikti paslaugą ir grąžinti pinigus“

Ponios ir ponai, susirūpinę sekso darbuotojų teisėmis! Tai verslas, kuriame sukasi milžiniški pinigai, prilygstantys pinigams iš prekybos ginklais ar narkotikais. Ir tame versle (kaip beje, ir daugelyje kitų): „klientas visada teisus“. Būtent klientas, likdamas anonimiškas ir šešėlyje sukuria paklausą,  diktuoja sąlygas, nesvarbu, legalu tai ar ne. Ir ne sekso klientas ieško (kaip ir išprievartavimų atvejais), bet galios valdyti kitą žmogų, o tą galią jam suteikia pinigai. Mes ieškome saugumo padidinto pavojaus „žaidimų aikštelėje“, todėl nė vienas modelis: olandiškas, skandinaviškas ar australiškas šimtaprocentinio saugumo garantijos nesuteiks. Neatneš ir galutinio problemos sprendimo.

Prostitucija yra vyrų, o ne moterų problema, todėl balsuoju už skandinavišką modelį

Bet, jei reikia rinktis modelį, aš balsuoju už skandinaviškąjį (priminsiu, pagal jį baudžiami klientai ir suteneriai, o moterims siūloma visokeriopa pagalba per išėjimo programas), kur kuriama daugiau galimybių norinčioms pasitraukti, kur suteneriai ir klientai nėra absoliutūs „žaidimų aikštelės“ valdovai. Ypač svarbu, kad situacijoje, kurioje žaidžiama moterų likimais ar net gyvybėmis, „galios mygtukas“ išmušamas iš kliento rankų, ir tai yra stipru.

Ir nuolatiniai gandai, kad skandinaviškas modelis žlugo, sukelia garsų juoką, kai bendraujame su pareigūnais ar kolegomis iš Švedijos ir Norvegijos. Kaip ir kiekviename pelningame versle, šioje srityje aktyviai veikia lobistai, kuriems jų veiklos legalizavimas palengvintų galimybes įtraukti į jį paklausos reikalaujamus naujus šviežius bei įvairius kūnus. Būtent šiems lobistams ir naudinga demagogija, kad tik legalizavimas pagelbės prostitucijoje išnaudojamoms moterims. Kiti, tuo tikintys, galbūt, yra naivuoliai, kurie XXI amžiuje, suvokdami visą moterų objektifikavimo mastą, kažkodėl nori romantizuoti prostituciją? Dar blogiau, pavaizduoti ją glamūrizuojant ir pateikti, kaip aukščiausią moters seksualinį išsilaisvinimą.

Turiu prisipažint, kad ir pati kažkada buvau naivi, prisiskaičiusi E.M. Remarko romanų ir prisižiūrėjusi „Pretty women“.Taigi, kai savo nevyriausybinės karjeros pradžioje atėjau savanoriauti į Kristinos Mišinienės vadovaujamą Lietuvos Caritas „Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ programą, irgi tikėjau, kad tereikia legalizuoti/reglamentuoti, ir problema bus išspręsta. Dirbant suišgyvenusiomis prostituciją, o ypač, rašant magistrinį darbą šia tema, mano rožinės iliuzijos greitai išsisklaidė. Mano globotinės, vėliau ir magistrinio tyrimo informantės, o siurprize, į prostituciją įsitraukė savanoriškai, tačiau….  Viena, būdama 14-os gyveno kaime su visiškai prasigėrusiais tėvais, todėl bet kokio dėmesio pasireiškimą iš sutenerių priėmė, kaip didžiausią gėrį ir išsigelbėjimą. Kitą, mirus mamai, tėvas tvirkino nuo 3 m., ji ir paauglystėje patyrė seksualinę prievartą. Trečiai reikėjo narkotikų. Ketvirta buvo vieniša motina su menku išsilavinimu. Dar tęsti? Apibendrinę gautume vidutinį statistinį į prostituciją patekusios (pasirinkusios?) moters portretą.

„Jos pačios pasirinko“ (arba kaip atsiranda „pakalusios kalės, negalinčios be klientų“)

Apie kokį savanoriškumą“ ar „pasirinkimą“ galime kalbėti, kai vidutinis į(si)traukimo į prostituciją amžius Europoje ir JAV – 14 m.? Prisiminkite save tokio amžiaus – ar didelę gyvenimo patirtį, žinių bagažą ir išvystytą kritinį mąstymą jau turėjote, kad galėtumėte priimti adekvatų sprendimą? Galų gale, ar socialinė aplinka, visais įmanomais būdais sudaiktindama moteris, toleruodama smurtą prieš jas, neįstumia jų į tokį „pasirinkimą“?

K. Mišinienės vadovaujama programa (kurioje per metus suteikiama pagalba daugiau kaip šimtui nukentėjusiųjų) kaip tokio „pasirinkimo“ pavyzdį pateikia faktus, kad jauni vyrai tiesiog  privažiuoja geromis mašinomis prie vaikų globos institucijų, susipažįsta su paauglėmis, jas vežioja, vaišina, nuperka joms dovanėlių. Merginos, visą savo gyvenimą nepatyrusios tiek dėmesio, tiesiog tirpsta nuo jo, ir jaučiasi įsipareigojusios atsidėkoti. O kur dar merginos, išgyvenusios incestą ar seksualinę prievartą, jas įtraukti ypač lengva. Po pusmečio visos jau pristatomos kaip „pakalusios kalės“, „karštos pupytės“, padarysiančios viską, ko norės klientai, nes, pasirodo, joms tai labai patinka.

Oponentai dar sako, kad būti prostitute hereronormatyvios monogaminės šeimos užgniaužto seksualumo atskleidimas.  Kažin kodėl tada moterys prostitucijoje naudoja „nusijautrinimo techniką (disociaciją), kad nieko nejaustų, būdamos su klientu? Kaip sako išgyvenusi prostituciją filme „Not for sale“: „Aš niekada nebuvau taip įsimylėjusi, kad man reikėtų santykiauti 15 kartų per parą“. Aš prostitucijos buvime įžiūriu kaip tik tos hereronormatyvios monogaminės šeimos pastiprinimą. Tas amžinas moters dualizmas patriarchalinėje visuomenėje: kekšė ar šventoji? Kai viename asmenyje tai nelabai įmanoma, ieškoma kūnų (ir jų paklausa vis didėja) įgyvendinti savo dažnai sadistiškoms ar perversinėms fantazijoms, kurių neatskleisi savo padoriai žmonai, jei nori išsaugoti tą šventąją šeimą.

Taigi, kai aš Lietuvos Caritas randu daugiau supratimo apie moterų teisių apsaugą, negu kai kurių kolegų aktyvistų tarpe, keliu, mano manymu, pagrįstą klausimą: „ar žinote, kieno teises ginate, kolegos?“.

Publikuota manoteisės.lt

Manoteises.lt

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.