KNYGOS IŠTRAUKA: Karen Swan „Paryžiaus paslaptis“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-04-15 11:00

Spausdinti | Komentarai

Paryziaus paslaptis

Karen Swan. Paryžiaus paslaptis. Iš anglų kalbos vertė Aušra Kaziukonienė. – Vilnius: „Tyto alba“, 2017. – 431 p. Dailininkė – Asta Puikienė.

Karen Swan (Karen Svon) – buvusi mados žurnalistė, kuri metė viską, kad galėtų rašyti romanus. Ir šis sumanymas tikrai pasiteisino! Dabar ji – tarptautinio pripažinimo sulaukusi populiarių romanų autorė, trijų vaikų mama, gyvenanti miškuose prie Sasekso ir rašanti knygas namelyje medyje.

„Paryžiaus paslaptis“ – tai pabėgimas į Paryžių, į meno pasaulį, ten, kur grožis slypi po laiko dulkėmis, ten, kur meilė ištinka, kad ir kaip jai priešintumeisi.

Paryžius – ne vien meilės, bet ir paslapčių miestas. Tai ne vien lauko kavinėse vyną nerūpestingai gurkšnojantys žmonės, ne vien pasaulio mados sostinė, ne vien raguoliai ir kava rytais. Paryžius – miestas su praeitimi, kaip daug patyrusi moteris. Jis buvo okupuotas ir griautas, jis randuotas ir žaizdotas, ir jame daug lobių, kurie atsiveria, kai to mažiausiai tikiesi. Kaip butas, kuris ilgus dešimtmečius glūdėjo užmarštyje – pilnas dulkėmis padengtų neįkainojamų meno kūrinių, priklausančių turtingai ir įtakingai Vermeilų šeimai. Bet ar tikrai viskas yra taip, kaip teigia buto savininkai?

Flora – jauna, bet patyrusi meno kūrinių vertintoja – stačia galva neria į ilgai slėptų paslapčių verpetą. Norėdama įvertinti bute sukauptus meno lobius, ji privalo ištirti jų istoriją. Kodėl visi šie turtai taip ilgai buvo slepiami nuo žmonių? Ką nutyli aikštingi ir valdingi Vermeilai? Atsakymų ieškančią Florą vis labiau įsuka istorijos ir įvykių verpetas. O su juo – ir jausmai, kurių ji pati nepastebi ir kuriems taip ilgai stengėsi nepasiduoti… Ir greitai ji ima suvokti, kad tai, kas prasidėjo kaip istorinis meno kūrinių tyrimas, jau virsta uraganu, galinčiu sugriauti turtingos ir garsios Vermeilų šeimos pamatus ir aukštyn kojomis apversti jos pačios gyvenimą.

Antrasis pasaulinis karas ir tviskantis šiuolaikinis Paryžius, dramatiški žmonių ir paveikslų likimai, šeimos paslaptis ir meilės istorija.

***

Viena tviskėjo kaip girlianda, didingi miesto rūmai ir barokiniai muziejai žibėjo tūkstančiais šviesų, jų žalio vario stogai dabar buvo vos įžiūrimi tamsoje, Dunojus švelniai plukdė savo vandenis į jūrą.

Flora stovėjo nedideliame balkone, iš kurio buvo matyti judrios gatvės, ir žiūrėjo, kaip pro šalį švilpdami slysta tramvajai, pirkėjai ir kontorų darbuotojai traukia namo po dar vienos karštos, tvankios darbo dienos. Ji žvelgė žemyn. Apsirengusi ir pasigražinusi stengėsi sužadinti šiokį tokį susidomėjimą šiuo vakaru. Popietę Flora praleido apsipirkinėdama (ji nepasiėmė drabužio, kuris tiktų vakarienei viename geriausių miesto restoranų) ir įsigijo juodą šilkinį Saint Laurent švarkelį bei kuklius Gianvito Rossi aukštakulnius.

Flora paspaudė kartotinio rinkimo mygtuką – vėl mėgino prisiskambinti Fredžiui. Brolis skambino Florai anksčiau, kai ši skrido lėktuvu, bet ji negalėjo atsiliepti. Kurį laiką jos mobilusis telefonas buvo išjungtas. Suprantama, ji negalėjo palikti žinutės ir dėl to dar labiau nerimavo. Šiame mieste ji dar skausmingiau išgyveno juos skiriantį atstumą gal todėl, kad lankėsi čia pirmą kartą ir jautėsi sutrikusi. Ji seniai norėjo aplankyti Vieną, Europos kultūros sostinę, kurioje kadaise gyveno tokie radikalūs mąstytojai kaip Zigmundas Froidas, tokie garsūs dailininkai kaip Ėgonas Šylė ir Klimtas. Vaikystėje Florą jaudino tėvo pasakojimai apie kaskadinius fontanus prie Belvederio rūmų ir aštuonių šimtų penkiasdešimt metrų aukščio Šv. Stepono katedros bokštą, apie katedrą, šimtmečius buvusią aukščiausiu pastatu Europoje. Metų metais Flora svajojo apsilankyti Vienoje ir visa tai pamatyti, kol pagaliau gavo progą, tik ar pasinaudos ja? Kaip ji gali vertinti meną ir grožį, kai pati neranda tiesos? Kai melas ardo jos šeimą?

Šikšne.

F-Fredi? – sumikčiojo atsitokėjusi Flora, kai išgirdo brolio balsą.

Ko taip apstulbai? – šmaikščiai paklausė jis. – Juk skambinai man.

Taip, bet… tu vis neatsiliepi! – sušuko ji, atgręžė miestui nugarą ir ėmė klausytis brolio.

Pagal tikimybių teoriją, neatsiliepiu kartais.

Fredis mėgo glaustus atsakymus. Flora stengėsi tai laikyti geru ženklu.

Kaip gyvuoji?

Gerai.

Iš tiesų?

Man viskas gerai.

Iš kalbos taip neatrodo. Ar valgai? Net tavo balsas skamba silpnai.

Kalbėjaisi su mama?

Po to, kai išvažiavau iš Anglijos, dar ne. Kodėl klausi?

Šiaip sau.

Fredi! Ką ji man pasakys? Kodėl skambinai?

Kitame linijos gale stojo tyla. Po pauzės Fredis pasakė:

Viskas išaiškėjo.

Išgirdusi brolio balse šaltą virpesį, Flora prikando lūpą ir stipriai užmerkė akis.

Bet kaip? Kas galėjo pasakyti? Turiu galvoje, kas būtų…

Niekas. Taip susiklostė aplinkybės. Baigėme filmuoti scenas Elstree kino studijoje ir dabar visi važiuoja kitur. Į Maroką… – Fredis atsiduso. – Tik aš negaliu. Paleidimo už užstatą sąlyga – man uždrausta išvykti iš šalies. Policija paėmė mano pasą.

O, šūdas, – sukuždėjo Flora.

Aha. Vieną kartą mes aplenkėme grafiką…

Šie žodžiai turėjo nuskambėti kaip kitas sąmojis, deja, Fredis nesugebėjo jo perteikti, bet Florai tai neberūpėjo. Ji persibraukė rankomis plaukus, mintys pynėsi. Paskui Flora susisuko į kamuoliuką už baliustrados, užsikėlė ant jos kojas, apautas aukštakulniais, ir alkūnėmis įsirėmė į kelius.

Taigi… taigi, kas atsitiko? Ką jie pasakė?

Flora girdėjo, kaip brolis giliai įkvėpė.

Kad negausiu atlyginimo, kol nebus paskelbtas teismo nuosprendis.

Teisingai.

Bet… na, tai tikriausiai visiška nesąmonė. Nežinau, ar pajėgsiu grįžti, kad ir koks bus sprendimas. Purvas prilimpa, ar ne?

Ne, neprilimpa, – maištingai tarė Flora, – jis nusiplauna. Pažadu tau, visa tai netrukus išsisklaidys.

Patylėjęs Fredis pasakė:

Tu miela, Šikšne.

Flora užsimerkė. Ji nenorėjo būti miela. Ji norėjo būti teisinga.

Beje, kur mama su tėčiu? Jie neatsiliepia, kai jiems skambinu.

Kaip ir reikėjo tikėtis, jie grįžo į savo namus.

Na, tai šaunu!

Flora stengėsi kalbėti linksmai. Pirmieji bendri jos tėvų namai, laikinas butas Kadogano soduose, buvo vos už dešimt minučių kelio nuo Fredžio būsto Fulame.

Tikrai? Bolis vaikštinėja šaligatviu kaip vyras su aukštakulniais. Kad matytum tėčio veidą, kai jis renka jo kakučius. Jiems neverta pratintis prie miesto gyvenimo. Tėvams čia ne vieta – tai tik sukelia daugiau streso. Jų vieta namie.

Tavo irgi.

Man geriau čia.

Fredi, aš nejuokauju – ar tu valgai?

Pokštauji? Kaskart grįžęs į butą šaldytuve randu puodą troškinio, pyragą orkaitėje ir išlygintus drabužius. Tarsi būtų apsigyvenę elfai.

Flora sukikeno, ji buvo dėkinga ir mamai už rūpinimąsi, ir broliui už senojo humoro blyksnį. Jam niekada nereikėjo labai stengtis, kad priverstų žmones šypsotis, juoktis, jį mėgti. Iki šiol ji lėkė per gyvenimą populiari ir visų mėgstama, o Fredis brovėsi visų mylimas. Jis traukė žmones – senus, jaunus, vyrus, moteris – ir Flora labai didžiavosi savo broliu; turėti kraujo ryšį su tokiu žmogumi kaip jis – ypatingas, nuostabus jausmas.

Abu nutilo ir Flora giliai įkvėpė kaupdama drąsą.

Paklausyk, Fredi, sakei nenorįs, kad sužinotų kas nors ne iš šeimos rato, bet… Tikrai manau, kad turėtum pakalbėti su Age. Praleidote drauge šešerius metus. Išsiskyrėte prieš mėnesį. Neapsimesk…

Aš neapsimetu. Bet mano gyvenime jos daugiau nebėra, – Fredžio balsas staiga pasidarė šiurkštus ir griežtas. – Nenoriu, kad ji būtų į tai įpainiota. Verčiau… verčiau tegu laikosi nuošaliai.

Tačiau ji vis dar myli tave. Žinau, kad myli.

Ji turi kitą! – kategoriškai pareiškė Fredis.

Todėl, kad nuėjo į kelis pasimatymus? Nebūk kvailas! Fredi, ji norėjo už tavęs tekėti. Prieš savaitę iki jums išsiskiriant ji man sakė numaniusi, kad tu pasipirši, – brolis ilgai tylėjo. – Ji vis dar myli tave, – drąsino jį Flora. – Jeigu išsipasakosi, ji tau padės. Bus kur kas blogiau, jei ji apie tai išgirs iš ko nors kito. Tarkim, perskaitys laikraščiuose? Ar nebūtum…

Gana! – kaip generolas suriaumojo brolis ir apstulbusi Flora nutilo. Fredis niekada nekeldavo balso. Jis buvo švelnumo įsikūnijimas. – Daugiau apie ją nė žodžio, supratai? Nenoriu girdėti jos vardo. Jokių prieštaravimų. Viskas baigta. Jei tu jai paskambinsi, jei viską atskleisi, prisiekiu, niekada daugiau su tavim nebesikalbėsiu.

Flora dar nebuvo girdėjusi brolio tokio pikto, nesitikėjo jį galint taip niršti.

Fredžio balsas lūžinėjo.

Atleisk. Atleisk, Flora, bet yra, kaip yra. Netrukus tau paskambinsiu, gerai?

Brolis nuspaudė išjungimo mygtuką, ir Flora, kankinama košmaro, liko viena savo svajonių mieste.

Atrodote nuostabiai.

Nojus per stalą įdėmiai žiūrėjo į Florą mėlynomis akimis. Flora dėkinga nusišypsojo, bet jo žodžiais nepatikėjo. Kad Nojus atvažiavo jos pasiimti, iš registratūros Florai buvo pranešta tik prieš kelias minutes ir ji, nespėjusi pasigražinti, nulipo žemyn priblokšta, suirzusi, apimta nevilties.

Išvaizda jai visai nerūpėjo.

Ji troško tik palįsti po karštu dušu, susisupti į rankšluostį ir savaitę miegoti, bet negalėjo; ji buvo čia, vėl dirbo, buvo užsiklijavusi dirbtinę šypseną ir jautėsi skubinama, pervargusi, praradusi pusiausvyrą, sulaukėjusi. Ji neteko pasitikėjimo savimi, abejojo, ar įstengs šnekučiuotis visą vakarą, nerimauti dėl meno, kai jos šeimos gyvenimas virto griuvėsiais, valgyti su svetimu žmogumi, kai jai labai reikėtų pabendrauti su draugais.

Ji vėl užsimerkė – troško būti Paryžiuje. Inesa žinotų, ką daryti.

Kai Flora atmerkė akis, Nojus vis dar stebeilijo į ją, ir ji gurkštelėjo vyno.

Atsiprašau.

Pavargote?

Šiek tiek.

Suprantu, kaip jaučiatės. Man tenka daug keliauti verslo reikalais, – pasakė Nojus sukinėdamas taurę. – Jeigu nenorite…

Ne, nieko panašaus, – pasakė atsigosdama Flora. Net svetimo žmogaus draugijoje jai buvo geriau, nei tūnoti vienai viešbučio kambaryje. – Esu laiminga čia būdama. Negaliu patikėti, kad jums pavyko gauti staliuką per tokį trumpą laiką.

Nojus buvo pamalonintas.

Na, mano šeima čia lankėsi daug metų. Savininkai įprastai padaro man paslaugą.

Flora nusišypsojo, ji pastebėjo, kaip puikiai Nojus atrodo vilkėdamas indigo spalvos šiurkštaus audimo medvilninį kostiumą, tokį apgludusį, kad, rodos, kišenėse nebėra vietos nei piniginei, nei mobiliajam telefonui.

Flora sukinėjo ranka taurę žvalgydamasi į čia susirinkusiuosius – visi puikiai apsirengę ir pasipuošę vasariniais juvelyriniais dirbiniais, baltos staltiesės siekia grindis, padūmavę veidrodžiai rėmina sienas ir atspindi atvaizdus tarsi šešėlius.

Tiesą sakant, mano proseneliai nuo restorano atidarymo 1907 metais buvo nuolatiniai jo lankytojai, – kalbėjo toliau Nojus, nutraukdamas tylą.

Tikrai? – tariamai susidomėjo Flora ir paliepė sau įsitraukti į žaidimą.

Taip, – Nojus akimirką patylėjo. – Mano senelio sesuo kurį laiką čia dainavo. Prisimenate? Anksčiau domėjotės jos portretu.

Ak, taip. Kuo ji buvo vardu?

Natalija Špygel, prieš ištekėdama – Has.

Flora lėtai pakėlė taurę, ji stengėsi neparodyti per didelio smalsumo ir tuo pat metu gaudė kiekvieną smulkmeną.

Ar žinote, kas nutapė jos portretą?

Dailininkas Gustavas Huberis.

Nurijusi vyną Flora susiraukė.

Huberis? Nesu tokio girdėjusi.

Žiūrėdamas, kaip ji kaupia mintis ir suraukia kaktą, Nojus sumirksėjo.

Nenuostabu. Visais atžvilgiais jis į meno pasaulį atėjo vėlai, teptuko ėmėsi baigdamas ketvirtą dešimtį ir paaiškėjo, kad jis talentingas. Prieš pašaukiamas į kariuomenę Huberis nutapė tik Nataliją ir dar kelis aukštuomenės žmones. Žuvo Rytų fronte.

Kokia siaubinga netektis. Be jokios abejonės, jis buvo labai talentingas.

Taip, – pasakė Nojus ir pastatė taurę ant stalo.

Sakėte, kad jūsų šeima nebeturi to portreto?

Tai tiesa. Jį per karą irgi pardavė mano senelio sesuo, – Nojus kiek padvejojo ir kalbėjo toliau: – Sakau, kad pardavė, bet iš tikrųjų jis buvo pavogtas – senelio sesuo parašė jo atsisakanti, kai naciai įrėmė jai į galvą šautuvą. – Nojaus balse buvo aiškiai justi pyktis ir Flora sėdėjo tylėdama, paskui paėmė taurę ir gurkštelėjo vyno; ji gerai žinojo, kur pasisuks šis pokalbis. Nojus atkreipė dėmesį į užjaučiamą Floros miną. – Atleiskit. Aš… Man nereikėjo liesti šios temos. Ji nesuderinama su gerom manierom ir maloniu pašnekesiu.

Suprantu, – greitai pasakė Flora, – naciai grobė vaizduojamojo meno kūrinius, ši problema kamuoja mus ir šiandien. Sunku ir skausminga ieškoti, kai nėra aiškių atsakymų.

Ji nudūrė akis suvokusi, kad Nojus atskleidė jai labai asmeniškus išgyvenimus. Ji atsakė atsargiai, kaip profesionalė, nes, viena vertus, išsigando, kad pažeis kliento konfidencialumą, antra vertus, neparodys žmogiškos užuojautos.

Nojus pažvelgė į Florą.

Ar per karą praradote ką nors iš artimųjų?

Mano senelis buvo Halifax bombonešio pilotas. Jam pavyko likti gyvam.

Na, džiugu tai girdėti, – pasakė Hasas ir po trumpos pauzės pridūrė: – Mano šeimai sekėsi prasčiau. Jie buvo dvigubai apgauti ir išsiųsti myriop.

Nojaus žodžiai buvo sunkūs, kaip granatos.

Flora nesumojo, ką sakyti.

Dvigubai apgauti? – paklausė kiek patylėjusi.

Taip. Jie sudarė sandorį išsiskirti ir parduoti savo turtą mainais į saugų pervažiavimą Šveicarijon. Po trijų dienų, kai jie atsidūrė prie sienos, buvo suimti esesininkų ir įgrūsti į traukinį, gabenantį tik į vieną pusę – į Dachau, – pasakė Nojus ir gurkštelėjo vyno.

O Viešpatie! – aiktelėjo Flora. – Man labai gaila.

Beveik visa mano šeima buvo sunaikinta vienu kirčiu: senelio sesuo, jos vyras ir keturi jų vaikai.

Flora užsidengė burną, žinoti apie terorą ir girdėti apie tai savo ausimis – visai skirtingi dalykai. Keturi vaikai?

Nežinau, ką pasakyti, – sukuždėjo ji.

Nojus įkvėpė, papurtė galvą ir prakalbo atsiprašomai:

Čia ir nėra ką sakyti. Liūdna, kad toks likimas ištiko milijonus žmonių. Kaip jau minėjau, mano senelis – Natalijos brolis – prieš įsiliepsnojant karui jau buvo emigravęs į Ameriką, spėju, kad kitaip dabar aš čia nesėdėčiau. Mano senelis niekada sau neatleido, jog nieko nepadarė, kad sesuo taip pat išvažiuotų, tai slėgė jį iki gyvenimo pabaigos. Išlikusiojo gyvo kaltė, – Nojus įdėmiai pažiūrėjo į siaubo iškreiptą Floros veidą, nuleido galvą ir tarė: – Atsiprašau, dovanokit man. Kaip sakiau, ši tema netinkama maloniam pokalbiui.

Ne, aš… tai be galo liūdna… – pasakė Flora, o kai padavėja atnešė valgiaraštį, ji kiek pakeitė temą: – Ar žinote, kam jis priklauso dabar? Kalbu apie portretą.

Flora buvo tikra, kad Nojus supras, kodėl ji to klausia, pamatys klastą jos akyse.

Ir taip, ir ne.

Vyras detaliau neaiškino, ir ji nedrąsiai nusijuokė.

Aš suglumusi.

Žinau, kam jis buvo paskutinį kartą parduotas 1943-iaisiais – vyrukui, kuris dukart juos apgavo, tam pačiam, kuris nupirko jų Renuarą, – tai išgirdusi Flora nustebo ir nurijo seilę. Rodos, visi keliai veda prie fon Tašelto. – Bet jis mirė tais pačiais metais ir neturėjo įpėdinių. Nenutuokiu, kur dabar yra portretas ir kam jis priklauso. Jis dingo kaip ir Renuaras. Be pėdsako, – Nojus metė žvilgsnį į Florą ir pridūrė: – Jei Renuaro paveikslas atsidūrė pas jūsų klientus, gal jie turi ir portretą?

Florai atvipo žandikaulis ir Nojus nusijuokė.

Aš tik žaidžiu su jumis.

Ak! – ji nurijo seilę, nes nė kiek neabejojo, kad Hasas geba jos veide įskaityti tiesą. – Na… – pasakė ji, mėgindama atsitokėti, – jei kada nors… jei kada norėtumėte…

Nojus per stalą spustelėjo Florai ranką.

Ar siūlote man savo paslaugas ir mėginsite rasti portretą? – staiga paklausė jis žemesniu balsu. – Jei anksčiau sakėte tiesą, jog neinate į pasimatymus su klientais, aš nenorėčiau tapti vienu iš jų.

Flora pajuto, kaip per colį pažemėjo grindys.

Aš… Aš… – ji užsikirto, skruostus užliejo raudonio banga.

Nojus neatitraukė nuo jos akių, jo vyzdžiai atsivėrė kaip juodos tulpės, jis atskleidė savo ketinimus.

Antrą kartą per tas kelias minutes Flora nesumojo, ką atsakyti.

Ar jūs alkana? – paklausė Nojus, nykščiu švelniai spausdamas jai vidinės riešo pusės veną, jautė, kaip greitėja Floros pulsas.

Ji papurtė galvą. Po ginčo su Fredžiu ir šio pokalbio Flora pasijuto nekaip ir iš tiesų prarado apetitą.

Ne, tikrai ne, – prisipažino ji.

Norite išeiti?

Nojus spoksojo į Florą nebijodamas tylos, kurią sukėlė jo klausimas, nebijodamas, kad ji gali atsisakyti, nebijodamas nieko. Šią akimirką jis buvo įžūlus, drąsus, gyvybingas.

Taip, – sušnibždėjo Flora tik tada, kai Nojus pakėlė ranką prašydamas sąskaitos.

Taiip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt