Kodėl moteris nepalieka smurtaujančio partnerio?

Paskelbė: Jorūnė Linkevičiūtė Data: 2017-12-04 08:57

Spausdinti | Komentarai

Jorūnė Linkevičiūtė, asmeninio archyvo nuotr.

Nors Lietuvoje smurtą artimoje šeimoje patiria beveik kas ketvirta moteris,[1] viešumoje apie tai kalbėti vis dar nedrąsu: trūksta statistikos duomenų, tyrimų, nukentėjusiųjų pasisakymų bei bendros informacijos. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakyta apklausa tik patvirtina, kokių negatyvių pasekmių viešajai nuomonei turi Lietuvos akademinis apsileidimas šia tema.

Pavyzdžiui, didžioji dauguma respondentų (85 proc.) mano, kad moteris, jei nori, visuomet gali nutraukti santykius su smurtaujančiu partneriu. Ši statistika atspindi įsigalėjusį visuomenės požiūrį, jog smurto šeimoje aukos – silpnos, bevalės moterys, kurios leidžiasi mušamos ir išnaudojamos. Dėl informacijos stokos apie smurto šeimoje dinamiką, yra sunku suprasti, kaip save gerbianti, tvirta moteris gali pasirinkti kęsti nuolatinę prievartą, partnerio patyčias bei žeminimą ir jo nepalikti. Taip pat, turint omeny, kad 53 proc. apklaustųjų teigia, jog kaltindamos vyrus dėl smurto moterys yra linkusios „sutirštinti spalvas“, galima lengvai įsivaizduoti viešąjį diskursą, kuriame moters pasirinkimas likti su smurtautoju vertinamas kaip įrodymas, jog smurtas nėra toks nepakeliamas, o moteris tikriausiai perdeda, pernelyg emociškai reaguoja. Tai, jog daugiau nei pusė apklaustųjų pritaria, kad moterys dažnai pačios išprovokuoja smurtą, parodo, kad smurtą šeimoje vis dar suvokiame, kaip privačią moters problemą, kurią lemia jos būdo bruožai bei asmeninės savybės, o ne kaip sisteminę, didelio masto visuomenės bėdą.

Smurto šeimoje bruožai

Norėdami atsakyti į klausimą, kodėl moteris iškart nenutraukia santykių vos tik patyrusi fizinį smurtą, turime suprasti šių santykių dinamiką. Smurtas šeimoje – tai sistematiškas ir palaipsniui atsiskleidžiantis elgesys, kurio tikslas yra absoliuti kito partnerio kontrolė. Nors žodis „smurtas“ yra labiausiai asocijuojamas su fiziniais veiksmais, jis taip pat gali būti emocinis, finansinis, seksualinis bei psichologinis. Santykių pradžioje partneris dažniausiai būna dėmesingas, jautrus, besirūpinantis, o smurto požymiai pasireiškia daug vėliau, sukuriant situaciją, kurioje moteris tampa visiškai priklausoma nuo vyro. Išties, fiziniai smurto aktai dažnai prasideda vėlyvesnėje santykių fazėje, kai auka jau būna emocičkai bei finansiškai priklausoma nuo smurtautojo. Moteris yra mušama ne dėl to, kad yra silpna ir pasyvi, bet todėl, jog kiti prievartos būdai tampa nebe tokie veiksmingi, tai yra, tuomet, kai moteris pradeda aktyviai priešintis. Įsivaizdavimas, jog moteris gali tiesiog susikrauti visus daiktus ir palikti smurtaujantį partnerį, yra netikslus. Menki finansiniai ištekliai, negatyvios psichologinės pasekmės, baimė dėl vaikų, aplinkinių reakcijos bei galimos partnerio prievartos – visa tai stipriai apsunkina santykių nutraukimą su smurtautoju.

Pavojingiausias laikotarpis – iškart po išsiskyrimo

Tai, jog moterys nenori nutraukti santykių su smurtaujančiu partneriu, yra mitas. Vidutiniškai, moteris išsikrausto 7-8 kartus prieš visiškai palikdama savo partnerį.[2] Nutraukti santykius su smurtautoju dažnai būna ne tik neįmanoma dėl finansinių bei pscichologinių priežasčių, bet taip pat ir itin pavojinga. Būtent po išsiskyrimo moteris patiria daugiausiai prievartos, grasinimų, šmeižto bei persekiojimų iš savo buvusio partnerio. Daugiau nei pusė (55 proc.) visų nužudytų moterų miršta nuo savo buvusio ar esamo partnerio rankos.[3] 75 proc. šių moterų yra nužudomos būtent po išsiskyrimo su smurtautoju.[4] Taigi, pasirinkdama palikti partnerį, moteris dažnai rizikuoja ne tik savo psichologiniu bei emociniu gerbūviu, bet ir savo gyvybe.

Smurtas šeimoje – vis dar privati problema

Viena iš priežasčių, kodėl smurto šeimoje atvejai yra taip klaidingai suprantami, yra tariamas problemos privatumas. Kažkodėl smurtas ir prievarta patiriami šeimoje yra nurašomi kaip asmeninis dviejų žmonių konfliktas, kai tuo tarpu tokie patys aktai iš nepažįstamojo suprantami kaip nusikaltimas. Mūsų visuomenėje vis dar gajus mitas, jog šeima kaip institucija yra neliečiama, saugoma, privati. Nepaisant didžiulio smurto artimoje aplinkoje masto, vis dar sunku suvokti, jog namai nėra saugumo oazė: nuo smurtautojų moterys yra raginamos saugotis tamsiose gatvėse, o ne tarp šiltų bei jaukių namų sienų. Juk „visur gerai, bet namuose – geriausia“, o jeigu namuosė nėra gerai, tuomet moteris raginama prisiimti atsakomybę bei jaustis kalta dėl neišpildyto žmonos, motinos ar, apskritai, savo kaip moters vaidmens. Kai visuomenėje moteriai peršama idėja, jog prieš ją smurtaujama dėl jos pačios kaltės bei nusugebėjimo „susitvarkyti“ su partneriu, nenuostabu, jog moteris yra mažiau linkusi palikti smurtautoją ir verčiau renkasi keisti savo elgesį, išsaugoti santykius, šeimą. Tokia viešoji nuomonė dar labiau normalizuoja prievartą namuose ir įgalina smurtautojus toliau naudoti smurtą prieš moteris. Norint sumažinti smurto artimoje aplinkoje atvejus Lietuvoje, privalu šį reiškinį iškelti iš tariamai privačios namų zonos į viešąją erdvę. Svarbu viešai kalbėti apie smurto šeimoje atvejus, dinamiką bei požymius ir dėmesį nukreipti nebe į smurto auką, bet į patį smurtautoją. Svarbu pradėti klausti ne kodėl moteris liko su smurtaujančiu partneriu, bet kodėl partneris išvis smurtavo prieš moterį.

Jorūnė Linkevičiūtė yra Sciences Po universiteto Prancūzijoje socialinių ir politikos mokslų trečio kurso studentė, šiuo metu pagal mainų programą studijuoja Vassar koledže, JAV.

[1] Europos Sąjunga: Pagrindinių teisių agentūra, Smurtas prieš moteris. ES masto apklausa, 2014, (https://fra.europa.eu/sites/default/files/fra-2014-vaw-survey-at-a-glance-oct14_lt.pdf).
[2] Sydney Martin, „Eliminate That Seven Times Statistic“, Break The Silence DV, 2017, (http://www.breakthesilencedv.org/beat-that-seven-times-statistic/).
[3] Nils Muižnieks, „Fighting violence against women must become Europe’s priority“, New Europe, 2016, (https://www.neweurope.eu/article/fighting-violence-against-women-must-become-europes-priority/).
[4] Jana Kasperkevic, „Private Violence: up to 75% of abused women who are murdered are killed after they leave their partner“, 2014, (https://www.theguardian.com/money/us-money-blog/2014/oct/20/domestic-private-violence-women-men-abuse-hbo-ray-rice).

Manoteisės.lt

Manoteises.lt

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.