KNYGOS IŠTRAUKA: Eric Weiner „Genialumo geografija“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-07-11 10:53

Spausdinti | Komentarai

7502462 (1)

„GENIALUMO GEOGRAFIJA“ – tai antroji bestselerio „Laimės geografija“ (VAGA, 2016) autoriaus Erico Weinerio knyga, kurioje jis leidžiasi į kelionę laiku per kūrybiškiausias pasaulio vietas – nuo senovės Atėnų iki šių dienų Silicio slėnio – ir kviečia susimąstyti, kodėl ir kaip tam tikrose vietose tam tikru metu plyksteli genialios idėjos.

Pasak jo, kūrybingumas neištinka „čia“ arba „ten“, o veikiau slypi kažkur per vidurį. Kūrybingumas – tai santykis, kuris skleidžiasi asmeniui sąveikaujant su vieta. Ir ši sąveika, kaip visos panašios sankryžos, pavojinga, klaidų neatleidžianti vieta. Turi būti atidus, prilėtinti greitį ir labai saugotis visokių kvailių. Tačiau rizikuoti verta, mat paprasta sankryža, nesvarbu, Atėnuose ar Saniveilo prekybos centre, yra tikroji genius loci, vieta, kurioje slypi genialumas.

Genijus. Žodis vilioja, bet ar iš tiesų žinau jo reikšmę? Jis kilęs iš lotynų kalbos žodžio genius, tačiau nuo romėnų laikų jo prasmė gerokai pakito. Anais laikais genius buvo dvasia globėja, sekiojanti paskui, panašiai kaip pernelyg kontroliuojantys vaiką tėvai, tik turinti antgamtinių galių. Tada savo genijų turėjo kiekvienas žmogus. Kiekviena vieta taip pat. Dabar žodyne pateikiama sąvoka – didžiuliai proto gebėjimai, ypač pasireiškiantys nepaprastu kūrybingumu – yra pramanas 18 a. romantikų, tų niūrių poetų, kurie negalėjo liautis kentėję.

Ne vieną apdovanojimą pelnęs kelionių eseistikos rašytojas Ericas Weineris seka keliais, kuriais kadaise vaikščiojo genijai – smalsauja, ar toji dvasia, kuri kadaise įkvėpė Sokratą, Mikelandželą, Leonardą da Vinčį ir daugelį kitų, vis dar plevena ore. O jei taip, „gal galima ją pagavus uždaryti į butelį“?

*****

AT Ė N A I

Genialu – tai paprasta

 

Šviesa. Galbūt dėl visko kalta šviesa.

Mintis prasiskverbia į mano miego trūkumo apniauktas smegenis, pasiramstydama nerangia tvido kostiumu vilkinčio klasicisto bravūra. Taip, mąstau bandydamas nusipurtyti suplėkusį boingo, kuriame praleidau daugybę valandų, orą.

Dažniausiai šviesa man nė motais. Nesupraskite neteisingai, ji visai nieko. Neabejotinai mielesnė už tamsą, bet grynai iš praktinės pusės. Tik ne Graikijoje. Graikijos šviesa dinamiška, gyva. Ji šoka kraštovaizdyje, blyksteli šen, žybteli ten, nuolat subtiliai keisdama intensyvumą ir ypatybes. Graikijos šviesa ryški ir krintanti kampu. Ji priverčia atkreipti dėmesį, o dėmesingumas (netrukus tai sužinosiu) yra pirmas žingsnis link genialumo. Dengdamasis akis nuo ryškios iki skausmo rytmečio saulės, žvelgiu pro taksi langą ir svarstau: ar iš tiesų atradau vieną graikiškosios dėlionės dalį?

Labai to tikiuosi, nes ši dėlionė kebli, šimtmečius gluminusi istorikus ir archeologus, ką jau kalbėti apie pačius graikus. Ramybės neduodantis klausimas – kodėl? Tiksliau, kodėl čia? Kodėl šis gerai apšviestas, tačiau kitomis prasmėmis niekuo neypatingas kraštas išaugino tokių žmonių, kokių nematė visas kitas pasaulis, žmonių, apie kuriuos didis klasikas Hampris Kitas (Humphrey Kitto) pasakė: „jų buvo nedaug, jie buvo nelabai įtakingi ir ne itin organizuoti, tačiau turėjo visiškai naują sampratą, kam skirtas žmogaus gyvenimas, ir pirmą kartą parodė, kam reikalingas žmogaus protas“?

Toks išskirtinis klestėjimas truko neilgai. Taip, „klasikinei Graikijai“ priskiriamas šimto aštuoniasdešimt šešerių metų laikotarpis, tačiau šios civilizacijos viršūnė, įsprausta tarp dviejų karų, tetruko dvidešimt ketverius metus. Žmonijos istorijoje tai žaibo blyksnis vasaros danguje, šventintos žvakės plykstelėjimas, paukštuko čirptelėjimas. Kodėl taip trumpai?

Senovės Graikija. Taksi ėmus šliaužte šliaužti (su piko valandos spūstimis senovės graikams tikrai neteko kovoti), kontempliuoju šiuos du žodžius. Jie verčia mane gūžtis iš gėdos, kiek daug nežinau, o ir tai, ką žinau, man atrodo nuobodu. Kai galvoju apie senovės graikus, – jeigu apskritai apie juos pagalvoju, – įsivaizduoju žilus vyrus, apmąstančius neišsprendžiamus gyvenimo klausimus. Kuo jie gali man padėti? Turiu apmokėti sąskaitas, atsakyti į elektroninius laiškus, suspėti atlikti darbus. Senovės graikai mano gyvenimui atrodo nė kiek ne labiau svarbūs nei Saturno žiedai arba trigonometrija.

Klystu – ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Iš tikrųjų tai nėra gyvesnių ir labiau su antika susijusių žmonių nei graikai. Visi mes truputėlį graikai, nesvarbu, žinome tai ar nežinome. Jeigu kada nors esate balsavęs arba dalyvavęs teisme, žiūrėjęs filmą, skaitęs romaną, sėdėjęs su būreliu draugų ir gurkšnodamas vyną kalbėjęsis apie ką nors, nesvarbu, ar apie vakarykštes futbolo rungtynes, ar teisybės prigimtį, už tai galite dėkoti graikams. Jeigu jums kada nors šovė galvon racionali mintis arba žvelgdamas į nakties dangų susižavėjęs svarstėte: kodėl? – tai buvo graikiškoji akimirka. Jeigu kartais kalbate angliškai, galite padėkoti graikams. Iš graikų kalbos kilo tokia galybė mūsų žodžių, kad Graikijos ministras pirmininkas kartą pasakė kalbą angliškai žodžiais, kurie visi buvo kilę iš graikų kalbos. Taip, graikai mums davė demokratiją, mokslą ir filosofiją, bet jiems galime dėkoti (arba juos keikti) už rašytines sutartis, sidabrines ir bronzines monetas, mokesčius, raštą, mokyklas, komercines paskolas, techninius vadovėlius, didžiulius laivus, atsakomybės pasidalijimą, investavimą, žemvaldystę savininkui gyvenant kitur. Kone viskas mūsų gyvenime įkvėpta graikų, įkvėpimo sąvoka taip pat. „Tai graikų dėka mes mąstome ir jaučiame kitaip“, – daro išvadą istorikė Edita Hamilton (Edith Hamilton).

Taksi sustoja prie nutriušusio trijų aukštų pastato, kuris, jeigu ne ženklas Tony’s Hotel, niekuo nesiskirtų nuo kitų triaukščių pastatų. Žengiu lyg ir į fojė, baltomis plytelėmis išklotą patalpą, labiau primenančią rūsį, užverstą sulūžusiomis kėdėmis, sugedusiais kavos aparatais – daiktais, kurių tau nebereikia, tačiau iš sentimentalumo ar inercijos nepajėgi su jais išsiskirti. Viešbutis Tony’s Hotel, kaip ir pati Graikija, yra regėjęs geresnių laikų.

Tonis taip pat. Graikijos saulė jo veide įbrėžė gilių raukšlių, o graikiška virtuvė pilvui suteikė monumentalią formą. Tonis iki kaulų smegenų saldus storžievis, primenantis senuosius drachmos laikus. Mažiau eurų, daugiau žavesio. Kaip ir dauguma graikų, Tonis – iš prigimties aktorius. Kalba kiek garsiau, nei reikėtų, plačiai ir teatrališkai mosikuoja rankomis, kad ir kokia žemiška būtų pokalbio tema. Atrodo taip, lyg dalyvautų atrankoje į televizijos šou Greek Idol. Visą laiką.

Krintu į lovą ir perverčiu savo atsivežtą nedidelę biblioteką: keistoką kolekciją iš milžiniško graikų paskleisto rašalo vandenyno. Akys užkliūva už keistos mažos knygelės pavadinimu “Daily Life in Athens at the Time of Pericles” („Atėnų kasdienybė Periklio laikais“). Tai malonus priešnuodis tradicinei istorijai, kuri parašyta tarsi žvelgiant nuo aukšto kalno ir sausa kaip dykuma. Istorikai paprastai aprašinėja karus ir suirutes, revoliucingus ideologinius judėjimus it oro masių judėjimą. Tačiau dauguma iš mūsų orą suvokiame visai kitaip. Jaučiame jį ne kaip žemą slėgį, o kaip plaukus merkiančią liūtį, visą kūną supurtantį griaustinio grumėjimą, veidą šildančią Viduržemio jūros saulę. Tas pats ir su istorija. Pasaulio istorija nėra vien perversmai ir revoliucijos. Tai ir pamesti raktai, ir sudeginta kava, ir jums ant rankų miegantis vaikas. Istorija – tai begalė kasdienybės akimirkų.

Ir šiame kasdienybės troškinyje iš lėto rusena genijai. Zigmundas Froidas, knebinėjantis savo mėgstamiausią biskvitą Vienos Landtmann kavinėje. Einšteinas, spoksantis pro Šveicarijos patentų biuro langą Berne. Leonardas da Vinčis, karštą sausą dieną braukiantis nuo kaktos prakaitą savo dirbtuvėse Florencijoje. Taip, šių genijų mintys buvo didžios ir keičiančios pasaulį, tačiau mąstė jie mažose erdvėse. Tiesiog čia. Visi genijai – vietiniai, kaip ir politika.

Žvelgdamas nauju kampu, apie senovės graikus sužinau labai daug. Sužinau, kad jie mėgo šokti, ir mane apima smalsumas, kas iš tikrųjų vyko per tokius žaidimus kaip „Mėsos vogimas“ ir „Niežulys“. Sužinojau, kad prieš treniruotes jaunuoliai išsitepdavo kūną alyvuogių aliejumi ir tas „vyriškas alyvuogių aliejaus kvapas gymnasium* buvo laikomas saldesniu už kvepalus“. Sužinojau, kad graikai nevilkėdavo apatinių, kad suaugę antakiai buvo laikomi grožio etalonu, o žiogai graikams tiko ir kaip naminiai gyvūnai, ir kaip užkandžiai. Sužinau daug, tačiau, be šių nedidelių silpnybių, sužinau ir tai, ką graikai sukūrė, tik ne kaip jie tai padarė, taigi esu pasiryžęs išsiaiškinti. Bet visų pirma man reikia to, ko senovės graikai neturėjo: kavos. Dievų nektaro nevalia gerti bet kur. Vieta labai svarbu.

Man kavinės – tarsi antrieji namai, puikus pavyzdys to, ką sociologas Rėjus Oldenburgas (Ray Oldenburg) vadina „šaunia vietele“. Maistas ir gėrimai neturi reikšmės, svarbu atmosfera – ne staltiesės ar baldai, o neapčiuopiamas jaukumas, kuris skatina leisti laiką nejaučiant jokio sąžinės graužimo, ir išlaikoma tobula pusiausvyra tarp foninio gaudesio ir mąslios tylos.

Nežinau, kaip senovėje, bet nūdienos graikai nėra ankstyvi paukščiai. Aštuntą ryto visos gatvės priklauso man vienam, atsitiktinai sutinku vos vieną kitą parduotuvės savininką, krapštantį užmiegotas akis, ir būrelį policininkų su visa Roboto policininko ekipuote: tai primena, kad ir senieji, ir dabarties Atėnai yra miestas ant ribos.

Laikydamasis Tonio nuorodų, kurias jis išdėstė kuo plačiausiai mostaguodamas rankomis, įsuku į mielą pėsčiųjų taką su kavinėmis ir parduotuvėlėmis, įkūnijančiomis bendrumo jausmą, taip būdingą senovės Atėnams. Čia ir atrandu savo „šaunią vietelę“. Tai The Bridge („Tiltas“). Tinkamas pavadinimas, nusprendžiu aš, mat ėmiausi donkichotiškos užduoties – nutiesti tiltą tarp šimtmečių.

The Bridge – jokios prabangos, vos keli lauko staliukai su vaizdu į Draco gatvę, jie sustatyti taip, tarsi klientai būtų teatro lankytojai, o gatvė – teatro scena. Štai tokiose kavinėse graikai daro tai, ką galima pavadinti nacionaliniu laiko leidimo būdu: sėdinėja. Sėdi jie būreliais ir po vieną. Sėdi vasaros kaitroje ir žiemos vėsoje. Beje, sėdėti jiems visai nereikia kėdžių. Puikiai tinka šaligatvio kraštas arba išmesta kartoninė dėžė. Niekas kitas nemoka taip sėdinėti kaip graikai. Išlemenu kalimara ir prisijun-giu prie kitų The Bridge kavinės sėdinėtojų. Užsisakau espreso ir šildausi rankas apglėbęs puodelį. Rytmečio šaltukas tvyro ore, bet aš jau galiu pasakyti, kad tai žada dar vieną puikią graikišką dieną. „Gal mes ir patyrėme bankrotą, tačiau vis dar turime puikų orą“, – triumfuodamas pareiškė Tonis man išeinant. Jis teisus. Tai ne vien nuostabi šviesa, bet ir trys šimtai saulėtų dienų per metus, nedidelė drėgmė. Ar gali klimatas paaiškinti Atėnų genialumą?

Deja, ne. Gal klimatas ir išaštrino graikų protą, bet tikrai nieko nepaaiškina. Visų pirma, graikai ir šiandien mėgaujasi panašiu oru, koks buvo 450 m. pr. Kr., tačiau genijų čia nebėra. Be to, daugybė aukso amžių klestėjo kur kas prastesnio klimato šalyse. Pavyzdžiui, karalienės Elžbietos I laikų Londono bardai savo magiją skleidė po niūriu Anglijos dangumi.

Užsisakau antrą puodelį espreso ir smegenims persikrovus susivokiu mėginantis užbėgti sau už akių. Štai einu karštomis genijų pėdomis, o ar tikrai žinau, ką tai reiškia? Kaip jau sakiau, genijus yra asmuo, atlikęs intelektualinį arba meninį šuolį, tik kas nusprendžia, kada jis iššoka jau ganėtinai aukštai?

Mes. Gal daugeliu klausimų Frensis Galtonas ir neteisus, tačiau jo genijaus apibrėžimas, nors tipiškai seksistinis, užkabina kai ką svarbaus: „Genijus yra vyras, kuriam pasaulis prisipažįsta esąs labai dėkingas“, – sakė jis. Kas bus priimtas į genijų klubą, priklauso ne nuo paties genijaus, o nuo jo bičiulių ir nuo visuomenės apskritai. Tai viešas verdiktas, ne asmeninis vertinimas. Tiesą pasakius, apie genijus yra visa teorija (pavadinkime ją madingo genijaus teorija), kuri tai teigia nedviprasmiškai. Priskyrimas genijų klubui priklauso grynai nuo užgaidos, tos dienos madų. „Kūrybingumo negalima atskirti nuo jo pripažinimo“, – teigia psichologas Michalas Čiksentmihalis (Mihaly Csikszentmihalyi), pagrindinis šios teorijos šalininkas. Kalbant tiesiai šviesiai, žmogus genijumi tampa tada, kai mes jį pavadiname genijumi.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti nepagrįsta, netgi šventvagiška. Juk turi būti koks nors nepaneigiamas genialumo aspektas, egzistuojantis nepriklausomai nuo viešosios nuomonės.

Ne, sako šios teorijos šalininkai, nėra. Tarkime, Bachas. Savo gyvenamuoju laikotarpiu jis nebuvo itin vertinamas. O praėjus septyniasdešimt penkeriems metams po mirties paskelbtas genijumi. Iki to meto jis veikiausiai tūnojo skaistykloje, kurioje nukišti „neatrasti genijai“. Ką tai reiškia? „Kas, be nesąmoningo pasipūtimo, pagrindžia šį įsitikinimą?“ – klausia Čiksentmihalis. Sakyti, kad mes supratome Bacho genialumą, būtų tolygu pareikšti, jog visi, gyvenę iki mūsų, buvo kvailiai. O jeigu kada nors ateityje Bachas bus išstumtas iš genijų panteono? Ką tai sakys apie mus?

Gausu ir kitų pavyzdžių. Po Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ premjeros Paryžiuje 1913 metais publika kone sukėlė riaušes: „Iškrypėliška!“ Šiandien tai laikoma klasika. Kai pirmą kartą pasirodė vienas iš vėlyvųjų Monė (Monet) darbų „Vandens lelijos“, meno kritika įvertino jį tikroviškai: tai buvo prastėjančio menininko regėjimo rezultatas. Tik vėliau, įsigalėjus abstrakčiajam ekspresionizmui, jo darbai buvo paskelbti genialiais. [Iš tikrųjų Monė buvo impresionistas – vert.]

Dar vienas geras madingo genijaus teorijos pavyzdys – graikiškos vazos. Šiandien jų galim pamatyti daugelyje pasaulio muziejų. Jos stovi neperšaunamo stiklo spintose, turistai žiopso į šiuos meno kūrinius. Tačiau graikai į jas žiūrėjo visai kitaip. Jie vazas naudojo griežtai praktiniais tikslais. Jos buvo kasdieninio gyvenimo rakandai. Tik dvidešimto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai Metropoliteno meno muziejus Niujorke už vieną vazą sumokėjo daugiau nei milijoną dolerių, graikų keramika buvo pakylėta iki aukštojo meno lygmens. Tai kada šie moliniai puodai virto genialiais kūriniais? Norėtume manyti, kad jie visada tokie buvo, tik mes pavėluotai „atradome jų genialumą“. Tai vienas požiūris. Madingo genijaus teorijos šalininkai ginčytųsi, jog genialiais jie tapo dvidešimto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai prabilęs pinigų kalba taip pasakė Metropoliteno meno muziejus Niujorke.

Genialumo reliatyvumas neduoda man ramybės, tad užsisakęs dar puodelį espreso kurpiu savąjį Didžiosios graikų paslapties puolimo planą. Kodėl ši šalis kadaise buvo taip sušvitusi? Klimatą jau atmečiau. Galbūt veikė kiti akivaizdūs veiksniai: uolėta žemė, gerai orui pralaidūs drabužiai, vyno gausa?

Pagaliau Atėnuose nubunda gyvybė ir The Bridge kavinė tampa puikiu stebėjimo punktu. Atsilošęs žvelgiu į jūrą veidų. Ar jie iš tiesų yra Platono ir Sokrato ainiai? Dauguma akademikų klausė to paties. Tiesą sakant, prieš daugelį metų vienas australų antropologas pareiškė, kad šiuolaikiniai graikai yra ne Platono, o slavų ir albanų, atsikrausčiusių čia po kelių šimtmečių, palikuonys. Ši teorija Graikijoje sukėlė nedidelį sąmyšį. Žmonės nesutiko su mintimi, kad jie – ne Platono vaikaičiai. „Nė neabejoju, jog esame tiesioginiai savo protėvių palikuonys, – užtikrino vienas politikas. – Pasižymime lygiai tokiomis pat ydomis.“

O ydų tai būta! Senovės graikai tikrai nebuvo auksiniai berniukai. Jie keldavo savaites trunkančias groteskiškas puotas, išgerdavo neįtikėtinai daug vyno ir mėgaudavosi visomis seksualinio pasitenkinimo formomis. Nepaisant tokio darkymosi, o gal būtent dėl jo, senovės Graikija klestėjo kaip jokia kita civilizacija. Bent jau tai aišku. Visa kita miglota kaip stiklas graikiškojo ouzo. Tiesą sakant, mano Senovės Graikijos tyrimas patiria pirmą nesėkmę, kai sužinau, kad tokios vietos kaip Senovės Graikija išvis nebuvo. Iš tiesų egzistavo Senovės Graikijos: šimtai nepriklausomų polių, arba miestų-valstybių; nors gyventojai kalbėjo ta pačia kalba ir turėjo bendrų kultūrinių bruožų, poliai buvo labai skirtingi, tokie kaip, tarkime, Kanada ir Pietų Afrika mūsų dienomis. Kiekvienas polis turėjo savivaldą, savo įstatymus, papročius ir netgi savo kalendorių. Be abejo, jie kartais prekiaudavo vieni su kitais, dalyvaudavo sporto varžybose, kovojo keliuose itin kruvinuose karuose, bet iš esmės ignoravo vieni kitus.

Kodėl tų Graikijų tiek daug? Atsakymas glūdi pačioje žemėje. Būdama kalvota ir uolėta ji sudarė natūralias kliūtis, atskiriančias vieną graikų polį nuo kito, sukurdama lyg kokias sausumos salas. Nieko keista, kad klestėjo galybė mikrokultūrų.

Visa laimė, jog taip buvo. Gamta nekenčia ne tik vakuumo, bet ir monopolijos. Pasirodo, būtent fragmentacijos (skaidymosi) laikotarpiais žmonija padarė didžiausius kūrybinius šuolius. Ši tendencija dar vadinama Danilevskio dėsniu; pasak jo, žmonės labiau linkę pasiekti aukščiausią kūrybingumo potencialą, kai priklauso laisvai tautai, net jeigu ji visai nedidelė. Suprantama. Jeigu pasaulis yra idėjų laboratorija, tai kuo daugiau joje mėgintuvėlių, tuo geriau.

Graikijoje vienas mėgintuvėlis klestėjo labiau už kitus – Atėnai. Šis miestas pagimdė daugiau nuostabių protų – nuo Sokrato iki Aristotelio – nei bet kuri kita vieta pasaulyje anksčiau ar vėliau. (Arčiausiai priartėjo tik Renesanso laikų Florencija.)

Tačiau anais laikais tokia didybė nė nesisapnavo. Visų pirma, toji kalvota ir uolėta žemė, švelniai tariant, derlinga nebuvo. „Niekam nereikalingi griaučiai“, – pasakė apie ją Platonas. Be to, Atėnai buvo nedidelis miestas, jame gyveno maždaug tiek gyventojų, kiek mūsų dienomis Vičitoje, Kanzaso valstijoje. Kiti graikų miestai buvo didesni (Sirakūzai), turtingesni (Korintas) arba ga-lingesni (Sparta). Vis dėlto nė vienas nesuklestėjo taip kaip Atėnai. Kodėl? Ar Atėnų genialumas – paprasčiausia sėkmė, „palankiai susiklosčiusių aplinkybių rinkinys“, – kalbant istoriko Piterio Vatsono (Peter Watson) žodžiais, ar vis dėlto atėniečiai sėkmę nusikalė patys? Bijau, kad ši mįslė suglumintų net ir Delfų orakulą. Tačiau genamas kofeino ir apsiginklavęs naivuoliška drąsa aš žengiu pirmyn, pasiryžęs šią paslaptį atskleisti. Nusprendžiu, kad pirmiausia privalau susitikti su tinkamais žmonėmis.uose itin kruvinuose karuose, bet iš esmės ignoravo vieni kitus.

Eric Weiner „Genialumo geografija“, iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė, leidykla „Vaga“, 2017, 424 p.

TAIP PAT SKAITYKITE: TOP 10 knygų, įkvėpsiančių keliauti

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt