KNYGOS IŠTRAUKA: Karen White „Stiklo skambesys“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-04-29 05:27

Spausdinti | Komentarai

Stiklo skambesys

Niežtėjo pirštus užrašyti į galvą atėjusius žodžius, kol dar nepamiršo. Net juodžiausią naktį kur nors spindi šviesa.

Karen White (Karen Vait) – JAV rašytoja, dvidešimt keturių bestselerių autorė. Šiuo metu ji su vyru ir dviem vaikais gyvena Džordžijos valstijoje, JAV Pietuose, kur vyksta ir daugumos jos romanų veiksmas. „Stiklo skambesys” – romanas, pasakojantis apie praeities žaizdas, paslaptis ir viską gydančią meilę.

Meritos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai po vyro Kelo žūties paveldi jo senelės Editos namą Pietų Karolinoje. Jauna moteris dėl vyro mirties kaltina save, bet tikisi paveldėtame name išsivaduoti nuo dusinančios praeities. Vis dėlto atvykus pasirodo, kad namas turi savo praeitį. Editos praeitį ir baisią jos paslaptį. Ir jos padarytų stiklinių vėjo varpelių skambesį už lango.

Vienatvės ir ramybės troškusią Meritą staiga apsupa ne tik nutrūkusios santuokos šešėliai, bet ir nežinia iš kur atsiradusi Lorelė – ne pagal metus išmintinga jaunutė pamotė su dešimtmečiu sūnumi, netikru Meritos broliu. Ko jie atsigrūdo į jos gyvenimą? Dar ir Kelo brolis, toks bauginamai panašus į jį, ir diena po dienos atsiskleidžianti Editos saugota paslaptis. Naujas gyvenimas visai nepanašus į senąjį, tačiau, regisi, aplinkiniai tetrokšta vieno – neleisti Meritai užsisklęsti. Ir užguitos, visus atstumiančios moters širdis pamažu ima šilti…

Trys moterys, trys susipynę likimai. Trys istorijos apie baimę, santuokos iliuzijas, vienatvę dviese, neišsipildžiusias viltis ir meilę, aplankančią net ir tuos, kurie ją atstumia.

V skyrius

LORELĖ

Kepamos šoninės kvapas sklaidėsi po mažą virtuvę primindamas Lorelei nedidelį namelį ant ratų, kuriame gyveno su mama prieš visus tuos metus. Lorelei niekur nebuvo leidžiama išeiti nepavalgius namie paruoštų pusryčių, ir tą pačią taisyklę ji taikė Ovenui. Jos mama visuomet atsiduodavo kiaulienos taukais – ji kasdien dviem pamainomis plušėdavo pigioje užkandinėje. Kai Lorelė grįždavo iš mokyklos, ji jos jau laukdavo, o rytais mamą rasdavo pasiruošusią – vilkinčią uniformą ir ryšinčią prijuostę. Ji stovėdavo prie dvivietės viryklės namelio kampe, kurį vadino virtuve, ir čirškindavo šoninę arba vartydavo blynus, kepamus iš tešlos, kurios užkandinės virėja slapta įkrėsdavo Dezirei į nedidelį plastikinį dubenėlį su dangteliu.

Lorelė įsitvėrė stalviršio krašto ir užsimerkusi parimo ant rankų. Šįryt tas kvapas ją erzino, atėmė ir taip menką jos apetitą. Išgirdusi koridoriuje ramius Oveno žingsnius ji skubiai pasitempė ir nusišypsojo. Padėjo ant lėkštės du keptus kiaušinius, paskui parinko porą šoninės spirgučių ir išdėliojo juos taip, kad lėkštė atrodytų besišypsanti.

Ovenas įžengė į virtuvę ir pažvelgė į ją mieguistai sumirksėjęs, paskui įsitaisė prie seno plastikinio virtuvės stalo. Iš įpročio Lorelė nuėmė jam akinius ir nuvalė sijono kraštu. Jis mūvėjo naujus, anądien nupirktus džinsus vis dar aštriu kantu. Trikotažiniai golfo marškinėliai su kairėje pritvirtintu polą žaidžiančiu žmogeliuku buvo aklinai užsagstyti.

Lorelė vėl uždėjo jam akinius ir nepasidavė norui atsegti viršutinę sagą bei sutaršyti jam plaukus, mat jie buvo perskirti, sušlapinti ir prišukuoti taip, kad gulėtų prisiploję. Buvo jai sakęs, kad jam taip patinka, nes taip plaukus nešiojęs tėtis.

– Labas rytas, Ovenai, – tarė ji, bučiuodama jam į viršugalvį ir lengviau atsikvėpdama, nes jis bučiuojamas nepatraukė galvos. Žinojo, kad taip nutiks jam bręstant, ir buvo su tuo susitaikiusi. Tik dar nepasiruošusi.

– Labas rytas, mama, – atsakė jis, spoksodamas į lėkštę. Pasirėmė ant stalo abiem alkūnėmis ir sunkiai atsiduso.

– Kas nutiko? – pasiteiravo ji, stabtelėjusi prie šalies.

Jis gūžtelėjo kaulėtais petukais.

– Man patinka šypsenėlės, tikrai patinka. Bet jei čia lankysiu tikrą mokyklą, nebedaryk taip su viskuo, ką įdedi man priešpiečiams, gerai?

– Žinoma, – nusišypsojo ji, nors jai nusmelkė širdį. – Suprantu.

Ji tikrai suprato. Tik viskas taip pernelyg greitai.

– Tai jūs jau kalbatės apie čionykštes mokyklas?

Abu atsigręžę išvydo virtuvės tarpduryje stovinčią Meritą. Ji segėjo jau kitą beformį per ilgą sijoną ir vilkėjo smėlio spalvos palaidinę, kuri nė kiek nesuteikė jai spalvų. Gražūs tamsūs plaukai buvo sušukuoti aukštyn ir ant sprando surišti į uodegą, veidas nė trupučio nepadažytas. Oda išblyškusi, bet nepriekaištinga, ir Lorelei knietėjo pasisodinus ją brūkštelėti dažais lūpas ir skruostus. Auskarų taip pat nesegėjo, tad Lorelei beliko spėlioti, ar ausys nepradurtos, o gal miegamajame nėra veidrodžio ir ji nepastebėjo pamiršusi pasirūpinti aksesuarais.

Lorelė patraukė kėdę priešais Oveną.

– Ruošiu pusryčius – kiaušinius, šoninę, skrebučius, dar turiu mėlynių, jei užsimanytum blynų su uogomis.

Podukra priėjo prie senos kavavirės ir į įskilusį porcelianinį puodelį įsipylė garuojančios kavos. Paskui atsinešė jį prie stalo.

– Juk pusryčiai – svarbiausias dienos valgis. Mano mama… – išvydusi Meritos veido išraišką ji nutilo. – Grietinėlės ar cukraus? – paklausė.

– Gersiu juodą, – atsakė Merita, paskui, lyg prisiminusi elgesio taisykles, pridūrė: – Dėkui, – papūtė puodelio paviršių ir gurkštelėjo. Tada pakėlė akis į Lorelę: – Tai kokios čia šnekos apie mokyklas? Dar nė dienos neišbuvote. Neabejoju, kad yra ir kitų vietų, kurias vertėtų apžiūrėti prieš apsisprendžiant.

Lorelė nusigręžė nuo stalo ir į keptuvę įmušė du kiaušinius.

– Taip, žinoma, mokykla labai nulems mūsų sprendimą. Manėme, kol esame čia, turėtume apžiūrėti valstybines ir privačias mokyklas. Pastaraisiais metais Ovenas mokėsi namie, bet nori vėl grįžti, pasak jo, į „tikrą“ mokyklą.

– Mama, aš dabar būsiu Rokis, pamiršai?

Ji sumažino po keptuve liepsną.

– Puiku, jei nori, kad visi mokykloje tave taip vadintų. Bet man visuomet liksi Ovenas, gerai? Būtų tas pat, jeigu aš staiga paprašyčiau vadinti mane ne mama, o Deize.

Ovenas nusijuokė priversdamas nusišypsoti ir Lorelę.

– Nusistačiau žadintuvą, kad atsikelčiau ir atėjusi iššluostyčiau pieną, kurį vakar naktį išliejau, bet nežinia kodėl jis nesuskambėjo.

Lorelė apvertė kiaušinius, išsilydęs sviestas protestuodamas sučirškė.

– Aš jį išjungiau, nes mačiau, kad negali pabusti, tad leidau tau pamiegoti. Mačiau, kad po ilgos kelionės tau trūksta miego. Dar skambino tas dailus daktarėlis, sakė ateisiąs dešimtą su ponu Viljamsu.

– Ką padarei?

Išgirdusi virtuvės grindimis brūžtelėjusią kėdę Lorelė atsigręžė. Merita pašoko ant kojų.

– Kiek dabar laiko?

– Devynios keturiasdešimt penkios. Aš jau iššluosčiau grindis ir iškepiau daktarui sausainių, kai jis ateis…

– Niekas jo nevaišins, sutarta? – nutraukė ją Merita. – Aš tam vyrui ne itin patinku, o ir mano nuomonė apie jį ne ką geresnė. Jis ateina nuspręsti, ką norėtų pasiimti iš vaikystės namų, o paskui išeis. Ir viliuosi, kad tai bus paskutinis kartas, kai mudviem teks susidurti.

Lorelė išvertė kiaušinius, šoninę ir skrebutį į lėkštę ir atsigręžė norėdama padėti ją ant stalo.

– Na, jei ketini su juo grumtis, tau prireiks jėgų, tad gal verčiau sėsk ir valgyk. Kai jie ateis, aš mielai atidarysiu duris.

Merita ilgokai nenuleido nuo jos akių, paskui lėtai atsisėdo.

Įtariai pažvelgė į lėkštę.

– Ji man šypsosi, – nelinksmai pratarė.

– Valgyk, ir tiek, – paragino Ovenas, šakute kimšdamas į burną kiaušinienę.

Lorelė įmetė keptuvę į plautuvę ir paleido karštą vandenį.

– O tu, mama, nevalgysi? – paklausė Ovenas.

– Jau valgiau, – atsakė ji, prie melagysčių sąrašo pridėdama dar vieną. – Ir nekalbėk pilna burna, – ji iki galo atsuko čiaupą, bet pastangas vainikavo tik vos lašantis drungnas vanduo. – Manau, tau, Merita, reikia kviestis santechniką. Nebent mėgtum šaltą dušą ir riebaluotas lėkštes. Galėčiau kurio nors kaimyno paprašyti rekomenduoti, kai nueisime prisistatyti…

Merita kostelėjo. Grįžtelėjusi per petį Lorelė išvydo ją šiurkščiai dedančią ant stalo puodelį ir iš jo tykštančią kavą.

– Ką tu pasakei? Net jei manyčiau, kad šiose vietose priimta iš anksto nepranešus belstis į svetimas duris, neįsivaizduoju, kodėl turėtum mane lydėti.

– Kad žmonės susipažintų su Ovenu, – Lorelė lašino indų ploviklį ant vakar nusipirktos naujos kempinės. – Nes jis – šeimos narys ir visa kita.

– Ji iškepė sausainių, nes manė, kad tikriausiai nežinai, kaip juos kepti, ir norėjo padaryti gerą įspūdį.

Ovenas kalbėjo veldamas žodžius, ir Lorelei vėl panūdo jį perspėti nešnekėti pilna burna, bet jautėsi per daug sutrikusi.

Atsukusi nugarą į stalą ji nesiliovė grandžiusi keptuvę, nors ši jau buvo švari.

– Robertas sakė, kad niekad nemėgdavai gaišti laiko virtuvėje,

todėl pamaniau, jog nenorėsi nieko kepti. Bet tai šokolado ir žemės riešutų sviesto sausainukai – Oveno antri labiausiai mėgstami, – tad pamaniau, tau irgi patiks. Ir nesakyk, kad skaičiuoji kalorijas. Tu tokia liesutė, kad jei pasisuktum šonu ir iškištum liežuvį, atrodytum kaip užtrauktukas.

Grindimis vėl brūžtelėjo virtuvės kėdė, ir Lorelė susigūžė, nes beveik neabejojo, jog kėdę atstūmė ne Ovenas.

Merita prabilo glaustai, lyg rūpestingai pasverdama kiekvieną žodį.

– Aš vertinu, kad sušluostei pieną ir paruošei man pusryčius, tikrai. Bet nenoriu, kad ką nors dar dėl manęs darytum, supratai? Ir jei ketinate čia pabūti savaitę, nusibrėšime kelias svarbiausias taisykles. Pirmoji: nekišti nagų prie mano kambario ir žadintuvo. Tai ne jūsų reikalas, kaip ir mano kaimynai, santechnikai, elektrikai ar dar nežinia kas, ko man prireiks pasikviesti padirbėti prie namo. Judu su Ovenu čia esate svečiai, ir man iš jūsų tereikia tiek, kad prieš išvažiuodami savo paklodes ir rankšluosčius paliktumėte skalbykloje ant grindų.

Pagaliau Lorelė susitvardė taip, kad galėjo atsigręžti.

– Tiesą sakant, Merita, skalbyklė neveikia – mėginau išskalbti tuos rankšluosčius, kuriais mudvi vakar naktį šluostėme pieną, o ji tik suburzgė lyg senas pikapas, kai šaltą rytmetį mėgini įjungti variklį. Tos paklodės, kurias mums išskalbė ponios Viljams valytoja, matyt, buvo šios skalbyklės gulbės giesmė. Garaže guli šūsnis telefono knygų, tad suradau numerį. Remontininkas atvyks tarp pirmos ir penkių. Būčiau numerį susiradusi savo telefone, bet buvo likęs tik vienas stulpelis ryšio, o belaidžio interneto nėra. Jei norėtum, ir dėl jo galėčiau kam nors paskambinti.

Lorelė nusišypsojo skrydžių palydovės šypsniu, jam neatsispirdavo net kaprizingiausi keleiviai. Bet Merita buvo kitokia, užuot atsakiusi jai šypsena, ji tarytum dar labiau pyktelėjo, nes skruostus išmušė skaisčios raudonos dėmės. Lorelė norėjo nufotografuoti ją telefonu – galėtų parodyti Meritai, kaip ji atrodytų truputį parausvintais skruostais, – bet susivokė, kad tikriausiai tam netinkamas metas.

Merita prabilo vos krutindama lūpas.

– Negaliu dabar su tavimi kalbėtis. Einu į viršų…

Kad ir ką ketino pasakyti, jos žodžius nutraukė durų skambutis.

Lorelė prisivertė dar giedriau nusišypsoti.

– Tikriausiai ponas Viljamsas su daktaru. Aš atidarysiu duris, jei tu nori bėgti viršun persirengti. Gali kopti užpakaliniais laiptais. Tavo tokia daili figūrėlė, gaila ją slėpti po tuo sijonu.

Merita pakėlė ranką, ir Lorelė pastebėjo, kad ranka truputį virpa.

– Daugiau nė žodžio. Maldauju. Aš atidarysiu duris.

Kai tik Merita išėjo iš kambario, Lorelė iš dailios medinės indaujos paėmė porcelianinį pusdubenį ir nuo kepimo skardos sužėrė į jį sausainius.

– Ovenai, ar galėtum paieškoti kelių lėkščių ir servetėlių? Ketinu nešti šituos į svetainę, jeigu kas būtų praalkęs.

Lorelė išskubėjo, jos kulniukai nukaukšėjo plačių lentų grindimis iki pat prieškambario, kuriame vieni du stovėjo Merita ir daktaras, abu atrodė lyg du šunys, sukantys ratus aplink kaulą.

– Labas rytas, daktare Heivardai, – pasisveikino Lorelė.

Dailusis daktaras atsakė jai plačia šypsena, kuri dar paplatėjo išvydus Oveną, einantį iš paskos su lėkštėmis ir servetėlėmis.

– Sveikas, Roki. Gražūs marškinėliai.

Visi tarytum iškart pastebėjo, kad Ovenas su daktaru vilki panašius marškinėlius, nors jei Lorelė būtų buvusi atvira, būtų turėjusi pripažinti, kad daktaro Heivardo marškinėliai guli gerokai dailiau.

Ovenas droviai nusišypsojo.

– Ačiū, pone.

– Kur ponas Viljamsas? – paklausė Lorelė dėdama lėkštę ant stalelio prieškambaryje ir nelaukdama, kada Merita ims vaidinti šeimininkę ir visus pakvies į svetainę.

– Jį kontoroje netikėtai užklupo skubūs reikalai, ir jis negalėjo ateiti. Ketino skambinti ir tartis dėl kito laiko, bet pasakiau neabejojantis, jog mudu su ponia Heivard galime susitvarkyti be kraujo praliejimo ir patys.

Merita stovėjo lyg mokytoja sunėrusi rankas, bet skruostus vėl išmušė raudonis.

– Jūs labai narsus, turint omenyje, kad manęs visai nepažįstate.

Daktaras Heivardas pasisuko į Oveną.

– Ji kandžiojasi?

Ovenas iš paskutiniųjų stengėsi nesusijuokti. Žvilgtelėjo į mamą, ir ši pervėrė jį žvilgsniu, kuris reiškė: jei susijuoksi, atrodys labai negražu.

Lorelė įdėjo į lėkštutę sausainį ir kartu su servetėle padavė daktarui.

– Daktare, norėtumėte sausainio? Su šokoladu ir žemės riešutų sviestu.

– Mano mėgstamiausi, – atsakė jis. – Po Oreo, žinoma. Dėkui, – jis atsikando ir užsimerkė. – Gardumėlis, ponia Konors.

Turite talentą.

– Jūs labai malonus. Ir prašau vadinti mane Lorele.

– Tik jeigu vadinsite mane Gibsu.

Lorelė švytėjo, jautėsi lyg susiradusi naują draugą.

– Aš ką tik išviriau kavos. Gal išgertumėte puodelį?

Nespėjus Gibsui atsakyti, prašneko Merita.

– Atleiskit, daktare, kad nutrauksiu jūsų malonų pašnekesį, bet turiu daug reikalų, tad pasėdėjimą prie kavos gal susiplanuosite, kai mudu baigsime.

– Tikrai taip, ponia Heivard. Jūs irgi galite vadinti mane Gibsu. Juk, šiaip ar taip, esame šeimos nariai, tad keistokai jaučiuosikreipdamasis į jus senelės pavarde, – jis nutilo lyg tikėdamasis, kad Merita paprašys vadinti ją vardu. Ji taip nepadarė, tad jis paėmė nuo lėkštės dar vieną sausainį ir nusišypsojo Lorelei. – Matyt, kvietimu išgerti kavos teks pasinaudoti vėliau, bet ačiū už sausainius, – jis pataršė Ovenui plaukus. – Palik bent vieną man, gerai?

– Mama visuomet kelis paslepia šaldiklyje – dėl visa ko, bet aš turėčiau apie tai nežinoti.

Lorelė užvertė akis į lubas ir nusišypsojo.

– Ko gero, netrukus turėsime paieškoti tau kokios sporto šakos, kur galėtum sudeginti visas šitas kalorijas. Arba teks liautis juos kepus.

Ovenas atsisuko į ją nesuprasdamas, ar ji juokauja, ar ne.

– Mama!

– Mėgsti žvejoti? – paklausė Gibsas.

Ovenas papurtė galvą.

– Niekuomet nemėginau, pone. Bet, manau, turėtų būti smagu.

Daktaras neskubriai linktelėjo.

– Ir aš taip manau. Gal kai kitą kartą išsitrauksiu valtį, jeigu tu ir tavo mama… – jis nutilo ir pakėlė akis į Meritą, – ir tavo sesuo norėtų plaukti kartu, pasiimčiau jus su savim. Kai nedirbu ir kai geras oras, daugiausia laiko praleidžiu ant vandens, bet dabar mums laikinai trūksta darbuotojų, tad valčiai skyriau ne per daugiausia laiko.

– Oi, mama, ar galėtume? – Ovenas kone strikinėjo iš džiaugsmo.

Lorelė tikrai turėjo pasistengti nusišypsoti, kad neplūstelėtų besikaupiančios ašaros. Jau seniai neregėjo sūnaus taip smagiai susijaudinusio ir buvo beveik patikėjusi, kad liūdesys tapo tokia pat neatskiriama jo savybė kaip akių spalva ar įprotis giliai susimąsčius tampyti apatinę lūpą.

– Būtų puiku. Dėkoju.

Ji pajuto Meritos žvilgsnį. Atsigręžusi išvydo į ją įsmeigtas podukros akis ir kietai sučiauptas lūpas.

– Turiu namie daug darbo, o Lorelė – esu tuo tikra – bus smarkiai užimta, važinės po apylinkes, norėdama įsitikinti, ar čia ta vieta, kur jai vertėtų apsigyventi. Gal net lankysis bibliotekoje ir vartys kitų valstijų žemėlapius.

Oveno pečiai nusviro, o Lorelei panūdo griebti Meritą ir gerai pakratyti, kad suskiltų ir plačiai atsivertų jos kietas kiautas ir visi pamatytų viduje kiūtantį sužeistą vaiką. Bet ji to nepadarė. Robertas buvo jai pasakojęs, kaip žuvo Meritos motina, ir ji žinojo, kad Merita širdyje nešiojasi tą žaizdą, neleisdama jai užgyti. Tad Lorelė tik apkabino Oveną per pečius.

– Manau, mudu galime nuveikti ir viena, ir kita, tiesa?

Gibsas linktelėjo.

– Žinoma. Prisiderinsiu prie jūsų tvarkaraščio. Prieš išvažiuodamas paliksiu savo telefonų numerius, – paskui atsigręžęs į Meritą pridūrė: – Kaip apmaudu, kad negalėsite prisidėti prie mūsų.

Lyg suvokusi, kad šaltu vandeniu apipylė Oveno džiugesį, ji nepaisė daktaro pastabos, tik nepastebimai šyptelėjo Ovenui.

– Jei Ovenas plauks ir jam patiks, nieko daugiau ir nereikia, – tarė ji, paskui atsigręžusi įbedė akis į Gibsą: – Eime, pabaikime šitą reikalą, gerai? Kuo greičiau pradėsime, tuo anksčiau baigsime.

– Maniau, pirma norėsite pasikviesti turto vertintoją, tik tada leisite ką nors pasiimti. Nenoriu, kad manytumėte, jog ketinu apgaule išvilioti paveldėtą turtą.

Merita kilstelėjo smakrą.

– Kad ir ką jūs manytumėte, už Kelo ištekėjau iš meilės. Nieko nežinojau nei apie šį namą, nei apie jo senelę, nei kad jismirs trisdešimt devynerių. Tad jums priklauso viskas, ko tik pageidausite, nes niekas iš šitų daiktų niekuomet neturėjo atitekti man. Esu čia, nes norėjau palikti ankstesnį gyvenimą su visais blogais prisiminimais, ir ši galimybė man suteikė tą progą. Aš tik noriu viską sutvarkyti ir būti palikta ramybėje.

Lorelė dirstelėjo į Oveną sunerimusi, ar jis išgirdo, kad Merita

pareiškė norinti būti palikta ramybėje, bet jis skubiai kimšo į kišenes sausainius. Jai truputį susopo širdį, bet prieš padarydama ką nors kvaila, pavyzdžiui, pravirkdama, ji padėjo į lėkštę sausainį ir brukte įbruko Meritai ją į ranką.

– Guldau galvą, Merita, kad išties taip negalvoji. Mes tokie laimingi pagaliau tave pažinę. Nuo tada, kai paminėjau, jog kraustysimės iš Džordžijos, Ovenas nieko kito ir nekalbėjo. Ar ne taip, Ovenai?

Jis išgirdo savo vardą ir sunerimęs dirstelėjo į ją linksėdamas galva, iš prikimštos burnos byrėjo trupiniai. Merita tik spoksojo į savo sausainį, lyg Lorelė būtų padavusi jai nugaišusią žuvį.

Gibsas susikišo rankas giliai į kišenes ir prisimerkė.

– Jūs ne tokia moteris, kokią įsivaizdavau Kelo žmoną.

Merita kvėptelėjo, lyg tie žodžiai būtų ją užgavę fiziškai.

– Kai ponas Viljamsas pranešė, kad Kelas turi brolį, aš irgi spėliojau, koks jis. Nes Kelas ne šiaip sau paliko šitą miestą ar šituos namus, ar senelę. Juk jis paliko ir jus, tiesa? Tad, manau, tam turėjo būti priežastis.

Gibso žandikaulis sukrutėjo, bet jis nieko nesakė, ir Lorelė pamanė, kad jis taip elgiasi dėl Oveno. Šis liovėsi žiaumojęs ir pakėlė galvą norėdamas pasiklausyti.

Spausdama rankoje popierinę lėkštę Merita patraukė laiptų link.

– Pradėkime nuo antrojo aukšto ir palengva leiskimės žemyn.

Lorelė paėmė pusdubenį su sausainiais, ketindama nešti atgal į virtuvę.

– Aš išvalysiu virtuvės spinteles ir išklosiu nauju popieriumi, tuo, kurį vakar pirkome „Piglyje Viglyje“. Tikriausiai turėčiau suplauti ir visus indus.

Merita prisilietė prie plataus medinio turėklo, laiptų apačioje jis buvo susisukęs į verpetą. Vakar vakare Lorelė čia pasidėjo savo rankinę.

– Tau nebūtina to daryti.

– Žinau. Bet tokiais mažmožiais galiu atsidėkoti, kad leidai mums pasilikti. Trumpam, – skubiai pridūrė.

– Dėkui.

Merita žengė ant pirmojo laiptelio ir pradėjo kopti į viršų. Jos ranka, matyt, užkliudė rankinės dirželį, nes Lorelei nespėjus nė prasižioti rankinė šleptelėjo žemėn ant šono ir grindimis pažiro

visa, kas joje buvo.

Daugybė lūpdažių tūtelių, pudrinė, šepetėlis, nedidelis dantų šepetukas ir žnyplutės išslydo ir čia pat sustojo prie išblukusio mėlyno kilimėlio krašto, bet keturi receptinių vaistų buteliukai ir tūtelė rūgštingumą neutralizuojančių tablečių nuriedėjo į priešingą pusę ir atsidūrė prie daktaro Heivardo kojų.

– Aš pakelsiu, – tarė ji žengdama prie jų, bet buvo per vėlu.

Gibsas jau buvo pakėlęs visus keturis buteliukus ir nerūpestingai peržvelgė juos.

– Turiu opą ir dar keletą įkyrių bėdelių, su kuriomis dabar tvarkausi, – paaiškino ji mojuodama laisvąja ranka. Nepaisydama Meritos atsiprašymų Lorelė pasilenkė pakelti rankinės ir atkišo ją daktarui, kad šis įmestų buteliukus.

– Jei ketinate čia kurį laiką pabūti ir jums reikės rekomenduoti gydytoją, mielai padėčiau. Tik praneškite.

Ji su palengvėjimu nusišypsojo.

– Būtų tikrai gerai, dėkui. Pranešiu.

Merita vėl ėmė kopti laiptais, Gibsas nusekė jai iš paskos įsmeigęs akis į tiesią Meritos nugarą ir lyg mėgindamas išskaityti kažką, užrašyta jai ant palaidinės.

Lorelė padavė lėkštę Ovenui.

– Gal galėtum nunešti juos į virtuvę, kol susirankiosiu likusius daiktus?

Jo akys blykstelėjo ir ji suprato, kad kai lėkštė atsidurs virtuvėje, joje bus dar keliais sausainėliais mažiau, bet nutylėjo. Norėjo, kad užaugęs ir galvodamas apie vaikystę jis prisimintų tuos jį džiuginusius menkniekius.

Ji priklaupė ant kilimo ir pradėjo rinkti lūpdažius, galvodama apie tiesią Meritos nugarą ir tą priežastį, dėl kurios Kelas paliko brolį, savo gyvenimą ir išėjo neatsigręždamas. Suspaudė kumštyje „rožinės aistros“ spalvos lūpdažį, ketindama įmesti jį į rankinę, ir pagalvojo, kad į knygelę reikėtų įrašyti dar kai ką: Visi savo skausmą pakelia skirtingai, bet jį nešioja kiekvienas. Kiekvienas. Tik kai kuriems geriau sekasi jį slėpti.

Įsitvėrusi į turėklus Lorelė atsistojo ir iš lėto nuėjo į virtuvę. Grindų lentomis kaukšėjo kulniukai, ir kai Ovenas ją išvydo, veide jau vėl švytėjo šypsena.

 © Tyto alba 2018, vertė Vilija Vitkūnienė

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt