Knygos ištrauka: Delia Ephron „Sirakūzai”

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-07-09 08:53

Spausdinti | Komentarai

Sirakuzai

Niekas nėra dukart vienodai papasakojęs tos pačios istorijos.
Džiazas? Kas nors kitas tai pavadintų melu.

DELIA EPHRON (Delija Efron) – amerikiečių rašytoja, dramaturgė ir scenarijų autorė, parašiusi filmo „Jums žinutė“ scenarijų ir 15 knygų. „Sirakūzai“ – naujausias jos romanas, sukėlęs tikrą audrą tarp kritikų ir skaitytojų. Tai deginantis, įtraukiantis ir prikaustantis romanas apie kelionę. Iš pradžių – į Sirakūzus, tačiau paaiškėja, kad iš tikrųjų tai kelionė į savo ir kitų santuokos gelmes.

Iš tiesų tai turėjo būti atostogos.
Negalėdami atsitraukti stebime, kaip dvi į Sirakūzus atvykusios poros pamažu įsipainioja į savo pačių apgaulių ir paslapčių voratinklį. Kaip negailestinga Sicilijos saulė apnuogina viską, ką jie bijojo prisipažinti net sau.
Niujorkiečiai Maiklas ir Lizė atkeliauja į Italiją su savo draugais iš Meino Finu ir Teilor bei liguistai drovia jų dukra Snou. Nuo pat pradžių aišku, kad atostogų idilei iškils kliūčių – Fino ir Lizės bendri romantiški prisiminimai, rašytoją Maiklą kankinanti kūrybinė krizė ir baimė prisipažinti žmonai savas nuodėmes. Ir ką tarp suaugusiųjų veikia motinos akylai prižiūrima dešimtmetė? Visi veikėjai meluoja sau ir kitiems. O bomba po pamatais nepaliaujamai tiksi…

„Sirakūzai“ – psichologinis romanas apie santuoką, apie apgavystes, kuriomis maitiname kitus ir save, apie tėvus ir vaikus, apie tai, ką padarome, norėdami santuoką išardyti, ir ko griebiamės, norėdami ją išsaugoti. Apie skausmą, kurį sukeliame sau ir kitiems. Šis romanas kaip džiazas: savo įvykių versiją pasakoja kiekvienas veikėjas, o mes jaučiame, kaip nepaliaujamai kyla įtampa, romanas pamažu virsta trileriu.

Lizė

Kambarys buvo mažas, bet, turiu pasakyti, jame visai pakako vietos. Man buvo juokinga ir smagu prasilenkiant pasisukti šonu. Stilius buvo gerąja prasme atpažįstamas – panašus kaip Sonomos ar Monterėjaus viešbučių. Pušinis, linksmas, dryžuotas. Plati dvigulė lova mediniu galvūgaliu, puri antklodė, išklibusi rūbų spinta, nudažyta saulėtai geltonai. Vėsios plytelių grindys. Pro langą matyti tamsokas vidinis kiemelis, kuriame užteko vietos tik kentauro skulptūrai. Viskas puiku. Dabar buvau nusistačiusi gėrėtis viskuo, kas nepatiko Teilor. O pirmiausia buvau per daug laiminga, kad dėl to sukčiau galvą.

Maiklas atsisėdo ant lovos, patapšnojo pagalvę (poroloninę – Teilor dėl to būtų tikrai sudirgusi) ir pasakė ketinantis niekur neiti iki vakaro. Kai pasisiūliau likti kartu, atsakė:

Miegosiu, Lize. Noriu miego.

Man, šiaip ar taip, verkiant reikėjo ką nors daryti su šukuosena, kad nuo galvos su šaknimis neatšoktų sulipę plaukai. Paprašiau registratorės Dani užrašyti mane pas kirpėją, išėjau į lauką, pasukau už viešbučio kampo į priešingą pusę nei jūra ir lyg įsmukusi į triušio olą atsidūriau tikroje senovėje. Sakytum atsiverčiau seną knygą su nuostabaus grožio spalvotais paveikslėliais. Aptriušę pastatai – daugelis su dailiais lenktais kalinėtais balkonais – prižiūrimi graudžiai rūpestingai: dygi miniatiūrinė palmė moliniame puode prie durų, gėlių loveliai, plastikiniai vėjo malūnėliai ant lazdelių – linksmi pigūs karnavalo prizai, įsmeigti tarp balkono tvorelės strypų ar langinių lentelių. Kaip viskas miela ir tyra, ir dar kartą įrodo, kokie žmonės buvo maži, kol piene nebuvo hormonų. Nė saujos juodžemio, nė kuokšto žolės, vien akmuo. Jis teikė balsams aidumo, šviesai – šoklumo, viską grąžindamas atgal. Gal dėl to tie keli žmonės, su kuriais prasilenkiau, kalbėjo tyliai. Gal, kaip ir aš, jie buvo apstulbę iš susižavėjimo. Atrodė stebuklas, kad toks pasaulis vis dar egzistuoja, kad jis gyvenamas ir linksmas.

Aš įsimylėjau Sirakūzus, tačiau ir šįkart, kaip prieš daugelį metų, kai turėjau romaną su Finu, laikas tarp įsimylėjimo ir jį sekusios beprotybės net nevadintinas laiku.

Čia yra Karavadžas, – pasakė Teilor per vakarienę. – Rytoj, Snou, eisim žiūrėti Karavadžo.

Vakarieniaujant ji atgijo, vėl metusi į kovą eleganciją – ilgą aptemptą suknelę su vogčia švystelinčiomis prorėžomis ties liemeniu. Atėjo apsiginklavusi turistų vadovais ir žemėlapiais. Ar į rytojaus programą jiems pavyktų sutalpinti graikų teatrą, Karavadžą ir ekskursiją pėsčiomis? O kaip Papirusų muziejus? Ji aptarsianti tai su Džina. Kelionių agentė Glorija surado Džiną per klientą, pažįstantį gretimo miesto merą. Teilor apie Džiną kalbėjo panašiai kaip niujorkiečiai, besigiriantys savo gydytoju: kaip jį surado, kas dar pas jį lankosi, kaip sunku buvo pas jį patekti, bet padėjo kitas puikus gydytojas, pasinaudodamas savo ryšiais. Snou sėdėjo priešais mane šalia Maiklo ir valgė su įprastu stropumu, tik šįkart dar ir dėbčiojo į šalis tartum Maiklo asmens sargybinė.

Skimbtelėjau šaukštu į taurę.

Dėmesio, klausimas nakčiai. Ar suteiktumėt alibi mylimam žmogui, įvykdžiusiam nusikaltimą? Jei taip – kam?

Kokį nusikaltimą? – paklausė Teilor.

Bet kokį. Svetimų lėšų išeikvojimas, biržos afera, ginkluotas apiplėšimas.

Suteikčiau alibi motinai. Aš prieš Penelopę beginklė ir man jos gaila. Taip pat… – ir ji vos įžiūrimai linktelėjo galva į Snou pusę.

Parūpintum alibi savo motinai? – paklausė Finas. – Turėtum pasinaudoti bet kokia proga įkišt ją už grotų.

 – Tėtis juokauja, – pasakė ji Snou. – Jei kas nors ką nors padaro, visada būna priežastis.

Prieš ragaudama sardinės ji nukrapštė trupučiuką abrikosų ir žemės riešutų.

Vadinasi, kad ir koks būtų nusikaltimas, tu jį taip apsuksi, kad pateisintum tokį elgesį? – paklausiau.

Nereikia nė apsukti. Tiesiog visada būna priežastis.

Bent jau sėdintys prie šio stalo be priežasties nenusikalstų, – pasakiau. – Be rimtos priežasties. Nes nė vienas iš mūsų ne psichopatas.

Tu man nesuteiktum alibi? – paklausė Finas.

Ne, – atsakė Teilor.

Oho, atsakei net nemąstydama, – tariau.

Kodėl? – pasiteiravo Finas.

Ji nubraukė dar daugiau riešutų į lėkštės kraštą.

Nežinau kodėl, bet ne.

Nesmerkiu tavęs, – atsakė Finas.

Aš nemeluočiau policijai, – atsakiau. – Niekam nemeluočiau dėl jokios priežasties. Nueičiau į poskyrį ir įduočiau tą žmogų. Šeštoj klasėj paskundžiau Brandoną Filipsą. Pasakiau mokytojai, kad jis nusirašinėja.

Skundikė.

Taip, aš skundikė. Ne, greičiau turiu sąžinę. Nė už ką nepasakyčiau, kad Maiklas buvo namie, jei iš tikrųjų nebuvo.

Maiklas susipylė į taurę butelio turinio likučius ir sklidinai ją užpildė.

O Viešpatie, Maiklai, atsargiau. Nenoriu tavęs nešt į viešbutį. Suteikti melagingą alibi yra nusikaltimas, bet aišku, kad ne bet koks melas yra nusikaltimas.

Toks kaip tavo? – Finas grįžtelėjo į Maiklą.

Mano? – atkartojo Maiklas, apsilaistydamas vynu rankas.

Ką? – Teilor mėgino pagauti mintį.

Finas nesmagiai ilgai svarstė, ką atsakyti. Atsimenu, kaip spėliojau, ką jis darys – atsakys ar aukštyn kojom apvers stalą. Finas galėjo tai iškrėsti.

Kai malei š… apie Jeilį. Jei ir buvai kada Jeily, tai tik picą vežiodamas.

Maiklas nusikvatojo.

Snou, pažiūrėkim, ar rasi, kur dabar esame.

Teilor padavė jai miesto žemėlapį, bet Snou nesusidomėjo. Ji piktai suspaudė lūpas. Rūsčiai dėbtelėjo į Finą.

Jeilis, – pakartojo Finas. – Juk visa ta Jeilio istorija – šūdmalienė.

Šūdmalienė, – atitarė Maiklas.

Nei iš jo tono, nei iš kvailos šypsenos negalėjai suprasti, ar jis pritaria, ar prieštarauja.

Visai ne, – paprieštaravo Teilor.

Kaip keista, kad niekas daugiau nesuuodė ko nors įtartina, tik Finas – toks vaikiškas, kad žiūrėdamas filmus tebemėtė kukurūzų spragėsius į ekraną.

Beje, didžiausia minkštaprotė prie to stalo buvau aš. Čia tik tarp kitko.

Snou truktelėjo Maiklą už rankos. Jis pasilenkė. Ji sukuždėjo.

Snou nori žinoti, ką aš manau, – paaiškino Maiklas.

Apie ką? – paklausiau.

Apie žmogžudystę, – atsakė Snou.

Buvo neįmanoma atspėti, kada ta mergaitė susigalvos kalbėti normaliu tonu. Žmogžudystė. Ji taip ištarė šį žodį, lyg tai būtų paprasčiausias dalykas, tarkim, jos valgomo deserto ingredientas – apelsinai, pistacijos, grietinėlė.

Maiklas palenkė galvą, norėdamas atsakyti asmeniškai Snou.

Aš suteiksiu tau alibi dėl visko. Duosiu priesaiką policijai: „Jokiu būdu ji šito negalėjo padaryti, ji visąlaik buvo su manimi. Paleiskit šią gražuolę.“

Teilor visa nušvito, sakytum būtų didžiausia garbė, jei jis suteiktų jos dukteriai alibi dėl įvykdytos žmogžudystės.

Kaip miela, Maiklai, – tariau, – bet ar suteiktum man alibi?

Jei tik nužudytum ne mane. Kiek žinau, italai netiki, kad vaikas gali įvykdyti nusikaltimą. Tu negali būti apkaltinta įvykdžiusi nusikaltimą, jei tau mažiau negu keturiolika metų. Jie įsitikinę, kad vaikai iš esmės yra nekalti ir negali suvokti savo veiksmų pasekmių.

Ir aš taip manau, – pasakė Teilor.

Vis dėlto italai gali apklausti tėvus, jei mano, kad šie tiesiogiai ar netiesiogiai atsakingi už nusikaltimą.

Iš kur žinai? – paklausiau Maiklo.

Jis meluoja, – pasakė Finas.

Viską, ką žinau, sužinojau iš moterų, su kuriomis susitikinėjau.

Dabar tikrai meluoja, – tariau. – Jis ryte ryja knygas.

Ryte ryja? – pamėgdžiojo mane Finas.

Suteiktum man alibi? – paklausė Snou.

Visada ir dėl visko, – atsakė Maiklas.

Ji atsilošė susikaupusi ir patenkinta, sunėrusi pirštus nukramtytais nagais.

Vėliau išėję iš restorano patraukėm per aikštę ta kryptimi, kur tikėjomės esant savo viešbutį, ir Maiklas nudrožė pirma visų. Snou nuskubėjo – pastebėjau, kad ji niekada nebėgioja, niekada taip smarkiai neišsiduoda ko nors trokštanti – jo pasivyti ir įsikibti į ranką. Teilor nuskuodė įkandin jų.

Mačiau, kaip Maiklas pasilenkė šnektelėti su Snou, girdėjau, kaip ji kalba uždususi, o Teilor ištempusi ausis klausosi, bijodama ką nors praleisti. Tada Maiklas ėmė supti savo ir Snou ranką. Pagalvojau, kad jis būtų buvęs geras tėtis. Per vėlu.

Tai turėjo būti vienas iš tų vakarų, kurių rytą neprisimeni. Ir vis tiek nemalonus. Bandymas lyg ir pagyvinti pokalbį. Finas kimba į atlapus. Maiklas išsisukinėja.

Palauk, – tyliai tarė Finas.

Mes luktelėjom, kol kiti dingo už kampo ir nebegirdėjom nei balsų, nei Teilor kulniukų kaukšėjimo į akmeninį grindinį.

Palik Maiklą ramybėj, – pasakiau.

Tai tu jį turi palikt, Lize. Jis melagis.

O tu nepažįsti Andželo Gajos.

Pridek.

Jis padavė man degtukų dėžutę, iš kelnių kišenės išsitraukė cigaretę ir prisikišęs prie manęs ėmė laukti, kol brūkštelėsiu.

Bejėgė tu moteris, – pasakė man brūkštelėjus ir sulaužius kelis degtukus iš eilės.

Jis mane pabučiavo. Tai buvo nekaltas bučinys, susilietė tik lūpos. Man pagaliau pavyko įžiebti degtuką ir mes patraukėm toliau, lyg nieko nebūtų nutikę.

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Regimantas Dima „Gyvenimo stebėtojo memuarai”

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt