KNYGOS IŠTRAUKA: Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-04-09 08:14

Spausdinti | Komentarai

Pietinia kronikas

„Pietinia kronikas“ – romanas, apie jaunuolio brendimą pirmaisiais nepriklausomybės nuo Sovietų sąjungos metais. Laiko mašina, be atsikalbinėjimų panardinanti į netolimą istoriją – XX a. pabaigą. Skaitytojai patenka į ano meto Šiauliuos, mato jaunus BIX, GIN‘ GAS, treningus ir kambarį su „Rembo“ plakatu ant sienos, važiuoja su tašėmis į Latviją, žaidžia regbį, įsimyli ir nusivilia. Bet tai dar ne viskas. Jis ne tik mato, patiria, bet ir girdi. Nes Šiaulių šneka liejasi laisvai.

***

2

Iš pradžių plakatus nutarėm prastuminiet visiems pažįstamiems. Pažiesme, kokia reakcija, kiek kas nuor mokiet, išvis ką saka. Kainą užlenkėm, bet nieks per daug nesimuista. Nieks tokių plakatų ne tik ka netur, bet i matęs niera.

O tu primesk: įaini į kambarį, o ten per pusę sienas Vandams. Visai kits lygis, negu ka prismaigstyta visur sąsvinia lapa diduma plakačiukų. Pusbratans, su katruo štangą stumdėm, pajėme an sykia kelis. Tai jo kačialke iškart nušvita, nebebuva an sienų to bardaka švaru, i per visą sieną ryškus i stopudovs kietums. I tu supranti, ka tu čia su ta geležim vargsti ne tik dėl panų, ne tik noriedams parodyt visiems, kas čia kiečiausias, bet da i dėl to, ka principe pats norietum būt tokiam plakate.

Iš lūpų į lūpas chebrike pasakoja, kiti pamatydava ateję pas draugelius. Pirma partija greit aja į pabaigą, bet vieną šeštadienį mes da nuvarėm į filatelistų klubą. Ten visi su visokiais ženkliukais, markutėm, kažkas kažkokius senus žurnalus, lėktuvų modeliukus pardaviniej, i šiaip visokia chlama pilna. Mes su sava aiškia preke ten ilgai netrukom iššlave visus mūsų likučius, grįžom namo tik su pinigais kišenėj, i buva aišku, ka laukt niera ko, reik mikliai šaut da į Rygą, bo pinigai mūsų kišenėse iš tos laimes kažkaip nesilaika, i jeigu ta laime taip toliau tęsis, greit vėl sėdiesme an nulia.

O be to, i horoskops gers. Nu, horoskopais ašai, aišku, netikiu, bet paskaitau. Ko sau nepasikelt nuotaikas? Čia raše apie tuos, katrie per pūgas gime, kažkokia Angelina Zalatoriene:

Tu gimei ir esi reikalingas, tiesiog būtinas šiam pasauliui. Tik gyvenk, džiaukis ir skubėk ant savosios bangos… Kaip į disetkę. Nors čia i be horoskopų aišku, ka nier ko tempt gumos, reik bangą gaudyt. Nu i ka jau visas žvaigždes buva su mumis, tai į Rygą sulakstėm be problemų. Nieka nevežėm, važiavom kai turistai kokie iki ausų išsišiepę, i buva keista nieka nebijuot i dėl nieka nedrebiet. Kas praše kokią nedidelę duonas tašę pajimt kai sava, sakėm, ka patys sava turiam, i ne jūsų reikals, kur mes jas nukišę. O smagiausia buva galvot, ka aš jau biški užspaudęs babkių, i jeigu viskas taip toliau, tai, žiek, neužilga nukalsiu kokią kožą.

Nieka geriau už kožą niera. Nu kas gal būt geriau? Koža yra solidu. Matos, ka rimts žmogus. Nes kiek roda filmuose, visokie agentai, sekliai i panašiai su kožom. Aišku, jeigu ne dermantinine. Tokias tai pastatyk i stovies. O i šiaip baisu, ka neperlaužtum a nesupliešytum. O kokias da kurtkes? Balionkes nuo lietaus? Nu puchavykai, nu tundrines tos, bet ka jau beveik praja jų mada. Pakonkuruot galietų nebent tos su Chicago Bulls arba Los Angeles Kings. Bet jų irgi daba atsirada, i jos yra mados dalyks. O kožas yra tikras i amžinas. I tas man patink.

Nešiok niekaip nesuvarysi, nebent supjaustytų kas. I čia vienintele iš kurtkių, katra tur sava kvapą, tokį kažkokį laukinį, i nuo jo sukas galva. Kai žinai, ka nešioji an saves ne dermantiną, o tikra gyvulia odą, jauties kai normalus medžiotojas. Nu gerai, čia dažniausiai būn kiaules oda, bet tai ką kiaule, saka, yra protingiausias gyvulys, taip ka nereik žvengt. Nieks i nežveng, nes visi su kiaules oda i vaikšta, nedaug kas geresnę įperk. O rimčiau nepačiupiniejęs nelabai i atskirsi.

Kitą šeštadienį filatelistų klube galvuojom, ka lieva chebra susirinka, bet kai jau da i kitą grįžom nieka neprakalę, supratom, ka tas klubs mūsų plakatais jau užkišts i ka niekur nedingsi reik ait į aukščiausią lygą. Prie turgaus vartų pasimetėm kažkokia kartona i susimetėm tuos plakatus an jo, ka nesušlaptų. Neturiejom jokių staliukų, nieka. Sunkiai pradžioj, sunkiai: prein, kainas paklaus i dingst. O jeigu prie taves nesusispieč būriuks, tai visi i prain kai pro tuščią vietą. O jeigu tik praded būriuotis, tai žioplių daugiej, kai sniega gniūžte nuo kalna pasileidus būtų. Atruoda, ka čia kainas chebrai nepatink per tris valandas prakalėm du plakatus. Bet reik džiaugtis, ka nieks nesikabiniej. Musiet mata, ka stov biški nesusipratę pastovies i dings. O juk tie čiuvai šalia, tai jie čia senbuviai, kiek varinieju į turgų, tiek juos matau. Jie galietų sakyt: susivyniuojat sava popiergalius i minat iš čia. Nors popiergalius kaip tik jie i stumda, tokius dviguba sąsvinia lapa plakačiukus, kainas, aišku, irgi mažesnes, bet ka nieka gera jie i netur. I vis tiek prie jų žmonių pilna, bo po tais plakatais jie buva prisikišę perfotografuotų plikų bobų.

Palikęs sava plakatus Mindei, nuvariau prie jų staliuka pasitrint i per petį pažiet, ką jie ten iš kišenes ištraukę ruoda. Ten irgi fotografų meistrų darbai kelis sykius perfotografuotas kortas, už katras norieja kelis sykius daugiau negu mes už plakatą. Bet tos kortas tokias, ka jų į rankas paimt paprašyt nedrįsč, o apie pirkimą negalieja būt nė kalbos kur aš jas nuo tėvų pasliepč? Apie pornuškę visi čia aplink male liežuviais, bet man kažkaip iki šiol taip i nepasitaike nieka matyt, nieks manes nekviete vidiaka išsinuomavę kokią naktį žiet, tode man atruode, ka čia visi biški panašūs į žvejus, šnekančius apie sava laimikius, katrų nieks nemate. Nu arba man taip nepasiseke. Bo noriedams gyvą pliką buobą pamatyt turiejai varyt i barakus kada savaitgalį, kai daugiau buobų dušuose maudos, i bandyt ten kažkaip prasmukt. Karoče, nenuskila man. I kas įdomiausia nors tose kortose buobas žieja tau tiesiai į akis i atruode, ka moj pirštu pas save, kažkodie jos buva baisias i kažkokias išgalvotas. Negaliejau patikiet, ka jos tokias gal būt iš tikrųjų. Ką ten iš tikrųjų, net tos, katras vakarais rodydava RTL arba SAT1, i tos atruode tikresnes.

A šiaip, a taip, bežiūriant į tas kortas darės aišku, ka klasiokių glamžyms už spintas per pertraukas jau prajts etaps. Nors i kiele daug sentimentų. Buva laiks, kai kiekvieną pertrauką ten niurkydavomės, i dažniausiai kokias penkias poras. O kitą pertrauką keisdavomės. Susipažinom su moteriška trikotaža ypatumais, pavariniedavom kraujotaką i palavindavom raumenyną, bo visas mergas spurdiedava kai žuvys. Joms irgi reikdava treniruotis, kaip išsisukt iš tokių, katrie laika apkabinę, lend bučiuotis i šnek nesąmones. Čia buva savotišks imtynių porūšis su savom taisyklėm i sava taškų skaičiavima sistema. Pacanai sava galvoj taškus gaun už visa delna nukeliavimą an krūtines, subinies, kur nors po drabužiais prie odos, aišku, už pabučiavimą. Mergų taškai skaičiuojas jų galvose, o ten jau tokia sistema, ka sunku ką pasakyt. Aišku, ka daug taškų praktiškai kai nokdauns bokse buva išsisukims i išbiegims iš už spintas į klasę. O kiti taškai skaičiuodavos pagal tai, kokia būdava mergos strategija i tikslas: pasilaužyt i leist paglamžyt, pasilaužyt i išsisukt a tiktai kuo greičiau išsisukt. Tai taškus čia reiktų skaičiuot už išlaikytą laiką, suteiktą viltį, pacana emocijų valdymą i blaivų situacijas vertinimą.

Da kai lankiau dziudo profkėj šalia namų, kartais treneris padarydava trenkę su vyresniem mergom. Ka jos ne tik tarpusavy, bet i su bachūrais pasitikrintų. Tai ten i buva pirma rimtesne pažintis su viršutine mergų dalim. Be imtynių prie jos nepreisi tas buva aišku. Įsikimbam viens kitam į kimono atlapus, tu da pasitvarkai, ka tikrai nepaleistum, i, žiek, jau skrendi jai per dubenį, o paskiau jinai tave užgul nors i dūsti, bet kiekviena sekunde yra šilta, i norietum, ka ji da taip laikytų i laikytų. Mes, aišku, būdavom įdomioj situacijoj. Negi pilna jiega čiupsi už papų i versi an tatamia. Bet žinojai, ka nuvertęs pats galiesi kontroliuot padėtį i laiką, kiek praleisi bandydams suvaldyt visą tą liulančią nelabai aiškią masę, katrą po kimo- no da laike balta maike. Tode čia azarts i pažinima troškulys mumis vede tiesių tiesiausiai, i nebuva jokių abejonių, ka prieš tava akis yra gieris.

I tos dziudistes, i geresnes klasiokes į mumis i žieja kaip į sparinga partnerius. Pasitreniruoj, da paerzin, o rimčiau duodas su vyresniais. O iš bachūrų tai nieks jokios panuos neturieja. Taip neturieja, ka net nebande skiest. Reikieja kažkaip tą klausimą spręst, nebebuva ko gumos tempt. Trenkes gerai, turgūs gerai, bet be panuos niekaip nebūsi kiets. Be panuos esi vaiks, nors barzda tau jau i žel.

Tai va, barzda jau žel, o viskas tik pasigraibymai, laižiakai i panašiai. Kai turguj žiejau į tas kortas, tai aiškiai supratau, ka aš da kažko iš esmies gyvenime nepagaunu. I be to nieka nebus. Nors, jeigu jau atvirai, tai biški i baisu. Iš tokios knygas Meilės vardu, katrą tėvai laike atseit pasliepę, bet taip, ka nesunkiai galieč netyčia surast, buvau supratęs, ka viskas sudėtinga i rimta, i da šventa. Nors buva cituojams Komunistų partijas manifests, vis tiek kažkaip šventa buva i be Dieva. Visai ne taip, kaip iš tų kortų. Ten atruode jeigu i ne paprasta, tai bent jau saldu. O knygoj buva parašyta, ka per anksti suvedžiota mergička gal pradiet pasiduot atsitiktinių vyriškių įtakai, o per dažnas tų vyriškių keitimasis sava ruožtu gal baigtis gimdos kaklelia viežiu. Bet aš gimdos neturiejau i galvoj jau sukos toks daikts, ka reik šturmuot tą pilį. Kaip kokiam viduramžių riteriui. I jeigu gerai pagalvojus, tai mes kol kas biški nešam į tuos riterius. Drąsūs, stiprūs, vikrūs bet mergas tik svajonėse, o ne lovoj.

Taip i ajau namo su plakatais rankoj i kortų kalade galvoj. O kieme pamačiau Editą. Jinai lyg i namo aja, bet mane pamačius pristabde. Supratau, ka reik kažką sakyt.

Labas, sakau.

Labas.

Prisimeni, per gimšę padovanojai man sava fotkę? Tai va, aš čia kažkaip irgi prisiruošiau į fotoatelje nait. Tai gal užeisi? Užrašyč.

Pasakiau nesąmonę, bet koks skirtums. Jinai šypsuojos i atruode, ka būt pasirašius, net jeigu būč pakvietęs paburt prie žvakes i kokia mirusia vielę išsikviest.

Edita mokės profkėj, kartais pabazarindavom. Nu, ne kartais, i ne tik pabazarindavom, kai sutemdava. Jaučiau, ka jinai beveik įsikliopinus mane buva. Iki riterių apdainuojamos Puikiosios damos jinai netrauke. Aš net pasakyč, ka jinai buva tokia biški baisi, i tas viską stabde. Ta prasme, figūra visai nieka, bet jau galva… Peroksidiniai plaukai, stogelis, kažkokia balzganai rožine spalva plonas lūpas pabriežtas. I kažkokia nelaiminga mina visada. Viskas kaip i visų, bet jeigu snukis šiaip sau, tai nieka nepadarysi. Toli iki tokių, kokių norietųs ka būtų tokia, kaip ka per RTL roda arba kur plakatuose. Gyvenime tokių nesimieta, o jeigu i pasitaika, tai kažkaip tau dašunt, ka jos ne tau, Martynai Jauti tokį realiai neperžengiamą griovį. O susitaikyt, ka pasaulis niera toks, kaip ka MTV roda, ne taip jau lengva.

Prieš pat ateinant Editai da prisiedau pavartyt tos knygas Meilės vardu. Blogiau nebus. Ypač tiksliai noriejos žinot, ką i kaip reik daryt man. Bet tiksluma tai knygai trūka. Pasiklausykit: Kalbant apie makštį, kuri paveiksle, vaizduojančiame erogenines zonas, neparodyta, reikia pridurti, kad dažniausiai jaudri yra apatinė jos dalis, ypač apatinis makšties trečdalis (jos savybės tokios pat kaip varputės). Tarybinio mokslininko A. Sviadoščiaus duomenimis, 19 % moterų ypač jaudri viršutinė makšties dalis. Šioms moterims erotinį susijaudinimą galima sužadinti, ritmiškai spaudinėjant užpakalinį makšties skliautą. Nu i kas ten per skliautai? I da be paveiksliuka. Taip man čia viskas tuoj pradies į bažnyčią nešt. Nes i apie muzoną, paklausykit, ką raša: Erotiškus jausmus taip pat gali sužadinti ritmiška muzika, pavyzdžiui, Ravelio Bolero, Stravinskio Šventasis pavasaris, Ščedrino-Bizė muzika baletui Karmen ir t. t. Esama moterų, kurioms erotiškus jausmus sukelia tik labai melodinga, švelni, romantiška muzika. Jaunuolius, ypač paauglius, nepaprastai erotizuoja moderniosios muzikos ritmai. Tačiau tik simfoninė muzika, kurioje ritmas visuomet pavaldus jausmų kupinai melodijai, teigiamai veikia tiek vyrą, tiek moterį, žadindama jausmų sutaurintą erotizmą, kitaip tariant, harmoningą meilę. Nu būtų man daba po ranka, paleisč aš jums tą muzoną. Klasiką aš miegstu, ypač kai tikrai yra su ritmu, turiu tokį rinkinuką Hooked on classic. Bet jeigu norietum išgąsdint mergą arba kokį izdivoną padaryt, tai galietum leist tą Šventąjį pavasarį. Švenčiausių santykių sužadintas susiliejimo momentas, kaip ka raše knygoj, tai aišku, i tegal vykt skliautotoj šventovėj skambant Šventajam pavasariui.

Manes tos taisykles neįtikina. Man vis tiek rimčiau atruode MTV pasaulis, i ka nors čiut čiut prie jo priartieč, uždiejau kaskę, į katrą iš MTV TOP 100 buvau prirašęs tokių, tipo, romantinių lėtų gabalų: Vitnei Hiuston, kur iš filma apie apsauginį, Maiklas Boltons iš to vos ne bele ką gali imt, Duran Duran, ką aš žinau, pavadinims kažkaip Come Undone, tai turbūt reiktų verst Aik čia, undine. Paskiau da tas stors, mėsuos vyniotiniu kur pasivadinęs, nu, neišvardinsi čia viska. Kaske, aišku, šimta dvim minučių, ka ilgiau grotų i mažiau reiktų ten viena ranka keist puses.

Kaip Dariui i Girienui sekės per Atlantą skrist, taip man su ta Edita. Tėvai išeja į balių, turieja grįžt apie dvyliktą. Jinai pas mane atvare be jokių įkalbiniejimų. Nuo čia man i pradieja viskas nepatikt. Žinuojau, ka pasirašys, ale kai pasiraše, tai nepatika. Noriejos, ka pasilaužytų kai tos klasiokes arba dziudistes. Nu i da dėl to nepatika, ka jaučiau, ka čia viskas kažkokia mūra. Aš čia leidžiu muzoną, tipo, turiu kažkaip rodyt, kaip jinai man patink, o iš galvos neišein mintis, koks aš apgailietins, ka titokias mergas išdrįstu kabint. I ka čia viskas vien tik dėl to, ka iš kažkur jauti, ka turi taip daryt, ka taip reik. Toks apsišaudyms. Nors netikiu, ka tie riteriai, kur dainava dainas nesančiom dulsiniejom, patys nenuvirsdava į krūmus su kokiom paprastesnėm mergikėm. Vien tas i teguode.

Daviau aš jai sulčių stiklinę, o paskiau be didelių ceremonijų ajau prie reikala. Su laižiaku ilgai netempiau, rankas pradieja dirbt rūbininkes darbą. Čia vėl tokie teatrališki pasimaivymai, klausims dėl vaizda: Kada tava tėvai grįš?, bet viskas judieja pirmyn be didesnių kliūčių. Biški strigau su aptiažkėm, jos tokias slidžias i stipriai prigludusias. Manes jinai nepuole nurenginiet, tai aš per daug i nesistengiau. Nu i kai išvyniojau ją visą, biški drebiedams bandžiau susikaupt i prisimint, ką iki tol buvau skaitęs brošiūrose apie lytinį švietimą. Čia ta daugiskaita gal i be reikala, bo fiziologinius reikalus buvau išsiaiškinęs iš Namų ūkia enciklopedijas, o visa kita kur bučiuot, kur stimuliuot kaip i sakiau jau, iš knygas Meilės vardu. Tiek i tebuva teorijas, o visa kita užpilde fantazijas i istorijas pagal Venerą, Tik vyrams i 20 centų, an katro buva parašyta: Skaityti, pirkti ir platinti leidžiama tik brandaus amžiaus. Kas čia lauks to amžiaus! Iššokęs iš kelnių gana sklandžiai susitvarkiau su kandonu, tas iš galvos neišeja visą laiką. Visų pirma kandons! Bo paskiau da pamirši, a ką. Buvau jau ne sykį repetavęs i ne vieną tam reikalui sugadinęs. Vis tiek lariokuose jie nebrangūs.

Bet kai mana ranka nukeliava iki esmies, visi techniniai aprašymai virta gryna literatūra, o mana pirštai pateka į kažkokią drėgną, karštą balą, atruoda, ka būtum pirštus įkišęs į… ką aš žinau į kokį faršą, tik ka šiltą. Užčiuopkit klitorį Užčiuopk, ka gudras… Čia kur konkrečiai? Čia viskas kažkokia gyva miesa… I kur tie skliautai čia? Kur trečdalis apatines makšties dalies? I kode niekur nebuva parašyta, ka ta drėgmie bus kažkokia lipni i būkit atsargūs! skleis jums da nežinomą i sunkiai nusakomą kvapą? Iš kur man žinot, a čia viskas normaliai i viskas taip i tur būt?

Tokie nenumatyti fokusai mane biški išmuše iš viežių, o ta gulieja kai žuvis kokia i nelabai ką nors dare. Tas mane biesina, bo kažko ašai nepagavau. Nu grynai kai lėlie kokia laužytis nesilauža, bet i nieka per daug nedara. O aš galvuojau, ka jinai toj sava profkėj biški patirties bus įgavus i čia biški visam veiksmui pavadovaus. Gal tikrai reikieja paleist tą Bolero baletą, raše, ka jis net frigidiškas mergas išjudin. Nu ten pradžioj fleita kai užgroj, tai visokias kobras gal suvaldyt, bent jau kažkatram multike taip ruode.

I taip bevargstant Bondžovia fone girdžiu, ka kažkas duris rakin. Nu ne kažkas, bo čiagi nieks kits negalieja būt, tik tėvai. Bet tai kaip? Kode? Taigi da tik po dešimt! O ką man daryt? Viskas jiems tuoj bus i taip aišku, bet aš nieka negalvodams pašokau, greit į kelnes i prie kambaria durų. Uždariau jas i laikau koja užriemęs. Ką aš čia darau, galvoju, kokia nesąmone, bet kita puse man saka o-tai-kąman-ble-da-ryt? Atlapot duris i sakyt tėvams: O, labas vakars, užeikit užeikit, žiekiat, kokią puikią marčią jums nuoriu pristatyt!

Laikau aš tas duris, žiūriu į ją i išvis nieka nepagaunu. Ta gul i visai neskub rengtis. Kas jai daros? Šaukt, net i sakyt aš jai nieka negaliu, negi šauksi prie tėvų: nu davaj, sukis, greičiau renkis! O motina jau beldž į duris: Atidaryk! Kas ten yra?! Greitai daryk! Nieka niera, daugiau ką išsteniet nesugebiejau. Visas drebiejau. Bet net i tada žiejau į tą Editą i buvabiški apakęs matydams, kokia ji visa balta. Ašai, aišku, irgi ne iš Jamaikas, musiet toks pat balts kai sūris… O ko aš tikiejaus? Ką aš žinau, ko. Per telikus kai ruoda, tai būn kažkokia spalva, o čia visai balta. I kažkokia tikra, visai ne tokia kai plakatuose i žurnaluose, i man tas nepatika. Buva beveik šlykštu į ją žiet.

Nebegaliejau daugiau kai durnelis šaukt Nieka niera! i turiejau paleist duris.

I kai jie uždege šviesą, ačiū Dievui, ji jau bent su trauzais buva.

Nors esmies tas nekeite, bet vis tiek kažkaip

Nežinau, a turiu čia pasakot, kas vyka toliau. Nors buvau biški nustebęs, ka tėvai putuojos pirma an jos, lyg manes čia net nebūtų. Aišku, išvadina paskutine šliundra, prigąsdina, ka ais su jos tėvais ryškintis, a ji prota tur, vyresne, bet vis tiek negalvoj, ką dara