KNYGOS IŠTRAUKA: Jaroslavas Melnikas „Dangaus valdovai”

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-01-29 10:29

Spausdinti | Komentarai

Dangaus valdovai

„Ar gyvenime dažnai nesijaučiame vieniši ir nereikalingi, netgi turėdami vaikų? Netgi padarę karjerą? Susilaukę šlovės?“, – klausia žinomas Lietuvos rašytojas, egzistencinės prozos autorius Jaroslavas Melnikas. Pasak jo, esame nugrimzdę sumaištyje ir žemose emocijose, bet žmogaus siela, „ne šio pasaulio būtybė“, siekia aukščiausių jausmų, tai yra laisvės. Tačiau dažnai net labai norint bandymai gyventi aukščiausiais jausmais nepavyksta ir tada gyvenime pradeda dėtis stebinantys dalykai. Būtent apie tai yra ir naujausias rašytojo egzistencinis romanas „Dangaus valdovai“, kurį išleido leidykla „Alma littera“. Jį galima pavadinti ir romantiškiausiu J. Melniko romanu.   

Pagrindinis herojus – filosofas, kuris pabėgo su šeima į kalnus, svaiginančią akademinę karjerą iškeitęs į mažo miestelio ramybę. Nuo gyvenimo rutinos jį gelbsti atsitiktinės giminingos sielos, netikėti pokalbiai ir… jo gyvenimo paslaptis. Tą paslaptį jis pradeda atrasti savo darbo kabinete mansardoje aukštai kalnuose. Kiekvienas turi savo paslaptį ir slaptas mintis, jos gali būti žmogui atramos tašku, kol lieka… paslaptyje. Nes žmonės linkę laikyti amoraliu viską, kas neįprasta, nors jokio blogio žmogus niekam nėra padaręs.

Neįprastame, provokuojančiame romane rašytojas balansuoja tarp buitinės tikrovės ir mitiškumo, o netikėti erotiniai motyvai nustebins ne tik skaitytoją, bet ir knygos herojų.

„Visą gyvenimą rašau vieną knygą. Apie žmogų, apie tai, kaip jis ieško gyvenimo prasmės. Jei kalbėtume apie mano romanus, tai ankstesnieji jų – „Tolima erdvė“ ir „Maša, arba Postfašismas“ – buvo fantastiniai. Šia prasme, „Dangaus valdovai“ – „realistiškesnis“ romanas. Jame, gali pasirodyti, pavaizduotas ne išsigalvotas, o realus pasaulis, kuriame visi gyvename. Tačiau ir šiame romane fantazija bei sąlyginė realybė atlieka lemiamą vaidmenį. Tai taip pat aštraus siužeto knyga, kurios atomazga netikėta. Galiu patikinti, kad skaitytojas niekada nenuspės finalo. Nes jis mane patį nustebino“, – intriguoja rašytojas J. Melnikas.

Ir nors pagrindinis naujojo romano herojus – „vidutinio amžiaus“ vyras, išgyvenantis vidinę dramą, skaitytojų auditorija, pasak autoriaus, taip pat greičiausiai bus moterys: „Nes čia, kaip ir visose mano knygose, vyras ieško ir randa save tik susiliedamas su moteriška stichija, – sako rašytojas. – Iš esmės mane daugiausiai jaudina moters sielos mįslė ir iš tikrųjų būtent ji visada yra centre“.

Kita vertus, pasak J. Melniko, visus jo knygų skaitytojus – nepriklausomai nuo jų lyties – vienija vienas bruožas.

„Mano skaitytojas – tai mąstantis žmogus, ieškantis atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus: kam jis gyvena, kokiame pasaulyje, ką jam su savimi daryti… Sakykite, kodėl šiandien žmogus jaučiasi toks vienišas, nors „viską turi“? Romano herojus turi vaikų. Būdami maži, jie buvo jo gyvenimo prasmė. Bet dabar? Dabar jie gyvena savo gyvenimą ir, gerai pagalvojus, yra jam svetimi. O jo brolis? Motina? Esame laimingi ar save apgaudinėjame? Turime šeimą, bet… ji skęsta buityje ir smulkmeniškose problemose. O mes patys? Kas mes? Šios žemės kirminai? Kodel bijome laisvės? Kodėl žmogus negali gyventi taip, kaip erelis? Erelis, ereliškas gyvenimas – tai tampa mano romano simboliu“, – apibendrina J. Melnikas.

Romaną „Dangaus valdovai“ parašęs Jaroslavas Melnikas – žinomas rimtos prozos autorius, siurrealistas, fantastas. Jo  knygos daug kartų patekdavo į geriausios Metų knygos penketukus, verčiamos į kitas kalbas. Romanas „Tolima erdvė“, Metų knygos penketukas Lietuvoje, pripažintas 2013 m. ir BBC metų knyga. Jo paskutinis romanas „Maša, arba postfašizmas“  taip pat pateko į Metų knygos penketuką Lietuvoje ir sulaukė apie dvidešimt pozityvių recenzijų, paskui buvo išverstas į ukrainiečių kalbą, o 2016 m. pateko į BBC metų knygos finalą. Tuo metu rašytojo trumpoji proza išversta į daugiau negu dešimtį kalbų, įtraukta į užsienyje išleistas lietuvių literatūros antologijas.

***

Autoriaus žodis

Keliaujant po Egiptą, man didžiulį įspūdį paliko senovės egiptiečių Amono Ra kultas. Dievai, kaip ir paukščiai, gyvena danguje. Prieš kelerius metus įėjęs į vieną Kembridžo bažnyčią, pamačiau didžiulę skulptūrą – erelis išskėstais sparnais. Ant sparnų jis laikė Bibliją.

Kam bažnyčioje tas paukštis grobuonis? Kodėl šventoji knyga uždėta jam ant sparnų?

Vėliau supratau, kad visose kultūrose paukštis yra Dievo, sielos simbolis. Dzeusas pasiverčia ereliu, pavagia piemenį Ganimedą ir nusineša jį į dangų, dievų karalystę. Žmogaus siela blaškosi kaip paukštis narve, ilgėdamasi kito pasaulio.

Pagaliau Kristus irgi žengia į dangų. Į dausas. Ten jo tėvynė.

Visa, kas tikra, amžina, nuostabu, – yra virš mūsų? Aukštai? Toli?

Sielos, net jei ji gyvena žemėje, atmintis visuomet gyva. Kito pasaulio atmintis. Jei jos nebūtų, žmogaus gyvenime nebūtų nieko aukšto, nebūtų meno.

Be sielos žmogui gerai – jo nekamuoja prieštaravimai. Bet jis dūsta.

Taip paprastai savęs neapgausi.

Kaip ir ankstesnėse mano knygose, mane jaudina žmogaus paslaptis. Kūno ir sielos santykis. Kas mes tokie? Iš ko susidedame? Kaip mums gyventi šiame pasaulyje, „apačioje“, kur kunkuliuoja aistros?

Šis romanas apie žmogaus meilę paukštei. Bet gal paukštė gyvena kiekviename iš mūsų?

Prologas

Kiekvieną rytą miestas apačioje išnykdavo. Drauge su automobiliais ir prekybos centrais. Direktoriais ir darbininkais. Universitetais ir betonmaišėmis. Su savo triukšmu ir blaškymusi.

Iš čia, nuo kalno viršūnės, miesto dauboje nesimatė. Baltas rytinio rūko pienas pripildydavo daubą, ir buvo beveik neįmanoma patikėti, kad tenai, rūke, kažkas yra.

Atrodė, kad mano namas kabo ore, vienišas sklandydamas virš debesų. Tokiomis akimirkomis man net regėdavosi, kad namas ant bedugnės krašto ima judėti, ir aš nevalingai stverdavausi sienų. Kol ryto saulė, pasirodanti tolumoje iš už snieguotų kalnų grandinės, nesušildydavo erdvės ir neapibrėžti miesto kontūrai pamažu, tarsi stebuklingame sapne, nepradėdavo lėtai ryškėti besisklaidančioje migloje, buvo neįmanoma patikėti, kad tas miestas ir tas pasaulis egzistuoja.

Atsistojau nuo stalo ir priėjau prie atverto mansardos lango. Erelis…

Jis tupėjo medyje kiek atkraginęs sparnus ir, rodės, įdėmiai žiūrėjo į mane. Akimirką pasijutau nejaukiai: tarsi būčiau nuogas stovėjęs priešais žmogų. Jau keletą mėnesių ta paukštė iš kažkur atskrenda ir žiūri. Žiūri į mane nuogą (čia, kampiniame palėpės kambaryje, prieš darbo pradžią mėgaujuosi oro voniomis). Kas per nesąmonės? Atsuku nugarą ir jaučiu, kaip jos žvilgsnis slysta nuo tarpumentės link liemens įlinkio, sustoja ties rausvais sėdmenų kupolais.

Pirmosiomis dienomis bandžiau ją nuvyti – mosikavau rankomis, net mėčiau akmenis (iš anksto atsinešiau į palėpę). Paukštė – sunki, graži, neregėtai didelė (šaka jai nutūpus gerokai nulinkdavo) – nekreipė dėmesio. Didelės, blakstienų neturinčios akys vis nušvisdavo klastingu žalsvu blizgesiu, kai jas apšviesdavo pro debesis prasiskverbusios saulės spindulys. Ko jai reikia? Ar dar ilgai ji čia lankysis?

Iš pradžių mane tai erzino. Taip sunkiai suradau šitą namą su vaizdu į uolėtus, snieguotus kalnus, toli nuo šurmulingo pasaulio, kur niekas, kaip ir buvau sumanęs, negalėjo man sutrukdyti gerai jaustis… Ne, niekur kitur nebūčiau galėjęs gyventi. Tai yra būti savimi. Ir štai ši būtybė įlenda į peizažą, į mano jausmus – atima iš manęs vienatvę! Neatsiklaususi, net, sakyčiau, su tam tikru akiplėšiškumu. Primesdama man savo egzistavimą.

– Ei, štiš! Skrisk sau! Ko tau reikia?!

Ji tupi ir nejuda. Kažkokia velniava.

Baigiantis trečiajai savaitei ji iš tiesų ėmė mane nervinti. Per ją negalėjau dirbti, susikaupti. Ji atėmė iš manęs vienatvę, dėl kurios čia ir apsigyvenau!

– Nešdinkis! Nešdinkis velniop!

Išgirdusi jau visiškos nevilties kupiną riksmą, paukštė dar kurį laiką patupi, tarsi mąstydama, ir ūmai tas sfinksas, ta sustingusi iškamša, galinti ištisas valandas išbūti nė nekrustelėjusi, ima judėti – jos sparnai darosi vis didesni, išsiskečia į šalis, ji pašiaušia plunksnas. Staiga – mano širdis net sminga žemyn – erelis suplasnoja atsispirdamas nuo šakos (girdžiu, kaip ši trakšteli) ir plakdamas orą retais ir didingais sparnų mostais… pasuka tiesiai į mane. Sustingstu, persmelktas tarsi mistinio siaubo. Tai trunka ne ilgiau kaip kelias sekundes, nes staiga pusiaukelėje paukštė pasuka į šoną ir šauna į viršų, virš stogų, – tik plakamo oro ir švilpiančių sparnų garsas, vis silpdamas, dar kurį laiką pasiekia mano ausis.

Pagaliau stoja tyla ir vienatvė: tikra vienatvė, kurios trokštu labiausiai pasaulyje.

Nejau ji supranta mane? Neapleido jausmas, kad tik mano neviltis, mano gili neapykanta tai paukštei privertė ją nutraukti beprasmišką budėjimą ir sugrįžti į tolimą, man nepažįstamą pasaulį. Tarsi ji būtų turėjusi išdidumo, savigarbos, turėjusi sielą.

(…)

Kūnas

Taip prabėgo vasara, ruduo, žiema, vėl atšilo… Kartą peršalau (matyt, žiemą organizmas nusilpo) ir atguliau. Pirmąkart per pastaruosius metus. Iš pradžių sirgau gripu, paskui – plaučių uždegimu. Maniau, nebeišgyvensiu.

Greitoji išvežė mane vidurnaktį, visą degantį, temperatūra buvo pakilusi iki keturiasdešimt vieno laipsnio. Tais metais mūsų kraštuose siautėjo siaubingas gripas. Siaubingas, nes jo sukeltas plaučių uždegimas smogdavo ne per dvi dienas, o per keletą valandų. Gyvybė priklausė ne tik nuo laiku iškviestos greitosios, bet ir nuo budinčiojo gydytojo – nuo jo kvalifikacijos. Nuo to, ar jis teisingai nustatys diagnozę, atpažins pavojingą gripo atmainą ir ar pakankamai greitai nusiųs į reanimacijos palatą.

Man pasisekė. Jau buvau praradęs sąmonę – dar greitojoje. O kai atsipeikėjau, pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo akys. Žydros akys pro akinius. Veido nebuvo – jį slėpė kaukė. Akys buvo moters. Gražios, skoningai padažytos, su ilgomis, vis suplazdančiomis kaip drugelio sparnai blakstienomis. „Ar girdite mane?“ „Taip“, – nė neišgirdau savo balso, toks jis buvo silpnas. „Viskas bus gerai, pasikliaukite manimi“, – tarė minkštas šiltas balsas. Jis mane stebuklingai veikė. Išnyko baimė, nerimas, grįžo ramybė.

Keista, bet jame išgirdau motiniškų intonacijų. Motinišką rūpestį. Staiga man pasirodė, kad esu vaikas, o ta moteris, palinkusi virš manęs, – mano motina. Visagalė. Ji mane globoja, ir viskas bus gerai. Nuo vaikystės nebuvau patyręs tokios palaimos.

Ji net paglostė man galvą kaip motina.

Paskui sužinojau, kad ji buvo geriausia ligoninės gydytoja. Gydytoja iš pašaukimo, o ne dėl pinigų. Ji mylėjo savo ligonius. Ir kiekviena išgelbėta gyvybė atnešdavo jai džiaugsmo. Man tiesiog pasisekė. Nes tenai dirbo ir bejausmių kietakakčių, praganiusių ne vieną gyvybę. Vėliau man pasakojo, kad jau keletas žmonių su lygiai tokia pačia diagnoze nukeliavo į dausas, nes juos atvežė, sugirdė karštį mažinančių vaistų ir paliko iki ryto. O rytą jų jau nebebuvo.

Pirmas dvi dienas buvau „sunkus ligonis“. Niekas negalėjo duoti garantijų, kad išgyvensiu. Manau, mane išgelbėjo ne tik gydytojos patirtis, žinios, bet ir jos meilė. Ji ateidavo pas mane kas dvi valandas. Žiūrėdavo į akis, kaip tą pirmą vakarą, ir glostydavo galvą. Man, visiškai svetimam vyriškiui. Tarsi būčiau buvęs jos meilužis. Ar ji tai darė nuoširdžiai? O gal kaip patyrusi gydytoja, žinanti savo moteriškų kerų galią ir naudojanti juos kaip psichologinę priemonę? Net jei tai buvo tik priemonė, ar ji neverta pagarbos? Kiek vyriškių nuramino ir išgelbėjo jos hipnotizuojantis gražių, juodai paryškintų akių žvilgsnis? Kiek jų atgavo ramybę, tikėjimą, kad išsikapstys, kai jų galvą glostė ši švelni ranka, iš kurios sklido gydanti energija? Galbūt ji buvo viena iš tų ekstrasensų, apdovanotų išskirtiniu energetiniu biolauku. Ir ji pasinaudojo šia dovana negalvodama apie padorumo taisykles – žiūrėdama svetimam vyriškiui į akis ir glostydama jam galvą. Tol, kol jis nurimęs užmerkdavo akis ir nugrimzdavo į palaimingą sapną. Ir sapnuose išvysdavo vaikystę, motiną…

Kokio ji buvo amžiaus? Koks buvo jos veidas? Galėjau tik spėlioti. Čia visi gydytojai ryšėjo kaukes. Bet netrukus supratau, kad taip geriau. Man ji buvo tos gražios primerktos akys, kurios galėjo priklausyti tik moteriai. Aš baiminuasi, kad, vos jai nusiėmus kaukę, mano susikurtas pasaulis išnyks – pamatysiu atstumiantį veidą su pernelyg ilga ar stora nosimi, su kokia nors bjauria karpa ant skruosto. Ar išgedusį dantį. Bijojau išvysti raganą vietoj angelo.

Bet ar ne vis tiek, kas tau išgelbėjo gyvybę? Man buvo ne vis tiek. Gėris ir grožis turėjo eiti išvien. Nepakenčiau bjaurumo.

O kaipgi tiesa? Teisybė? Ar ji ne svarbesnė už apgaulę? Ar galima gyventi tiesa? Ar reikia nuplėšti kaukę, už kurios – nuostabios akys? Ar tiesa nėra šios akys ir kaukė, o ne karpa ant skruosto? Tuomet kam tą karpą matyti? Kam žiūrėti į bjaurų veidą? Kam matyti tiesą?!

Po poros dienų pavyko numušti karštį, infekcija ėmė trauktis. Pagaliau galėjau apsižvalgyti į šalis. Su manimi palatoje gulėjo dar du vyriškiai. Tikriausiai darbininkai – jie nuolat lošė kortomis, garsiai žvengė, be to, niekam nematant gėrė degtinę, kurią slapčiomis atnešdavo jų žmonos.

– Jau nubudai?

Nė nesupratau, kad kreipiamasi į mane. Nebuvau pratęs prie tokio familiarumo.

– Vos kojų nepakratei – jau manėme, kad tau galas. Toje lovoje iki tavęs vienas toks gulėjo, prieš tave paguldant išnešė.

Nieko neatsakiau.

Įėjo gydytoja. Iš akių supratau, kad tai ji.

– Nagi, – ištarė ji ir išsitraukė stetoskopą. Sėdėjau pakėlęs pižamą – ji klausėsi mano plaučių. – Giliau kvėpuokite. Dabar atsigulkite ant nugaros.

Ji kilstelėjo pižamą dar aukščiau ir ėmė maigyti pilvą. Jos pirštai susmego į mano kūną, kažką čiuopdami viduje. Visiškai jais pasitikėjau ir buvau jiems dėkingas.

Ji drąsiai lietė mano kūną, tarsi jis būtų priklausęs ne man, o jai. Neklausdama, ar galima (kur ir kada gydytojas to atsiklausia?). Jau anksčiau esu supratęs, bet tik dabar pajutau, kaip sąlygiškai mūsų kūnai mums priklauso. Esame kūnai, kuriuos ne patys sukūrėme ir kurie gyvena savo pačių gyvenimą. Vos gimę jau nepriklausome sau. Mus priima svetimos rankos, kurių veikiausiai daugiau nebepamatysime, – gydytojo akušerio rankos. Kitos rankos mus neša prausti, pagaliau atsiduriame motinos rankose. Nuo šiol mūsų kūnas – jos nuosavybė… Ji mus maudys, maitins, migdys… Ir taip ilgus metus. O kai tampame suaugę? Rytą nubundame ir kurį laiką ieškome savo kūno. Paskui surandame ir įtempiame raumenis. Štai jis: klauso mūsų – vadinasi, jis mūsų, tai mes. Bet ar negalima neatsiklausus pačiupti to kūno, uždaryti į narvą? Į kalėjimą? Ir kiek jis tada tau priklauso? O gydytojas, kirpėjas, masažuotojas – ar jis nevaldo mūsų kūno? Ar lovoje jo nevaldo kitos lyties žmogus? O paskui, kai išleidžiame paskutinį atodūsį, ar jo nepakelia svetimos rankos, kurios jį numazgoja, paguldo į gražų ir siaubingą karstą? Mūsų kūnas… Ar jis mūsų?

Visos šios mintys praskriejo galvoje per tą laiką, kol gydytoja giliai pilve čiuopė vidaus organus. Praėjo minutė ar amžinybė? Aš keistas žmogus. Kas galvoja apie tokius dalykus, kai tave apžiūrinėja? Man atrodė, kad jos pirštai prasiskverbė pro odą ir atsidūrė mano viduje. Skaičiau apie gydytojus stebukladarius, kurie prasibraudavo į žmogaus vidų be skalpelio ir pašalindavo pažeistus audinius, nepalikdami pėdsako ant odos…

– Viskas klostosi gerai, – keldamasi pasakė gydytoja.

Ji ištraukė ilgus pirštus su raudonai lakuotais nagais (jie maloniai smigo į odą) iš mano pilvo.

– Ačiū, – sušnabždėjau.

– Sveikite. Rytoj man laisva diena, ateisiu poryt.

Ji pasuko link durų ir aš pirmąkart atkreipiau dėmesį į jos kūną. Ji turėjo ne tik gražias akis. Balto chalato diržas persmaugė jos liekną it vapsvos liemenį, pabrėždamas sėdmenų, kurie gan akivaizdžiai siūbavo jai einant, apvalumą.

– Nebloga kumelaitė, – sukikeno greta gulintis vyriškis. – Pasturgalis kaip reikiant.

– Pasturgalis super. O papus matei? Na ir papai! Kaip karvės. Kad taip ją išdulkinus, šitą telyčią, – palaikė jį kitas, gulintis tolėliau prie lango. Ir jie abu patenkinti nusižvengė.

Kodėl nemyliu žmonių? Ne, žmogų aš myliu. Nemyliu štai tokių žmonių. Norėjau pašokti ir išmalti jiems snukius. Tiems kiaulėms.

Bet juk jie nieko nesupras. Nieko niekada. Tai ir siaubinga. Daužysi jiems snukius ar ne. Jie visiems laikams liks nešvankėliai. Aš galėjau būti žiaurus, bet nešvankus – niekada.

Taip, žvelgiau į juos iš aukšto. Bet tai buvo natūralu. Buvau kitoks žmogus. Nudrėbtas iš kitokio molio nei jie. Galėjau suprasti jų gyvenimą, jų jausmus. Jie mano gyvenime ir mano jausmuose nebūtų supratę nieko

* * *

Pasveikęs tik po dviejų mėnesių įstengiau užlipti į palėpę. Visą tą laiką galvojau apie paukštę: ar ji atskrenda? Pats nepajėgiau pakilti iš lovos, o kieno nors prašyti, kad pasižiūrėtų, ir taip išduoti savo paslaptį buvo ne mano jėgoms.

Kai užlipau, atmenu, iš pradžių nustebau, koks karštis tvyro palėpėje: gegužės saulė įkaitino čerpes taip, kad nebuvo kuo kvėpuoti. Išsyk nusirengiau, nuogas priėjau prie lango ir atidariau jį. Vėjo nebuvo, lauke irgi tvyrojo karštis.

Paukštė: ji tupėjo savo vietoje kaip sfinksas. Keista, bet ji nė nesukrutėjo man pasirodžius. Aš jai neegzistuoju? Nusišypsojau: na žinoma. Mano laukinė vaizduotė ir nežaboti jausmai sumaišė man protą. Varna, paprasčiausia varna.

Neėmiau jai pozuoti, kaip anksčiau, o apsisukau ir grįžau į kambario gilumą, prie knygų.

Tik ūmai sparnų plazdėjimas ir keistas dar negirdėtas riksmas – slopinamas, veriamas, gilus – privertė mane atsigręžti. Aš nustėrau. Erelė tupėjo ant palangės vos tilpdama į rėmą, – tokios didelės nebuvau matęs nė zoologijos sode, – išskleistais sparnais užgoždama šviesą.

Pirmiausia pajutau baimę – buvau visiškai nuogas, bejėgis prieš jos plėšrų snapą ir aštrius nagus. Jei būtų panorėjusi, ji per kelias akimirkas būtų sudraskiusi mane į gabalus.

Bet ne, ji nesirengė pulti: žaižaruodama tamsiomis akimis, įdėmiai žvelgė į mane.

Žengiau – pats savęs nesuprasdamas – link jos. Dar žingsnį.

Ji nenuskrido! Vis dėlto buvau žmogus, o ji – paukštė, nors ir plėšri. Ji turėjo manęs bijoti.

Kai priėjau visai arti, ji vėl keistai suriko, kiek ištempdama kaklą ir pakeldama snapą. Sparnai išsiskėtė dar plačiau ir aš pamačiau jos stiprų, pūkais padengtą kūną sulig mano stuomeniu: ji tankiai ir nepaliaujamai kvėpavo.

Paskui nutiko kažkas neįtikėtino: plačiai suplasnojusi ji apglėbė mane sparnais, ir aš prigludau prie šiltų pūkų, krūtine pajutau jos krūtinkaulį. Ji vėl suriko, ir nuo jos klyksmo man akyse sužvilgo ašaros.

Taip mes stovėjome amžinybę: ji ant palangės, aš ant grindų. Krūtinė į krūtinę. (…)

Ne, tąkart viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti (nes tokie dalykai nenutinka patys savaime). Nei man, nei jai nieko daugiau nereikėjo, tik tų minučių (ar valandų), kai stovėjome kvėpuodami suglaustomis krūtinėmis (jos sparnai šildė man nugarą): paukštė ir aš. Buvau toks priblokštas, kad jaučiausi visiškai paralyžiuotas, patekęs jos valion – ir ji tai jautė. Ji pirmoji sujudėjo, mostelėjo sparnais, suriko ir, kiek atsitraukusi atgal, ėmė kristi nugara žemyn. Bet, aišku, nenukrito ant žemės, o išsyk dviem galingais sparnų mostais pakilo aukštyn, šmėkštelėjo šonu, įstrižai pro mane, ir dingo kažkur už stogo kraigo.

Netrukus regėjau ją tolumoje, dangaus aukštybėse, beveik padebesiuose – galingai plasnojančią, tolstančią saulės nutviekstų kalnų viršūnių link.

Tą pačią dieną, į pavakarę, mūsų dukra Veronika mėlynių uogiene ištepliojo savo naujutėlaitę, ką tik pirktą, velniškai brangią sniego baltumo suknelę, kurią jai padovanojome neapsikentę ilgus mėnesius trukusių prašymų. Kaip jai tai pavyksta – protu nesuvokiama. Ji buvo nepaprastas vaikas, viskas jai krisdavo iš rankų – per metus ji sudaužydavo dešimtis puodelių, lėkščių, staltieses apliedavo kompotu, sultimis, padažu, o kiek naujų drabužių sutepdavo ir suplėšydavo – nė nesuskaičiuosi.

– Aš tave pritrenksiu! Pritrenksiu! – apimta isterijos ne savo balsu rėkė žmona (mes tą suknelę pirkome už paskutines santaupas).

Duktė, užsivertusi stiklainį juodos it degutas uogienės, lėtai varvančios baltu šilku, bliovė kaip veršis – iš apmaudo ir siaubo. Kai tik žmona riktelėdavo, ji suspiegdavo: jos rankytės imdavo drebėti, o grimasos iškreiptą veiduką išmušdavo raudonis.

– Pažiūrėk! Pažiūrėk, ko ta kiaulė pridirbo! – pamačiusi mane, ėmė klykti žmona. – Viskas! Mėlynių dėmių neišskalbsi! Gali išmesti ją į šiukšlyną, girdi?! – ji vėl pasisuko į spiegiančią dukrą. – Į šiukšlyną tavo suknelę, į šiukšlyną!

Vietoj atsako pasigirdo kurtinamas spiegimas.

Nieko netaręs kaip kulka išlėkiau iš namų. Nebeatpažinau žmonos. Kai prieš dvidešimt metų susipažinome, ji buvo visai kitas žmogus: visada rami, susikaupusi, šiek tiek atitolusi. Rašė eiles, vaikščiojo į simfoninius koncertus, daug skaitė… Gerai pamenu, ji buvo tarsi nežemiška, todėl ir pamilau ją. Man patiko, kad ji nemoka skaičiuoti pinigų: paskutinius gali išleisti bilietui į operos teatrą.

Bjauriai rėkianti, išverstomis akimis, susitaršiusi ir sustorėjusi moteris, kurią ką tik mačiau, buvo kitas žmogus. Seniai kitas žmogus. Viskas, absoliučiai viskas, kuo ji žavėjo mane prieš dvidešimt metų, kažkur dingo. Smulkmeniškas gyvenimas, jo menkystė ir bjaurumas ją sugraužė: tai, kuo ji dabar gyveno, buvo siaubinga. Prieš kelias dienas vienoje parduotuvėje ji pametė smulkią kupiūrą ir aplakstė visą kvartalą klausinėdama pardavėjų, ar niekas tų pinigėlių nerado. Sutinku, už juos buvo galima nusipirkti maisto visai dienai, bet juk mes, nors ir gyvenome kukliai, nemirėme iš bado.

Kai po pusvalandžio grįžau, namie viešpatavo tyla. Žmona ant kelių laikė tebekūkčiojančią dukterį ir kas dešimt sekundžių lūpomis garsiai pakšnojo jai į pakaušį. Vienas dukters skruostas buvo įtartinai raudonesnis už kitą. Apsidžiaugiau, kad nesikišau į jų isteriją.

– Artūrai… – sušnabždėjo žmona kaltu, gailestį keliančiu (bet ko aš turėjau gailėtis?) balsu, kai ėjau pro šalį. – Aš… aš rėkiau kaip beprotė.

– Nieko, – atsakiau aš.

Žodis buvo netinkamas, kvailas, bet aš, dievaži, vis mažiau gaudžiausi, ką sakyti ir kaip su ja elgtis.

Kai lipau į viršų, man pasirodė, kad ji žiūri man įkandin.

Tačiau netrukus susivokiau apsirikęs: pakšt, pakšt, pakšt… Ji be perstojo pakšėjo dukteriai į galvą. Tarsi lesė, kaip višta.

Žiaurumas, įsišaknijęs mano širdyje, kilo ne iš manęs. Argi galėjau niekinti savo vaikus, žmoną, – juk maniau, kad juos myliu? Argi galėjau niekinti kitus žmones, pasaulį? Tačiau man to reikėjo. Kitaip būčiau praradęs pats save, nebūčiau galėjęs išsigelbėti. Ir į klausimą „O jeigu tave kas nors niekintų?“ aš atsakydavau: „Ak, kada gi pagaliau taip nutiks?!“

(…)

Dangaus valdovai

Neilgam nuvažiavęs į sostinę, specialiai nuėjau į Nacionalinę biblioteką: norėjau viską sužinoti apie erelius, jų gyvenimą. Ir didžiai nustebęs perskaičiau, kad poravimosi metu paukščiai patiria ne mažesnį malonumą negu žmonės (…).

Dar sužinojau, kad ereliai jaučiasi esą dangaus karaliai. Būtent karaliai. Jie turi savo teritoriją, dangaus ir žemės valdas, kurias apskrenda stengdamiesi iš jų išvyti varžovus. Ir stoja į žūtbūtinę kovą, jei kas nors pretenduoja į jų gyvybinę erdvę.

Įdomu, kad visokiai smulkmei – varnoms ir balandžiams – jie leidžia gyventi savo karalystėje.

Negana to, vienoje knygoje perskaičiau, kad ereliai turi savigarbos jausmą. Jis susijęs su jų jėga, stambumu, sparnų mostu. Su skrydžio greičiu, kurį pasiekia iškildami virš pasaulio. Argi būtybė, gyvenanti aukštai danguje, sukanti lizdus ne miesto parko medžiuose, o kalnų viršūnėse, gali žiūrėti į pasaulį ne iš viršaus? Argi visa, kas gyva, – net ir žemai apačioje besikuičiantys žmonės su savo smulkmenišku gyvenimu, – jiems neatrodo tarsi vabaliūkščiai? Ir kas iš to, kad žmogus save laiko pasaulio bamba, o savo gyvenimą iškelia virš kitų būtybių? Paukščiui jis ne daugiau nei vabaliukas, pernelyg gerai galvojantis apie save.

Bibliotekoje praleidau visą dieną. Išėjęs nusprendžiau pasivaikščioti palei ežerą. Netraukė grįžti namo. Norėjau ilgiau pabūti vienumoje. Keista – ar savo namuose nesijaučiau vienišas? Bendri šeimos džiaugsmai, rūpesčiai, poilsis vakare – ne, negalėjau šitaip užsimiršti, laikiausi atokiai. Tačiau ten buvo ne ta vienatvė, kurios šiandien ieškojau. Šalia artimųjų ji yra sunki. Vienatvė irgi gali būti įvairiopa.

Didžiulis miesto ežeras telkšojo parko pakraštyje. Trinkelėmis išklota paežere vaikštinėjo žmonės, daugiausia poromis. Prie kranto, tikėdamosi lesalo, sukinėjosi grakščios gulbės, tiesdamos gyvatiškus kaklus. Atsisėdau ant tuščio suolelio ir ilgai žiūrėjau į tolį, į mišką už ežero, į raudoną apskritimą, prasišviečiantį pro medžius. Leidosi saulė. Vakarėjo.

Kodėl aš toks? Kitaip nei kiti vyrai, drauge su šeima nežiūrėdavau televizoriaus – mėgstamo serialo arba kokios humoristinės laidos. Niekada drauge nekvatodavau su žmona, sūnumi, dukterimi… Kodėl? Nė neįsivaizdavau, kad tai įmanoma. Ne, nesu nusiteikęs prieš serialus, prieš visus tuos žemiškus dalykus. Vienatvė vargina. Norėčiau užsimiršti šeimos rate. Tiesiog sėdėti su visais ir plepėti mielas kvailystes. Perpasakoti paskalas žėrinčiomis akimis, kaip ne kartą buvau matęs darant kitus žmones, kai nuvažiuodavome pas žmonos giminaičius į kaimą. Bet… Buvo mažytis „bet“: reikėtų būti tokiu žmogumi. Kitu žmogumi. Man turėjo būti įdomu tai, kas įdomu jiems.

Prisiminiau tas išvykas į kaimą. Vadinamieji paprasti žmonės susirinkdavo prie stalo, išlenkdavo taurelę degtinės ir gyvai aptarinėdavo kaimynų reikalus, kad ir to, kuris vakar savo žmonai paakyje įstatė mėlynę už tai, kad ši jam pasakė: „Nelaimingas impotentas!“ (kažkas tuos žodžius nugirdo). Įdomiausia, kad po didžiulio barnio ir net muštynių (kaimynui žmona praskėlė galvą, teko siūti) jie kitą dieną vaikštinėjo apsikabinę ir burkavo kaip balandėliai. Štai apie tai, kaip jie ėjo apsikabinę, ir buvo kalbama prie stalo. „Įsivaizduokite, jinai jam viską atleido!“ – kone šaukė išraudusi it vėžys storulė giminaitė, liumpsėdama galinga krūtine. Jos akys spindėjo iš susijaudinimo. „Kiek gyvybės, kiek energijos! – galvojau žiūrėdamas į ją. – Dėl tokios menkos priežasties.“

Paskui jie dar aptardavo bendradarbių santykius („Kokia kalė, seniai supratau, kad ji taikosi į mano vietą“), sugedusį traktorių („Kiaurą savaitę ieškojau karbiuratoriaus, pabandyk surasti, visus laužynus pervažiavau“), cukraus kainą („Galva neišneša, pamenate, kiek cukrus kainavo pernai? Sako, prastas derlius. Koks prastas derlius? Lobsta mūsų sąskaita, prakeikti vertelgos!“)… Galiausiai liežuvaudavo apie populiaraus dainininko meilės nuotykius. Jo garsiausias šlageris buvo daina „Aš ir tu kaip du sparnai, neišskirs mūsų niekas amžinai“. O priedainis skambėjo taip: „Op op, meile mana, tavo kraujas verda manyje.“ Visiems labai patiko, kad jos kraujas verda jame… „Klasiška daina!“ – šūkčiojo storulė, kai asmeninį dainininko gyvenimą apšnekėję giminaičiai perėjo prie jo repertuaro.

Žmona, jau seniai atitolusi nuo gimtojo kaimo gyvenimo, entuziastingai palaikė pokalbį. Klausinėjo apie kaimyną su praskelta galva, išsakė savo nuomonę apie cukraus kainą, pridūrė kažkur perskaitytą informaciją apie asmeninį dainininko gyvenimą…

Tik aš sėdėjau prie stalo ir tylėjau kaip koks dundukas. Dieve, kas mane tokį sukūrė? Pavydėjau šiems žmonėms lengvumo. Supratau, kad jiems lengva, ir pavydėjau. Ir supratau, kad man sunku. Bet kartu… kartu aš juos visus niekinau. Nes mačiau, koks niekinis jų pokalbis, kaip laikina tai, kuo jie gyveno tą akimirką. Žinojau, kad rytoj jie gyvens su naujomis paskalomis, naujomis niekingomis temomis, kurias poryt pakeis ne mažiau tuščios ir kvailos… Jei žmonės gyvena niekingais dalykais, tai ir patys tampa niekingi, smulkmeniški… Nors galėtų būti dievai. O ar reikia? Ar reikia žmogui būti Dievu? Regis, Adomas ir Ieva buvo išguiti iš rojaus už tai, kad panoro būti kaip dievai? Bet tada… tada…

Ežeru praplaukė valtis. Džinsuotas vaikinas, vilkintis trumparankovius marškinius, gniaužė irklus, o mergina su raudonu megztinuku sėdėjo priešais ir viena ranka prilaikė skrybėlaitę (irgi raudoną), kad nenupūstų vėjas. Tai kaipgi tada? Kaip tada išeina? Kad tie paprasti žmonės ir gyvena rojuje. Kad rojus – štai tokiems šio pasaulio mažiesiems… O tiems, kurie panoro būti kaip dievai… Jiems pragaras. Dvasios pragaras. Dvasinio gyvenimo pragaras. Pragaras ar tiesiog našta? Bet dvasia dovanoja ir aukštį! Kai sklandai aukštai virš pasaulio… Ar tai nėra laimė? Kitokia laimė. Galbūt didesnė negu toji prie bendro stalo kaime.

Krantine ėjo nebejauna pora. Ji vilkėjo elegantišką lietpaltį, jis – lengvą striukę. Abiejų plaukuose spindėjo žilos gijos. Jie laikėsi už rankų. Tarsi įsimylėjėliai. Mes niekada taip nevaikščiojome su žmona. O kodėl? Ar galėčiau šitaip vaikščioti? Ne, negalėčiau. O kodėl? Jausčiausi dirbtinai. O jiems tai natūralu.

Staiga supykau. Ant savęs. Ar kada nors liausiuosi galvojęs? Pavargau, pavargau! Pavargau visą laiką galvoti! Nebenoriu to. Tai tarsi prakeiksmas. Aš draudžiu sau galvoti! Kodėl turiu galvoti, gyventi mintimis? Kodėl negaliu gyventi negalvodamas, kaip kiti? Tiesiog gyventi? Kaip gyvena tūkstančiai, milijonai laimingų žmonių? Nesusimąstydami.

Bet ar jie tikrai laimingi?

Pakilau ir pasukau atgal į miesto centrą.

Šis miestas skyrėsi nuo maniškio – jo nesupo kalnai. Pagalvojau apie savo namus, kuriuose būsiu jau šią naktį. Ten, ant to kalno, mano būstas. Iš čia jo nesimato, bet aš žinau, kad jis yra. Nebūtina matyti – svarbiausia žinoti, kad jis egzistuoja. Kažkur. Iš tikrųjų.

Gana, pasakiau sau. Liaukis pagaliau galvojęs!

Negalėjau sustabdyti minčių. Bet aš jas sustabdysiu.

Autobuse užsnūdau, ir tai man suteikė šiek tiek ramybės. Kaip dažnai laukdavau to išsivadavimo – saldaus Morfėjo glėbio… Jis išlaisvindavo mane nuo nepakeliamos tikrovės.

Po kelių valandų jau žingsniavau nuo stoties link kalno, ant kurio gyvenau. Nė viena mintis neturi kirbėti mano galvoje. Nė viena, – sakiau sau.

Kai priėjau prie kalno papėdės ir ėmiau kopti į viršų siauru vingiuojančiu takeliu, iš kažkur papūtė vėjas. Jis taršė man plaukus. Nematomi nakties paukščiai čirpavo kiparisuose.

Po pusvalandžio būsiu namie. Terasoje gersiu savo mėgstamą jazminų arbatą. Vienatvė, mano tėvynė… Mano pragaras ir mano rojus.

Pajutau, kad sužvarbau.

Naktys tapo šaltos.

Vasara ėjo į pabaigą.

Transformacija

Mano „gyvenimas apačioje“ – taip vadinau viską, kas dėjosi ne palėpėje, – tekėjo savo vaga: ten paeiliui vaidinau tėvo, vyro, giminaičio (kai atvykome į kalnus, pas mus ėmė dažnai lankytis žmonos giminės) vaidmenis, „vietinę garsenybę“ (po tos vakarienės pas merą vienas po kito pasipylė kvietimai) ir originalų, tam tikruose sostinės sluoksniuose žinomą „intelektualą“. Visų tų vaidmenų nepakenčiau, bet kur nuo jų dingsi. Vos nusileisdavau, iškart atsidurdavau jų valioje: tų artimų ir tolimų žmonių, kurie matė mane tokį, kokį norėjo matyti.

– Tu juk tėvas! Tėvas! – rėkė įsiaudrinusi, išsproginusi akis (vis dažniau ją matydavau tokią) žmona, kai mūsų jau dvylikametė duktė (Viešpatie, kaip bėga laikas!) kartą grįžo iš šokių po vidurnakčio.

Kaip tąsyk su sūnumi, dabar turėjau pasikalbėti su dukra.

– Tu motina, tai ir kalbėkis su ja, – pasakiau žmonai.

Ne todėl, kad neįsivaizdavau, ką turėčiau sakyti. Tiesiog vengiau. Vengiau visokių aiškinimųsi, konfliktinių situacijų. Tai buvo bailumas ar išmintis? Taip, išmintis. Nes stoti į kovą dėl kiekvieno niekniekio, užsikrėsti smulkiomis šios dienos aistromis ir problemomis, kurių rytoj neprisiminsi, – mano galva, tai buvo tiesiog kvaila. Kaip kitaip pakilsi aukščiau šito prakeikto gyvenimo, jei ne jo vengdamas? Būčiau galėjęs ir nevengti, jei būčiau buvęs tikras dėl savo dvasinės būsenos. Kad, stojęs į šią kovą, liksiu toks pats, koks buvau anksčiau. Bet žinojau, kad esu silpnas, – jos abi mane užkrės. Savo įsiaudrinimu. Savo perdėtu dėmesiu smulkmenoms, kurios sudilusio skatiko nevertos.

– Aš kalbėjau su ja – ji nenori manęs klausyti. Ji nesupranta, kad, kai tau dvylika, negalima grįžti namo po vidurnakčio.

Atsidusau ir nuėjau pas dukrą. Ji gulėjo nusisukusi į sieną. Verkė ar pūtėsi po pokalbio su motina. Pamenu, mane pribloškė moteriškos jos kūno formos – kada spėjo taip išplatėti klubai? Ji buvo mažytė jau susiformavusi moteris. Gulėjo ant šono – džinsais glaudžiai aptemptas išplatėjęs dubuo buvo aukštai iškilęs virš įlinkusio liemens. Kai įėjau, ji parietė po savimi kojas, ir dubuo dar labiau suapvalėjo – džinsų siūlė ėjo tiesiai per išsipūtusių sėdmenų vidurį ir driekėsi – per tarpkojį – link pilvo.

Neslėpsiu, man buvo nemalonu tai matyti. Šiuolaikinė mada įpareigojo bet kokio amžiaus moteris apsitempti klubus, rodyti sėdmenis… Miesto gatvėse apstu visokiausių formų ir dydžių aptemptų moteriškų sėdmenų. Jei ne glaudžiai džinsais aptempti sėdmenys, tada – sėdmenys, pūpsantys po specialiai susiaurintais sijonais ir suknelėmis, jie krypavo moterims einant, sukurdami apgalvotą poveikį vyrams, kurio tikslas – pažadinti instinktus. Nebuvau kvailas, kad to nesuprasčiau.

Bet drauge supratau, kad mada nėra moters pasirinkimas. Ji yra primetama šiuolaikinei moteriai, jai nėra kur dėtis mūsų pernelyg seksualizuotoje visuomenėje. Bet… Tuo pačiu metu manyje kyla savotiška panieka. Panieka šiam primityviam, vulgariam, kūniškam pasauliui. Manyje, nors pats esu kūnas! Tos kraipančios klubus moterys aplinkui… Iškirptėse rodančios kaip šaltiena liulančias krūtis… Koks košmaras, kai pagalvoji. Kartais man atrodo, kad sapnuoju: sėdmenys, sėdmenys, sėdmenys… ir krūtys, krūtys, krūtys… Visos apsirengusios moterys aplinkui man atrodė nuogos dėl savo simbolinių ar aptemptų drabužių. Kaip galėjau jas gerbti, jei jos pasiduoda tokiai madai, tampa visateisėmis šio žaidimo su instinktais žaidėjomis? Taip, instinktai valdo pasaulį, bet aš esu prieš tai! Prieš tą primityvumą. Kodėl turėčiau susitaikyti su tokiu pasauliu? Todėl, kad kiti susitaikė?

Bet jie todėl ir kiti, kad jie ne aš!

Šiandien aptempia sėdmenis, o rytoj juos apnuogins – ar tai irgi bus laikoma leistinu dalyku? Šiandien galima apnuoginti bambą, o dar neseniai tai buvo neregėtas akiplėšiškumas, kuriam niekas nedrįso ryžtis. Mat tokia mada ir tokia tikrovė. Jei galima, vadinasi, niekas nealps pamatęs. Tai, kas egzistuoja, atrodo amžina, šventa ir nekelia abejonių.

Bet aš labiau pasiklioviau savo jausmais negu žmonėmis, kurie pateisino visa, kas yra, dėl to, kad tai jau yra. Na taip, yra, bet ar turėtų būti?

Galbūt aš tiesiog iki galo nepasitikėjau tikrove, kuri mane supo. Nes vakar ta tikrovė buvo vienokia, o rytoj bus vėl kitokia. Ko gero, mano bėda buvo ta, kad jaučiau laiką, gyvenau daugelyje laikų ir pasaulių – ne tik čia ir dabar.

Dukra… Žinojau, kad anksčiau ar vėliau dukra taps moterimi, nuo to niekur nepabėgsi, bet suprasdamas, kad šis procesas natūralus, kartu jaučiau vidinį pasipriešinimą. Taip, aš prieš tai, kad ji taptų moterimi. Kad ji apskritai suaugtų, atsiskirtų, įgytų savo gyvenimą. Kad mūsų kadaise tvirta ir vieninga šeima vis labiau susiskaidytų. Nes, matote, tai natūralu – tokie gamtos dėsniai. O man nusispjaut į tuos dėsnius! Kodėl turiu su jais susitaikyti? Mirtis irgi yra – o kas su ja susitaiko? Kodėl turiu sutikti su tuo, kad mano duktė, sūnus, žmona – mes visi, kaip besisklaidanti į šalis visata, negrįžtamai tolstame vienas nuo kito? Prisiminiau tą dieną, kai su žmona, tada dar jauna, nerūpestinga, atostogavome prie jūros – mums buvo taip gera! Šalia bėgiojo dar visai mažas sūnus. Buvome nedaloma visuma. Aš, ji ir mūsų mažasis sūnelis. Mes ilgai vaikštinėjome pajūriu, bangos plakėsi į krantą, į jūrą leidosi didžiulė raudona saulė. Sūnus pargriuvo užkliudytas sudužusios bangos, bet nekilo jokio riksmo ar susierzinimo. Juokdamiesi pakėlėme jį verkiantį, nuraminome, pagirdėme karšta vaistažolių arbata artimiausioje pakrantės kavinėje. Sėdėjome terasoje, mėgaudamiesi šiltu – kokie dvidešimt penki laipsniai – vakaru, ir buvo taip gera… Klykavo žuvėdros. Tolumoje išmetęs inkarą stovėjo didelis laivas. Mums atnešė valgyti. Pavakarieniavome užgerdami, pamenu, raudonu vynu.

Paskui grįžome į poilsinę. Ir sūnus užsnūdo. Aš atsiguliau greta tos moters, kuri buvo mano žmona, mano dalis. Ir ji apkabino mane. Ir aš apkabinau ją. Ir iš manęs išsiliejo sėkla. Po devynių mėnesių gimė duktė. Ji irgi buvo nedaloma visuma – kartu su mumis.

O dabar? Dabar turiu su visu tuo taikstytis? Turiu ploti katučių, kad prigimtis ima viršų ir pagaliau kiekvienas atsidalija su savo gyvenimu, tau palikdamas vienatvę?

Bet svarbiausia – jie patys tampa vieniši. Giliai širdyje. Tie, kas išėjo. Tapo vieniši ir nesuprato, kodėl.

Priėjau prie lovos ir sustojau. Dukra apsimetė, kad manęs nemato.

– Nika, – pasakiau kostelėjęs, – tu grįžai iš šokių po vidurnakčio.

– Na ir kas? – išgirdau kūkčiojimą.

– Mes nerimaujame dėl tavęs.

– Nėra reikalo dėl manęs nerimauti. Aš suaugusi.

– Tu visai nesuaugusi.

Tada ji ūmai atsisėdo – atsisukdama į mane ir sukryžiuodama kojas.

– Užteks mane mokyti, gerai?!

Ji dar niekada ant manęs nebuvo užrikusi.

– Kaip tu kalbi su manimi?

– Kaip noriu, taip ir kalbu!

Jos balsas nutrūko. Atrodė, kad dukra tuojau vėl ims raudoti.

Kodėl šįkart priėmiau jos toną nieko nesakydamas? Nes pajutau ją. Pajutau jos būseną. Pajutau ir supratau. Žinojau, kad tokiame amžiuje prasideda – jau prasidėjo – hormonų audra. Jos kraują užplūsta hormonai, kūnas akimirksniu keičiasi, rengdamosi pieno gamybai auga krūtys (mačiau, kaip jos pūpso po marškinėliais), dubuo plečiasi, kad būtų tinkamas išnešioti ir pagimdyti vaisių, – visas jos organizmas persitvarko. Kad būtų pasirengęs apvaisinimui ir galėtų išnešioti palikuonis. Jos nervai įsitempę. Įtempti it stygos. Todėl ir šitas riksmas.

– Nika, aš… – ištariau ir kiek patylėjau. – Grįžai pati ar tave palydėjo?

– Koks skirtumas? – atrėžė ji žiūrėdama į šoną.

– Man svarbu žinoti.

– Palydėjo.

Rodės, ji įvertino, kad neatsakiau riksmu į jos riksmą.

Gal turėjau paklausti, ar ji bučiavosi su tuo vaikinu, kuris ją palydėjo? O jei bučiavosi, ar nebuvo nieko daugiau? Ar ji žino, kad turi būti atsargi – parodyti vyriškiams pasipriešinimą? Kad paskui netektų siaubingai gailėtis.

Nebuvau tikras, kad turiu teisę to klausinėti. Bet nepaklausęs negaliu jai padėti – užbėgti už akių tam, nuo ko galbūt reikia pasergėti. Kaip kitaip galiu ją apsaugoti?

Ji sėdėjo priešais mane, o aš stovėjau: iš viršaus mačiau beveik apnuogintas nedideles, bet, atsižvelgiant į ūgį, pakankamai išsivysčiusias jos krūtis iškirptėje. Mačiau net sustandėjusius spenelius (ji buvo be liemenėlės – tiesa, tokiame amžiuje ji vargu ar reikalinga), kuriuos po dešimties ar penkiolikos metų (o gal jau rytoj?) čiulps jos vaikai. Ir man tai buvo nemalonu. Pajutau, kad mane apėmė šleikštulys.

– Nika, turėtum vengti tokių gilių iškirpčių.

– Ką?!

Tai buvo sprogimas. Pats tikriausias sprogimas. Ji pašoko ant kojų – šią akimirką, stovėdama ant lovos, ji buvo aukštesnė už mane.

Supratau, kad peržengiau ribą. Aš pažeidžiau jos erdvę, kuri prieš penkerius metus dar neegzistavo. Net ir prieš dvejus metus. Bet dabar atsirado.

– Čia mano papai, kaip noriu, taip ir apnuoginu!

Ji visiškai nesivaldė. Supratau, kad ne vien dėl manęs. Ne tik dėl to, kad sugrįžo po pusiaunakčio ir aš nepraleidau šito pro akis. Priežastis kur kas gilesnė.

– Gerai, – pasakiau kaip galėdamas ramiau. – Čia tavo kūnas, sutinku. Bet tu turi žinoti…

– Aš viską žinau!

– Tu nieko nežinai. Jei žinotum, šitaip neapnuogintum krūtinės. Girdėjai apie įvykį Vakarų rajone?

– Kokiame rajone?!

– Ten prieš dvi savaites išprievartavo tavo amžiaus mergaitę. Ir žinai, kodėl?

– Nes jos papai buvo nuogi?

– Kaip tik todėl. Ji irgi mėgo vaikštinėti naktimis pusnuogė. Nika… – prisiartinau prie jos, ji žiūrėjo į mane iš viršaus. – Tu nesupranti vyriško instinkto galios. Tu aptempi užpakaliuką, apnuogini krūtis, pilvą…

– Ką, jau ir pilvo negalima apnuoginti?!

Pažvelgiau į jos pilvą: marškinėliai buvo pasiūti taip, kad atidengtų bambą – ruoželį odos virš jos ir po ja. Mano dukters bamboje žibėjo žiedas (mes prieštaravome, bet ji nepakluso, nes visos jos klasės mergaitės – visos! – nešiojo žiedą bamboje).

– Suprask, tu rizikuoji. Ir kaip tėvas turiu tave perspėti. Nenoriu, kad viskas baigtųsi tragedija.

– Kokia tragedija? Ko tu mane gąsdini?

– Aš tavęs negąsdinu. Tiesiog žinau.

– Ką žinai?

– Kad net tavo amžiaus mergaitės neatsargiai elgiasi, naktį vaikštinėdamos su tokia apranga. Aną savaitę irgi vėlai grįžai.

– Dar nebuvo dvylikos.

– Taip, bet tu segėjai trumputį sijoną ir mūvėjai juodas pėdkelnes. Ir iškirptė buvo tokia pati.

– Palikite visi mane ramybėje!

Jos balsas vėl nutrūko – ji nušoko nuo lovos ir pasuko pro mane į koridorių. Norėjo išeiti, bet aš pastojau kelią. Ką ji, galų gale, sau leidžia? Mano kantrybė irgi turi ribas.

Dukra nesitikėjo, kad panaudosiu fizinę jėgą. Savo kūnu užtversiu kelią. Nes norėjau baigti šį pokalbį taip, kaip noriu aš, o ne ji!

– Praleisk mane!

– Ne, mes turime baigti, – tik tada išeisi.

– Praleisk, kam sakiau! – ir ji taip trenkėsi man į krūtinę, kad aš, to nesitikėjęs, vos nepargriuvau. Bet išsilaikiau ir sugriebiau jai už pečių.

– Ką tu sau leidi?

– Praleisk!

Bet aš ją stipriai laikiau už visai ne liesų, gan apvalių – po oda jautėsi riebalų sluoksnis – pečių.

– Suprask, tau dvylika, bet atrodai kaip keturiolikmetė. Tu trauki vyrų dėmesį ir turi būti atsargi. Pažadėk man, kad būsi atsargi.

– Nieko nesiruošiu žadėti! Mūsų klasėje visos taip rengiasi! Praleisk! Mama!!!

Tai buvo niekšiška. Tokios išdavystės iš jos nesitikėjau. Bet supratau, kad ji jau tikra moteris, – prieš mane panaudojo moterišką klastą: ūmai smogė žemiau juostos.

Nespėjau atsipeikėti, kai išgirdau žmonos balsą:

– Artūrai, ką darai?! Paleisk ją! Juk matai, ji verkia!

– Palauk, – ištariau paleisdamas dukrą. – Juk pati liepei su ja pasikalbėti.

– Taip, bet neprašiau jos laikyti jėga, – žmona apglėbė ir priglaudė verkiančią dukrą.

– Nežinai, ką ji sau leido.

– Bet kuriuo atveju negali prieš ją naudoti fizinės jėgos. Ji dar vaikas.

Ir ėmė glostyti dukters, puikiai vaidinančios vaiką, pečius.

– Na, na, mano mažule, neverk, zuikuti…

Stovėjau, žiūrėjau į tą sceną, ir man atrodė, kad sapnuoju.

Ar ne teisus buvau, kai nenorėjau į visa tai kištis? Ar ne geriau būtų buvę, jei ją būtų išprievartavę, – tada suprastų, apie ką kalbu? Tokiomis akimirkomis mano širdis tapdavo tokia žiauri, kad pats jos išsigąsdavau.

Dar po kelių minučių žmona ir su dukra – apsikabinusios, šnibždėdamosi – nuėjo į virtuvę. O aš likau vienas – jaučiausi idiotas.

Slopindamas vidinį drebulį išėjau į terasą ir atsisėdau į krėslą. Bukai žiūrėjau į besidriekiančias snieguotas viršūnes. Kam aš paklausiau žmonos? Mane paveikė jos riksmas: „Tu juk tėvas! Tėvas!“ Taip pat ji rėkė tada, kai Bernardas mokykloje sumušė kiek jaunesnį kaimynų berniuką. Kiekvienas įvykis – ypač perteiktas žmonos – iš tiesų buvo svarbus. Bet pastaruoju metu pastebėjau, kad nesvarbių įvykių jai apskritai nebūna.

Kartą ji grįžo tiesiog nesava ir man vargais negalais pavyko išpešti, kad viskas dėl lapės kailinukų, kuriuos draugei nupirko jos vyras verslininkas. Ta draugė (jos beveik nepažinojau), žmonos žodžiais tariant, „leido jai suprasti“, kokia skirtinga jų padėtis visuomenėje, pažemindama ją per kažkokį moterišką ginčą „kitų akivaizdoje“.

– Nebegaliu daugiau vilkėti tų prakeiktų kailinių! – rėkė žmona (ji turėjo triušių kailinius). – Jaučiuosi elgeta, elgeta!

– Ką tu kalbi? – jos psichozės man keldavo vien pasipiktinimą. – Turi pilną spintą šlamšto.

– Būtent – šlamšto! – kone raudojo žmona.

– Mes vis dėlto turime savo namą, trijų aukštų. Kiti gyvena butuose.

– Gal dar pasiūlysi gyventi bendrabutyje?

– Bendrabučiuose irgi gyvena laimingų žmonių, – nė nesirengiau suprasti jos kvailumo.

– Kurgi ne, tu juk mūsų filosofas – Diogenas! Tu gali ir statinėje gyventi!

Tokio dalyko – užgauti jautriausias mano stygas – anksčiau ji sau neleisdavo.

– Noriu gyventi ne prasčiau negu mano draugės!

Ji darėsi iš tiesų bjauri.

– Ko tu nori?

– Duok man pinigų!

Nustėrau: nieko sau.

– Aš jų neturiu.

– Ką – tu ne vyras?

Ji norėjo mane įžeisti kuo stipriau: Dieve, kaip ji manęs nekentė.

Priėjau ir – pirmąkart gyvenime – trenkiau jai per veidą. Delnu. Isterija kaipmat liovėsi. Ji nuvėrė mane kažkokiu nauju, laukiniu žvilgsniu. Ir tą vienintelę akimirką, nesuprantamu būdu, tapo man artima.

– Atleisk, – pratariau. – Aš…

Ji neleido man baigti – išbėgo, užsidengusi veidą rankomis.

Keista, bet kaip tik dabar – žiūrėdamas jai pavymui – pajutau ją: kažkas sukirbėjo mano sieloje, ir aš tarsi akimirksniu nubudau, tarsi po kraupaus sapno. Kažkas pirmąkart per daugelį metų – moteriška, pažeidžiama, artima – prasiveržė jos viduje. Laukinis žvilgsnis (ne tas bjaurus, be savigarbos, kupinas savimeilės, bet aiškus, santūrus, stiprus) – štai kas privertė mane krūptelėti, pagarbiai į ją pažvelgti. Tą akimirką ji buvo graži – nutvilkyta įžeistos savimeilės, bet kartu ir ori, nenusileidusi vėl iki šlykštaus kivirčo. Turbūt žiūrėdamas į kitus žmones galėjau mylėti tik jėgą.

Tačiau kitą dieną pamačiau žmoną, apie kažką liežuvaujančią su kaimyne prie tvoros, tokią pačią žemišką ir kvailą, paskendusią kasdienėse smulkmenose kaip visuomet.

Šis pasaulis buvo sukurtas ne man: aš dusau jame.

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Jaroslavas Melnikas „Maša, arba Postfašizmas“ (N-18)

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt