KNYGOS IŠTRAUKA: Marija Djačenko „Malonės Pilnoji” (N-18)

Paskelbė: KaunoŽinios.lt redakcija Data: 2015-06-21 10:02

Spausdinti | Komentarai

Marija Djacenko. Malones Pilnoji

Marija Djačenko. Malonės Pilnoji. Redaktorius Robertas Keturakis. Dizainerė/ Iliustratorė Dovilė Puzinaitė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2013. – 179psl.

M. Djačenko savo antrosios knygos pasakojimuose nieko neslepia ir veikėjus, jų buitį ir kasdienybę vaizduoja grynu, atviru, kone natūralistiniu pavidalu. Novelėse, etiuduose ir esė gausu nūdien aktualios psichologinės medžiagos, reflektuojančios besikeičiantį moters vaidmenį, jaunimo pasaulėžiūrą ir fiksuojančios laiko ženklus. Knygos pasakotoja – vieniša, trokštanti meilės, grubius vyrus pasirenkanti ir jiems nuolaidžiaujanti herojė, savo tikruosius jausmus slepianti po surambėjusiu ironijos kiaukutu, tiršta nihilizmo pluta, o troškimą sukurti tvarų ryšį išmainanti į vienanakčius pasantykiavimus. Knygos turinys – egzistencinis, reiškiamas per dūžtančius jauno žmogaus idealus likvidžiame pasaulyje, veikėjų vertybių ir moralinių orientyrų sumaištį, bylojantis apie pastangas įsikibti į dvasinius atskaitos taškus negailestingai perskiriančioje ir painiai išskaidytoje modernios realybės mozaikoje.

41psl. 109psl. 120psl.

POETAS GEDAS

Radau Gedą sukniubusį patamsy ant sofos krašto. Kambaryje tingiai sukosi ventiliatorius, tačiau vis vien tvyrojo neapsakoma tvankuma, garsiai grojo Šura Ti ne ver slezam. Ant kilimo ilsėjosi tuščias butelis Žuravli. Tyliai užverdama duris dar išgirdau Gedą ne vietoj įstojant į priedainį.

Po valandėlės grįžau į kambarį iškraustyt Gedo kišenių.

– Gedai? Miegi?

– … U reki dva berega*.

– Supratau.

Gedo drabužiai buvo išmėtyti po visą kambarį, turbūt šiek tiek įkaušęs sumanė pats sau sušokti striptizą. Kaskart išgėręs jis pajunta, kaip pats pasakojo, deginantį norą parodyti aplinkiniams savo antgamtiškai didelį pimpalą. Tiesa dabar Gedas mūvėjo nuskalbtas trumpikes ir skirtingų ilgių juodas kojines.

Kelnėse piniginės nebuvo. Švarke jos taip pat neradau. Marškinių sagos buvo išplėštos, akivaizdu, jog šįsyk Gedas atliko supermeno numerį.

– Geeeeedai! Kur piniginė?

– Dink piktoji dvasia…

– Gedai, už dviejų valandų tavo knygos pristatymas, eisi?

Gedas sumurmėjo kažką neaiškaus sofos apmušalui, garsiai atsirūgėjo ir pamėgino atsistoti.

– Padėk, blet…

– Pasakyk, kur piniginė.

– Su-bi-nėj.

– Gedai, noriu naujos suknelės.

Reikšmingai patylėjęs Gedas pasiteiravo:

– Matei kada mano didelį/…

– …/ mačiau Gedai, mačiau. Ir ne sykį. Ir ne aš viena. Kavos nori?

– Kavos, kavos… juodos kavos, kavos, kurių pupeles rinko juodaodės vergės nuogom krūtim, rinko juodom rankom… juodą kavą…

Taip jis poetizavo dar geras dešimt minučių, kol šliaužiojau keliais visur ieškodama piniginės.

– … ko ieškai, – šunsnukio tonu pasiteiravo, stabtelėjo ir nutęsė, – žiuuuurke?

Tada pats pakikeno iš sąmojo, dar kartą atsirūgėjo ir ištraukė piniginę iš apatinių.

– Sakiau gi, kad subinėj… kiek reikia?

– Trijų šimtų.

– Trijų?

– Šimtų.

– Suknelei?

– Suknelei.

– Supainiojai gal kažką? Gal mane su krikštatėviu? Ar skudurynuose kainos ūgtelėjo?

– Gedai, kodėl kaskart duodamas pinigus mane žemini?

– Nes tu, blet, nieko nedirbi.

– Nedirbu?

– Ne.

– O asistentės pareigos – jau nebe darbas?

– Prasta iš tavęs, lėlyt, asistentė: nei tu čiulpt, nei tu spausdint greit moki.

– Gedai, koks tu visgi debilas.

– Gedai, koks tu visgi debilas, – pamėgdžiojo imituodamas velniai žino ką ir vėl surimtėjęs kirto į paširdžius, – O tu seeeensti. Darais niekam nebeįdomi, net pati sau. Tapai sentimentalia boba. Išbalinti kalnierukai tik įrodo, kad tavęs nieks gerai nepadulkina.

Gedas pakilo nuo sofos ir pradėjo vaikščioti po vis dar prietemoje skendintį kambarį. Vis dar klūpodama ant kelių stebėjau jo jau nebe baltas trumpikes ir akiplėšiškai didelę piniginę, kurią jis susigrūdo atgal, žinodamas, kad ten rankų nekišiu.

– Matai, NORI, bet nepasiimi. Girdėjai bent sakinį? Veltui aš čia? Gauni privačią pamoką, už kurią universitetai moka man pinigus, kad galėčiau atsiskaityt už sukneles ir neklausai. Siūliau iš arčiau pasižiūrėt, atsisakei, gailėkis. Gal vieną kartą pasimokysi. Kiek valandų?

– Šešios.

– Kada pristatymas?

– Septintą.

– Kur mano marškiniai?

– Po kojom.

– Aha. O kur sagos?

– Tai gal irgi SU-BI-NĖJ?

– Lėlyte, – atsiduso, – atleisiu iš darbo, nebus suknelių, kas tada į tave tokią suvargusią pelę žiūrės? Regis, vis dar nesupranti, kad AŠ esu geriausia, kas galėjo atsitikti TAVO gyvenime.

– Gedai, aš nenoriu būt vargo pelė.

– Ir nesi, esi vargo žiuuuurkė. Kur kelnės?

– Tavo knyga šūdas.

– Jei jau taip, antrąsyk skaityt nepatariu. Švarkas?

– Ant kėdės atlošo.

Gedas dingo koridoriuje ir po minutėlės grįžo atgal į kambarį nešinas juodais mažumėlę žvyruotais batais, atsisėdo ant kėdės ir audamasis dešinį batą vėl prabilo.

– Supranti, lė-ly-te, esi visa, ko neapkenčiu moteryse. Pasyvi, gležna, pažeidžiama, nepamylėta seeeenmergė. Pažiūrėk į save – klūpi ant kelių it prasikaltusi Magdalena, tuoj tuoj ir imsi melsti atleidimo už tai, kad esi tas, kas esi. Suka vidurius. Bare dar yra Žuravli?

– Yra.

– Vienas, du buteliai?

– Du.

– Labai gerai, – patrynė rankas it senas sukčius. – Na, paskubėk, pasipuošk, nes pavėluosim.

 

* Шура „Ты не верь слезам“ (1998)

KARNAVALAS

Aplinkui girdžiu šnekant, jog tinkam vienas kitam.

Tvarkingai sušukuoti plaukai, plačios Colgate White šypsenos, mano nepriekaištingai padažytos padūmavusios akys, tavo trijų dienų barzda, mano koketiškas juokas ir tavo žavesys, mano moteriškas trapumas ir tavo galantiškumas.

Didelis namas su žiemą, pavasarį, vasarą ir rudenį žaliuojančiu sodu, kuriame be perstojo žaidžia Labradoro retriveris, kurio kailis blizga ir jis niekada neprišika ant tobulai nupjautos pievelės, kuri neužauga nė per sprindį daugiau nei penkis centimetrus. Į mūsų baseiną nekrenta lapai, nuo suoliuko nenusilupa dažai, obelų šakos svyra nuo obuolių, kurių negraužia kirmėlės. Langai visada blizga, viduj dvelkia židinyje rusenančiom malkom, mūsų namai jaukūs ir juose tinkama temperatūra, indai švarūs, lovos – tvarkingai paklotos. Vonios, virtuvės, valgomojo, poilsio kambario, bibliotekos, dviejų miegamųjų, svečių kambario baldų komplektai iš IKEA. Tu geri burboną, aš – baltą vyną, tu rūkai cigarus, aš – elegantiškai plonas cigaretes, tu skaitai The Guardian, aš – Vogue, tu domiesi sportu, ypač golfu, aš – grožio salonais, ypač aukštos klasės, tu klausaisi Mozart, aš Beethoven; mudu visados visados viskuo viskuo patenkinti: mūsų seksas aistringas, miegas saldus, sapnai spalvoti, rytai tingūs, mūsų šaldytuvas visada pilnas skanaus maisto: ryte ant stalo garuoja du puodeliai šviežiai maltos balintos kavos, kuriai pieną pasiimame nuo durų slenksčio, kurį kasryt pristato niekam neįdomus pienininkas iš niekam nežinomos fermos… ir pietaujame visąlaik kartu prabangiuose restoranuose, nes sąskaitoj neišsenka auksiniai. Nesiskundžiame galvos skausmais, mums nepučia pilvo, mes neskaitom laikraščių tualete, nes niekada nesituštinam, mūsų kojos nesmirdi prakaitu, o iš burnos visada kvepia žemuogėmis….

… ir iš mano užpakaliuko skleidžiasi gėlės.

Aš: Tai ar nupirkai?

Tu: Ką? Ką dabar?

Aš: Idiotas. Aborto liekana.

Tu: Ar neužsikiši?

Aš: Tai gal užkiši?

Tu: Tau ką, dešimt metų?

Aš: Tai tu tada pedofilas.

Tu: Na, nepyk, nenupirkau.

Aš: …ir užsipisk tada, niekur neisiu.

Tu: Neik.

Aš: Nekenčiu tavęs, ištraukysiu juostas iš visų tavo neįkainojamų kasečių…

Tu: … ištraukyk, ir nupink virvę, kad pasikart galėčiau, nes bybį dėjau su tokia kvaiša gyvent.

Aš: Kvaiša? Atnaujink leksikoną…

Tu: Ne, na, ta prasme, tu girdi, ką pati sakai?

Aš: Duok kortelę, duok savo banko kortelę!

Tu: Pačiulpk…

Aš: Galvijas. Jokių manierų… duodi kortelę ir pasakai kodą, nes kitaip išskersiu ir iš žarnų kalėdinę girliandą suvysiu…

Tu: Padėk peilį į vietą.

Aš: Kodėl toks ramus? Nebūčiau tokia rami, jei prie gerklės būtų prispaustas peilis.

Tu: Tau niekas nesakė, kad primeni personažą iš labai prastų amerikietiškų komedijų, kurias pažiūrėjęs jauties iššvaistęs dieną… taip jaučiuos su tavim – iššvaistęs visą gyvenimą.

Aš: … šunsnukis!

Tu: O tu kalė. Dabar klausyk, nesimuistyk, nes gali netyčia ranka nusprūst. Užlipi tuoj pat į viršų, užsivelki tą bjauriojo ančiuko, kuris vėliau pavirto į gražią gulbę suknelę, susišukuoji plaukus, tvarkingai, TVARKINGAI, supranti, – nenoriu jokių kūrybingų garbanų, kaip anąkart… man nestovi nuo jų. Kol išsiruoši, jau būsiu grįžęs su tom supistom rožėm…

Aš: … jobanas impotentas, galvoji, ką darai?

Tu: O tu, žiurke, galvoji? Apskritai? Kartais ar pagalvoji?

Aplinkiniai žavisi mudviejų meile, kai einam susikibę rankomis žibintų šviesoje. Aplink sukdamiesi nuo medžių krenta pageltę lapai; pavydi stebėdami, kaip švelniai prisiglaudžiu ir paslaptingai šnabždu tau į ausį, kaip tu nosim prisiglaudi prie skrusto, o tada tarsi katinas murkdamas trinies į mano levandom kvepiančius plaukus… kaip mudu juokiamės iš viens kito pokštų, kaip paduodi ranką išlipdamas iš juodo limuzino ir sustojęs netikėčiausiu momentu pabučiuoji taip, jog suskamba negrojantys fontanai.

MAINAI

Šiąnakt nutiko nežemiškas dalykas. Teko apsikeisti kūnais. Priežasties – kaip bebūtų keista – nepamenu, tačiau po mainų tapau penkiasdešimtmete du vaikus pagimdžiusia moterim, su tįstelėjusiomis suglebusiomis (turbūt nuo pirmojo gimdymo nė sykio nebepaliestomis) krūtimis celiulito išvagotu tešliniu pilvu ir nė kiek netobulesnėmis šlaunimis, rūgščių ėdamu skrandžiu ir įsisenėjusiu hemorojum.

Nežinau, ar nevilties jausmas buvo komplekto dalis ar bonusas, tačiau būtent jis apniko supratus, jog nuo šiol turėsiu kasryt taikstytis su dvigubai vyresniu savo atvaizdu veidrodyje.

Valandėlę patyrinėjusi veido raukšles nukabinau visus namuose esančius veidrodžius.

Prisidegusi cigaretę ir įtraukusi kelis dūmus, supratau, jog man – astma.

Surinkau buvusios savo dabartinio kūno šeimininkės numerį.

– Klausau, – gyvybingai atsiliepė.

– Ar man astma? – be užuolankų paklausiau.

– Ak, taip, pamiršau pasakyti.

– Kaip nerūpestinga iš jūsų pusės. O sakykit, ką reiškia tos alinančios karščio bangos?

– Menopauzė.

– M. Aišku. Ką dar turėčiau žinoti?

– Vaikeli, dabar negaliu kalbėtis, turiu lėkt. Pasimatymas, cha cha cha! – valiūkiškai nusikvatojo ir padėjo ragelį.

Iki keturiasdešimties – maistas ir seksas, po – vaistai ir Dievas*- prisiminusi Parulskio autoironiją sudėjau rankas maldai.

Nesugalvojusi, kuriam Dievui pasimelsti, dar šiek tiek paklūpojau ir pabandžiau atsistoti. Pavyko tik iš ketvirto karto.

Sėdėjau tyliai virtuvėje – nejudėdama, negalvodama, netgi nemėgindama kažko išgirsti, – tiesiog sėdėjau laukdama, kol pasaulis pats man save pasiūlys.

Nieko.

Gal ne pakankamai ramiai sėdėjau.

– Ne, juk negaliu per vieną naktį pavirsti statistine vidutinio amžiaus boba. Kur prakeiktas telefonas?.. – burbėjau panosėj, kaip ir pridera nepatenkintoms (visomis prasmėmis) pagyvenusioms damoms. – Bur bur bur. Burrr…

Surinkau numerį.

– Klausau, – kikendama atsiliepė buvusi mano dabartinio kūno šeimininkė.

– Nijole, jūs ką, be sustojimo taip ir kikenat? Protą iškikensit…

– Kas čia?

– Ką aš ir sakau…

– Dabar negaliu šnekėt, perskamb/…

– …/Nylka, nedrįskit padėt ragelio, nes aš tuoj pereisiu ant tu ir ant keiksmažodžių.

– Ak, vėl tu…

– Pripraskit. Nijole, aš čia sėdėjau virtuvėj ir galvojau. Jūs tik neįsižeiskit, bet norėčiau paklaust…

– Stenėk gi…

– Nijole, jūs žaidžiat su mano kantrybe. Ir apskritai, kokie dar pasimatymai? Tik papai sustangrėjo ir jau kurvaujat po rajoną kaip rujojanti kalė. Būkit gera, neužstatykit man vaiko, – labai gražiai paprašiau, nes neturėjau žalio supratimo, kur jį dėčiau – metai ne tie. – O skambinu paklaust, kur jūsų vyras?

– Dabar jau tavo. Ir jis, ožys, paliko tave išsyk po antros dukters gimimo…

– Leiskit atspėsiu, dėl jaunesnės šliundros.

– Taip. Beje, man ką tik šovė geniali mintis…

– Netikiu.

– Vaikeli, pažadu paskambint vėliau…

– Nijole ir dar/…

– …/na? – nekantraudama nutraukė.

– Prezervatyvas.

Pyp pyp pyp… Taip. Jai tai kas – orgazmas, o devynis mėnesius kankinsiuos aš.

Ji taip ir nepaskambino.

Likau gyventi jos suvytusiame kūne.

Bėgo dienos, vienatvė plito tarsi pelėsis ant vonios kambario plytelių, kol nesąmoningai ėmiau ieškoti būdų kaip padaryti galą šitai tragikomedijai. Į maisto spintelę, šalia cukraus ir druskos, pastačiau indelį žiurkės nuodų, džiovindavausi plaukus gulėdama vonioje, vienoje suknioje neva netyčia pamiršau adatą… žaloti kūno, kad ir svetimo, sąmoningai nesinorėjo. Tačiau vis labiau jaučiau, kaip jaunatviškas užsidegimas, surakintas artrozės, ima pamažu blėsti. Be paliovos vos prieš kelis metus kartoti žodžiai, jog norų daug, bet kūnas nevalingas, įgavo pažodinę reikšmę.

Ilgainiui teko susitaikyti su neišvengiama realybe. Nusipirkau katę, akinius storais rėmais, virbalus ir vilnonių siūlų.

Po kelių savaičių, kai pradėjau mazochistiškai mėgautis neprasminga būtimi, pasigirdo durų skambutis.

Tyliai prisliūkinau prie durų ir pažvelgiau pro akutę. Laiptinėje stovėjo vidutinio amžiaus vyras – aukšto ūgio, plačių pečių, žilstelėjusiais poilgiais plaukais. Po prasegtu puspalčiu jis vilkėjo baltą megztinį aukštu kaklu, tamsius džinsus ir rudus zomšinius batus.

Išmušė karštis. Kitoks. Ne menopauzės.

– Nijole, – bosu kreipėsi į duris vyriškis.

– Nijolės nėra, – išlemenau Nijolės balsu.

– Baik tuos juokus, atidaryk duris, atėjau su balta vėliava.

– Galėjai ateit su raudono vyno buteliu, – išsprūdo.

– Nijole?

Atidariau duris. Turbūt vėlgi nesąmoningai. Turbūt vyliausi, kad vyras pasirodys esąs serijinis žudikas.

– Galiu užeiti? – paklausė.

– Gali – peiliai virtuvėje. Pagaląsti.

– Matau, laukei manęs…

– Laukiau…

Laukiau?! Nejau buvau teisi? Nejau tai galas?

– Nijole, – poetiškai kreipėsi, – žinau, kad gyvenime padariau klaidų…

M? Klaidų? Kokių klaidų? Ir apskritai, kas jis toks? Vyras? Nejau tai ožys, Nijolės vyras?

– Tai tu ožys? – nevalingai paklausiau.

– Chm… – atsikrenkštė vyras. – Suprantu, kad tave įskaudinau, bet atėjau čia ne pyktis.

– Palauk…

Pagriebiau telefoną ir užsidariusi vonios kambaryje susukau Nijolei.

– Klausau, – po trijų atmestų skambučių pagaliau teikėsi atsiliepti kraują kaitinančiu Klausau.

Dabar aš padėjau ragelį ir grįžau į svetainę.

– Antanai… – mėginau įspėti vyriškio vardą.

– Aloyzas, – pataisė mane Aloyzas.

– … ir Martynas! – pamėginau nevykusiai pajuokauti, – Arbatos?

* Sigitas Parulskis „Dievas“ paskelbta portale lrytas.lt (2010)

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt