KNYGOS IŠTRAUKA: Povilas Šklėrius „Mano tėvas, mano sūnus.“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-06-07 10:51

Spausdinti | Komentarai

Mano tevas mano sunus

Vilnius: Tyto alba, 2017. – 198 p. Dailininkė Asta Puikienė

Povilas Šklėrius (g. 1987 m. Alytuje) šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje, rašo poeziją, prozą, dalyvauja poezijos slemuose. 2016 m. buvo išleistas debiutinis jo romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“. „Mano tėvas, mano sūnus“ antroji Povilo Šklėriaus knyga.

Keturiolika metų – tiek laiko savo tėvo nematė Tomas. Netikėtas susitikimas su juo pažadina prisiminimus, pažymėtus fizinio ir psichologinio smurto, negebėjimo išgirsti ir suprasti. Prieš akis vėl iškyla dramatiški šeimos santykiai, kuriems visada vienodai svetimi buvo atgaila ir atleidimas. Tomas prisimena ir sau duotą pažadą – niekada nekartoti tėvo klaidų. Tačiau kelioms dienoms išvykusį į pajūrį vaikiną prisiveja prieš kelerius metus čia išgyventa meilės istorija. Ir dabar Tomas jau nebėra toks tikras, ar jis, visada troškęs būti kitoks nei tėvas, netapo dar didesniu niekšu už jį.

Yra dalykų, kurių mes visi sau nepripažįstame arba neapmąstę pateisiname. Kuriuos tiesiog bijome pripažinti, nes kitaip būtų sunku ir toliau tikėti, kad esame geri žmonės. Apie tai ir yra romanas „Mano tėvas, mano sūnus“, kuriame autorius pavydėtinai tiksliai tiria vieną sudėtingiausių egzistencinių temų – kaltinimo ir kaltės anatomiją.

Aušra Kaziliūnaitė

Antrojoje Povilo Šklėriaus knygoje sutinkame tą patį pasakotoją iš pirmojo jo romano, šį kartą atsigręžiantį į savo nesėkmių su merginomis priežastį, probėgšmais paliestą ir „Ko negalima sakyti merginai bare“ – sūnaus ir tėvo santykį, kurį autorius plėtoja nestatydamas stilistinės katedros, užtat atvirai ir sąžiningai. Literatūriniam naivizmui priskirtinoje, lyg „Ryanair“ skrydis paprastoje istorijoje skaitytojui pačiam galima užsiimti bet kurią vietą, tačiau į orą pakelia būtent rašytojas – jo balsas, darnus ritmas ir į galutinį tikslą nuskraidinanti kompozicija su savita intriga.

Marijus Gailius

***

BIRŽELIS, 1994 M.

Baigiasi mokslo metai, baigiu paskutinį trimestrą vien dešimtukais ir devintukais. Mama labai džiaugiasi manimi, o tėvas nuperka futbolo kamuolį, kad būčiau sportiškesnis. Matyt, jam gėdą darau, kad kūno kultūros ne dešimt, o devynis išveda. Tikrai, aš esu nelabai sportiškas – nesiseka nei bėgti laikui, nei žaisti kvadratą. Auklėtoja dažnai sako, kad esu išsižiojęs, mama irgi sako, kad varnas skaičiuoju, o tėvas išvis tiesiai šviesiai vadina storuliu. Nepatinka man tai, bet tėvui neuždrausi taip kalbėti, kaip ir mamai, ir auklėtojai, tai aš priimu tą futbolo kamuolį be didelio džiaugsmo, tarsi jausdamas tėvo neišsakytą panieką.

Bet apie blogus dalykus sunku galvoti, kai prieš akis vasara ir ilgos atostogos. Labai apsidžiaugiu, kai mama kartą grįžusi po darbo pasako, kad mes važiuosim prie jūros, nes man ten bus gerai dėl sveikatos, o ir tėvas niekad nėra buvęs prie jūros, ir vieną dieną mes ilgai kraunamės krepšius, prisidedam visokių megztinių ir marškinių, ir šortų, ir striukių, skėčių, botų ir šlepečių, daug kojinių ir apatinių, rankšluosčių ir pledų, kad turėtume ant ko gulėti pliaže. Kai viską susikrauname į didelius kelioninius krepšius, mama virtuvėje sutepa daugybę sumuštinių kelionei, o paskui iškepa dar vištos kulšelių, man liepia iš rūsio atnešti raugintų agurkų ir kopūstų, ir kai visa tai sudedame į krepšius, belieka sulaukti, kada iš darbo sugrįš tėvas.

Tėvas vis negrįžta, jau devinta valanda vakaro, o jis nesirodo, ir mama pradeda sukti ratus po kambarį ir virtuvę, matau, kad nerimauja dėl tėvo. Aš irgi nerimauju dėl tėvo, nes jei jis grįš girtas, čia ir barnis greit gali kilti, nors gal baisiau būtų, jei jis visai negrįžtų ir dingtų kelioms dienoms, – nuplauktų visa kelionė prie jūros, taip ir nepamatyčiau jos, o jau buvau visiems kieme pasigyręs, kad važiuosiu ten, kad pamatysiu jūrą. Pasirodo, niekas iš mano draugų kieme dar nematęs jūros, ir visi man šiek tiek pavydi, bet ir trokšta išgirsti, kaip grįžęs pasakosiu apie jūrą ir kaip ten viskas atrodo; Matas dar paprašo paieškoti gintaro pajūry ir, jei rasčiau, jam parvežti. Taip baisu pasidaro laukti tėvo, taip baisu pasidaro suvokti, kad jei tėvas geria, tai nuvils ne tik mamą ir mane, bet ir visus mano kiemo draugus, – kaip aš tada jiems į akis pažiūrėsiu?

Bet lygiai dešimtą mes išgirstam rakinamas buto duris ir, sustoję koridoriuje su mama, užgniaužę kvapą laukiam, kas bus, tai yra kokios būsenos tėvas įžengs pro duris, o įžengia jis pro duris žvalus ir linksmas. Iškart suprantam, šiek tiek išgėręs, bet saikingai, ir jis apkabina mus pasakodamas ir atsiprašinėdamas, kad užtruko po darbo, nes kolega Vaidas jo paprašė padėti suremontuoti automobilį. Šiaip tai mano tėvą visi nuolat prašydavo padėti: vienam stogą suremontuoti, kitam malkas sukapoti, trečiam sutaisyti prakiurusį radiatorių, ir mano tėvas, nors namie ir nerodydavo geros širdies, visad sutikdavo padėti žmonėms, nemokėjo jis jiems pasakyti ne, visą širdį atiduodavo tėvas kolegoms ir seniems draugams. Galbūt todėl, kai jau grįždavo užtrukęs po darbų, neįstengdavo namie nei šiukšlių išnešti, nei lemputės įsukti, o ką kalbėti apie mamos prašymą pakeisti dušo žarną ar įkalti vinį į sieną pakabinti paveikslui. Keistokas tas mano tėvas buvo, ir kur tik jis nueidavo padėti, ten jį visada vaišino visokiais gėrimais, o jis atsisakyti nemokėjo, tiesiog per draugiškas buvo, todėl neatsisakydavo išgerti su žmonėmis, kuriems ką tik padėjo, dėl to mama dažnai pyko, sakydavo, kad geriau jau jam pinigų tie žmonės duotų arba maisto, o ne girdytų, bet tėvas tik numodavo ranka ir sakydavo, kad mama nesuprantanti vyriškų reikalų, nes yra moteris; nors kartais sakydavo, kad mama yra boba, ir išvis daugiau neaušindavo burnos.

Bet tą vakarą tėvas grįžo gerai nusiteikęs ir nesisvaidė piktais žodžiais, o apkabinęs mamytę ir mane klausė, ar mes jau susiruošę, o mes jau seniai buvome susiruošę, ir mama, laukdama tėvo po darbo ir nerimaudama, net kelis kartus spėjusi perdėti daiktus iš naujo. Atsakėm, kad esam pasiruošę ir nekantraujam rytoj išvykti. Tėvas išklojo, kad su Vaidu taisydami automobilį pasikalbėjo apie jūrą ir Vaidas pasakė – būtų gerai, jei ir jis galėtų su savo drauge prisidėti prie mūsų, ir tėvas pasakė, kad kai su Vaidu pataisė automobilį, abu toliau nesiliovė kalbėti, kad išvyka prie jūros būtų kur kas geresnė, jei mes visi kartu važiuotume, ir tuomet tėvas Vaidui pasiūlė rimtai apsvarstyti šią mintį su drauge, ir tuomet jie su tėvu išgėrė po paskutinę taurelę ir Vaidas pasakė, kad nėra čia ką galvoti, ir jie sukirto rankomis, kad važiuosim visi kartu atostogauti prie jūros, ir dabar, kai tėvas visa tai pasakoja mamai tarsi prasikaltęs, atsiprašydamas, jog neatsiklausė jos nuomonės dėl Vaido ir jo merginos, mama tik linkteli ir pasako, kad viskas gerai, kad tai visai šaunus sumanymas, mums visiems bus tik smagiau didesnėje kompanijoje.

O man truputį neramu pasidaro, kad Vaidas turi draugę, nes anksčiau neturėjo ir mes puikiai sutardavome su Vaidu. Jis mėgdavo mane kilnoti, mėtyti į viršų arba paimti už rankų ir sukti ratu. Mano mama visada bijodavo, kad Vaidas manęs netyčia nepaleistų, trenkčiausi tada kur nors į geležinę tvorą ar automobilio šoną, bet Vaidas niekad manęs nepaleido, nes jo rankos tvirtos, jis jaunesnysis seržantas, tiesiogiai atsakingas mano tėvui, – jie ir susidraugavo kartu dirbdami. Neramios nuojautos dėl Vaido merginos kankinamas nueinu miegoti, palieku mamą ir tėvą virtuvėje geriančius karštą arbatą. Tą naktį sunkiai užmiegu, nes jau žinau, esu iš tėvo girdėjęs, kad dažnai draugai prarandami, kada vyrai susiranda moteris, jie tada pasikeičia, ištęžta ir tampa nebetikri draugai, nes nuolat suka uodegą ir nebenori susitikti ir leisti kartu laiko, o mano tėvas labai mėgo leisti laiką su draugais, tik su metais tie draugai vis mažiau norėdavo leisti laiką su mano tėvu, ir gulėdamas lovoje įsivaizduoju, kaip ta Vaido mergina ima ir uždraudžia jam bendrauti su manimi ir žaisti, ir jis daugiau niekad manęs nekilnoja į viršų ir nesuka ratu, paėmęs už rankų. Pikta ir liūdna man darosi, kad kažkokia mergšė stojo tarp manęs ir Vaido ir dabar jau niekad nebebus su Vaidu taip gerai kaip anksčiau, o anksčiau būdavo labai gerai, ir aš kartais nugirsdavau, kaip mama, matydama mane žaidžiantį su Vaidu, sakydavo tėvui kodėl tu nemoki taip su vaiku žaist kaip kiti vyrai?, ir tėvas tada susinervindavo ir prisidegdavo cigaretę, pasakęs mamai, kad ši neaiškintų jam, kaip jis turėtų užsiimti su savo vaiku. Prasivartęs lovoje, blogos nuotaikos apniktas atsikeliu ketvirtą ryto ir einu pusryčiauti ir praustis, o paskui mes pasiimam visus daiktus, atsisveikinam su prosenele, kuri tokiu metu nuolatos jau nubudusi, ir, susikrovę visus daiktus į žigulį, pasukam link išvažos į Kauną, kur turim susitikti su Vaidu ir jo drauge.

Širdis man daužosi krūtinėj, tarsi nujaučiu, kad akistata su ta Vaido drauge sugadins visas atostogas, bet kai sustojam prie jų automobilio ir išlipam pasisveikinti, Vaidas, išvydęs mane, plačiai nusišypso ir pašaukia: čempione! Mes sukertam rankom, jis sutaršo man plaukus – Vaidas visada taip daro, kai susitinkame, – tada pasisuka į savo draugę ir sako, kad štai čia yra jo šaunus draugelis Tomas. Jo draugė ištiesia man ranką ir aš paspaudžiu jai ranką. Ji pasako savo vardą – Jurga ir kad Vaidas jai daug pasakojo apie mane. Man taip gera pasidaro, net nesitikėjau, kad Vaidas savo merginai apie mane galėtų pasakoti, ir tada suprantu, kad viskas bus gerai, šios atostogos prie jūros, o dar ta Vaido draugė tokia graži. Ji dėvi trumpus džinsinius šortus, melsvą palaidinę, yra aukšta, aukštesnė nei mano tėvas ir mama, plaukai jos ilgi ir šviesūs, kaip mano klasiokės Simutės, o kojos tokios laibos ir ilgos, ir rankos tokios ilgos, kad kai ji apkabina Vaidą, tai atrodo, kad tos rankos galėtų ne tik jam apie kaklą apsivyti, bet dar ir mane visą apglėbti. Bet svarbiausia yra Jurgos veidas: jos lūpos putlios, akys didelės ir žydros, ji taip gražiai pasidažiusi blakstienas, kad niekaip negaliu atitraukti nuo jos akių, mano tėvas – irgi. Kai galiausiai susėdam į automobilius ir pajudam, aš negaliu atsistebėti, kaip viskas čia gerai išėjo, kad ir su Vaidu mes likom geri draugai, ir jo draugė tokia maloni su manim, ir dar tokia graži. Tai turėjo būti visų geriausios mano atostogos; net mama sako jaučianti, jog viskas bus gerai, nes jai irgi patinka Vaido draugė, tokia maloni, sako mama apie ją, ir tėvas linkteli galva ir nuspaudžia akceleratoriaus pedalą stipriau. Už mūsų nugarų lieka Alytus ir jo apylinkės, ir visi mano draugai, kurie laukia manęs sugrįžtant ir papasakojant, kokia ta jūra ir ką ten žmonės
veikia.

Nuvykę į Palangą esame šiek tiek pavargę po ilgos kelionės, bet ir patenkinti, kad pasiekėme pajūrį. Suradę reikiamą gatvę, įsukame į kiemą. Mus pasitinka namo, kuriame turime apsistoti, šeimininkas. Tai drūtas vyras su ūsais ir barzda, jis rūko pypkę ir man atrodo kaip iš kokio senovinio filmo, toks keistas ir neįprastas. Mes su juo pasisveikinam ir susipažįstam, visi prisistatom, o tada jis aprodo kambarius – mūsų kambarys yra antrame aukšte, tik užlipus laiptais į kairę, o Vaido ir jo draugės Jurgos – į dešinę. Kambarius skiria bendra siena, ta siena nėra labai jau stora, nes mes nuolat galim girdėti, ką jie veikia kambaryje – atsega krepšių užtrauktukus, atidaro spintos duris, kažką deda į stalčius, atrodo, tuoj tuoj išgirsim, net kaip jie kvėpuoja, ir kai mes taip klausomės, ką jie daro, o jie turbūt klausosi, ką mes darom, mano mama kiek susirūpinusiu veidu pasisuka į tėvą ir sako o kaip bus naktį? Tėvas atsako į tai kažkokia sukta šypsena, o aš išvis nesuprantu, kas bus naktį; turėtų kaip tik būti tylu ir ramu, nes visi miegosim.

Mes apsirengiam šiltesniais drabužiais ir einam prie jūros. Kuo labiau artėjam link miško ir kopų, tuo labiau man norisi pasileisti bėgte ir kuo greičiau išvysti tą jūrą, apie kurią tiek daug esu girdėjęs. Man keista, kad tėvas, kuris taip pat niekad nėra buvęs prie jūros, visai nesidžiaugia tuo ir niekur neskuba, ir aš juos su mama turiu vos ne prievarta tempti pirmyn, tokie jie nesusirūpinę jūra, stačiai pikta man dėl to, bet nesiožiuoju. Kai priartėjam prie miško, išgirstu jūros ošimą – toks įdomus dalykas, nes ramu jo klausantis. Dar kurį laiką paėję mediniais laipteliais atsiduriam kopose, vėjas jau stipresnis ir visi užsisegam striukes iki pat kaklo, o mama ir gobtuvą ant galvos užsimaukšlina. Galiausiai tai nutinka – pabėgėjęs smėlėtu takeliu pasuku galvą į dešinę ir staiga išvystu ją, išvystu jūrą. Ji atrodo kaip bala iki dangaus, visa siūbuoja ir linguoja. Šen ten virš jos skraido žuvėdros, o gal kirai; aš prastai pažįstu paukščius. Kai sustingęs kurį laiką žiūriu į jūrą, prie manęs prisiartina mama ir tėvas. Tėvas neatrodo sužavėtas jūros, nors mato ją pirmą kartą, nesuprantu aš tėvo elgesio.

Mama man liepia prie jūros giliai kvėpuoti, nes jūroje yra jodo, o joduotas oras labai sveika mano sergantiems plaučiams. Todėl kai mes nusileidžiam kopomis arčiau jūros, aš vaikščioju ir giliai kvėpuoju, kvėpuoju ir kvėpuoju: braidžiodamas jūroje giliai įkvepiu ir iškvepiu, imdamas akmenuką giliai įkvepiu, o mesdamas į jūros bangas stipriai iškvepiu ir t. t. Man taip bekvėpuojant apsisuka galva ir susvyruoju, tai mama pasodina ant suoliuko ir subara, kad šitaip netaisyklingai kvėpuoju. Taip ir nesuprantu, kaipgi reikia giliai kvėpuoti jodu, kad neapsisuktų galva. Manęs pažiūrėti ateina ir Vaidas su Jurga. Jurga atrodo susirūpinusi manimi, man patinka, kad, kai ji pasilenkia prie manęs, jos šviesūs plaukai krenta man ant veido, ir ji visa taip skaniai kvepia, jos kvapas net tą jodą permuša. Mama ją nuramina, kad man viskas gerai, tik galva apsisuko, ir Jurga nurimsta ir atsitraukia, o paskui nueina su Vaidu tolyn susikibę už rankų. Kai žiūriu į juos iš lėto tolstančius, pamatau, kaip Vaidas nuleidžia ranką ir uždeda ant Jurgos užpakalio, susigėstu ir nežiūriu daugiau į juos.

Pamatau į mus einantį tėvą. Jis perspėja, kad artėja lietus ir turėtume paskubėti namo, jei nenorime būti sulyti. Jis teisus, nes jau bekeliaujant namo užklumpa toks stiprus vėjas, jog tėvas mane net tvirčiau suima už rankos, kad manęs nenupūstų, ir tada pradeda taip lyti, kad visi kiaurai peršlampam, nors likę vos keli metrai iki mūsų laikinų namų. Kai pagaliau persirengiam ir pradedam pamažu džiūti, pro savo kambario langą pamatom lėtai grįžtančius Jurgą su Vaidu. Jiems visai nerūpi, kad yra sulyti, ir neatrodo, kad jiems būtų šalta, abu tik juokiasi ir juokiasi. Aš pamatau, kad net mano tėvas, žvelgdamas į juos, kažin kaip keistai šypsosi ir jo veide nelieka to įprasto rūstumo. O kai tie įsimylėjėliai grįžta, mes visi kartu susėdam vakarieniauti didelėje virtuvėje pirmame aukšte. Valgom mamos namie keptas vištos šlauneles, visi esam geros nuotaikos, nepaisydami už lango nesiliaujančio lietaus ir žlugusių planų vakare pasivaikščioti Palangos turistinėmis gatvelėmis. Pavalgę žaidžiam su Vaidu ir tėvu kortomis, o Jurga su mama kalbasi žiūrėdamos televizorių, – taip ir baigiasi vakaras.

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: P. Šklėrius „Ko negalima sakyti merginai bare”

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt