KNYGOS IŠTRAUKA: Karl Ove Knausgård „Mano kova. Mirtis šeimoje“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-02-25 10:43

Spausdinti | Komentarai

Knausgard_mano kova01_72max

Karlas Ove Knausgårdas – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu.

Labiausiai pasaulyje K. O. Knausdårdas išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuriame šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais – mirties, meilės, meno, žmogaus baimių ir gėdos jausmo – klausimais. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Knygų ciklas „Mano kova“ literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagą išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas.

Pirmoje ciklo knygoje „Mano kova. Mirtis šeimoje“ autorius dokumentuoja savo paauglystės prisiminimus, aistrą roko muzikai, pirmąjį įsimylėjimą, santykius su vyresniuoju broliu, mylinčia, tačiau blankia, beveik nepastebima motina ir nutolusiu, nenuspėjamu tėvu. Iki gyvuonies jautrumo analizuoja skausmą, kitus prieštaringus jausmus, patirtus tėvui mirus. Autorius kuria vitališką ir itin universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, žmogaus kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

***

Širdžiai gyvenimas – dalykas paprastas: ji plaka tiek, kiek gali. Kol sustoja. Anksčiau ar vėliau, vieną ar kitą dieną tas dunksintis judesys tiesiog liaujasi, kraujas suteka į žemiausią kūno vietą, susikaupia į nedidelį krešulį, kuris iš išorės matyti kaip tamsus, minkštas lopinėlis ant vis labiau bąlančios odos, temperatūra vis žemėja, galūnės stingsta, žarnos ištuštėja. Šie pirmųjų valandų pokyčiai vyksta taip lėtai, taip užtikrintai, kad atrodo kone ritualiniai, tarsi gyvybė kapituliuotų pagal tam tikras aiškias taisykles, savotišką gentlemen’s agreement, kurio laikosi ir mirties pasaulio atstovai: jie visada palaukia, kol gyvybė pasitrauks, ir tik tada pradeda naujojo kraštovaizdžio invaziją. Vėliau ji tampa nebeatšaukiama. Milžiniškų bakterijų spiečių, ėmusių plisti kūno viduje, niekas negali sustabdyti. Jei jos imtųsi darbo vos keliomis valandomis anksčiau, greitai sulauktų pasipriešinimo, bet dabar tvyro ramybė, jos skverbiasi vis gilyn į drėgmę ir tamsą. Pasiekia Haverso kanalus, Lyberkiuno liaukas, Langerhanso saleles. Pasiekia Baumano kapsulę inkstuose, Klarko skiltį stubure, vidurinių smegenų juodąją medžiagą. Ir pasiekia širdį. Širdis dar sveika, bet jos plakimas užgniaužtas, ir kadangi visai šiai konstrukcijai buvo skirta judėti, ji staiga pradeda atrodyti keistai apleista, tarsi statybvietė, kurią statybininkai turėjo paskubomis palikti, taigi gali įsivaizduoti, kaip nejudėdamos stovi transporto priemonės, gelsvai šviečiančios miško tamsoje, tušti barakai, pilnai pakrauti funikulieriaus vagonai, pakibę vienas šalia kito ant kalno šlaito.

Vos tik gyvybė palieka kūną, šis tampa mirties nuosavybe. Lempos, lagaminai, kilimai, durų rankenos, langai. Dirvos, pelkės, upeliai, kalnai, debesys, dangus. Visai tai nėra mums svetima. Mus nuolatos supa mirties pasaulio daiktai ir reiškiniai. Ir vis tiek beveik niekada nejaučiame didesnio nejaukumo nei matydami jame įkalintą žmogų, bent jau sprendžiant iš visų tų pastangų, kurias dedame siekdami patraukti iš akių negyvus kūnus. Didesnėse ligoninėse jie ne tik paslepiami atskirose, neprieinamose patalpose – net ten vedantys keliai yra slapti, su atskirais liftais ir atskirais koridoriais rūsiuose, ir net jei atsitiktinai paklystumei viename jų, pro šalį pravežami negyvi kūnai visada būna pridengti. Kai juos reikia išgabenti iš ligoninės, jie išvežami pro atskirus vartus automobiliuose tamsintais langais; bažnyčioje jiems yra atskiras belangis kambarėlis; per laidotuvių ceremoniją jie guli uždarytuose karstuose iki pat nuleidžiant juos į žemę arba sudeginant krosnyje. Sunku atrasti kokį nors praktinį tokio elgesio motyvą. Juk negyvi kūnai galėtų, pavyzdžiui, būti stumiami ligoninės koridoriais neštuvuose su ratukais nepridengti, vežami iš ten paprastu taksi automobiliu, niekam nesukeliant pavojaus. Pagyvenęs vyras, miręs kino seanso metu, galėtų sėdėti sau krėsle, iki filmas pasibaigs, taip pat ir per visą kitą seansą. Mokytojas, gavęs širdies smūgį mokyklos kieme, nebūtinai turi būti iškart išnešamas – nieko nenutiks, jei jis šitaip pagulės, iki ūkvedys ras laiko juo pasirūpinti, net jei tektų palaukti iki popietės ar net vakaro. Jei ant jo nutūptų paukštis ir imtų lesioti, kam tai galėtų rūpėti? Ar tai, kas jo laukia kape, geriau vien dėl to, kad mes to nematome? Kol mirusieji neužtveria mums kelio, nėra ko skubėti, jie juk darsyk nemirs. Ypač šiuo atžvilgiu parankus būtų šaltmetis žiemą. Ant suolelio ar tarpuvartėse mirtinai sušalę benamiai, nuo aukštų statinių ar tiltų nušokę savižudžiai, laiptinėse pargriuvusios pagyvenusios moterys, sumaitotuose automobiliuose įstrigę žuvusieji, alkoholio padauginęs jaunuolis, po vakaro mieste paskendęs jūroje, po autobuso ratais patekusi maža mergaitė – kam skubėti juos slėpti? Dėl padorumo? Ar nebūtų padoriau, jei mergaitės tėvai po valandos kitos dar gautų pamatyti ją, gulinčią sniege šalia nelaimės vietos, su visų akims išstatytu kūnu, perskelta galva, krauju permirkusiais plaukais ir švaria dygsniuota striuke? Atvira pasauliui, be paslapčių – taip ji gulėtų. Bet net valandėlė sniege yra neįsivaiz-duojamas dalykas. Miestas, kuris nepatraukia savo mirusiųjų iš akių, kur galima matyti juos gulinčius gatvėse ir skersgatviuose, parkuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse, – tai ne miestas, o pragaras. Kad toks pragaras realistiškiau ir iš esmės teisingiau atspindėtų mūsų gyvenimo sąlygas, neturi jokios reikšmės. Žinome, kad taip yra, bet nenorime to matyti. Iš to ir kyla kolektyvinis išstūmimo iš sąmonės aktas, pasireiškiantis mirusiųjų išgabenimu.

Tačiau būtent kas išstumiama iš sąmonės, nėra taip lengva pasakyti. Tai negali būti pati mirtis, nes jos nuolatinis buvimas šalia pernelyg akivaizdus. Kiek mirusiųjų išvardijama laikraščiuose ar parodoma žiniose per dieną, priklauso nuo aplinkybių, bet skaičius per metus tikriausiai išlieka gan stabilus, ir kadangi jis pasiskirsto į tiek daug kanalų, to išvengti beveik neįmanoma. Tačiau toji mirtis neatrodo grėsminga. Priešingai – mes jos pageidaujame, mielai mokame, kad ją pamatytume. Jei dar įskaičiuotume neišmatuojamus mirties atvejų kiekius, pateikiamus grožiniuose kūriniuose, sistema, traukianti mirusiuosius iš akių, tampa dar nesuprantamesnė. Jei mūsų negąsdina mirtis kaip reiškinys, kodėl tada taip nejauku matyti negyvus kūnus? Tai galėtų reikšti, kad esama dviejų mirties rūšių arba kad tarp mūsų įsivaizdavimo apie mirtį ir tikrosios mirties egzistuoja prieštara, iš esmės grindžiama vienu: šiame kontekste esminis dalykas yra tai, kad mūsų įsivaizdavimas apie mirtį taip tvirtai įsišaknijęs pasąmonėje, jog mes ne tik būname sukrėsti išvydę, kaip nuo jo nutolusi realybė, bet ir kaip įmanydami stengiamės tai paslėpti. Tai nėra jokio sąmoningo apmąstymo pasekmė, kaip religinių ritualų, pavyzdžiui, laidotuvių, atveju – jų turinys ir prasmė mūsų laikais tapo susitarimo reikalu, ir jos persikėlė iš iracionaliosios į racionaliąją sferą, iš kolektyvo perėjo individui, – ne, tai, kaip mes tempiame šalin mirusiuosius, niekada nebuvo diskusijos objektas, tiesiog visada taip darydavome vedami būtinybės, kurios niekas negali pagrįsti, tačiau visi jaučia: jei vėjuotą rudens sekmadienį tavo tėvas miršta kur nors ant vejos, mažų mažiausiai užkloji jį pledu. Tačiau tai ne vienintelis mūsų impulsas mirusiųjų atžvilgiu. Lygiai kaip ir negyvėlių slėpimas, į akis krinta, kad jie visada skubiai guldomi kuo arčiau žemės paviršiaus. Ligoninė, gabenanti savo mirusiuosius aukštyn, įrengianti skrodimo patalpas ir šaldytuvus viršutiniuose pastato aukštuose, yra beveik neįsivaizduojama. Mirusieji visada laikomi kaip įmanoma arčiau žemės. Tas pats principas galioja ir jais pasirūpinančioms įstaigoms: kabinetus aštuntame aukšte lyg niekur nieko gali turėti draudimo bendrovė, bet tik ne laidojimo paslaugų įmonė. Visos laidojimo paslaugų įmonės įsirengia patalpas kuo arčiau grindinio. Kodėl taip yra, nelengva pasakyti; kyla pagunda manyti, kad tai siejasi su senais papročiais, atsiradusiais dėl praktinių sumetimų, pavyzdžiui, kad rūsyje šalta, todėl tai tinkamiausia vieta negyvėliams laikyti, ir šis principas išliko iki pat šaldytuvų ir šaldymo kamerų laikų, be to, mintis gabenti mirusiuosius į pastatų viršų išties rodosi prieštaraujanti gamtos dėsniams, tarsi aukštis ir mirtis būtų nesuderinami. Tarsi mus valdytų kažin koks giliai slypintis chtoninis instinktas, verčiantis nuleisti mi-rusiuosius į žemę, iš kurios esame kilę.

Dėl šių priežasčių gali pasirodyti, kad mirtis skirstoma pagal dvi skirtingas sistemas. Viena jų siejasi su paslapties išlaikymu ir svoriu, žeme ir tamsa, kita – su atvirumu ir lengvumu, eteriu ir šviesa. Kokiame nors Artimųjų Rytų mieste nužudomi tėvas su vaiku, kol tėvas mėgina patraukti vaiką iš ugnies linijos, ir jų atvaizdas – glaudžiai susilietę, besipurtantys kūnai, kulkų varpoma mėsa, – užfiksuotas fotoaparato, išsiunčiamas vienam iš tūkstančių aplink Žemę skriejančių palydovų ir nuotrauka pasklinda po pasaulio televizorius, o iš ten įsilieja į mūsų sąmonę kaip dar viena mirusiųjų ar mirštančiųjų nuotrauka. Šie atvaizdai neturi jokio svorio, jokių matmenų, jie nesusiję nei su jokiu laiku, nei su jokia vieta, taip pat neturi jokio ryšio su nufotografuotais kūnais. Jie yra niekur ir visur. Dauguma jų tiesiog prasiskverbia kiaurai mus ir išnyksta, tik kai kurie dėl įvairių priežasčių lieka gyventi mūsų smegenų užkaboriuose. Nuo kalno šliuožianti slidininkė pargriūva ir persiplėšia šlaunies arteriją, jai iš paskos per baltą kalvą nusidriekia raudona kraujo uodega, ji miršta dar kūnui nesustojus. Nuo žemės atsiplėšia lėktuvas, jam bekylant iš sparnų pasipila liepsnos, dangus virš priemiesčių namų mėlynas, lėktuvas sprogsta jame ugnies kamuoliu. Vieną vakarą prie Šiaurės Norvegijos krantų nugrimzta žvejybinis laivelis, septynių asmenų įgula paskęsta, o kitą rytą įvykis aprašomas visuose laikraščiuose, nes tai vadinamoji mįslė – oras buvo ramus, iš laivelio nepasiųstas joks pagalbos šauksmas, jis tiesiog dingo, ir televizijos redakcijos tai pabrėžia skraidydamos sraigtasparniu virš nelaimės vietos, rodydamos tuščios jūros vaizdus. Dangus debesuotas, pilkšvai žalsvos vilnys ramios ir sunkios, tarsi būtų visai kito temperamento nei šen bei ten prasiveržiančios baltos, putotos jų keteros. Sėdžiu vienas ir stebiu jas. Tikriausiai pavasario metas, nes tėvas darbuojasi sode. Stebeiliju į jūros paviršių nesiklausydamas, ką kalba reporteris, ir netikėtai priešais mane ima ryškėti veido kontūrai. Nežinau, kiek laiko tai trunka, galbūt kelias sekundes, bet pakankamai ilgai, kad paliktų man neišdildomą įspūdį. Vos tik veidas išnyksta, atsistoju ir einu ieškoti, kam tai papasakoti. Motina dirba vakarinėje pamainoje, brolis žaidžia varžybose, kiti kvartalo vaikai manęs nesiklausys, tad telieka tėtis, pamanau, ir nuskubėjęs laiptais įsispiriu į batus, užsitraukiu švarką, praveriu duris ir apibėgu namą. Mums neleidžiama bėgioti po sklypą, todėl prieš patekdamas į jo regos lauką sulėtinu tempą ir pradedu eiti. Jis stovi kitapus namo, ten, kur ketinama užveisti daržą, ir kūju daužo uolieną. Nors duobė yra vos kelių metrų gylio, dėl iškastos juodos žemės, ant kurios jis stovi, ir prie tvoros už jo nugaros tankiai suaugusių šermukšnių guoto prieblanda atrodo tirštesnė. Kai tėvas atsitiesia ir atsisuka į mane, jo veidas beveik visiškai skendi tamsoje.

Ir vis tiek aš gerai žinau, kaip jis nusiteikęs. Tai išduoda ne jo veido mina, bet kūno padėtis, ir tą įmeni ne protu, o intuicija.

Jis padeda kūjį į šalį, nusimauna pirštines.

– Na, kas dabar? – klausia.

– Ką tik per televizorių mačiau veidą jūroje, – sakau stovėdamas aukščiau jo ant vejos. Kiek ankstėliau tą popietę kaimynas nukirto pušį, ir nuo rąstų, sukrautų prie akmeninės tvoros, oras prisipildęs aitraus sakų aromato.

– Narą? – pasiteirauja tėtis. Jis žino, kad domiuosi narais, ir nė nenumano, kad galėčiau rasti ką nors dar įdomesnio, kas atgintų mane pasipasakoti.

Papurtau galvą.

– Tai buvo ne žmogus. Tai buvo tarsi atvaizdas jūroje.

– Sakai, tarsi atvaizdas? – suklūsta jis ir iš marškinių kišenės iš-sitraukia cigarečių pakelį.

Linkteliu galvą ir apsisuku.

– Palūkėk, – sako jis.

Čirkšteli degtuką ir palenkia galvą prisidegdamas cigaretę. Liepsnelė pilkoje prieblandoje pragraužia nedidelę šviesos kiaurymę.

– Na va, – tarsteli.

Giliai įtraukęs dūmo, jis pastato pėdą ant uolienos ir įsistebeilija mišką kitapus kelio. O galbūt į dangų virš medžių.

– Ar matei Jėzaus atvaizdą? – klausia pakeldamas akis į mane. Jei ne draugiškas balso tonas ir ilga pauzė prieš klausiant, būčiau pamanęs, kad tyčiojasi. Jam kiek nejauku, kad esu krikščionis; iš manęs jis tikisi tik to, kad neišsiskirčiau iš kitų, o iš visų kvartale šurmuliuojančių vaikų tik jo jauniausiasis sūnus vadina save krikščionimi.

Bet šįkart jam nuoširdžiai įdomu.

Pajuntu džiaugsmo pliūpsnį, kad jam išties rūpi, bet kartu esu šiek tiek išmuštas iš vėžių, kad jis mane taip nuvertina.

Papurtau galvą.

– Ne Jėzaus, – atsakau.

– Džiugu girdėti, – sako tėtis ir nusišypso. Kiek aukščiau ant asfaltuoto kelio tyliai čiūžčioja dviračio padangos. Čiūžčiojimas vis stiprėja, o kvartale taip tylu, kad kai netrukus dviratis prašvilpia tolėliau besidriekiančiu keliu, jo skleidžiami žemi, melodingi garsai suskamba aiškiai ir ryškiai.

Tėtis dar kartą užsitraukia dūmo ir nuspriegia pusiau surūkytą cigaretę per tvorą, keliskart sukosėja, užsimauna pirštines ir vėl tvirtai suima kūjį.

– Nebegalvok apie tai, – sako jis, pakėlęs akis į mane.

Tą vakarą man buvo aštuoneri, o tėvui – trisdešimt dveji. Nors net dabar negaliu pasakyti, kad suprantu jį ar žinau, koks žmogus jis buvo, tai, kad dabar esu septyneriais metais vyresnis už jį tuometinį, leidžia lengviau perprasti kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, kaip skyrėsi mūsų dienos. Mano dienos buvo sklidinos prasmės, kiekvienas žingsnis atverdavo kokią nors galimybę, kiekviena galimybė taip kaupinai pripildydavo mane, kad dabar, tiesą sakant, nė pats to nesuvokiu, o jo dienų prasmė nebuvo sutelkta į pavienius įvykius, bet pasklidusi po tokias dideles erdves, kad jų buvo neįmanoma apčiuopti kitaip, kaip tik per abstrakčias sąvokas. Viena jų buvo „šeima“, kita – „karjera“. Jo dienose galėjo atsiverti vos kelios nenumatytos galimybės ar apskritai jokių, jis visada bendrais bruožais žinodavo, ką jos atneš ir kaip su jomis elgtis. Tėvas buvo vedęs dvylika metų, aštuonerius iš jų dirbo mokytoju vidurinėje mokykloje, turėjo du vaikus, namą ir automobilį. Buvo išrinktas į savivaldybės tarybą ir joje atstovavo Kairiųjų partijai. Šaltuoju metų laiku užsiimdavo filatelija, ir ne tuščiai – per trumpą laiką tapo vienu aktyviausių pašto ženklų kolekcionierių mūsų krašte, o šiltuoju metų laiku jo laisvalaikį užpildydavo sodininkystė. Visiškai nenutuokiu, ką tėvas mąstė tą pavasario vakarą nei kaip matė save, atsitiesdamas sutemose su kūju rankose, bet esu beveik įsitikinęs, kad jo viduje tvyrojo jausmas, jog jis gana gerai supranta supantį pasaulį. Jis žinojo, kas tokie yra visi kvartalo kaimynai ir kokia jų socialinė padėtis, lyginant su jo paties, ir, ko gero, šiek tiek nutuokė apie tai, ką jie patys būtų mielai nuslėpę, nes mokė jų vaikus ir mikliai pastebėdavo kitų žmonių silpnybes. Kaip naujosios, gerai išsilavinusios vidurinės klasės atstovas, jis neblogai orientavosi plačiajame pasaulyje, kasdien jam pateikiamame per laikraščius, radiją ir televiziją. Šiek tiek išmanė botaniką ir zoologiją, nes augdamas domėjosi šiomis sritimis, ir nors nebuvo itin išprusęs tiksliųjų mokslų srityje, bent jau iš gimnazijos laikų prisiminė pagrindinius jų principus. Kur kas geriau išmanė istoriją, kurią kartu su norvegų ir anglų kalbomis studijavo universitete. Kitaip tariant, jis nebuvo jokios srities ekspertas, gal tik išskyrus pedagogiką, bet žinojo po truputį apie viską. Taigi buvo tradicinis mokytojas tais laikais, kai darbas vidurinėje mokykloje dar suteikdavo tam tikrą statusą. Kaimynas, gyvenantis kitapus akmeninės tvoros, Prestbakmus, dirbo mokytoju toje pačioje vidurinėje mokykloje, kaip ir kaimynas Olsenas, įsikūręs ant medžiais apsodinto šlaito už mūsų namo, o vienas kaimynų, gyvenančių kitame aplinkkelio gale, Knudsenas, buvo švietimo inspektorius kitoje vidurinėje mokykloje. Taigi kai tą pavasario vakarą aštuntojo dešimtmečio viduryje mano tėvas iškėlė virš galvos kūjį ir leido jam kristi ant uolienos, darė tai pasaulyje, kuris jam buvo artimas ir ištikimas. Ir tik kai sulaukiau jo amžiaus, supratau, kad už tai mokama tam tikra kaina. Kai pasaulio vaizdas prasiplečia, sumažėja ne tik jo keliamas skausmas, bet ir jo prasmė. Kad suprastum pasaulį, reikia atsitolinti nuo jo per tam tikrą atstumą. Tą, kas pernelyg smulkus, kad įžiūrėtume plika akimi, kaip molekulės ir atomai, mes padidiname, o tą, kas per didelis, kaip debesų sistemos, upių deltos, žvaigždėlapiai, – sumažiname. Ir tik pritaikę viską savo ribotiems pojūčiams užfiksuojame. O tą, ką užfiksuojame, vadiname žiniomis. Visą vaikystę ir jaunystę mes stengiamės nustatyti tinkamą atstumą iki įvairiausių dalykų ir reiškinių. Skaitome, mokomės, patiriame, taisome. Ir vieną dieną prieiname ribą, kai visi reikalingi atstumai nustatyti, visos reikiamos sistemos sukurtos. Tada laikas ima tekėti greičiau. Jis nebesutinka savo kelyje kliūčių, viskas sustyguota, laikas teka per mūsų gyvenimus, dienos dingsta žaibiškai, ir nė nespėjus sumoti, kas darosi, mums sukanka keturiasdešimt, penkiasdešimt, šešiasdešimt… Prasmei reikia pilnatvės, pilnatvei reikia laiko, laikui reikia pasipriešinimo. Žinios yra atstumas, žinios yra fiksuota būsena, prasmės priešas. Kitaip sakant, mano tėvo atvaizdas tą 1976-ųjų vakarą – dvilypis: viena vertus, matau jį taip, kaip mačiau tąsyk, aštuonmečio akimis – nenuspėjamą ir gąsdinantį, kita vertus, matau jį kaip bendraamžį, per kurio gyvenimą skrieja laikas, išplėšdamas vis didesnius prasmės gabalus.

Karl Ove Knausgård „Mano kova. Mirtis šeimoje“, iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė, „Baltos lankos“, Vilnius, 2018 m.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt