KNYGOS IŠTRAUKA: Rohinton Mistry „Šeimos reikalai“

Paskelbė: Saulius Rimkus Data: 2018-06-04 12:36

Spausdinti | Komentarai

Seimos reikalai

Kai užaugame, mums atrodo, kad žinome viską. Manome, kad seniai kuoktelėję. Ilgainiui sukaupiame per daug išdidumo. Jis mus ir pražudo.

Rohintonas Mistry (1952 m.) – vienas žymiausių šiuolaikinių autorių, indų tautybės rašytojas, gyvenantis Kanadoje, dėl savo literatūrinės sėkmės ir tekstų kokybės lyginamas su Salmanu Rushdie.

Trys iš jo romanų buvo nominuoti „Booker“ premijai. Lietuvių kalba išleista „Trapi pusiausvyra“ („Tyto alba“, 2015 m.) laikoma viena geriausių kada nors parašytų knygų apie Indiją. Romanas „Šeimos reikalai“ vėl panardina mus į šios šalies gelmes. Pasakojimas apie tris parsų šeimos, gyvenančios Mumbajuje, kartas, pribloškia savo tikrumu. Svarbiausia gyvenime – šeima. Svarbiausias šeimoje – Narimanas, visų gerbiamas patriarchas.

Tačiau šitos šeimos harmonija – labai trapi: senukas serga. Dukra ir anūkai iš visų jėgų stengiasi prižiūrėti tėvą, bet ankštuma ir nepriteklius griauna visas pastangas. Senasis patriarchas vis giliau grimzta į prisiminimus apie savo pirmąją uždraustą jaunystės meilę, žentas visus pinigus pralošia Mumbajų užvaldžiusioje loterijos karštinėje – atrodo, kenčia visi…

Būtent rūpinimasis senu tėvu pakeičia šeimos narių elgesį, priverčia juos kitaip pažvelgti į gyvenimą, keičia jų likimus. Šeimos narių tarpusavio meilė, išmintis, perduodama iš kartos į kartą, nuolankumas ir atsidavimas vieni kitiems, parama sunkią akimirką ir yra tai, kas daro mus žmonėmis. Šeima yra visas pasaulis, šeima, o ne kas kita, yra mūsų gyvenimo pamatas. „Šeimos reikalai“ – tai ne tik vienos šeimos reikalų istorija, tai ir nepaprastai įspūdingas šiuolaikinio Mumbajaus portretas. Jaudinantis, alsuojantis gyvybe, spaudžiantis ašaras ir veriantis iki širdies gelmių. Rohinton Mistry. Šeimos reikalai.

***

Greitoji su išjungta sirena prasibrovė per skersgatvį užtvindžiusį eismo kamštį ir čiaudėdama sustojo prie „Jaukiosios vilos“. Tuo metu Roksana kaip tik baigė dėti į greitpuodį maistą: šparaginės pupelės vakarienei – pirmame skyrelyje, aviena Džahangyro pietums – antrame, paprasti balti ryžiai – trečiame. Priveržė sunkų dangtį, pažiūrėjo, kaip puodas sukinėjasi į taktą šnypščiančiam garui, ir išėjo į balkoną džiauti skalbinių.

Keturaukštėje „Jaukiojoje viloje“ iš pradžių tikrai buvo jauku. Bet dėl įstatymu reguliuojamo nuomos mokesčio ir savininko ryžto nešvaistyti pinigų namo priežiūrai dabar jo būklė nesiskyrė nuo daugumos Bombėjaus gyvenamųjų namų: aptrupėjęs tinkas, kiauros vandens cisternos ir skylėti kanalizacijos vamzdžiai. Namo spalva, kadaise rausvai oranžinė, dabar priminė vėmalus. Elektros laidus smarkiai apgraužė kanalizacijos žiurkės. O kaltinės geležies balkonų užtvaras, kadaise gražiausią namo puošmeną, ėdė rūdys.

Balkone Roksana vėl ėmė galvoti apie Jazadą. Ji pamojavo jam iš čia, kai šis ėjo į darbą – jie visada atsisveikindavo bučiniu prie durų ir jos pamojavimu iš balkono – ir pykčio protrūkis buvo pamirštas. Bet ji vis dar nerimavo, kad Jazadas atsisako pasitikrinti cholesterolio kiekį ar valgyti mažiau kiaušinių.

Kaip blogas ženklas jai į akis krito greitosios pagalbos automobilis, panašus į didelį baltą gyvūną. Ji žvilgtelėjo žemyn su sunkiu šlapiu žlugtu rankose. Po trijų apsiniaukusių ir lietingų dienų suspindėjo saulė. Atidžiai klausydamasi greitpuodžio šnypštimo iš virtuvės, ji pradėjo kabinti ant virvės skalbinius, prisegdama spaustukais.

Purtė daiktus vieną po kito, mėgaudamasi tiškančiais šal-
tais purslais, ir džiugiai įsivaizdavo, kaip kvepės saule sausi skalbiniai, kai ji vakare juos nukabins. Prisiminė, kaip Džahangyras – ketverių ar penkerių metukų – apkabino ją, grįžtančią su skalbiniais, įsikniaubė į juos ir pasakė: „Tu kvepi kaip saulė, mamyte.“

Dabar jis taip nebedaro, seniai neapkabino jos nei iš šio, nei iš to. Ir Muradas nebe. Dabar jų apkabinimai santūresni, proginiai. Ką gi, auga, liūdnai pamanė Roksana. Sušvilpė greitpuodis, išleisdamas garų kamuolį, ir ji nuskubėjo į virtuvę.

Vėlyvo ryto švilpukas įsiveržė į Roksanos pirmo aukšto kaimynės pratybas. Gamos prieš kurį laiką baigėsi, dabar Deizė Ičhaporija mankštino pirštus, grieždama iš karto dviem stygomis, ir natos veržliai šokinėjo iš vieno „Jaukiosios vilos“ balkono į kitą, pakeliui susikirsdamos su greitpuodžio švilpukais.

– Sąžiningi mainai, – kartą pasakė Deizė, Roksanai atsiprašius dėl kasdienių trukdžių. – Mano triukšmas mainais į jūsų.

Ji buvo Bombėjaus simfoninio orkestro pirmasis smuikas.

– Bet man malonu klausytis jūsų pratybų. Kaip koncertas.

– Jūs labai miela, – nusišypsojo Deizė, išgirdusi komplimentą, ir savo ruožtu pasidalijo su Roksana žiniomis apie greitpuodžių keliamus pavojus, kuriuos tvirtino mačiusi savo akimis. Ji pasakojo apie sprogimus ir gaisrus, apie pietus ir vakarienes, kurie šovė į viršų, nepaisydami žemės traukos dėsnių. Ji žinojo baisybę istorijų (ir jomis mėgavosi) apie valgių gaminimą, nuėjusį niekais; apie sprogusį avienos troškinį, it mažučiai patrankos sviedinėliai į lubas ištiškusias bulves, tarsi šrapnelio sudraskytus mėsos gabaliukus; apie tokios ir tokios krevečių karį, pavertusį virtuvės sienas modernistiniais paveikslais, vertais įrėminti ir teikiančiais malonumą mažiausiai keturioms iš penkių mūsų juslių. O dėl itin aukštos greitpuodžio viralo temperatūros sienų nuvalyti neįmanoma, nes valgis prikepė prie tinko. Jį atplėšti galima tik plaktuku ir kaltu, tikino Deizė.

Roksanai buvo suteikta išskirtinė teisė apžiūrėti dėmes Deizės virtuvės lubose, pasak pastarosios, kiaulienos kario likučius.

– Tą pačią dieną, kai tai nutiko, – pasakė smuikininkė, – atidaviau greitpuodį į metalo laužą.

Gal Roksana ir būtų pasekusi jos pavyzdžiu, jei ją būtų perspėjęs kas nors kitas, o ne smuikininkė, pasak gandų, griežianti namie nuoga. Be abejo, į BSO koncertus ji ateidavo apsirengusi – ilgas juodas sijonas, juoda palaidinė ilgomis rankovėmis, perlų vėrinys ant kaklo, vos siekiantis krūtinę.

Visas namas žinojo, kad Deizė Ičhaporija širdies gilumoje trokšta būti pasaulinio garso virtuoze. „Jaukiosios vilos“ gyventojai juokaudavo, kad Deizė griežia nuoga, norėdama sugundyti velnią, kad jis pasirodytų ir apdovanotų ją nepaprastu talentu griežti smuiku kaip Paganinį. Kaimynai už akių vadindavo Deizę mulke.

Pati Roksana niekada nematė Deizės apsinuoginusios labiau nei iki padorios liemenėlės ir patogių kelnaičių, sukirptų taip, kad juos galėjai palaikyti palaidine ir sijonu. Smuikininkė paaiškino, kad kartais nusirengia, nes jai per karšta griežti su drabužiais, mat griežia ji iš visos širdies ir iš tos aistros prakaituoja taip, kad sūrios išskyros, varvančios nuo kaktos, smakro ir kaklo, gali sugadinti brangų instrumentą.

Kartais, įnikusi griežti, Deizė pamiršdavo užtraukti užuolaidas, kai sutemdavo ir užsidegdavo žiburiai. Tada prie lango paspoksoti į badžavalą[1] susirinkdavo būrelis žioplių. Galop kuris nors kaimynas padaužydavo jai į duris, kad atkreiptų dėmesį, Deizė užtraukdavo užuolaidą, gerbėjai išsiskirstydavo.

Aptarinėdama su smuikininke sprogstančius greitpuodžius, Roksana pirmučiausia galvodavo apie kaimynės išsiblaškymą. Jai net patiko klausytis Deizės pasakojimų apie paprasčiausio puodo pavojingumą; buvo malonu jaustis garo demono tramdytoja. Būtų kvaila paisyti Deizės tauškalų.

Tiesa, visiškai nekreipti į juos dėmesio irgi neišmintinga, todėl greitpuodžio švilpukas atitraukė jos dėmesį nuo greitosios pagalbos mašinos.

[1] Muzikantas (hindi).

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 527 p.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt