Knygynų tinklo VAGA nuotr.

Dr. Ericas Berne’as (1910–1970) – žymus JAV psichoanalitikas, sukūręs naują, revoliucinę teoriją – transakcinę analizę, kurios principus aprašė knygoje „ŽAIDIMAI, KURIUOS ŽAIDŽIA ŽMONĖS“ (VAGA, 2018).

Klasika tapusioje knygoje E. Berne’as plačiajam skaitytojų ratui atskleidžia ydingų „žaidimų“, kuriais žmonės traumuoja ir emociškai išnaudoja vienas kitą, mechaniką. Pasak autoriaus, žmonių žaidimai yra ritualinės transakcijos arba tarpasmeninio elgesio modeliai, kurie gali būti nuoroda į užslėptus jausmus ar emocijas.

Knygoje aprašomi principai padeda suprasti ir koreguoti savo elgesį, moko atpažinti ir nesivelti į žalingas manipuliacijas tarpusavio santykiuose. Šis veikalas turėjo įtakos milijonams žmonių. Knyga per 50 metų išleista daugiau kaip 5 mln. egzempliorių tiražu ir iki šiol yra aktuali tiek psichoterapeutams, tiek plačiajai visuomenei.

I

ŽAIDIMŲ ANALIZĖ

Pirmas skyrius

Struktūrinė analizė

 

Geriausia spontanišką socialinę veiklą stebėti psichoterapinėse grupėse. Jose atsiskleidžia žmonių laikysenos, požiūrio, balso, žodyno pokyčiai ir kiti elgesio aspektai. Elgesio pokyčiai dažnai susiję ir su jausmų permaina. Tam tikras elgesio modelių rinkinys atitinka vieną psichologinę būseną, kitas rinkinys susijęs su kita psichologine būsena, dažnai nesutampančia su pirmąja. Tokie pokyčiai ir skirtumai skatina susimąstyti apie ego būsenas.

Fenomenologiškai ego būseną galima aprašyti kaip nuoseklią jausmų sistemą, veiklos požiūriu – kaip nuoseklių elgesio modelių rinkinį. Praktikos požiūriu ego būsena yra jausmų sistema ir su ja susijusi elgesio modelių seka. Visiems individams būdingas ribotas repertuaras ego būsenų, ir kiekviena iš jų yra psichologinė realybė, o ne vaidmuo. Galima suskirstyti būsenas į šias kategorijas: 1) ego būsenos, primenančios tėvus; 2) ego būsenos, autonomiškai nukreiptos objektyviai vertinti realybę; 3) archajiškų liekanų turinčios ir ankstyvojoje vaikystėje įsitvirtinusios, vis dar aktyvios ego būsenos. Šias tris kategorijas galima pavadinti atitinkamai eksteropsichinėmis, neopsichinėmis ir archeopsichinėmis ego būsenomis. Šnekamąja kalba jos vadinamos tiesiog Tėvu, Suaugusiuoju ir Vaiku, ir šios sąvokos paprastai vartojamos daugelyje diskusijų.

Socialinėje grupėje tam tikru momentu kiekvienas individas demonstruoja Tėvo, Suaugusiojo ar Vaiko ego būseną. Be to, individai skirtingu greičiu gali peršokti iš vienos ego būsenos į kitą. Tokie pastebėjimai leidžia suformuluoti kai kuriuos diagnostinius teiginius. „Tai yra tavo Tėvas“ reiškia „Šiuo metu tavo psichinė nuostata tokia, kokia būdavo vieno iš tavo tėvų (ar globėjų), tu reaguoji taip, kaip reaguotų jis, – tokia pati laikysena, tie patys gestai, žodynas, jausmai.“ „Tai tavo Suaugusysis“ – „Tu ką tik savarankiškai ir objektyviai įvertinai situaciją, išdėstei mąstymo procesus ir suformulavai suvoktas problemas ar išvadas nesivadovaudamas išankstinėmis nuostatomis.“ Sakydami „Tai tavo Vaikas“ galvojame, kad „Tu reaguoji taip pat, kaip reaguodavai būdamas mažas vaikas.“

Galima apibendrinti:

1. Kiekvienas individas turėjo tėvus (arba juos atstojančius globėjus), ir jame slypi savitas ego būsenų rinkinys, atgaminantis tėvų ego būsenas (kaip jis jas suvokdavo). Tam tikromis aplinkybėmis šios būsenos gali būti suaktyvintos (eksteropsichinis funkcionavimas). Paprasčiau – „Kiekviename slypi jo tėvai.

2. Kiekvienas individas (įskaitant ir vaikus, psichiškai atsilikusius asmenis ir šizofrenikus) pajėgia objektyviai apdoroti duomenis, jei suaktyvinamos atitinkamos ego būsenos (neopsichinis funkcionavimas). Paprasčiau – „Kiekvienas iš mūsų turime Suaugusįjį.

3. Kiekvienas individas kažkada buvo mažas, ir jis turi vaikystėje įsitvirtinusių elgesio apraiškų, kurios tam tikromis aplinkybėmis gali būti suaktyvintos (archeopsichinis funkcionavimas). Paprasčiau – „Kiekvienas viduje turime mažą berniuką arba mergaitę.“

1(a) pav. pateikta struktūrinė diagrama. Ji vaizduoja asmenybės visumą – Tėvo, Suaugusiojo ir Vaiko ego būsenas. Jos aiškiai atskirtos viena nuo kitos. Nepatyręs stebėtojas gali nepastebėti jų skirtumų, tačiau tyrėjui, nusprendusiam susipažinti su struktūrine diagnostika, netrukus jie atsiskleidžia kaip itin įspūdingi ir įdomūs. Toliau realūs žmonės bus vadinami tėvais, suaugusiaisiais ar vaikais ir sąvokos rašomos mažąja raide, o ego būsenos – Tėvas, Suaugusysis ir Vaikas – didžiosiomis. 1(b) pav. Pateikta supaprastinta struktūrinės diagramos schema.

Žaidimai-kuriuos-žaidžia_-©-Goda-Malinauskaitė
                                     “Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės”/ © Godos Malinauskaitės nuotr.

Baigiant šį skyrių būtina aptarti galimą painiavą.

1. Žodis „vaikiškas“ struktūrinėje analizėje nevartojamas, nes jis turi gana ryškų neigiamą atspalvį. Aprašant Vaiką (archajiška ego būsena) vartojamas posakis „tarsi vaikas“, nes jis daugiau biologinio pobūdžio ir „neapaugęs“ prietarais. Daugeliu aspektų Vaikas yra vertingiausia asmenybės dalis, individo gyvenimui jis gali suteikti tai, ką tikras vaikas suteikia šeimai – žavesio, malonumo ir kūrybingumo. Jei individo Vaikas sutrikęs ir sergantis, pasekmės gali būti apgailėtinos, bet gali ir turi būti imtasi atitinkamų priemonių padėčiai pagerinti.

2. Tą patį galima pasakyti ir apie žodžių „brandus“ ir „nebrandus“ vartoseną. Struktūrinėje analizėje nėra „nebrandžių asmenybių“. Esama tik žmonių, kurių Vaikas netinkamai ar nemokšiškai vadovauja asmenybei, tačiau jie visi turi ir išbaigtą, puikios struktūros Suaugusįjį, kurį tereikia atskleisti arba suaktyvinti. Ir priešingai, vadinamieji brandūs žmonės yra tie, kuriuos nuolatos kontroliuoja Suaugusysis, tačiau pasitaikius progai jų Vaikas prasiveržia taip, kaip ir visų, ir pasekmės būna gana netikėtos.

3. Tėvas gali iškilti dviem formomis – tiesiogine (kaip aktyvi ego būsena) ir netiesiogine (kaip įtaka). Aktyviai reiškiantis Tėvui, asmuo reaguoja taip, kaip reaguodavo jo tikras tėvas ar motina („Daryk taip, kaip aš“). Kai įtaka netiesioginė, individas reaguoja taip, kaip reaguoti būtų reikalavę tėvai („Daryk ne taip, kaip aš darau, bet kaip liepiu tau daryti“). Pirmuoju atveju asmuo tampa vienu iš tėvų, antruoju – prisitaiko prie jų reikalavimų.

4. Vaiko ego būsena pasireiškia taip pat dviem formomis – prisitaikiusiu Vaiku ir natūraliu Vaiku. Prisitaikęs Vaikas, atsižvelgdamas į tai, ko būtų pageidavęs jo tėvas (motina), keičia savo elgesį, tarkime, elgiasi kaip paklusnus arba kaip anksti subrendęs asmuo. Arba jis prisitaiko atsitolindamas ar skųsdamasis. Tad Tėvo įtaka yra priežastis, o prisitaikęs Vaikas – pasekmė. Natūralus Vaikas yra spontaniška raiška, pavyzdžiui, maištavimas arba kūrybingumas. Struktūrinės analizės teiginius iliustruoja alkoholio vartojimo pasekmės. Pirmiausia svarbos netenka Tėvas, tada prisitaikęs Vaikas išsilaisvina iš Tėvo įtakos ir atsipalaiduodamas tampa natūraliu Vaiku.

Paprastai žaidimų analizei pakanka tokio asmenybės struktūros apibūdinimo.

Ego būsenos yra normalūs fiziologiniai reiškiniai. Žmogaus smegenys reguliuoja psichiką, jų veiklos rezultatai tvarkomi ir saugomi kaip ego būsenos. W. Penfieldas ir kiti mokslininkai pateikia konkrečių duomenų, įrodančių šiuos teiginius. Esama įvairių atminties lygių ir sistemų. Tačiau natūraliu būdu patirtis fiksuojama viena kitą keičiančiomis būsenomis. Kiekvienas ego būsenos tipas gyvybiškai būtinas žmogaus organizmui.

Vaikas yra intuicijos, kūrybingumo, spontaniško veržlumo ir džiaugsmo šaltinis.

Suaugusysis būtinas individui išlikti. Jis apdoroja duomenis ir apskaičiuoja galimybes. Tai svarbu efektyviai kuriant santykius su išoriniu pasauliu. Suaugusysis patiria ir pralaimėjimų, ir pasitenkinimo. Pavyzdžiui, norint pereiti greitkelį, kuriuonepaliaujamai zuja mašinos, reikia apdoroti sudėtingus greičio duomenis. Negalima eiti tol, kol nebus apskaičiuota tikimybė, kad kitą greitkelio pusę įmanoma pasiekti saugiai. Pasitenkinimą, kuris kyla iš tokios rūšies sėkmingų apskaičiavimų, teikia ir slidinėjimas, skraidymas, buriavimas bei kiti judrūs sporto žaidimai. Kitas Suaugusiojo uždavinys – reguliuoti Tėvo ir Vaiko veiklą, būti objektyviu jų tarpininku.

Tėvas atlieka dvi pagrindines funkcijas. Pirma, jo dėka individas gali efektyviai atlikti tikro tėvo savo vaikams vaidmenį. Taip užtikrinamas žmonių giminės išlikimas. Ši funkcija ypač reikšminga vaikams augant. Žmonės, vaikystėje tapę našlaičiais, patiria daugiau sunkumų augindami savo vaikus, nei tie, kurie bent iki paauglystės augo su abiem tėvais. Antra, daugelis reakcijų tampa automatiškos, taip sutaupoma daug laiko ir energijos. Daug kas daroma todėl, kad „taip įprasta“. Tai išlaisvina Suaugusįjį nuo būtinybės nuolat priimti begalybę banalių sprendimų, todėl jis gali užsiimti svarbesniais reikalais, palikęs rutina virtusius darbus Tėvui.

Taigi trys aptarti aspektai turi didžiulę vertę asmenybės išlikimui ir gyvenimui. Juos analizuoti ir pertvarkyti prireikia tada, kai kuris nors sutrikdo sveiką pusiausvyrą. Kiekvienas iš jų – Tėvas, Suaugusysis ir Vaikas – verti vienodos pagarbos ir kiekvienas turi teisėtą savo vietą visaverčiame ir kūrybiškame gyvenime.

Eric Berne “Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės”, vertė Milena Grigaitienė, VAGA, 2018

TAIP PAT SKAITYKITE: KNYGOS IŠTRAUKA: Robin Norwood „Moterys, kurios myli per stipriai“

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: