KNYGOS IŠTRAUKA: Orhan Pamuk „Tos keistos mano mintys“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-05-28 08:56

Spausdinti | Komentarai

tos keistos mano mintys

Orhan Pamuk. Tos keistos mano mintys. Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 651 p.

Dailininkė Ilona Kukenytė

Vaikščiodamas Mevliutas svajodavo, o mečečių sienos, griūvantys mediniai pastatai ir kapinės primindavo, kad žemėje yra kitas, slaptas, pasaulis.

Orhan Pamuk (Orhanas Pamukas; g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, 2006 m. Nobelio premijos laureatas, savo kūryboje gebantis supinti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 60 kalbų.

Romanas „Tos keistos mano mintys“ – tai nuolat kintančio Stambulo istorija paprasto žmogaus akimis. Šis žmogus – tradicinio turkų gėrimo bozos pardavėjas Mevliutas, vaikystėje atkeliavęs į miestą drauge su tėvu. Vakarais jis vaikšto po Stambulo gatves apniktas keistų minčių ir, kaip jo tėvas kadaise, prekiauja boza. Atrodo, kad laimė tyliam, kukliam ir mąsliam pardavėjui nesišypso. O meilė? Jaunystėje išvydęs nepaprasto grožio merginą, jis trejus metus rašo jai meilės laiškus ir galiausiai ryžtasi mylimąją pagrobti, tačiau paaiškėja, kad nuo įniršusio tėvo sprunka ne su ja… Ar galima vesti per klaidą ir vis tiek būti laimingam? Ar galima visą amžių būti ištikimam tradicijai, kuriai vis mažiau lieka vietos besikeičiančiame metropolyje? Ar galima gyventi mieste, kurio nesupranti, ir vis tiek jį mylėti?

Orhanas Pamukas vėl stato paminklą mylimiausiam Stambului: nenumaldomai modernėjančio didmiesčio, klaidžių jo gatvių vaizdai, prekeivių šūksniai, paprastų žmonių svajonės ir likimai susipina romane, kurį galima pavadinti ir šeimos saga, ir liūdnu, poetišku, bet tiksliu miesto portretu.

2

Mevliutas – ledų pardavėjas

LAIMINGIAUSIOS JO GYVENIMO DIENOS

Parėję namo juodu iškart puolė į lovą mylėtis. Tai, kas abiem buvo smalsu, ko troško, bet negalėjo atlikti, dabar susituokus tapo pareiga, kurią privalėjo atlikti, ir jie atsipalaidavo. Drovėjosi regėdami vienas kitą nuogą (žinoma, ne visas vietas), liesdami įkaitusius kūnus – rankas, krūtinę, bet suvokimas, kad tai neišvengiama, slopino gėdos jausmą. „Taip, labai gėda, – tarsi vienas kitam sakė žvilgsniais. – Deja, privalome tai padaryti.“

Rajicha. O kad būtų buvę tamsu! Nepatiko kaskart susižvalgius užklumpantis gėdos jausmas. Išblukusios užuolaidos negožė vaiskios popiečio saulės. Keliskart nevaldomo geismo apimtas Mevliutas elgėsi pernelyg šiurkščiai, todėl porąsyk jį teko net atstumti. Antra vertus, patiko jo ryžtas, tad atsidaviau jo valiai. Porą kartų žvilgsnis pagavo jo daikčiuką, ir truputį išsigandau. Kaip kūdikis apglėbiau gražaus ir nekalto Mevliuto kaklą, kad akių nebadytų tas milžiniškas daiktas apačioje.

Priešingai nei buvo girdėję iš draugų, Mevliutas ir Rajicha iš religijos pamokėlių kaimo mokykloje žinojo, kad tarp vyro ir žmonos negali būti nieko nepadoraus, bet vis tiek drovėjosi vienas kito žvilgsnio. Vis dėlto juodu netrukus suprato, kad gėdos jausmas nuslūgs, kad mylėtis – žmogiška ir net suteikia brandos.

Troškina, – tarė Mevliutas, akimirksnį pamanęs, kad tuoj uždus.

Atrodė, visas butas – sienos, langai, lubos – išprakaitavo.

Prie ąsočio stovi stiklinė, – tarė Rajicha susisukdama į antklodę.

Iš jos žvilgsnio Mevliutui pasirodė, tarsi ji į pasaulį žvelgtų iš šalies. Į stiklinę pildamas vandens, jis jautėsi lyg iš kūno būtų ištrūkusi siela. Paduodamas žmonai vandens pamanė, kad nors mylėtis iš dalies gėdinga ir nepadoru, bet kartu šventa ir dvasinga. Gerdami vandenį ir apimti abipusio atsidavimo, jie nužiūrinėjo nuogą vienas kito kūną droviai, bet išsyk stebėdamiesi gyvenimu.

Mevliutui pasirodė, tarsi kambarį nutvieskė nuo blyškios Rajichos odos sklindanti šviesa. Dingtelėjo, kad veikiausiai jis kaltas dėl rausvų ir melsvų dėmių ant balto kūno. Vėl atsigulę į patalus jie nusiraminę apsikabino, suvokdami, kad viskas gerai. Mevliutui tarsi savaime liejosi švelnūs žodžiai, kurių jis nebuvo iš anksto pasiruošęs:

Brangioji, – tarė Rajichai, – širdele, kokia tu miela…

Panašius žodžius motina ir sesės jam sakydavo vaikystėje, tačiau jis, kitaip nei jos, juos dabar tarė ne garsiai, o nuoširdžiai ir pašnibždomis, lyg atkleisdamas paslaptį. Kreipėsi į ją susijaudinęs lyg keliautojas, bijantis paklysti miške. Juodu neuždegę šviesos prieš užmigdami mylėjosi, pabudę tamsoje keldavosi vandens, vėl mylėjosi, ir taip iki ryto. Nuostabiausia santuokoje – mylėtis, kada nori ir kiek tik nori.

Ryte ant patalų pamatę vyšnių spalvos dėmeles Mevliutas ir Rajicha susidrovėjo, bet abu slapčia apsidžiaugė šiuo lauktu nekaltybės ženklu. Juodu nė karto nekalbėjo šia tema, bet visą vasarą, kaskart ryte su Rajicha ruošdamas vyšnių ledus, kuriuos vakare pardavinėdavo, Mevliutas pagalvodavo apie šį spalvų panašumą.

Rajicha. Abu per ramadaną laikėmės pasninko, Mevliutas pradėjo jo laikytis po pradinės likęs kaime, aš – anksčiau, būdama dešimties. Kartą vaikystėje, laukdamos iftaro1, mudvi su Samicha snūduriavome, kai Vedichai nuo alkio aptemo akyse ir ji su padėklu rankose griuvo kaip minaretas per žemės drebėjimą. Tąkart sužinojome, kad per pasninką nuo silpnumo aptemus akyse reikia klauptis ant grindų. Kartais nejausdamos silpnumo, vien smagumo dėlei nuduodamos, kad pasaulis sukasi, imdavome linguoti, o paskui kritusios ant žemės raitydavomės iš juoko. Visi pasninkaujantieji, net vaikai žino, kad visą dieną poroms negalima fiziškai suartėti. Tačiau ramadanas prasidėjo ketvirtą mūsų santuokos dieną, ir mudu su Mevliutu tuo suabejojome.

Chodža, argi pabučiuodami ranką sudrumsčiame pasninką? Ne! O petį? Turbūt ne. O bučinys teisėtai žmonai į kaklą? O į skruostą? Religija pateisina bet kokį pagarbų bučinį, jei neperžengiama riba. Mudu sutuokęs metalo laužo supirkėjas sakė, kad pasninko nesuteršia net bučinys į lūpas, jei neapsikeičiama seilėmis. Mevliutas juo pasitikėjo labiau nei kuo kitu ir tvirtino, kad jeigu jis mudu sutuokė, tai tik jis ir gali atsakyti į rūpimus klausimus. Juk mūsų tikėjime įvairius dalykus galima interpretuoti skirtingai. Kartą Vedicha pasakojo, kad ilgomis ir karštomis vasaros dienomis pasninkaujantys vaikinai pasislėpę miške prie upelio nepadoriai save liečia ir teisinasi sakydami: „Imamas liepia neliesti moterų, bet nesakė, kad negalima liesti savęs.“ Gal šventojoje knygoje nė neužsimenama, kad per ramadaną draudžiama mylėtis?

Jau supratote – pasidavę geismui mudu su Mevliutu ilgomis ir karštomis ramadano dienomis pradėjome mylėtis. Pripažįstu, galbūt nuodėmė, bet labai myliu savo gražuolį Mevliutą. Juk niekam nekenkėme! Visų, laikančių mus nusidėjėliais, paklausiu: kaip manote, ką pasninko dienomis, per kurias žmonės net apkvaista, likę vieni namuose veikia dešimtys tūkstančių jaunuolių, kuriuos tėvai paskubomis sutuokė prieš pat ramadaną?

Triratį ledų vežimėlį, ilgakočius samtelius ir medinę statinaitę Mevliutas gavo iš Chiziro, kuris ramadano mėnesiui grįžo į kaimą netoli Sivaso. Chiziras, kaip ir daugelis gatvės prekeivių, dažnai vykstančių į kaimą, bet nenorinčių prarasti nuolatinių klientų, kas vasarą ieškodavo, kam patikėti vežimėlį ir pirkėjus.

Tikėdamas, kad Mevliutas ne tik garbingas, bet ir tvarkingas vyras, Chiziras paprašė labai mažos nuomos. Pakvietė jį į savo namus nuošaliame Dolapderės skersgatvyje ir kartu su pagranduką primenančia žemute rubuile žmona, akimirksniu susidraugavusia su Rajicha, parodė, kaip ruošiami ledai, paaiškino, kaip, norint gauti reikiamą klampumą, be paliovos vienodu tempu sukti kibirą, kiek įlašinti citrinos sulčių dėl rūgštelės ir kiek įpilti vyšnių sulčių dėl spalvos. Pasak Chiziro, ledus mėgsta vaikai ir vis dar vaikais save laikantys suaugusieji. Sėkmės paslaptis – ne tik skanūs ledai, bet ir pardavėjo linksmumas, pokštai. Prie stalo jis nubraižė žemėlapį ir pažymėjo, kuriose gatvėse prekiauti, kuriomis valandomis prie kurio kampo būriuojasi didžiausios minios, kur ir kelintą valandą būna geriausia prekyba. Kas vakarą iš aukštutinės Tarlabašo dalies stumdamas ledų vežimaitį į Istiklalio prospektą, Siraselvilerus, Mevliutas prieš akis regėjo atmintinai išmoktą žemėlapį.

Ant baltai dažyto vežimėlio raudonomis raidėmis buvo užrašyta

CHIZIRO LEDAI

braškiniai, vyšniniai, citrininiai,
šokoladiniai, grietininiai

Kartais baigiantis vakarui ir Mevliutui mirtinai ilgintis Rajichos, baigdavosi ir kurios nors vienos rūšies ledai. Gavęs atsakymą: „Vyšninių nebėra“, pasipūtęs pirkėjas rėždavo: „Tada kodėl rašai vyšniniai?“, o Mevliutas, užuot atsakęs „baigėsi“, norėdavo atšauti: „Ne aš užrašiau“, – bet prisiminęs Rajichą iš laimės nieko nesakydavo. Palikęs namie iš tėvo paveldėtą seną varpelį ir pasiėmęs triukšmingesnį ir linksmesnį Chiziro duotą skambalą, kaip pamokytas, įsiūbuodavo jį taip, kad jis sūpuodavosi lyg ant virvės džiūstantys vėjo plaikstomi skalbiniai, ir, vėlgi kaip mokė Chiziras, rečitatyvu šaukdavo: „Ledai, grietininiai ledai!“ Bet varpelio skambėjimo sukviesti vaikai pavymui atšaudavo: „Pardavėjau, tu ne Chiziras!“

Iš pakampių, pro langus, nuo medžių, iš mečečių kiemų, kur žaidė slėpynių, ir iš tamsos kaip džinai akimirksniu išdygusiems vaikams jis sakydavo: „Aš brolis, Chiziras kaime, išvažiavo į vestuves.“

Mevliutas nenorėjo palikti vežimėlio be priežiūros, o kadangi negalėjo taip paprastai užeiti į namus, juo labiau – į virtuvę, ledų užsimaniusios šeimos dažniausiai ką nors siųsdavo apačion, į gatvę. Didelės šeimos atsiųsdavo tarnaites su dideliais sidabriniais arba perlamutru inkrustuotais padėklais arba virve nuleisdavo krepšius su aštuoniomis arba dešimčia tuščių arbatos stiklinių, išlenktų per vidurį kaip liaunas moters liemuo, o šalia pridėdavo lapelį, kuriame būdavo surašyta, kiek ir kokių ledų dėti. Mevliutas labai greitai suprato, koks sunkus ir atsakingas ledų pardavėjo darbas – gatvės žibintų šviesoje kruopščiai kaip vaistus maišančiam vaistininkui dėmesingai paruošti užsakymą. Kartais dar nespėjus apsisukti su vienu užsakymu gatvėje prieidavo dar pora pirkėjų, kaip musės uogienės stiklainį apspisdavo erzeliuojantys vaikai ir visi, nekantriai laukdami eilėje, imdavo nervintis. O kartais, tarkim, per teravicho maldą2, kai ne tik aplink vežimėlį, bet ir visoje gatvėje nelikdavo nė gyvos dvasios, staiga su padėklu rankoje pasirodydavo didelės šeimos tarnaitė, ir iš penkto aukšto visi – vaikai, per televizorių futbolo rungtynes žiūrintys dėdulės, laimingi svečiai, plepios tetulės, išlepintos mergaitės ir netgi drovūs bei nervingi berniukai – stulbinamai įžūliai vienas per kitą garsiai, lyg norėdami paskelbti visam pasauliui, imdavo rėkti, kas kiek ir kokių ledų nori, kam kiek kaušelių vyšninių, kiek grietininių įdėti, kokie ledai turėtų būti kūginio vaflio apačioje, kokie viršuje. Kartais primygtinai kviesdavo jį į viršų, ten apjauktos turtuolių virtuvės prieangyje ant kilimų Mevliutas matydavo šliaužiojančius laimingus vaikus. Būdavo, iš Mevliuto varpelio skambėjimo nusprendę, kad apačioje Chiziras, dėdulės ir tetulės iš antro aukšto, žvelgdami Mevliutui tiesiai į akis, užkalbindavo: „Pone Chizirai, kaip laikaisi? Nuostabiai atrodai.“ „Dėkui, parvažiavau iš kaimo vestuvių… Šiais metais ramadanas labai sėkmingas“, – nesutrikęs džiugiai atsakydavo Mevliutas ir kaipmat imdavo graužtis.

Žinoma, visą ramadano mėnesį labiausiai graužėsi, kad neatsispyręs šėtonui pasninko valandomis mylėdavosi su Rajicha. Kaip ir ji, Mevliutas buvo pakankamai protingas ir suvokė, kad tai laimingiausios jo gyvenimo dienos, ir nujautė, jog ta laimė tokia milžiniška, tokia didelė, kad jos neapkartins net kaltės jausmas, laimės šaltinis veržiasi iš giliau: jautėsi, lyg netyčia patekęs į rojų, kurio nenusipelnė.

Prieš pusę vienuolikos, dar nesukoręs nė pusės kelio, pažymėto Chiziro žemėlapyje, beprotiškai pasiilgdavo Rajichos. Įdomu, ką ji dabar namie veikia? Prasidėjus trečiai ramadano savaitei, popiet, kai paruošus ledus ir pasimylėjus, likdavo šiek tiek laiko, juodu porąkart buvo nuėję į Bejohlu skersgatvio kino teatrą ir už didelės ledų porcijos kainą pasižiūrėjo tris linksmus filmus, kuriuose vaidino Kemalis Sunalas ir Fatma Girik. Jei Mevliutas nupirktų naudotą televizorių, gal jo laukdama Rajicha namie nenuobodžiautų?

Kiekvieno vakaro pabaigoje Mevliutas ateidavo į laiptų aikštelę, iš kurios buvo matyti dešimtys tūkstančių šviečiančių Stambulo langų. Šioje vietoje – būtent čia, kaip pasakota knygos pradžioje, po dvylikos metų jį niekingai apiplėš tėvas su sūnumi – žvelgdamas į tamsoje per Bosforą plaukiančius naftos tanklaivius ir tarp minaretų iškabintus šventinius užrašus, Mevliutas galvodavo, kaip jam pasisekė, kad Stambule turi namus, kuriuose laukia tokia miela mergina kaip Rajicha. Jei kibirėlio dugne likdavo ledų, nužvelgęs vaikus, kurie prie jo sulėkdavo kaip alkanos žuvėdros prie žvejo valties, ir išrinkęs gudriausią, sakydavo: „Nagi, rodyk, kiek turi kišenėje.“ Net jei berniukas ir stovintys šalia jo pakankamai pinigų neturėdavo, Mevliutas vis tiek duodavo jiems po milžinišką porciją ledų ir traukdavo namo. „Dėde Chizirai, duok bent vaflį“, – pristodavo neturintieji pinigų, sekdavo iš paskos, maldaudavo, mėgdžiodavo Mevliutą, bet šis nekreipė dėmesio. Žinojo, kad nemokamai davęs ledų kitądien nebeparduos jų nė vienam vaikui.

Rajicha. Išgirdusi, kaip Mevliutas į užpakalinį kiemą stumia vežimėlį, lėkdavau į apačią, kol jis grandine prie migdolo medžio rakindavo priekinį ratą, paėmusi ledų kibirėlius („Šaunuolis, visi tušti!“ – kaskart sakydavau), purvinus skudurėlius ir samtelius nešdavau į viršų. Vos žengęs į vidų Mevliutas nusirišdavo prijuostę ir sviesdavo ant grindų. Kai kurie žmonės su uždirbtais pinigais elgiasi tarsi su šventais popierėliais, ant kurių užrašytas pranašo Mahometo vardas, pagarbiai iškelia į viršų kaip ant žemės nukritusią duonos riekę, bet man patiko, kad nekantraudamas kuo greičiau sugrįžti į palaimingus namus Mevliutas nusviedžia prijuostę, kurios kišenės prigrūstos pinigų. Pabučiuodavau jį.

Vasaros rytais Mevliutas eidavo į albanų krautuvę ar bent jau į Žuvų turgų braškių, vyšnių, melionų ir kitų produktų ledams. Kol jis ruošdavosi, apsiavusi batelius, rišdavausi skarelę. „Eime kartu“, – kaskart tardavo jis, lyg pats būtų nusprendęs pasiimti ir mane. Po ramadano jis ėmė prekiauti ledais ir po pietų.

Pastebėjusi, kad gatvėje jis manęs gėdijasi, su manim nuobodžiauja, kol plepėdavo su draugais, sutiktais prie kirpyklų ar garažų, kuriuose taiso mašinas, laukdavau atsistojusi kiek atokiau. Kartais tardavo: „Luktelėk čia“, – ir užėjęs į krautuvę, palikdavo mane stovėti. Ieškodama užsiėmimo, pro atidarytas plastikinių dubenų dirbtuvės duris stebėdavau dirbančiuosius. Toliau nuo namų Mevliutas atsipalaiduodavo, imdavo rodyti ir pasakoti apie skersgatvių kino teatrus, rodančius nepadorius filmus, apie restoraną, kuriame teko dirbti su Ferchadu, bet Taksime minioje prie Galatasarajaus – išvydęs pažįstamą veidą vėl sutrikdavo. Ar todėl, kad jis – merginą pagrobęs nedorėlis, o aš – juo patikėjusi kvaiša? „Eime namo“, – rėždavo piktai žingsniuodamas priekyje, ir aš bėgdama pavymui sukdavau galvą, kas jį staiga taip suerzino. (Visą gyvenimą bandžiau įminti, kas Mevliutą kartais taip ūmiai sunervina.) Kartu perrinkus, išplovus ir pradėjus trinti vaisius Mevliutas sušvelnėdavo ir, bučiuodamas man kaklą, skruostą, sakydavo, kad skaniausios vyšnios ir braškės yra kitur, o aš susigėdusi juokdavausi. Kad ir kaip aklinai stengėmės užtraukti užuolaidas, kambary vis tiek būdavo šviesu, ir mudu, įsivaizduodami, kad tvyro tamsa ir vienas kito nematome, MYLĖDAVOMĖS.

1 Kasdienė ramadano pasninko nutraukimo vakarienė po saulėlydžio.

2 Papildoma malda per ramadaną, kalbama praėjus dviem valandoms po paskutinės, saulėlydžio, maldos.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt