KNYGOS IŠTRAUKA: Rachel Hore romano ,,Savaitė Paryžiuje”

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-07-16 09:49

Spausdinti | Komentarai

Savaite Paryziuje

– Ak, tavo tėtis, – moteris atsipalaidavo. – Jis buvo nuostabus žmogus. Dar nebuvau mačiusi dviejų taip vienas kitą įsimylėjusių žmonių, kaip jiedu su tavo mama. Galiu bent jau nuo to pradėti. Papasakosiu tau, kaip jie susipažino. Tai buvo, kaip jūs, anglai, sakote, greitas kaip viesulas meilės romanas.

RACHEL HORE (Reičelė Hor) – britų rašytoja, ilgą laiką dirbo Londone leidybos srityje, vėliau persikraustė į Noridžą ir pati pradėjo rašyti romanus. Ji dėsto kūrybinį rašymą, augina tris sūnus ir rašo knygas, tampančias bestseleriais.

1937-ųjų rugpjūtis. Kitė Travers, trokšdama tapti pianiste, iš Anglijos atvyksta į Paryžių. Atrodo, kad jaunai, gražiai ir talentingai merginai šypsosi sėkmė – ji ne tik skambina pianinu, bet dar ir sutinka savo gyvenimo meilę. Tačiau viską sugriauna karas, panardinantis romantišką, žiburiuojantį miestą į tamsą. Neišvengiamai griūva ir Kitės laimė.

Po ketvirčio amžiaus Kitės dukra, talentinga jauna smuikininkė Fei Noks, atvyksta su orkestru gastrolių į Paryžių. Miesto ji beveik nepažįsta, bet kodėl jis jai atrodo toks artimas? Kodėl šis miestas kelia jai prisiminimų, kurių lyg ir neturėtų būti? Kiekviena gatvė veda ją į praeitį, kurios ji nepažįsta, bet kuri ją traukia.

Mamos namuose radusi seną kuprinę su Paryžiaus adresu, Fei pamažu pasineria į tamsias paslaptis, į taip ilgai nuo jos slėptą tėvų praeitį ir su baime ir viltimi ima suprasti, kas ji ir kur jos tikroji vieta. Toji savaitė pakeis visą Fei gyvenimą.

„Savaitė Paryžiuje“ – jaudinantis romanas apie motiną ir dukrą, apie karą ir tamsias šeimos paslaptis, ir meilę, kuri rusena dešimtmečius, laukdama, kol ją kas nors suras.

***

Kitą penktadienį Kitė pasakė seseriai Teresei, kad nevakarieniaus vienuolyne, ir paklausė, ar nieko baisaus, jei grįš gan vėlai. Jaunoji novicija iškart atnešė atsarginį raktą ir įspraudė jai į delną, šypsodamasi tarsi bendrininkė.

Tą vakarą Kitė svarstė, kurią iš dviejų turimų ilgų suknelių pasirinkti. Galiausiai atsisakė oficialios juodos šilkinės, atsivežtos koncertiniams pasirodymams, nusprendusi vilktis šviesios abrikosų spalvos muslino suknelę, pasiūtą Londone: berankovę, madingai klostuotu sijonu ir su prie jos derančiu švarkeliu. Vienuolyne nebuvo didelio veidrodžio, kad matytum save visu ūgiu, todėl ji sukiojo veidrodėlį vonioje skirtingais kampais, mėgindama save apžiūrėti ir tikėdamasi, kad viskas bus gerai. Ilgumo sulig pečiais, iš prigimties garbanotus plaukus tereikėjo perskirti per vidurį ir susegti užpakalyje perlamutrine sage. Pakako rausvai rudų lūpų dažų ir šiek tiek pudros, kad veidrodyje suspindėtų blyškiai žavus veidelis iš jaudulio blizgančiomis akimis. Galiausiai ant kaklo užsisegė subtilų pakabutį su safyru, paveldėtą iš mamos, ir prie jo derančius auskarus. Staiga suprato, kad tai bus pirmas jos vakaras Paryžiuje, praleistas ne namie.

Laikrodžiui išmušus aštuonias, ji nepastebėta išsmuko laukan susitikti su Džinu ir pamatė, kad jo taksi jau laukia. Pirmiausia jis nusivežė ją į barą Harry’s šalia Operos rūmų, kur pro auksinę šampano miglą ji stebėjo žavingą klientūrą, daugiausia anglus ir amerikiečius.

Nedažnai čia ateinu, – sušnibždėjo jis. – Šis vakaras – malonumas mums abiem.

Jaukiame gretimo skersgatvio restoranėlyje, kurio sienos buvo nukabinėtos Paryžiaus naktinio gyvenimo scenomis, žvakių šviesoje jie valgė jūrų liežuvį su sviesto ir petražolių padažu. Priėjo smuikininkas čigonas jiems padainuoti, bet pamatęs, kad Kitė drovisi, Džinas davė jam kelias monetas, kad pasišalintų.

Kitę sujaudino tai, kad Džinas, regis, norėjo viską apie ją sužinoti. Ji papasakojo, kad yra našlaitė ir net negali įsivaizduoti, ką reiškia turėti tikrą šeimą kaip jo. Atvyko čionai, sakė ji, nes dėdė troško, kad jai gerai klotųsi, bet ji nerimavo, palikusi jį vieną.

O tu? – smalsaudama paklausė Džino. – Kodėl išvykai taip toli nuo namų stažuotis Paryžiuje?

Mano močiutė iš motinos pusės buvo prancūzė, – jiems valgant paaiškino Džinas. – Kelis kartus buvau atvykęs jos aplankyti ir man čia labai patiko, jaučiausi lyg čia gimęs. Turėtum pereiti pagrindine Alabamos gatve, kad suprastum, ką turiu omeny. Čia žmonės taktiški, taip nesikiša vieni į kitų reikalus. Nors aš ir neturiu ko slėpti.

Jis draugiškai jai nusišypsojo; Kitė greitai suprato, jog toks buvo jo būdas.

O man čia nelengva susipažinti su žmonėmis, – prisipažino ji. – Jie labai greitai kalba ir sunkiai suprantu jų šneką. Ko gero, turėčiau labiau stengtis.

Žinai, aš mačiau tave katedroje, – tyliai pasakė Džinas, nurijęs kąsnį. – Prieš kelias savaites.

Tikrai? – nustebo Kitė. – Aš tavęs nepastebėjau.

Atrodei truputėlį vieniša. Norėjau prieiti ir pasisveikinti, bet greitai išėjai ir tiesiog nesuspėjau.

Atrodė, kad ten visi visus pažįsta, tarsi vyko didelė šventė to mielo vaikelio krikštynų proga. Gėda prisipažinti, bet aš pabūgau.

Na, visiems taip kartais nutinka.

Abejoju, ar tu ko nors išsigąstum.

Galiu tave užtikrinti, kad klysti, – tarė jis. – Nors to geriau nesakyti mano pacientams.

Kitė linksmai jam nusišypsojo.

Priėjęs padavėjas dar kartą pripildė jų taures raudonojo vyno.

Koks sutapimas, kad šitaip mane suradai, – pasakė Kitė ir labai nustebo, pamačiusi, kad jis susigėdo.

Gerai, teks prisipažinti. Tai nebuvo visiškas atsitiktinumas.

Jis papasakojo, kaip sekė paskui ją nuo katedros, kad nuo to sekmadienio ne kartą praėjo pro tą vietą, kur matė ją paskutinį kartą, nes vis dar lankė kai kurias paskaitas netoliese esančiame Medicinos institute, be to, kol kas nuomojosi butą šalia Panteono. Todėl jam buvo nesunku vaikščioti pro ten, kur matė ją.

Ko gero, turėčiau jaustis pamaloninta, kad taip stengeisi, – pasakė Kitė, bet jis išgirdo jos balse nepritarimą.

Na štai, įžeidžiau tave. Reikėjo laikyti liežuvį už dantų.

Ne, aš neįsižeidžiau, – tyliai atsakė ji, pirštais braukydama ploną taurės kotelį.

Ji pažvelgė į jo įdėmias akis ir nesusilaikiusi šyptelėjo. Jo veidas atrodė toks sąžiningas ir draugiškas, kad buvo sunku patikėti, jog jis galėtų ką nors daryti slapčia. Džinas lėtai nusišypsojo jai, jo akys sužibo. Netrukus abu jau juokėsi.

Kartą ji jau buvo įsimylėjusi, skausmingai ir beviltiškai, mokyklos direktoriaus sūnų, auksaplaukį sportišką vaikiną, keleriais metais vyresnį už ją, niekad nė nepažvelgusį į tylią septyniolikmetę, kartais su dėde užsukančią pas juos arbatos. Vis dėlto niekas jos neperspėjo, kad meilė gali staiga imti ir užsiliepsnoti. Kad du žmonės gali akimirksniu suprasti, jog jiems nereikia nieko daugiau, tik vienam kito.

Eime, – tarė jis, išsklaidydamas kerus. – Pažadėjau tau džiazą, tad jį ir išgirsi.

Taksi paleido juos Monmartre; laiptai į Švč. Jėzaus Širdies baziliką švytėjo mėnesienoje. Kitė įsikibo Džinui į parankę ir jie ėmė leistis stačiu skersgatviu žemyn, kol įėjo pro duris tokio niekuo neišsiskiriančio namo, kad niekas jo nė nepastebėtų, jei nežinotų, kad toks yra. Iš karto išgirdo nuostabų muzikos bangavimą. Ji sekė paskui Džiną triukšmingais laiptais aukštyn. Lipant muzika skambėjo vis garsiau. Viršuje Džinas atitraukė aksominę užuolaidą ir įsitempė ją į didelį kvadratinį kambarį, papilkėjusį nuo dūmų kamuolių. Čia buvo triukšminga ir daug žmonių, langai plačiai atverti į naktį – vargšai kaimynai. Viename kampe stovėjo baras, kitame – scena su laikina tamsiai raudona uždanga, kur linksmą ritmą grojo trys juodaodžiai muzikantai. Išskydusios, šokančios pianino gaidos ir sodrus ritmiškas trimito garsas skambėjo ausyse jaudinamai ir keistai, bet tuo pat metu ir labai natūraliai.

Džinas nusivedė ją prie baro ir nupirko dar šampano. Jis jautėsi čia kaip namie, netrukus prie jų prisidėjo keli jo draugai: laibas dabita amerikietis, kurį Džinas pristatė kaip garsų rašytoją Džeką Mailsą, ir žavingas airių kilmės amerikietis smėlio spalvos plaukais vardu Bilas Delanis – žurnalistas, dirbantis Paryžiaus Herald Tribune. Trečia buvo Bilo mergina. Klodina – liekna elegantiška prancūzė, kiek per trisdešimt, su plunksna skrybėlėje. Ji kalbėjo mažai, rūkė cigaretę dramblio kaulo laikiklyje, bet jos paslaptingumas Kitę sužavėjo.

Vėliau, daug vėliau, taksi, vežančiame namo, Džinas laikė Kitės ranką, o ji sėdėjo prisišliejusi prie jo, apsvaigusi nuo šampano, muzikos ir laimės.

Puikiai praleidau laiką, ačiū, bet rytoj niekaip neatsikelsiu į paskaitą, – sumurmėjo ji.

Turi, antraip aš būsiu kaltas, – tarė Džinas, spustelėjęs jai delną. – Negaliu leisti, kad praleidinėtum paskaitas. Tavo dėdė man neatleistų.

Jam nepatiktų džiazas. „Padugnių muzika“, – girdėjau kartą jį sakant.

Ak, nesugadink įspūdžio. Man patiko viskas, ką girdėjau apie tavo dėdę Peperį.

Tu jam patiktum, esu tikra, – juokdamasi pasakė Kitė. – Jo požiūris senamadiškas tik į tokius dalykus kaip muzika ir tapyba.

Tikiuosi, kada nors su juo susipažinsiu, – tarė Džinas, taksi sustojus prie jos gatvelės. – Attendez un petit moment s’il vous plat1, – pasakė jis vairuotojui.

Ji džiaugėsi, kad gali įsikibti jam į parankę tylioje skersgatvio tamsoje. Kai išėjo į mėnesienos nušviestą aikštę, Džinas sustojo ir pasigręžė į Kitę.

Tai buvo pats nuostabiausias vakaras, – sumurmėjo jis. – Ar dar pamatysiu tave?

Taip, – sušnibždėjo ji, neramiai žvilgčiodama į užrakintą namą, – bet dabar geriau jau eik, kad niekas nepamatytų. Nenoriu, kad mane išmestų iš nuomojamo kambario.

Jis palaukė prie vienuolyno vartų, kol ji tyliai įsmuko pro priekines duris, atsirakinusi jas sesers Teresės duotu raktu. Viršuje, atsigulusi į lovą, iškart užmigo, bet sapnai buvo kupini besirangančios, glamonėjančios to vakaro muzikos ir švelnaus tingaus Džino balso.

Po to jie matydavosi taip dažnai, kaip tik pavykdavo, laisvomis dienomis Džinas stengėsi parodyti Kitei kuo daugiau Paryžiaus. Tai ne visada būdavo pagrindinės turistų lankomos vietos, bet atokesnės vietelės, slapti kampeliai: nuskuręs teatras, rodantis Didžiojo Ginjolo melodramas, Botanikos sodas šalia Botanikos instituto, Šopeno kapas Per Lašezo kapinėse. Kitei labiausiai patiko nedidelė pianinų parduotuvė Sen Žermene – po ją vaikščiodavo žavėdamasi gražiais senais instrumentais, o Džinas plepėdavo su savininku, kuris pasakodavo istorijas apie pianinus ir juos turėjusius žmones. Vakare Džinas vesdavosi Kitę į koncertus arba kartu vakarieniaudavo ar užsukdavo į vieną iš kabaretų pasiklausyti kokios nors juodai vilkinčios moters, gergždžiančiu ketvirtos valandos ryto balsu dainuojančios širdį veriančias meilės dainas, nuo kurių Kitę apimdavo liūdesys, pagalvojus, kaip laikas viską išdildo. Tik ne tai, galvodavo ji, ne tai, jausdama greta sėdinčio Džino šilumą, matydama šviesius jo stiprių rankų plaukelius, žvilgančius žvakių šviesoje. Pastebėjęs jos žvilgsnį, jis nusišypsodavo jai savo atvira šypsena.

1 Prašom palaukti akimirką (pranc.).

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt