KNYGOS IŠTRAUKA: Michelle Gable „Butas Paryžiuje“

Paskelbė: KaunoŽinios.lt redakcija Data: 2015-09-06 12:38

Spausdinti | Komentarai

Butas Paryžiuje

Michelle Gable. Butas Paryžiuje. Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 496 p.

Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė 

Michelle Gable (Mišelė Geibl) – JAV autorė, finansų analitikė, užaugusi rašytojų šeimoje ir visuomet troškusi rašyti pati. Paryžiuje atrasto buto istorija buvo postūmis M. Gable sukurti tarptautiniu tapusį bestselerį.

Sotheby‘s aukciono namų Europos senovinių baldų ekspertei Eiprilei pasisekė – ji vyksta į Paryžių vertinti labai neįprasto buto. Paryžius Eiprilei – menas, romantika, svaigulys ir pabėgimas nuo braškančios santuokos. O tas butas…

Sotheby‘s aukcionų namų Europos šalių senovinių baldų ekspertei Eiprilei pasisekė – ji vyksta į Paryžių vertinti labai neįprasto buto. Paryžius Eiprilei – menas, romantika, svaigulys ir proga pabėgti nuo braškančios santuokos rūpesčių. O tas butas…

2010 m. Paryžiuje nutiko neįtikėtina, bet tikra istorija: mirus 91 metų moteriai, paveldėtojai tarp popierių aptiko ir jai priklausiusio buto netoli Pigalio aikštės dokumentus. Ekspertai nepatikėjo savo akimis: paskutinį kartą šio buto durys buvo užvertos daugiau nei prieš 70 metų ir nuo to laiko niekas į jį nebuvo įžengęs. Prabangus, keistas, rafinuotas, bohemiškas butas buvo tarsi nepaliesta Miegančiosios Gražuolės pilis. Tačiau tai dar ne viskas: apstulbę ekspertai rado bute vieno garsiausių Belle Époque tapytojų Giovanni Boldini paveikslą, kuriame pavaizduota moteris rausva suknele. Iš bute rastų laiškų paaiškėjo, kad tai buto savininkės senelė Marta de Florian – demimondo dama, salonų liūtė, Boldini mūza ir meilužė. Ir Eiprilės dėmesys ima telktis ne į rašomuosius stalus ar Jurgio III stiliaus krėslus, uždirbsiančius aukcionui milijonus dolerių, o į charizmatišką moterį ir jos gyvenimo istoriją.

Michelle Gable sukūrė romaną apie dvi moteris, du skirtingus laikotarpius. Apie Martą ir neįtikėtiną butą, kupiną Paryžiaus praeities, nuostabiojo XX a. pradžios žavesio ir aistrų – ir apie Eiprilę, pakerėtą Martos istorijos ir bandančią suprasti savo pačios jausmus. Romaną, kuriame suspindi ir bohemiškas Belle Époque pasaulis, ir neblėstantis šiuolaikinio Paryžiaus žavesys, ir amžinos moteriškos laimės paieškos.

XIII skyrius

Eiprilės butas nė iš tolo negalėtų lygintis su Martos de Florian.

Nors abiejų namų fasadai buvo to paties Hosmano stiliaus, tik Paryžiaus statiniams būdingo aukščio su tiksliomis horizontaliomis linijomis ir kaltinės geležies balkonėliais, deja, tuo jų panašumas ir baigėsi. Martos bute patalpų net septynios, o Eiprilės – vos trys. Martos butas buvo tiek užgrioztas muziejinės vertės grožybėmis, kad negalėjai praeiti kurios nors neužkliudęs, o Eiprilės – toks skurdus, kad ji net abejojo, ar atsirastų vietos vienu metu kur nors prigulti ir pasidėti kompiuterį. Kaip gaila, galvojo ji, kad tokiame pagarbos vertame Hosmano stiliaus būste, tegu ir nuomojamame, riogso trečiarūšiai, lengvai surenkami beverčiai baldai.

Nors ir stokojantis puošnaus žavesio, Eiprilei butas iš karto krito į akį. Jai patiko vieta, originalios medinės storų lentų grindys ir svetainė, kurios diduma sienų buvo stiklinės. Eiprilė įsivaizdavo save stovinčią su vyno taure rankoje, atsirėmusią į lango stiklą ir žiūrinčią į šviesomis mirgantį miestą. Butas nebuvo toks, koks iš tiesų galėjo būti, bet iš čia bent jau Paryžius buvo gerai matomas.

Pasitikrinusi mobiliajame telefone elektroninį paštą (kol kas jokių kritinių grėsmių), Eiprilė numetė rankinę su BlackBerry telefonu ant balto lakuoto valgomojo stalo, nors „valgomuoju stalu“ to daikto niekaip nepavadinsi. Jis toks mažas, kad ant jo vargiai tilptų dvi lėkštės, o Eiprilės atveju – nešiojamasis kompiuteris ir kosmetikos reikmenys. Vakarienę iš kelių patiekalų sunku ir įsivaizduoti.

Svarstant apie stalą ir lėkštes, Eiprilei ėmė urgzti skrandis, bet dabar tikrai ne maistas jai buvo galvoje. Jautėsi išalkusi, nors susitikusi su Luku ką tik užkrimto duonos, tačiau, užuot ėjusi pasiieškoti ko nors valgoma, iš savo odinės rankinės išsitraukė porą baltų apsauginių pirštinių.

– Ei, ramiau tu, – subarė savo urzgiantį pilvą ir atsargiai išsiėmė iš krepšio Martos dienoraščius. Kankino baisus alkis, tačiau dar stipriau traukė dienoraštis.

Eiprilė ketino paskleisti dienoraščio lapus virtuvėje ant spintelių ir paskubomis, lyg stovėdama greitojo maisto restorane, net nenusispyrusi batelių, juos perskaityti. Tačiau tekstas kažkodėl atrodė neaiškus, susiliejęs, neįskaitomas. Tarytum per valandą, kurią nekalbėjo prancūziškai, Eiprilė visai būtų praradusi gebėjimą suprasti šią kalbą. Gal čia dėl laiko skirtumo, gal dėl to, kad per pastarąsias dvi dienas gyvybines jėgas palaikė tik vynu ir duona su didžiuliu kiekiu sviesto.

– Valgyti, – garsiai pati sau ištarė Eiprilė ir pajuto baisų, galvą surakinantį skausmą. – Man reikia pavalgyti.

Apsvaigusi iš alkio, neturėdama jėgų iškelti kojos iš buto, Eiprilė susižvejojo odinėje rankinėje anakardžio riešutų pakelį, kurį buvo įsimetusi lėktuve. Staiga po rankine suskambėjo BlackBerry mobilusis.

– Po velnių, – supykusi burbtelėjo. – Tik tegu nesugalvoja kviesti į darbą. Alio, Eiprilė Vout klauso.

Nusispyrusi batelius dar giliau įkišo ranką į rankinę.

– Čia aš. Kodėl prieš atsiliepdama niekada nepažiūri, kas skambina? Niekada. Pasižiūrėk bent kartą.

– Oi, Birde, labas. Atleisk. Iki kaklo paskendusi darbuose, – pirštai užčiuopė dvi aptirpusias oro linijų šokolado plyteles, prilipusias prie plaukų šepečio rankenos. – Kaip sekasi?

– Ką tik pasiunčiau tau keletą dokumentų. Peržiūrėk juos kuo skubiau, – atsakė Birdė. – Kas dieną mūsų kontora turi išsiųsti po dvidešimt penkis įvertinimus. Mes žiauriai atsiliekam nuo grafiko.

– Aha. Gerai. Tuoj perskaitysiu. Bet pirmiausia turiu sutvarkyti keletą skubių reikaliukų. O tada jau imsiuosi tavo dokumentų.

Eiprilė nulupo nuo plaukų šepečio rankenos gabalėlį šokolado ir įsimetė į burną. Buvo tokia alkana, kad nė kiek nebepaisė laužanti savo maitinimosi įpročius Paryžiuje.

– Parengiau baldų aprašus, – dėstė Birdė. – Mano galva, tie daiktai puikios būklės. Drįstu tai teigti. Bet Piteriui reikia tavo patvirtinimo. Dar atkreipk dėmesį į trečią, keturiasdešimt šeštą ir du šimtai dvyliktą punktus. Tavo raštas nelabai įskaitomas, todėl aprašymuose galėjo atsirasti netikslumų. Žinai, tavo rašysena klaiki.

– Visi taip sako. Gerai, pasižiūrėsiu. Ačiū, kad parengei medžiagą. Neabejoju, padirbėjai iš širdies.

Birdė visada dirba iš širdies. Kartais Eiprilei atrodo, kad ji turėtų būti Birdės pavaldinė, o ne atvirkščiai. Betgi kokia nauda iš padėjėjos, kuri keverzoja beveik neįskaitomai ir užsidirbusi pamiršta pavalgyti.

– Jeigu turi daug darbo dėl to buto, – kalbėjo Birdė, – galiu tuos aprašus siųsti tiesiai Piteriui.

– Ne, nereikia. Būtinai pažiūrėsiu.

Kad būtinai pažiūrės – gryniausia tiesa, nes Birdės atliktas darbas visuomet aukščiausio lygio. Paprastai dėl laiko skirtumo, maisto stygiaus ir po dviejų taurių vyno Eiprilė jau nebeturėtų jėgų poetiškai postringauti apie komodas, tačiau, Birdei atlikus visą juodą darbą, Eiprilei liko tik pataisyti gramatines klaidas ir patikslinti kai kurias detales. Juk visai nesunku aštuntą punktą sukeisti vietomis su devintu.

– Ar galėtum atsiųsti dar šiandien iki darbo pabaigos? – paklausė Birdė. – Niujorko laiku?

– Sunku tikrai nebus.

– Puiku. Ačiū.

Eiprilė išgirdo ragelyje kažką šnarant, bumbsint, o tada pasipylė visa virtinė keiksmų.

– Šiknius neraliuotas!

– Kas atsitiko, Birde?

– Jėzau šventas! Kojos pirštą susimušiau!

– Žiūrėk, būk atsargesnė, – pasakė Eiprilė žiovaudama. – Man dėl tavęs neramu.

Birdė – tikra vaikščiojanti kliuvena. Amžinai į ką nors susi- trenkia kelį, nusimuša pirštą, prie skelbimų lentos smeigtuku prismeigia šaliką. Nors, kita vertus, galvojo Eiprilė, kai esi vos pusantro metro ūgio ir strakinėji kaip kolibris (ne veltui pravardė – Paukštukė), tai tikimybė ko nors neprisidirbti tikrai maža. Nepamatysi, kaip atsitrenksi į lango stiklą ar pasiklysi medžio šakose.

– Čia viskas taip nepatogiai sustatyta, – skundėsi Birdė. – Tik ir lauk, kada nutiks nelaimė.

– Taip, taip, tikrai.

Nenumalšinusi alkio iš rankinės ištrauktu gabalėliu šokolado, Eiprilė nupėdino į virtuvę su viltimi, kad ankstesnieji gyventojai bus palikę ko nors kramtomo. Kriaukšlę sužiedėjusios duonos, stiklainėlį pasenusių alyvuogių – dabar tiktų bet kas.

– Jeigu nelakstytum it akis išdegusi, – prabilo Eiprilė ir atidarė spintelę, – tai nereikėtų tiek daug kloti už drabužių valymą, nesunaudotum kalno pleistrų ir apsivilkusi berankovę palaidinę neatrodytum kaip beisbolo lazda pašventinta.

– Tai tokia mano profesionalumo kaina, madam.

– Bijau, kad tokio pasiteisinimo mūsų sveikatos draudimo bendrovė tikrai nepriims, – atšovė Eiprilė. – Kas dar?

– Nieko.

– Gerai, tada paskambinsiu, kai…

– Pala, Eiprile. Labai trumpai, – Birdė giliai atsikvėpė. – Klausyk. Aaa… Pameni Danieliaus mamą? Ji priklauso Kolumbijos vėžio centro komitetui.

– Kokia šaunuolė tavo anyta. Birde…

– Ji man dar ne anyta. Nekalbėk taip! Tai va. Klausyk. Anąvakar su Danielium ir jo tėvais buvome iškilmingoje vakarienėje, žinai?

Eiprilė užsimerkė. Nieko keista, jeigu dabar ims ir apalps. Kas ją ras? Kol kas nors pasiges, gali tekti pragulėti taip kelias dienas.

– Ir ten pamatei Trojų, – užbaigė Eiprilė, kad nereikėtų vargti Birdei. – Nesigyrė tave ten sutikęs, bet šiaip viską man papasakojo. Kartoju – viską. Žinau, kad Siuzana buvo paleidusi į darbą savo liežuvį ir svečiai neapsiėjo be apkalbų. Dar žinau, kad ir ji ten buvo, tad gana, užteks.

– Gerai, kaip nori, – šiek tiek atžariai atšovė Birdė. Pasijuto užgauta. – Nenorėjau tavęs supykdyti.

– Žinau. Aš ir nepykstu. Jeigu atvirai, man jau pabodo apie tai kalbėti. Nebenoriu nė galvoti. Suprantu, nori man padėti, palaikyti mane, ir aš už tai tau dėkinga, – vis dar užsimerkusi kalbėjo Eiprilė. – Tad gal bent jau, kol aš čia, Paryžiuje… Nebent manai, kad dėl kažko mano santuokai gresia pavojus… bet jeigu ne, tai nenoriu nieko daugiau girdėti. To, kas įvyko, nebepakeisi. Man reikia galvoti, kaip gyventi toliau.

Jai apskritai nieko nereikėjo sakyti. Bet Birdei lengva išlieti širdį. Ji moka užmegzti su žmonėmis artimą emocinį ryšį. Eiprilė nesitikėjo, kad taip susidraugaus su savo padėjėja, bet ir nemanė, kad ketvirto aukšto pasitarimų kambaryje springstant ašaromis teks pasakoti šiai padėjėjai apie savo vyro išdavystę ir vienai kapstytis iš to purvo.

– Aišku, – tarė Birdė. – Supratau. Atsiprašau.

– Neatsiprašinėk, nereikia.

– Gerai. Tiek to.

Eiprilė atsimerkė. Atsisuko į spinteles. Ir tada ant melsvų dailių keraminių plytelių šalia kavos aparato pamatė jį – butelį vyno ir į jį atremtą voką.

– Dievulėliau! – Eiprilė stvėrė butelį ir priglaudė prie krūtinės. – Buto šeimininkas paliko man vyno. Ir raštelį. Parašytą ant drobinio laiškinio popieriaus!

– Oho. Drobinio. Ko iškart nepasigyrei? Skamba viliojamai, – Birdės polinkis į sarkazmą žengė koja kojon su jos kerėpliškumu.

Eiprilė atplėšė voką. Lapas buvo išmargintas juokinga raityta šeimininko rašysena. Eiprilė permetė akimis raštelį, užkliūdama žvilgsniu už atskirų žodžių. Bonjour. Opéra. Métro. Fermez la porte1. Ir galiausiai svarbiausias sakinys: Fromage dans le frigo.

Šaldytuve yra sūrio.

– Turiu bėgti, – suskato Eiprilė. – Skubus reikalas.

– Bet katalogo kopiją vis tiek šįvakar gausiu, tiesa?

– Oui. Lik sveika, Birde. Vėliau dar paskambinsiu.

Eiprilė išjungė telefoną.

Spausdama vyno butelį prie krūtinės, atsargiai perėjo virtuvę ir staigiai atplėšė nerūdijančio plieno šaldytuvo dureles. Nors baldelio buvo tik pusė tiek, kiek užima paprasčiausias Costco modelis, viduje Eiprilė pamatė visko, ko dabar labiausiai geidė – įspūdingą sūrių rinkinį, o ką jau kalbėti apie pâté de foie gras2 su trumais bei kitus gardumynus, kurių nebuvo regėjusi nuo tada, kai pastarąjį kartą lankėsi šiame

mieste. Nustebinta tokio svetimtaučių dosnumo, Eiprilė vos neapsiverkė. O gal čia tiesiog kaltas padidėjęs cukraus kiekis kraujyje?

Išalkusi lyg grizlis Eiprilė atsilaužė gabalą Ossau-Iraty sūrio, pasispaudė po pažastim butelį vyno ir nužingsniavo į svetainę. Vėl užsimovusi pirštines pastvėrė nuo stalo dienoraščio lapus. Paskui prisiminusi dar pačiupo kamščiatraukį ir stiklo taurę, nors ši ir nelabai buvo reikalinga.

Šliumpindama į miegamąjį vos neužvirto ant savo lagamino. Reikėtų išsikrauti daiktus, mat Eiprilė buvo iš tokių, kurios mėgsta atvykus iškart ištuštinti lagaminus, bet dabar iškilo dilema – arba krauti daiktus, arba kibti į sūrį, vyną ir Martos dienoraštį. Tvarkymasis turės palaukti.

Tebevilkėdama juodas kostiumėlio kelnes ir palaidinę, kurios audiny, priešingai nei skelbė etiketė, poliesterio buvo daugiau nei šilko, Eiprilė įsiropštė į tvarkingai paklotą lovą, atsikimšo butelį ir įniko skaityti.

Taip pat skaitykite:  KNYGOS IŠTRAUKA: Polinos Žerebcovos “Polinos dienoraštis”

Reklama: Spynų keitimas

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt