KNYGOS IŠTRAUKA: Sophia Amoruso. #Girlboss: mano sėkmės istorija

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-01-08 09:28

Spausdinti | Komentarai

thumbnail_girlboss

Iš anglų kalbos vertė Rūta Montvilienė. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 239 p.

Viršelio dailininkas Christopher Sergio

Tu atsakingai vertini savo gyvenimą, tačiau nesusireikšmini ir į save nežiūri per daug rimtai. Gali užkariauti pasaulį ir jį pakeisti. Tu esi kieta.

Sophia Amoruso (Sofija Amoruzo) – įžūli ir nepaprastai energinga mergina, kuri prekiaudama vintažiniais drabužiais sukūrė daugiamilijoninės vertės verslą – mados bendrovę Nasty Gal. 2016 m. žurnalas Forbes ją pavadino turtingiausia savo pastangomis iškilusia moterimi.

Paauglystėje ji metė mokyklą, buvo bastūnė, vagilė ir ilgą laiką dirbo atsitiktinius darbus. Dabar ji – žinoma verslininkė, mados bendrovės Nasty Gal įkūrėja ir jos valdybos pirmininkė. Ji niekuomet nebuvo tipiška vadovė, bet kaip tik dėl to ją aplankė stulbinama sėkmė. Kaip jai tai pavyko? Kokių savybių reikia, norint nuo nulio sukurti klestintį verslą, jei neturi nei pinigų, nei rėmėjų? Atsakymas – reikia būti jauna bose (#Girlboss), ir Sophia Amoruso savo knygoje atskleidžia, kaip ja tapti. Jos sėkmės istorija įtaigi ir įkvepianti.

Šioje knygoje papasakosiu, kaip mokytis iš savo ir kitų žmonių (pavyzdžiui, mano) klaidų. Paaiškinsiu, kada geriau viską mesti, o kada – reikalauti iš savęs daugiau. Atskleisiu, kaip svarbu klausti ir nieko nepriimti už gryną pinigą, kada verta elgtis pagal taisykles, o kada būtina jas perrašyti. Padėsiu suvokti savo silpnybes ir išnaudoti stiprybes.

Į tave nežiūrės rimtai vien todėl, kad to paprašysi. Privalai pati imtis valdyti padėtį. Nesvarbu, kad tai vyrų pasaulis. Man vis dar labai patinka jame būti mergina.

***

Jei atvirai – o aš ketinu būti visiškai atvira, – Nasty Gal verslą pradėjau todėl, kad įsitaisiau išvaržą. Gyvenau San Fransiske ir niekur nedirbau, bet staiga pamačiau, kad kirkšnyje susiformavo išvarža. Tais laikais dažnai mūvėdavau itin aptemptas kelnes, tad mano išvarža kaip koks guzas buvo matyti net per drabužius. Sykį netgi nusiskutau visus gaktos plaukus, išskyrus tuos, kurie dengė išvaržos gumbą. Tiesą sakant, man buvo į viską nusispjauti. Juokai juokais, bet supratau, kad tai rimtas sveikatos sutrikimas, ir jį reikia gydyti. O kad galėčiau gydytis, privalau turėti sveikatos draudimą. Kad gaučiau sveikatos draudimą, man reikia darbo. Tikro darbo.

Tikrą darbą radau meno mokykloje – sėdėdama fojė tikrinau asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir ramiai laukiau, kol praeis devyniasdešimties dienų laikotarpis, po kurio įsigalioja darbo vietos lengvatos. Kaip įsivaizduojate, asmens dokumentų tikrinimas – ne pats įdomiausias užsiėmimas, todėl turėjau marias laiko kvailioti internete. Tais laikais labai išpopuliarėjo MySpace interneto platforma (mano vartotojo vardas buvo WIGWAM). Netrukus pastebėjau, kad gaunu daug kvietimų draugauti iš eBay pardavėjų, kurie tokiu būdu norėjo reklamuoti jaunoms merginoms skirtus vintažinius drabužius.

Po devyniasdešimties dienų gavau sveikatos draudimą, susitvarkiau išvaržą ir skubiai išnešiau kudašių iš meno mokyklos fojė. Sveikdama po operacijos, išsikrausčiau iš nuomojamo būsto ir, dideliam savo ir mamos liūdesiui, mėnesį gyvenau mamos namuose. Neturėjau nei pajamų, nei ateities planų. Bet kad jūs žinotumėte, kaip puikiai išnaudojau laiką! Prisiminiau vintažo pardavėjų kvietimus draugauti ir pagalvojau: „Velniai griebtų, ir aš tai galiu!“ Turiu fotografavimo žinių ir patirties. Turiu simpatiškų draugių, kurios sutiktų pabūti modeliais. Pati vilkiu tik dėvėtus drabužius ir puikiai išmanau visas su jais susijusias gudrybes. Be to, esu tikra rausimosi šiukšlėse ekspertė.

Taigi, žengiau pirmąjį žingsnį: nusipirkau knygą „Kaip pradėti verslą eBay platformoje žaliems“, iš kurios sužinojau, kaip atidaryti savo parduotuvėlę eBay erdvėje. O pirmoji mano, kaip ką tik iškeptos verslininkės, užduotis buvo sugalvoti įmonės pavadinimą. Daugelis eBay dėvėtų rūbų parduotuvių buvo tokios bohemiškos, kad net akis skaudėjo skaitant jų pavadinimus: „Damos aukštoje žolėje vintažas“ arba „Mėnulio kranklių sielos seserų vintažas“. Todėl priešgyna manyje puolė prie kompiuterio klaviatūros ir užrašė būsimos parduotuvės pavadinimą – „Įžūlios mergiotės vintažas“ (Nasty Gal Vintage). Jį įkvėpė mano mėgstamiausias funk stiliaus dainininkės ir pašėlusios moters Betty Davis albumas.

Turbūt labiausiai ji garsėjo tuo, kad vienus metus buvo ištekėjusi už džiazo muzikanto Mileso Daviso, tačiau mane patraukė jos muzika (manau, jai akompanavo geriausia ritmo grupė), begėdiškas seksualumas ir tiesmuka kalba. Betty Davis eidavo į sceną vilkėdama vien apatinius drabužėlius ir mūvėdama tinklines kojines, nė vienas jos pasirodymas neapsieidavo be firminio judesio – batais su platforma apautos kojytės spyrio į orą. Ši moteris buvo pati tikriausia JAUNA BOSĖ. Jos dainų pavadinimai skambėjo taip: „Your Mama Wants You Back“ (Mama nori, kad grįžtum – vert. past.), „Don’t Call Her No Tramp“ (Nevadink jos valkata – vert. past.) ir „They Say I’m Different“ (Sako, kad esu kitokia – vert. past.). Ji pati kūrė muziką, rašė tekstus ir prodiusavo dainas, – o juk praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo beveik negirdėta, kad moteris galėtų taip elgtis. Kad ir kokia pribloškiama buvo Betty Davis, ji per daug pralenkė laiką, kad sulauktų komercinės sėkmės. Tuomet maniau, kad tiesiog radau pavadinimą eBay parduotuvėlei, bet vėliau paaiškėjo, kad tokiu būdu Nasty Gal prekės ženklui įpūčiau ne tik savo, bet ir tos neįtikėtinos moters dvasios.

Vintažiniai drabužiai tapo mano gyvenimo dalimi dar gerokai prieš atidarant parduotuvę. Mane visada traukė seni daiktai ir jų pasakojamos istorijos. Mano senelis turėjo motelį Vakarų Sakramente, o tėtis, vienas iš septynių vaikų, nuo mažens padėjo jame tvarkytis. Kai vaikystėje su šeima lankiausi senelio motelyje, radau jame sandėliuką, kupiną stebuklų. Ten dulkėjo sena Ouija spiritizmo lenta, aštuntojo dešimtmečio marškinėliai plačiomis rankovėmis, išmarginti beprotiškais lygintuvu klijuojamais užrašais, sena tetos monetų kolekcija. Tuos daiktus paliko praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje augę vaikai, bet mane jie nepaprastai žavėjo.

Paauglystėje mėgau rengtis ne naujutėlaičiais, o senais dėvėtais drabužiais, ir tai labai glumino mano mamą. Mėgindama mane tinkamai aprengti, ji iškęsdavo nesuskaičiuojamus žygius į vietinį prekybos centrą, bet jos pastangos nueidavo perniek – paėmusi 50 dolerių kainuojančią palaidinę pareikšdavau, kad ji „tiesiog tiek neverta“. Jei tuo metu būtų veikusios Nasty Gal parduotuvės, neabejoju, kad būčiau radusi aibę dingsčių mamos pinigams išleisti, tačiau prekybos centras buvo labai nuobodi vieta. Eilinės parduotuvės, kurių vitrinos klykte klykė: „Normalūs drabužiai!“, manęs visai nedomino, o prievolę mokėti pinigus už tai, kad atrodyčiau kaip visi, laikiau absurdiška. Galiausiai mes su mama sutarėme dėl kompromiso. Nors ji sakė, kad dėvėtų drabužių parduotuvės „smirda“, sutikdavo palaukti netoliese, kol ką nors išsirinksiu. Žinoma, tai nereiškia, kad jai patikdavo mano pirkiniai. Puikiai prisimenu, kokį pažeminimą patyriau prieš kartu buvusią draugę, kai mama pareikalavo grįžti ir pakeisti įsigytą palaidinę, – ne todėl, kad šioji būtų per daug atvira ar kaip nors kitaip nederama, bet todėl, kad tas rudas, rytietiškais raštais išmargintas poliesterio drabužėlis jai pasirodė tiesiog šlykštus.

Sulaukusi dvidešimties, dėvėjau beveik vien vintažinius apdarus. San Fransiske su draugais išsirinkdavome dešimt­metį ir rengdavomės pagal jo madą. Mes klausėmės senos muzikos, vairavome senus automobilius, vilkėjome senus rūbus. Labiausiai mėgau dvidešimtojo amžiaus aštuntąjį dešimt­metį. Ilgus plaukus skyriau per vidurį – kaip buvo madinga rokenrolo laikais – ir kaip uniformą vilkėjau eBay pirktas kelnes aukštu juosmeniu, nugaroje surišamą palaidinukę, avėjau batus su platforma.

Atidariusi savo internetinę parduotuvę, naujai pažvelgiau į dėvėtų drabužių paieškas. Klasifikuotų skelbimų ir reklamų portale Craigslist aptikau uždaromo teatro skelbimą dėl išparduodamo rekvizito ir po labai sėkmingų derybų prisipirkau pilną automobilį senų drabužių. Prie tų vilnonių pelerinų ir senovinių Gunne Sax suknelių pridėjau keletą savo apdarų ir staiga išvydau, kad turiu kolekciją, tinkamą parduoti. Target parduotuvėje įsigijau kelias Rubbermaid dėžes, skalbinių spaustukų, drabužių garintuvą, kabyklą ir ėmiau ruoštis pirmiesiems eBay aukcionams. Pasikviečiau pagalbon mamą ir mudvi ėmėme darbuotis paprasčiausio konvejerio principu: aš sakydavau apdaro matmenis, o mama juos užrašydavo ant popieriaus skiautelės ir prisegdavo prie drabužio.

Mano pirmuoju modeliu tapo gražuolė Emily, vieno draugo mergina. Ši nuo galvos iki kojų išsitatuiravusi ilgaplaukė su žavingais kirpčiukais buvo neįprastas, bet nuostabus pasirinkimas. Nufotografavau ją, pozuojančią su bene dešimčia skirtingų mano kolekcijos derinių ir, prie nuotraukų pridėjusi greitosiomis sukurptus aprašymus, matmenis bei kitą informaciją, nusiunčiau į eBay. Laukdama savųjų dešimties dienų aukcionų, atsakinėjau į – ak, kokius jaudinamus! – pirmųjų klientų klausimus. Sulig kiekviena savaite reaguodavau vis greičiau, tapau gudresnė ir vis geriau išmaniau, ko nori moterys. Kiekvieną savaitę man vis geriau sekėsi eBay aukcionuose. Jei ką nors parduodavau, puiku, kaipmat rasdavau daugiau panašių daiktų. Jeigu neparduodavau, daugiau nė iš tolo nepažvelgdavau į tokį daiktą. Keista, bet paaiškėjo, kad simpatiškos merginos visai netrokšta vilkėti didžiulių dryžuotų drug rug megztinių su gobtuvu ir kišene ant pilvo, kuriuos taip mėgsta dykinėtojai! Visas procesas buvo nepaprastai patrauklus: tokia adrenalino fanatikė kaip aš net įsivaizduoti negalėtų nieko geresnio, kaip gyvai stebėti savo prekių aukcionus.

Išnaršiau visus Craigslist skelbimus apie siūlomą nekilnojamą turtą ir sudariau žemėlapį, kur būstas parduodamas po šeimininkų mirties ir kur, mano nuomone, mirusieji buvo seniausi. Nurodytą dieną atsirasdavau toje vietoje šeštą valandą ryto ir stodavau į eilę su žmonėmis, vyresniais už mane mažiausiai dvidešimčia metų. Atidarius duris, visi slampinėdavo po kambarius, žiūrinėdami servetėles ir kitus niekniekius, o aš žaibu lėkdavau prie spintų ir imdavau traukti vintažinius paltus, praeities stileivų mini sukneles, Halstono laikų disko aprėdus ir daugybę „Auksinių mergaičių“ (Golden Girls) stiliaus sportinių kostiumų. Prisirinkdavau kalnus šių lobių, kiek pasiderėdavau ir sumokėjusi traukdavau namo.

Be to, nuolat lankiausi vietinėse dėvėtų rūbų parduotuvėse. Palaukdavau, kol darbuotojai iš vidinių patalpų išridens vežimėlius, prikrautus prekių su ką tik prisegtomis kainomis, paims glėbį drabužių ir eis jų kabinti, o aš tik strykt – ir puldavau tikrinti, kokie stebuklai manęs laukia. Kartą radau du Chanel švarkus tame pačiame vežimėlyje. Rausiuosi, rausiuosi, rausiuosi drabužių krūvoje – oho, Chanel švarkelis! Toliau rausiuosi, rausiuosi, rausiuosi – oho, dar vienas! Sumokėjau po aštuonis dolerius už kiekvieną. eBay aukcione abiejų mano Chanel švarkų pradinė kaina buvo po devynis dolerius devyniasdešimt devynis centus, o pardaviau juos už daugiau kaip tūkstantį penkis šimtus dolerių. Tada dar nežinojau, ką reiškia žodžiai „bendrasis pelnas“, bet supratau, kad užčiuopiau aukso gyslą.

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: P. Šklėrius „Ko negalima sakyti merginai bare”

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt