KNYGOS IŠTRAUKA: Lucinda Riley „Audrų sesuo: Alės istorija”

Jeigu mūsų pavardė yra anagrama, kurią tėtis sukūrė apsėstas tų žvaigždžių ir mitų apie jas, tad kas mes buvome? O dar svarbiau – kas buvo jis?

Lucinda Riley (Liusinda Raili) – britų rašytoja, kurios romanai „Orchidėjų namai”, „Levandų sodas” greitai užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis.

Ciklas „Septynios seserys” – nuostabūs pasakojimai apie įvaikintas seseris, išskirtinio, mįslingo likimo moteris, siekiančias sužinoti savo tikrąsias istorijas.

„Audrų sesuo. Alės istorija” pasakoja apie Alę, antrąją iš seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Jos pasaulis – jūra ir buriavimas. Pakviesta dalyvauti prestižinėje regatoje, ji drauge suranda ir meilę. Atrodo, laimei nėra ribų. Tačiau viskas staiga nutrūksta, mirus Alės tėvui. Viską metusi, ji lekia į pasakiškus vaikystės namus prie Ženevos ežero, – bet laidotuvės jau įvyko, o kiekviena iš seserų gauna po nuorodą su paslaptingomis koordinatėmis. Alė leidžiasi į savosios istorijos paieškas, vedančias į Norvegiją…

Norvegijoje Alė pamažu atveria langą į savo praeitį. Kaip ji susijusi su jauna dainininke iš kaimo, Ana Landvik, vėliau gyvenusia Osle ir prieš šimtą metų dainavusia pirmajame žymiosios Griego operos „Peras Giuntas” pastatyme? Vis daugiau sužinodama apie Aną, Alė ima klausti savęs: kas iš tikrųjų buvo jų tėvas? Ir kur yra septintoji jų sesuo?

Šiaurės grožis, muzikos kerai ir užburianti šimto metų senumo Anos istorija, kuri taip stipriai susijusi su dabartimi, – visa tai tampa naujuoju Alės gyvenimu. O kai ji sutinka smuikininką Tomą, kuris kažkodėl nuo pirmo žvilgsnio regisi jai artimas, ima aiškėti, kad jos jaunystės meilė – muzika – visai nebuvo atsitiktinumas…

Alę likimas nuveda į Norvegiją. O kas laukia kitų seserų? Istorijos tęsiasi.

***

Teko pavaikščioti po Bergeno parduotuves, susirasti ką nors tinkama apsirengti koncerte, kad būtų rimta ir kuklu. Apsivilkusi rečitaliui paprastą juodą suknelę, nustūmiau šalin prisiminimą, kad labai panašią vilkėjau per Teo laidotuves. Kiek pasidažiau blakstienas ir pajutau užplūstant adrenaliną. Taip stipriai, kad turėjau pasilenkti virš unitazo ir žiaukčioti. Nusišluosčiusi ašarotas akis, grįžau prie veidrodžio, vėl pasidažiau blakstienas ir šiek tiek lūpas. Tada, pasiėmusi fleitą dėkle ir švarkelį, nusileidau liftu į vestibiulį susitikti su Vilemu.

Jaučiausi ne tik nesveikuojanti, bet ir sunerimusi dėl Vilemo nuo tada, kai pakvietė vakarienės. Ligi tol bendraudama jaučiau sklindantį nuo jo tam tikrą froideur¹. Jis išlaikydavo pašnekesį tik reikalų lygyje, važiuodami taksi kalbėjomės vien apie muziką, kurią repetavome.

Atsidarius lifto durims pamačiau jį laukiantį manęs prie registratūros, atrodė dailiai su peteliške ir nepriekaištingu juodu smokingu. Tikėjausi nenuliūdinusi jo, kad atsisakiau vakarienės. Buvau pajutusi šiokį tokį keblumą, kaip ir santykiuose su Teo pačioje pradžioje, ir dabar kažkodėl atrodė, kad Vilemas tik­rai nėra gėjus…

– Puikiai atrodot, Ale, – tarė jis pakilęs ir priėjęs prie manęs.

– Ačiū, bet taip nesijaučiu.

– Regis, visoms moterims taip atrodo, – gana stačiokiškai pasakė mums einant iš viešbučio į jo iškviestą taksi.

Automobilyje viešpatavo tyla, aš nervinausi dėl atsiradusio tarp mudviejų nesmagumo. Vilemas atrodė nutolęs ir įsitempęs.

Atvažiavę į Logeno teatrą įėjome, ir Vilemas susirado organizatorę, mūsų laukiančią fojė.

– Eime, eime, – tarė ji vesdama mus į elegantišką salę aukštomis lubomis, su eilėmis kėdžių, kur į siaurą beletažą viršuje krito sietyno šviesa. Scenoje stovėjo tik fortepijonas ir man skirtas piu­pitras, geso ir vėl užsidegdavo prožektoriai – apšvietėjai baigė viską derinti.

– Paliksiu jus parepetuoti, – tarė moteris. – Publika bus įleista likus penkiolikai minučių iki pradžios, tad turite pusvalandį įvertinti akustikai.

Vilemas jai padėkojo ir užlipo laipteliais į sceną prie fortepijono. Jis atkėlė dangtį ir pirštais perbėgo per klavišus.

– Tai „Steinway B“, – tarė su palengvėjimu, – garsas bus geras. Na, greitosiomis parepetuosim?

Išsiėmiau iš dėklo fleitą ir pastebėjau, kad susukant jos dalis man virpa pirštai. Mes sugrojome sonatą, o paskui, kol Vilemas skambino savo solo gabalus, aš nuėjau ieškoti tualeto. Vėl pažiaukčiojau nieko neišvemdama, o nusipraususi veidą šaltu vandeniu pasišaipiau iš savo vaiduokliško atspindžio veidrodyje. Juk aš, daugelio manymu, esu moteris, galinti ištverti didžiausią bangavimą jūroje be menkiausių skrandžio sutrikimų. O štai dabar sausumoje dėl to, kad reikės dvylika minučių pagroti fleita prieš publiką, pasijutau kaip naujokė jūroje, per pirmą audrą susirgusi jūros liga.

Grįžusi į užkulisius, pažvelgiau pro vertikalias dekoracijas ir pamačiau įeinančius klausytojus. Slapčia žvilgtelėjau į Vilemą, jis už kelių metrų, regis, atliko kažkokį ritualą, susidedantį iš bambėjimo, žingsniavimo ir pirštų mankštinimo, tad nesikišau. Visa bėda, kad Sonata fleitai su fortepijonu buvo priešpaskutinis rečitalio numeris, vadinasi, turėsiu sėdėti užkulisiuose, laukti ir nerimauti.

– Ar gerai jaučiatės? – sušnibždėjo man Vilemas, kai išgirdome koncerto vedėją pristatant jį ir skaitant svarbiausius jo biografijos faktus.

– Gerai, ačiū, – atsakiau per salę nubangavus aplodismentams.

– Noriu atsiprašyti už savo įžūlų kvietimą pavakarieniauti. Tokiomis aplinkybėmis jis buvo visiškai nederamas. Žinau, kaip šiuo metu jaučiatės emociškai ir kaip jausitės artimiausiu metu, ir į tai atsižvelgsiu. Tikiuosi, galėsim būti draugais.

Tai taręs Vilemas nuėjo į sceną ir nusilenkė, atsisėdo prie fortepijono. Jis pradėjo nuo greito ir techniškai sudėtingo Šopeno etiudo nr. 5 G-bemol major.

Klausydamasi Vilemo skambinimo mąsčiau apie amžinai painius moterų ir vyrų santykius, kaip jie verčia vieni kitus kankintis. Salėje nuskambėjus paskutinėms kūrinio gaidoms pripažinau sau pasijutusi keistai pažeminta, kai Vilemas išsakė viltį, kad galėsime būti draugais. O ką kalbėti apie kaltę, tūnančią pasąmonėje, – ką pasakytų Teo dėl mano sutrikimo taip susižavėjus Vilemu…

Regis, praėjo visa amžinybė man žingsniuojant po nedidelį užkulisių plotelį, kol pagaliau išgirdau Vilemą pristatant mane ir nuėjau prie jo į sceną. Plačiai nusišypsojau dėkodama už gerumą ir padrąsinimą per kelias pastarąsias dienas. Tada pridėjau prie lūpų fleitą, parodžiau, kad esu pasirengusi, ir mes pradėjome.

Vilemui paskambinus paskutinį to vakaro kūrinį, vėl nuėjau į sceną ir labai keistai jaučiausi kartu su juo lankstydamasi publikai. Organizatoriai atsidėkodami net įteikė man nedidelę puokštę gėlių.

– Gerai grojot, Ale, buvo puiku. Iš tiesų net labai labai puiku, – pasveikino Vilemas mums drauge einant nuo scenos.

– Visiškai su jumis sutinku.

Atsigręžiau išgirdusi pažįstamą balsą ir pamačiau Grygo muziejaus direktorių Erlingą, stovintį užkulisiuose su dar dviem vyrais.

– Sveiki, – nusišypsojau sveikindamasi. – Ačiū jums.

– Ale, čia Tomas Halvorsenas, Jenso Halvorseno proproanūkis ir biografas. Be to, Bergeno filharmonijos orkestro smuikininkas virtuozas ir dirigento padėjėjas. Taip pat noriu pristatyti Deividą Stiuartą, orkestro vadovą.

– Malonu susipažinti su jumis, Ale, – tarė Tomas, Deividui Stiuartui užkalbinus Vilemą. – Erlingas sakė, kad jūs domitės mano proprosenelių gyvenimu.

Žvelgiau į Tomą ir man atrodė, kad jį jau pažįstu, tik iškart negalėjau prisiminti, iš kur. Jo rusvi plaukai ir odos spalva buvo įprasti norvegams, nosis strazdanota, o akys mėlynos, didelės.

– Taip, domiuosi.

– Tada džiaugsiuosi padėdamas kuo tik galėsiu. Nors šįvakar prašau atleisti, jei nelabai susigaudysiu. Ką tik parskridau iš Niujorko, Erlingas mane pasitiko oro uoste ir atvežė tiesiai čia pasiklausyti Vilemo koncerto.

– Paros ritmo sutrikimas tiesiog žudo, – abu ištarėme vienu metu, tada sumišę ir nutilę vienas kitam plačiai nusišypsojome.

– Tikrai, – pridūriau, kai į mus atsigręžė Deividas Stiuartas.

– Deja, jau turiu bėgti, – tarė Deividas, – tad atsisveikinu. Tomai, paskambink, jei turėsi gerų žinių, – jis mostelėjo atsisveikindamas ir nuėjo.

– Gal jau žinot, Ale, mes mėginam įtikinti Vilemą pereiti į mūsiškį filharmonijos orkestrą. Pasvarstėt apie tai, Vilemai?

– Taip, ir kilo klausimų, Tomai.

– Tada siūlau pereiti anapus gatvės greitomis užkąsti ir išgerti. Einam kartu? – Tomas paklausė Erlingo ir manęs.

– Jei turit ką aptarti su Vilemu, mes nenorėtume trukdyti, – atsakė Erlingas ir už mane.

– Visai netrukdysit. Reikės tik išgirsti iš Vilemo „taip“ ir atkimšti butelį šampano.

Po dešimties minučių mes visi jau sėdėjome jaukiame restorane žvakių šviesoje. Tomas su Vilemu palinkę per stalą įnikę kalbėjosi, tad mane užkalbino priešais sėdintis Erlingas.

– Šįvakar grojote tikrai labai gerai, Ale. Taip gerai, kad negalima nepaisyti tokio talento, be to, groti – tai juk toks didelis džiaugsmas.

– Ar jūs taip pat muzikantas? – paklausiau.

– Taip, aš iš muzikantų šeimos, kaip ir Tomas. Groju violončele nedideliame šio miesto orkestre. Tai muzikuojantis miestas. Bergeno filharmonijos orkestras seniausias orkestras pasaulyje.

– Taigi, – pertraukė mus Tomas, – pagaliau galim užsisakyti šampano! Vilemas sutiko pas mus ateiti.

– Aš šampano negersiu, ačiū. Niekada negeriu alkoholio po devintos vakaro, – tvirtai tarė Vilemas.

– Manau, verčiau įpraskit, jei persikeliat į Norvegiją, – paerzino jį Tomas. – Mus tik tai ir palaiko per ilgas žiemas.

– Tada teks šia proga prisidėti prie jūsų, – maloningai sutiko Vilemas pasirodžius padavėjui su buteliu.

– Už Vilemą! – sušukome visi; buvo atnešta ir užkandos.

– Tikrai jaučiuosi žvalesnis po taurės šampano, – nusišypsojo man Tomas. – Tad papasakokit daugiau, kas sieja jus su Jensu ir Ana Halvorsenais.

Trumpai paaiškinau jam apie tėčio Atlanto palikimą, į kurį įėjo Jenso Halvorseno parašyta jo žmonos Anos biografija, ir apie koordinates armiliarinėje sferoje, atvedusias mane į Oslą, o paskui į Bergeną ir Grygo muziejų.

– Labai įdomu, – sumurmėjo jis mąsliai žvelgdamas į mane. – Gal mes kaip nors susiję giminystės ryšiais? Nors, atvirai pasakysiu, kadangi visai neseniai ėmiau gilintis į savo šeimos istoriją, iš karto negaliu pasakyti kaip.

– Ir aš nieko nežinau, – patikinau jį, staiga pasijutusi nejaukiai – dar pamanys, kad esu kokia naudos ieškanti genų klastotoja. – Beje, užsisakiau jūsų knygą. Šiuo metu ji jau keliauja iš Amerikos.

– Malonu, Ale, bet aš juk turiu atliekamą namie, jei norėtumėt.

– Ačiū. Bent jau norėsiu, kad pasirašytumėt manojoje. Jei turiu jus čia patį, gal galėtumėt padėti papasakodamas išsamiau. Ar žinot, kas nutiko Halvorsenams nuo to laiko, kai baigiasi Jenso parašyta biografija?

– Taip, daugiau ar mažiau žinau. Deja, tai nebuvo laimingas žmonijos istorijos laikotarpis, pasitaikė net du pasauliniai karai. Pirmajame Norvegija liko neutrali, bet gerokai nukentėjo per vokiečių okupaciją Antrajame.

– Iš tiesų? Net nežinojau, kad Norvegija buvo okupuota, – prisipažinau. – Mokykloje istoriją mokėjau ne per geriausiai. Iš tikrųjų niekada net nepagalvojau, kaip Antrasis pasaulinis karas, be didžiųjų priešininkų, paveikė mažesniąsias šalis. Ypač šią tokią taikią šalį, slypinčią pasaulio viršūnėje.

– Na, mokykloje labiau esam linkę mokytis savo šalies istoriją, tiesa? Iš kur jūs?

– Iš Šveicarijos, – sukikenau žvelgdama į jį.

– Neutrali, – ištarėme abu kartu.

– Taigi, – kalbėjo toliau Tomas, – mes buvom užgrobti 1940-aisiais. O Šveicarija man iš tiesų priminė Norvegiją, kai prieš porą metų buvau nuvažiavęs koncertuoti į Liucerną. Ir šis, ir anas kraštas atrodo savotiškai atsiskyrę nuo pasaulio.

– Taip, – sutikau. Stebėjau Tomą valgantį, vis mėgindama suvokti, kodėl jis man atrodo toks pažįstamas, ir nusprendžiau, kad tikriausiai atpažinau jame kai kuriuos genetinius požymius, įsidėmėtus jo protėvių fotografijose. – Tad Halvorsenai išgyveno per karus?

– Iš tiesų tai labai liūdna istorija, ir tikrai per sudėtinga paros ritmo pokyčių sutrikdytoms mano smegenims. Bet galėtume susitikti kada nors – gal rytoj popiet – mano namuose? Ten kadaise buvo ir Jenso su Ana namai, galėsiu parodyti, kur juodu išgyveno laimingiausias akimirkas. – Tomas kilstelėjo antakį, ir aš pajutau neaiškų jaudulį, nes jis akivaizdžiai žinojo jų santykių istoriją.

– Iš tiesų tai mačiau tą namą prieš porą dienų pakeliui į Trolhaugeną.

– Tad jau žinot, kur jis yra. O dabar, Ale, atleiskit, važiuoju namo miegoti. – Tomas atsistojo ir skyrė dėmesio Vilemui: – Laimingo skrydžio į Ciurichą, ir esu tikras, administratorius susisieks su jumis dėl kontrakto. Paskambinkit man, jei dar kas ateis į galvą. Taigi, Ale, antrą valandą rytoj Froskehusete?

– Taip. Ačiū, Tomai.

– Gal norit pareiti pėsčiomis? – paklausė Vilemas, kai palinkėjome labos nakties ir Erlingui, parvešiančiam Tomą namo. – Viešbutis ne taip ir toli.

– Man kaip tik to ir reikia, – sutikau manydama, kad grynas oras padės apmalšinti jau pulsuojantį galvos skausmą.

Grįstomis gatvėmis išėjome prie uosto. Vilemas sustojo žvelgdamas į jį.

– Bergenas… Mano naujieji namai! Ar aš teisingai nusprendžiau, Ale?

– Iš tiesų nežinau, bet sunku būtų rasti gražesnę vietą gyventi negu čia. Sunku įsivaizduoti, kad čia dėtųsi kas nors bloga.

– Man tai ir kelia nerimą. Ar aš nuo visko nusišalinu? Vėl bėgu nuo to, kas ištiko mano draugę? Nuo tada, kai ji mirė, keliauju kaip pamišęs ir dabar svarstau – gal čia noriu pasislėpti, – atsiduso jis mums žingsniuojant krantine į viešbutį.

Mintyse kilstelėjau antakius išgirdusi, kad jis apie savo part­nerį pasakė „ji“.

– Arba galit pakreipti požiūrį į teigiamą pusę ir sakyti, kad žengiate toliau, pradedate iš naujo… – pasiūliau.

– Taip, galėčiau. Iš tiesų norėjau paklausti jūsų, Ale, ar išgyvenote tą nuotaiką, kai atrodo – kodėl aš gyvenu, o jie miršta?

– Žinoma, dar ir dabar taip jaučiuosi. Juk Teo privertė mane palikti lenktyninę jachtą ir netrukus nuskendo. Nesiliauju galvoti, kaip būčiau galėjusi jį išgelbėti, jei ten būčiau buvusi, nors žinau, kad išgelbėti buvo neįmanoma.

– Taip… tai veda į aklavietę. Aš supratau, kad gyvenimas – tai atsitiktinių įvykių seka. Jus ir mane paliko ir turime su tuo susitaikyti. Mano psichoterapeutas sako, kad dėl to ir turiu obsesinio kompulsinio sutrikimo simptomų. Kai ji mirė, pajutau, kad praradau savikontrolę, ir nuo tada stengiuosi kompensuoti tai su kaupu. Dabar jau taisausi – net išgėriau šampano po devintos vakaro… – Vilemas gūžtelėjo pečiais. – Mažais žingsneliais, Ale, mažais žingsneliais.

– Taip, beje, kuo iš tikrųjų buvo vardu jūsų antra pusė?

– Žaklina. Taip buvo pavadinta Žaklinos diu Prė garbei. Jos tėvas buvo violončelininkas.

– Kai pirmą kartą paminėjot, maniau, kad tai vyras…

– Cha! Taip, matyt, tai dar viena savikontrolės forma, ir ji veikia. Apsaugo mane nuo vis pasitaikančių barakudų. Tik užsimenu apie Žaką, ir jos atsikabina. Aš gal ir ne roko žvaigždė, bet yra nemažai ir pianistų garbintojų, jos sukiojasi aplink po koncerto, mirksi man ir nori pamatyti mano… e… instrumentą. Viena net sakėsi fantazuojanti, kaip skambinu jai Rachmaninovo Concerto nr. 2 nuogas.

– Na, tikiuosi, jums nepasirodė, kad aš viena iš jų.

– Žinoma, ne. Iš tiesų… – Mes stabtelėjome prie viešbučio, ir Vilemas pažvelgė į ramius vandenis, tyliai teškenančius į krantinę. – Visai priešingai. Ir kaip jau sakiau, mano kvietimas vakarienės buvo nederamas. Tai man būdinga, – atsiduso jis staiga paniuręs. – Šiaip ar taip, ačiū, kad grojot su manimi, ir, tikiuosi, po šiandienos koncerto mudviejų ryšys nenutrūks.

– Vilemai, tai aš turėčiau jums dėkoti. Jūs mane sugrąžinot prie muzikos. Bet dabar jau turiu eiti gulti į lovą, antraip susirangysiu čia pat ant šaligatvio ir užmigsiu.

– Išskrendu anksti rytą, – pasakė jis, kai įėjome į tuščią vestibiulį. – Turiu daug ką sutvarkyti grįžęs į Ciurichą. Tomas nori, kad kuo greičiau ateičiau į orkestrą.

– Kada grįšit?

– Iki lapkričio, kad užtektų laiko pasiruošti Grygo mirties šimtųjų metinių minėjimo koncertui. Ar dar liksite čia ilgiau? – paklausė jis, kai sustojome prie lifto.

– Tikrai nežinau, Vilemai.

– Na, – tarė jis, kai įėję į liftą spustelėjome katras savo aukšto mygtuką, – štai mano vizitinė kortelė. Norėčiau žinoti, kaip jums sekasi.

– Susisieksim.

Liftas sustojo Vilemo aukšte.

– Sudie, Ale, – šyptelėjo man ir išėjo iš lifto.

Po dešimties minučių užgesinusi lempą prie lovos vyliausi, kad mudu su Vilemu palaikysime ryšį. Net jei nauji santykiai su vyru atrodė galimi tik po daugelio metų, jis man patiko. O kai taip atsisveikinome, pamaniau, gal ir aš jam patinku.