KNYGOS IŠTRAUKA: Garth Stein „Mano šuniškas gyvenimas, arba Kaip aš tapau žmogumi.”

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-06-11 06:03

Spausdinti | Komentarai

Mano suniskas gyvenimas arba Kaip as tapau zmogumi

Iš anglų kalbos vertė Ugnius Keturakis. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 303 p. Dailininkė Ilona Kukenytė

Sakoma, kad ne visi šunys sugrįžta kaip žmonės, o tik tie, kurie yra pasiruošę.

Aš pasiruošęs.

Garth Stein (Gartas Steinas, g. 1964 m.) – amerikiečių filmų prodiuseris ir rašytojas. „Mano šuniškas gyvenimas“ – trečiasis jo romanas, sulaukęs neįtikėtino populiarumo. Jis išverstas į 35 kalbas, visame pasaulyje jo parduota daugiau nei 4 milijonai egzempliorių – ir ne nuostabu, nes pagrindinis veikėjas šuo Enzas tikrai gali pavergti kiekvieno širdį. Net ir tų, kurie niekuomet neturėjo šuns.

Šunys kartais atrodo protingesni už žmones, tik jie nekalba. Bet mąsto! Jei kada nors norėjote išgirsti, ką jie galvoja, jums reikėtų pasiklausyti, ką apie gyvenimą pasakoja Enzas – labai senas ir labai išmintingas šuo.

Enzas žino, kad jis ne toks, kaip kiti šunys: jis labiausiai mėgsta žiūrėti televizijos laidas apie automobilių lenktynes ir filosofuoti. Žodžiu, jis jau – beveik žmogus. Be to, jis įsitikinęs, kad kitame gyvenime būtinai atgims žmogumi, o kol kas reikia tam ruoštis ir tarnauti savo šeimininkui Deniui, lenktynininkui. Kad ir kokie laikai būtų – geri ar blogi, ištikimybė ir meilė – visų svarbiausia. Jis šalia visada: kai Denis pamilsta Ievą ir susilaukia dukters, kai šeimą užklumpa liga ir viskas ima griūti. Net tada, kai Denis kovoja sunkiausią savo gyvenimo kovą ir atrodo, kad vilties nebėra. Bet Enzas visada pasiruošęs lyžtelėti nosį.

Gyvenimas – nuolatinės lenktynės: turi kovoti iš paskutiniųjų, niekada nenusiminti ir dėl nesėkmių nekaltinti nei savęs, nei kitų. Lenktynių ir gyvenimo išminties Enzas mokosi iš savo šeimininko, atsidėkodamas ištikimybe, besąlygiška meile ir išmintimi. Šis liūdnas ir išmintingas šuo filosofiškai stebi žmonių gyvenimą ir žino apie jį gerokai daugiau nei mes patys. Jis išties gali mus prajuokinti, sugraudinti, o svarbiausia – pamokyti būti žmonėmis.

***

Vasarį, tą tamsų it maišas žiemos mėnesį, mes iškeliavome į šiaurės vidurio Vašingtoną, vietovę, kuri vadinasi Metou slėnis. Jungtinių Valstijų piliečiams svarbu švęsti savo didžiųjų prezidentų gimtadienius, todėl visos mokyklos uždaromos savaitei; Denis, Zojė ir aš švęsti nuvažiavome į rąstų namelį apsnigtuose kalnuose. Tas namelis priklausė Ievos giminaičiui, kurio niekada nebuvau matęs. Buvo ganėtinai šalta, man net pernelyg, nors šiltesnėmis popietėmis su džiaugsmu laksčiau po sniegą. Mieliau gulėdavau prie elektrinio šildytuvo leisdamas kitiems sportuoti, slidinėti, vaikščioti apsiavus sniegbačius ir taip toliau. Ieva buvo pernelyg silpna keliauti, ir jos tėvų čia nebuvo, tačiau buvo daug kitų žmonių, siejamų vienokios ar kitokios giminystės. Aš nugirdau, kad mes čia – tik todėl, jog Ieva pamaniusi Zojei būsiant svarbu pabendrauti su šiais žmonėmis, kadangi, pasak kažkurio, ji, Ieva, labai greitai mirsianti.

Man tokia logika visiškai nepatinka. Pirma, kad Ieva netrukus mirsianti. Ir antra, kad Zojei todėl reikia leisti laiką su tais žmonėmis, kurių anksčiau visai nepažinojo. Gal jie ir kuo maloniausi žmonės, su tomis savo treninginėmis kelnėmis, avių vilnos liemenėmis ir megztiniais, dvokiančiais prakaitu, – aš nežinau. Tačiau klausiau savęs, kodėl jie laukė Ievos ligos, idant įsileistų mus į savo draugiją.

Jų buvo tiesiog daugybė ir aš neturėjau žalio supratimo, kas su kuo susijęs giminystės ryšiais. Kiek supratau, visi jie buvo giminaičiai, tačiau mane trikdė tam tikros kartų spragos, kai kurie buvo be tėvų, tačiau su dėdėmis ir tetomis, o kiti, galimas daiktas, tiesiog draugai. Zojė su Deniu daugiausia laikėsi dviese, tačiau vis dėlto dalyvavo kai kuriuose bendruose renginiuose, pavyzdžiui, jodinėjimo per sniegą, važinėjimo rogutėmis ir klampojimo sniegbačiais. Bendri pietūs būdavo linksmi, ir nors aš buvau pasiryžęs laikytis nuošaliai, vienas iš giminaičių prie stalo man visada mielai numesdavo kokį nors gardų kąsnelį. Ir niekas niekada manęs neišgrūdo iš po plataus stalo, kur kiūtodavau per pietus, nors aš taip ir laužiau savo garbės kodeksą; name tvyrojo tam tikra nežabotos laisvės atmosfera, kai vaikai ilgiausiai vakarodavo ir suaugusieji kaip šunys parpdavo kiaurą dieną. Kodėl aš neturėjau įsitraukti į tas šėliones?

Nors mane ir draskė prieštaravimai, kiekvieną vakarą nutikdavo kas nors ypatinga ir man labai smagaus. Už namo, – kuriame buvo daug visiškai vienodų kambarių su vienodomis lovomis, kad čia galėtų apsigyventi toji daugybė žmonių, – buvo akmenimis grįstas vidaus kiemas su dideliu lauko židiniu. Tikriausiai vasarą ten būdavo lauko virtuvėlė, tačiau jis buvo naudojamas ir žiemą. Man nerūpėjo akmenys – labai šalti, nubarstyti druskos krisleliais, nuo kurių skaudėdavo, kai įstrigdavo tarp letenos pirštų, bet tą židinį labai mėgau. Ugnis! Spragsinti ir kaitri, ji žioruodavo vakarais po vakarienės ir jie visi susirinkdavo, apsitūloję savo plačiais paltais, ir vienas turėjo gitarą bei pirštines be pirštų galiukų, jis grodavo ir jie visi dainuodavo. Spausdavo šaltukas, bet aš turėjau savo vietą prie to lauko židinio. Ir kiek žvaigždžių būdavo matyt! Milijardai, kadangi naktis būdavo juoda kaip antracitas, tolumoje aidėdavo garsai, triokštelėdavo sniego prislėgta šaka, neatlaikiusi vėjo. Lodavo kojotai, mano giminaičiai, kviesdami vienas kitą į medžioklę. Ir kai šaltis pergalėdavo lauko židinio šilumą, mes visi šliūžindavome į namą ir savo atskirus kambarius, mūsų kailiai ir striukės kvepėdavo dūmais, pušų sakais ir keptais zefyrais.

Vieną iš tokių vakarų mums sėdint aplink ugnį pastebėjau, kad Denis turi gerbėją. Ji buvo jauna, kažkieno sesuo, su kuria Denis prieš kelerius metus akivaizdžiai buvo susipažinęs per Padėkos dieną arba Velykas, nes jo pirmi žodžiai jai ir aplinkiniams buvo, kiek ji paaugusi nuo ano karto, kai ją matė. Tai buvo paauglė su išsivysčiusiomis krūtimis, galinčiomis maitinti kūdikį, ir pakankamai plačiais klubais gimdyti, taigi iš esmės buvo suaugusi, tačiau vis dar elgėsi kaip vaikas, visada prašantis leidimo ką nors daryti.

Ši mergaitė-dar-ne-moteris, vardu Anika, buvo labai gudri ir visada žinojo, kur ir kada atsidurti, kad Denis būtų priverstas su ja susitikti. Ji sėdėdavo šalia jo prie ugnies ir priešais prie valgių stalo. Visada įsigudrindavo įsitaisyti kieno nors džipo gale, kai ten būdavo jis. Pernelyg garsiai juokėsi iš kiekvienos jo replikos. Ji gėrėjosi jo plaukais, kai jis nusiimdavo savo prakaituotą slidininko kepurę. Reiškė begalinį susižavėjimą jo rankomis. Beprotiškai mylėjo Zoję. Labai susigraudindavo paminėjus Ievą. Denis šių jos žygių nepastebėjo, nežinau, tyčia ar ne, tačiau tikrai elgėsi taip, tarsi nieko nenutuoktų.

Tačiau kas būtų Achilas be savojo kulno, Samsonas – be Delilos, Edipas – be raišakojystės? Būdamas nebylys iš prigimties, galėjau studijuoti retoriką nepančiojamas egoizmo ir savanaudiškumo, todėl žinau atsakymus į šiuos klausimus.

Tikras herojus turi ydų. Tikras nugalėtojo išbandymas ne tas, ar jis gali triumfuoti, bet ar pajėgia įveikti kliūtis – geriausia, jei savo paties susikurtas, – idant pasiektų pergalę. Herojus, neturintis trūkumų, neįdomus publikai ar visatai, kuri galų gale yra paremta konfliktu ir priešybėmis, kai nesustabdoma galia susiduria su nepajudinamu objektu. Kaip tik dėl to Michaelis Šumacheris, akivaizdžiai vienas iš visų laikų talentingiausių Formulės-1 pilotų, laimėjęs daugiau lenktynių, čempionatų ir pirmųjų starto pozicijų nei bet kuris kitas vairuotojas Formulės-1 istorijoje, dažnai nepatenka į sirgalių mėgstamiausių čempionų sąrašą. Jis visiškai nepanašus į Airtoną Seną, kuris dažnai taikė tokią pat suktą ir drąsią taktiką kaip Šumacheris, tačiau darė tai žaismingai, todėl buvo vadinamas charizmatišku ir emocionaliu, o ne kaip Šumacheris – šaltu ir neprieinamu. Šumacheris neturi trūkumų. Jis turi geriausią automobilį, turtingiausią komandą, geriausias padangas, daugiausia meistriškumo. Kas gali džiaugtis jo pergalėmis? Saulė pateka kiekvieną dieną. Ką čia gali mėgti? Uždarykite saulę į dėžę ir priverskite ją pakilti, įveikti kliūtis. Va tada mes džiūgausime! Aš dažnai grožiuosi gražiu saulėtekiu, tačiau niekada nelaikysiu saulės nugalėtoja, kad ji pakilo. Taigi. Man suprasti Denio, kuris yra tikras čempionas, istoriją, neįtraukus jo klaidingų žingsnių ir silpnybių, būtų meškos paslauga visiems jos dalyviams.

Artėjant savaitgaliui radijo orų prognozės pasikeitė ir Denis pasidarė gerokai įsitempęs. Jau beveik buvo laikas grįžti į Sietlą, ir jis norėjo išvykti, įsukti į greitkelį ir važiuoti penkias valandas per kalnų perėjas į mūsų namus kitapus jų, kur, nors tamsu ir šalta, laimei, nebuvo dviejų metrų storumo sniego pakloto ir minusinės temperatūros. Pasak jo, jam jau reikia grįžti į darbą. Ir Zojei reikia laiko priprasti prie mokyklos režimo. Ir…

Ir Anikai taip pat reikėjo grįžti namo. Ji, katalikiškos privačios mergaičių mokyklos mokinė, turėjo grįžti, kad galėtų pasitarti su bendramokslėmis ir rengti kažkokį projektą, prie kurio jos dirbo, skirtą ekologinei gyvensenai. Ji kalbėjo apie tai kaip apie skubų reikalą, tačiau tik supratusi, kad Denis ruošiasi traukti į vakarus anksčiau nei kuris nors iš kitų giminaičių. Tik sumojusi, kad jei jos ir Denio poreikiai sutampa, ji gali laimėti penkias valandas šalia jo automobilyje, kai galės stebėti, kaip jo rankos spaudžia vairą, žiūrėti į jo susitaršiusius plaukus, kvėpuoti jo svaiginančiais feromonais.

Išaušus mūsų išvykimo rytui kilo audra ir į namo langus pylė tokia lijundra, kokios dar niekada nebuvau matęs. Denis beveik visą rytą prasinervino. Radijas pranešė, kad dėl audros uždaroma Stivenso perėja, o Snokvalmio perėjoje būtina turėti ant ratų uždedamas sukibimą pagerinančias grandines.

Pasilik! Pasilik! – siūlė jie, tie nuobodieji giminaičiai.

Aš nekenčiau jų visų. Jie dvokė kaip šeškai. Netgi nusiprausę jie apsivilkdavo tuos pačius neskalbtus megztinius ir jų gižus kvapas sugrįždavo pas juos it bumerangu.

Mes, greitosiomis papusryčiavę, išvažiavome, pakeliui sustojome degalinėje įsigyti grandinių padangoms. Kelionė į pietus buvo klaiki. Lijundra skreto ant priekinio stiklo greičiau, nei valytuvai spėdavo ją nubraukti, ir kas keli varginantys kilometrai Denis turėdavo sustoti ir išlipęs gramdyti ledo dangą. Važiuoti buvo pavojinga ir tai man visiškai nepatiko. Aš važiavau gale su Zoje, Anika sėdėjo priekyje. Mačiau, kad Denio rankos spaudžia vairą pernelyg stipriai. Lenktyniniame automobilyje rankos turi būti atpalaiduotos, ir kai žiūriu iš kabinos filmuotus vaizdo įrašus, Denio rankos tokios visada ir yra – jis dažnai palanksto pirštus primindamas sau smarkiai negniaužti vairo. Tačiau per tą kankinančią kelionę palei Kolumbijos upę Denis laikė sugniaužęs vairą taip, it jo pirštai būtų suakmenėję.

Aš labai užjaučiau Zoję, kuri buvo akivaizdžiai išsigandusi. Automobilio galas judėjo staigiau nei priekis, todėl mudu labiau jautėme slysčiojimus ir slydimą ant ledo. Mąstydamas, kaip baugu turėtų būti Zojei, aš įsiaudrinau ir pasidaviau jausmams. Nespėjau nė susizgribti, ir mane apėmė visiška panika. Aš grūdausi pro langus, bandžiau įsirioglinti į priekinę sėdynę, tuo tik dar labiau viską sunkindamas. Denis galiausiai riktelėjo:

Zoje, prašau, nuramink Enzą!

Ji apkabino mane per kaklą ir tvirtai laikė. Jai atsitiesus aš užvirtau ant jos ir ji pradėjo man į ausį dainuoti lopšinę, kurią prisiminiau iš jos vaikystės: „Labas, Enziuk, ak, kaip gera matyti tave…“ Ji išmoko tą dainelę vos pradėjusi lankyti darželį – jos traukdavo ją kartu su Ieva. Aš atsipalaidavau ir leidausi jos čiūčiuojamas. „Labas, Enziuk, ak, kaip gera matyti tave…“

Norėčiau teigti esąs toks savo likimo šeimininkas, kad dirbtinai sukūriau tą visą situaciją, ėmiau šėlioti, idant Zojė galėtų šioje kelionėje mane raminti ir tokiu būdu pamirštų savo išgąstį. Tačiau, teisybę sakant, turiu prisipažinti: džiaugiausi, kad ji mane laiko, – buvau labai išsigandęs ir jaučiausi dėkingas už jos globą.

Automobilių virtinė vilkosi tolydžiai, tačiau lėtai. Daugelis mašinų buvo sustojusios šalikelėje laukdamos, kol nurims pūga. Tačiau orų pranešėjai ir pranešėjos per radiją bylojo, kad laukti bus tik blogiau, kadangi šalto oro frontas išsikvėpė, debesys žemi ir kai, kaip prognozuojama, atslinks šiltas oras, ledokšniai virs lietumi ir prasidės potvynis.

Mums pasiekus išvažiavimą į 2-ąjį greitkelį per radiją buvo pranešta, kad Bleveto perėja nuo kelio nuvirtus vilkikui uždaryta. Mums reikėjo daryti didelį lankstą, kad pasiektume I-90 automagistralę prie Vašingtono valstijos Džordžo miesto. Denis tikėjosi, kad kelių juostų automagistrale bus galima važiuoti greičiau, tačiau ten buvo dar blogiau. Prapliupo lyti ir skiriamoji juosta labiau panėšėjo į užtvankos slenkstį nei žolės takoskyrą tarp priešinio eismo juostų. Tačiau mes vis tiek tęsėme savo kelionę, nes daugiau nelabai buvo kas daryti.

Po septynių valandų varginančios kelionės dar likus dviem valandoms kelio iki Sietlo geromis eismo sąlygomis, Denis pavedė Anikai paskambinti mobiliuoju jos tėvams ir paprašyti surasti mums kokią nors vietą apsistoti prie Kli Elumo. Tačiau jie netrukus mums atskambino, pranešdami, kad visi moteliai dėl audros pilni. Sustojome „Makdonalde“ ir Denis nupirko mums pavalgyti – aš gavau vištienos kepsnelių – ir stūmėmės toliau Istono link.

Istono apylinkėse, kur abipus greitkelio buvo supiltos sniego kaugės, Denis sustabdė savo mašiną šalia keliasdešimties kitų mašinų ir sunkvežimių grandinių ant ratų uždėjimo zonoje ir iššoko į lijundrą. Atsigulęs ant šaligatvio, jis uždėjo grandines, sugaišo tam pusvalandį, ir įlipo į mašiną kiaurai permirkęs ir visas drebantis.

Vargšelis, – tarė Anika ir patrynė jam pečius, kad sušiltų.

Netrukus perėja bus uždaryta, – tarė Denis. – To vilkiko vairuotojas girdėjo per radiją.

Nejau negalime pralaukti čia? – pasiteiravo Anika.

Laukiama potvynio. Jei šįvakar neįveiksime perėjos, galime įstrigti čia kelioms dienoms.

Tai buvo pavojinga ir baisu: sniegas, ledas ir lijundra, tačiau mes stūmėmės pirmyn, mūsų nedidukas senas BMW pukšėjo į kalną, kol pasiekė viršūnę, kur įrengti slidinėjimo keltuvai, ir tada viskas pasikeitė. Ten jau nebuvo nei sniego, nei ledo, tik lietus. Mes tiesiog negalėjome juo atsidžiaugti!

Netrukus Denis sustojęs nuėmė grandines – tai užtruko dar pusvalandį ir jis vėl peršlapo iki paskutinio siūlelio – ir tada mes ėmėme leistis nuo kalno. Priekinio stiklo valytuvai švytravo pirmyn atgal visu greičiu, tačiau nelabai gelbėjo – matomumas buvo tiesiog klaikus. Denis tvirtai laikydamas vairą įtempęs akis žiūrėjo į tamsą, ir mes galų gale pasiekėme Nort Bendą, paskui Isakvą ir dar vėliau pontoninį tiltą per Vašingtono ežerą. Buvo jau beveik vidurnaktis – penkių valandų kelionė užtruko daugiau negu dešimt, – kai Anika skambtelėjo savo tėvams ir pranešė, kad mes sėkmingai pasiekėme Sietlą. Jiems it akmuo nuo krūtinės nusirito. Jie pasakė jai – ji persakė mums, – kad per žinias pranešė apie staigų potvynį, dėl kurio susidariusi nuošliauža užtvėrė vakarinę magistralę I-90 prie pat kalno viršūnės.

Tikriausiai tik per plauką jos išsilenkėme, – tarė Denis. – Ačiū Dievui.

Saugokis tų likimo išdaigų, pasakiau mintyse. Ji – tikra ragana.

Ne, ne, – tarė Anika telefonu. – Aš apsistosiu pas Denį. Jis pernelyg pavargęs dar kažkur važiuoti, be to, Zojė jau miega ant galinės sėdynės ir ją reikia guldyti į lovą. Denis sakė, kad ryte mielai parveš mane namo.

Tai privertė Denį atsigręžti ir klausiamai pažvelgti į ją, stebintis, ar iš tikrųjų taip buvo sakęs. Žinoma, aš žinojau, kad ne. Anika nusišypsojusi pamerkė jam akį ir baigusi pokalbį įsidėjo telefoną į krepšį.

Jau beveik atvažiavome, – tarė ji žvelgdama pro priekinį stiklą ir iš jaudulio tankiai alsuodama.

Kodėl jis tą akimirką nieko nesiėmė? Kodėl iškart nesuko atgal į greitkelį ir nevažiavo į Edmondsą, kur ji gyveno? Kodėl nieko nepasakė? Aš taip niekada ir nesužinosiu. Galimas daiktas, jam kūnu reikėjo prisilytėti to, kas primintų jam buvusią jo ir Ievos aistrą. Gal.

Kai parsiradome namo, Denis nunešė Zoję į jos kambarį ir paguldė miegoti. Jis įjungė televizorių ir mes žiūrėjome reportažą, kaip pareigūnai uždaro Snokvalmio perėją, tik kelioms dienoms, kaip viltingai prognozavo jie, nors tikriausiai savaitei ar daugiau. Denis, nuėjęs į vonios kambarį, nusimetė permirkusius drabužius ir grįžo vilkėdamas treninginėmis kelnėmis bei aptrintais marškinėliais, tada išsiėmęs iš šaldytuvo atsidarė skardinę alaus.

Ar galiu nusiprausti? – paklausė Anika.

Denis išgirdęs klausimą net krūptelėjo. Po visos tos nežmoniškai sunkios kelionės jis buvo beveik pamiršęs ją.

Jis parodė jai, kur sudėti rankšluosčiai, kaip reguliuoti vandens temperatūrą, ir uždarė vonios duris.

Jis atnešė papildomą paklodę, pagalvę ir antklodę, ištiesė lovą svetainėje ir paklojo laikiną guolį Anikai. Baigęs nuėjo į savo miegamąjį ir atsisėdo ant lovos krašto.

Nusiplūkiau kaip kuinas, – tarė jis man ir krito atbulas į lovą – gulėjo sudėtomis ant krūtinės rankomis, pėdomis dar ant grindų, kadaruojančiais ant lovos krašto keliais, – tačiau kūnas jau buvo užmigęs, nors kambaryje tebedegė šviesa. Aš atsiguliau ant grindų šalia jo ir taip pat užmigau.

Atmerkęs akis išvydau ją stovinčią, palinkusią prie jo. Anikos plaukai buvo šlapi ir ji buvo apsivilkusi Denio chalatą. Ji tylėdama keletą minučių žvelgė į jį, o aš stebėjau ją. Jos elgesys buvo gąsdinantis, keliantis šiurpą. Man tai visai nepatiko. Ji praskleidė chalatą, atidengdama balto kaip pienas kūno prorėžį ir apie bambą ištatuiruotą spinduliuojančią saulę. Nepratardama nė žodžio nusimetė chalatą ir stovėjo nuoga, į jį nutaikytais rudais didžiulių savo krūtų speneliais. Tačiau jis, nieko nenutuokdamas, sau miegojo.

Ji ištiesusi ranką užkišo savo smulkias rankeles už jo trumpikių gumos ir numovė jas iki kelių.

Nereikia, – vis dar neatsimerkęs sumurmėjo jis.

Jis daugiau nei dešimt valandų buvo vairavęs automobilį klaikiu sniego, ledo ir vandens užpiltu keliu. Todėl neturėjo jėgų atremti puolimą.

Anika numovė jam kelnaites iki kulkšnių, paskui, kilstelėjusi pirma vieną, tada – kitą pėdą, visai jas nutempė ir pažvelgė į mane.

Štiš, – paliepė ji.

Aš nėjau šalin – buvau pernelyg įpykęs. Tačiau ir nepuoliau jos – kažkas mane sulaikė. Tas zebras vis dar šoka.

Ji, pažvelgusi į mane kaip į tuščią vietą, sutelkė savo dėmesį į Denį.

Nereikia, – mieguistai pratarė jis.

Šššš, – suramino ji. – Viskas gerai.

Aš tikiu, visada tikiu Deniu. Todėl turiu tikėti – tai, ką ji darė jam, buvo be jo sutikimo ir žinios. Jis čia buvo niekuo dėtas. Denis buvo savo visiškai išsekusio kūno belaisvis ir ji tuo pasinaudojo.

Tačiau aš vis dėlto negalėjau ilgiau tik stovėti ir žiūrėti. Turėjau galimybę užkirsti kelią, kad tas demonas nesunaikintų Zojės žaislų, ir susikirtau. Šio naujo išbandymo negalėjau neišlaikyti. Aš sulojau šaižiai, piktai, suurzgiau, grybštelėjau, ir Denis staiga pabudo, jo akys greitai atsimerkė ir išvydęs nuogą merginą šoko nuo jos į šalį.

Kokia čia velniava? – šūktelėjo jis.

Aš toliau lojau – tas demonas vis dar buvo šiame kambaryje.

Enzai! – riktelėjo jis. – Baik!

Aš lioviausi lojęs, tačiau nenuleidau nuo jos akių, jei ji vėl jį atakuotų.

Kur mano trumpikės? – paklaikęs paklausė Denis, stodamasis lovoje. – Ką tu čia išdarinėjai?

Aš tave taip myliu, – tarė ji.

Aš vedęs!

Tai netrukdo mylėtis, – atsakė ji.

Tada ji užropojo ant lovos, tiesdama į jį rankas, todėl aš vėl sulojau.

Liepk tam šuniui išeiti, – tarė ji.

Anika, liaukis!

Denis sugriebė ją už riešų, ji žaismingai pasirangė.

Baik! – sušuko jis šokdamas nuo lovos ir čiupęs nuo grindų savo treningus greitai juos apsimovė.

Maniau, kad aš patinku tau, – staiga paniurusi pasakė Anika.

Anika…

Maniau, kad geidi manęs.

Anika, apsivilk, – paliepė jis, duodamas jai chalatą. – Aš negaliu kalbėtis su nuoga penkiolikamete. Už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Tau nederėtų čia būti. Parvešiu tave namo.

Ji prispaudė chalatą prie savęs.

Bet, Deni…

Prašau, Anika, apsivilk jį.

Denis tvirčiau suveržė savo treningų raištelius.

Anika, taip tikrai nėra. Ir nebuvo. Nežinau, kodėl tau pasirodė…

Tu! – suklykė ji ir prapliupo verkti. – Tai tu visą savaitę flirtavai su manimi. Viliojai. Bučiavai.

Pabučiavau tave į skruostą, – tarė Denis. – Giminaičiams įprasta taip sveikintis. Tai vadinama švelnumu, ne meile.

Bet aš tave myliu! – sustūgo ji, paskui pratrūko nevaldomai raudoti, užmerktomis akimis, perkreipta burna. – Aš myliu tave! – vis kartojo ir kartojo ji. – Aš myliu tave!

Denis buvo pagautas į spąstus. Jis norėjo nuraminti ją, tačiau vos žengdavo artyn, ji ūmai nuleisdavo rankas, kuriomis spaudė suglamžytą chalatą prie krūtinės, ir staiga išnirdavo jos milžiniškos krūtys, besikilnojančios iš jaudulio, ir jis turėdavo trauktis. Tai kartojosi keletą kartų, it koks žaisliukas su siurprizu, beždžionė su lėkštėmis ar panašiai. Denis artindavosi prie jos norėdamas paguosti, ji nusvarindavo rankas, jos krūtys šaute šaudavo į jį ir jis atšokdavo atgal. Galimas daiktas, aš tapau tos senoviškos pornografinės kiaulės-taupyklės, kurią mačiau filme „Kaskadininkas“ ir ant kurios buvo pavaizduotas lokys, besiporuojantis su mergina ant sūpuoklių, naujos interpretacijos liudininku.

Galų gale Denis privalėjo padaryti tam galą.

Aš išeisiu iš kambario, – tarė jis. – Tu apsivilksi chalatą ir padoriai apsirengsi. Kai susitvarkysi, ateik į svetainę ir mes galėsime tai plačiau aptarti.

Ir jis apsisukęs išdrožė iš miegamojo. Aš – iš paskos. Ir tada laukėme, laukėme ir laukėme.

Pagaliau ji išėjo vilkėdama chalatu, užtinusiomis nuo ašarų akimis. Nepratardama nė žodžio, patraukė tiesiai į vonią. Ir po kelių akimirkų pasirodė vilkėdama savo drabužiais.

Parvešiu tave namo, – pasiūlė Denis.

Aš paskambinau tėčiui, – tarė Anika, – iš tavo miegamojo.

Denis sustingo ir aš pajutau, kaip kambaryje įsitvyrojo įtampa.

Ką tu jam pasakei? – pasiteiravo jis.

Anika prieš atsakydama ilgai žvelgė į jį. Jei jos tikslas buvo priversti jį nervintis, tai suveikė.

Paprašiau, kad atvažiuotų manęs pasiimti, – atsakė ji. – Kad čia labai nepatogi lova.

Gerai, – atsiduso Denis. – Turi galvą ant pečių.

Ji nieko nesakydama toliau spoksojo į jį.

Atsiprašau, jei tave suklaidinau, – tarstelėjo Denis, nusukęs akis į šalį. – Tu labai patraukli, bet aš vedęs, ir tu dar tokia jauna. Tai neperspektyvi…

Jis nutilo nebaigęs sakinio, neištaręs paskutinio jo žodžio.

Meilė, – tvirtai pareiškė ji.

Situacija, – sušnabždėjo jis.

Pasiėmusi savo rankinę ir krepšį, ji išėjo į prieškambarį. Visi matėme, kaip lauke sušvito priekiniai automobilio žibintai. Anika smarkiu judesiu atlapojusi duris ristele pasileido takeliu gatvės link. Mudu su Deniu stebėjome iš tarpdurio, kaip ji įmetusi savo nešulius ant Mercedes galinės sėdynės lipa į keleivio vietą priekyje. Jos tėvas, vilkintis pižama, pamojavo mums ir nuvažiavo.

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Povilas Šklėrius „Mano tėvas, mano sūnus.“

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt