Laimės pažadas vartotojiškoje visuomenėje

Paskelbė: Data: 2016-12-23 06:26

Spausdinti | Komentarai

Edvardas Čiuldė / asmeninio archyvo nuotr.

Sakydamas kalbą Seime  aną kartą premjerus S.Skvernelis prisistatė kaip laimės ekonomikos šalininkas, pažadėjęs  laimės pyragą padalyti visiems po lygiai, kaip ir priklauso už valstybės vairo  stojančiam žmogui, kuris rado gerą progą  vėl prisiminti taurius laisvės, lygybės ir brolybės idealus.

Apie pyrago pažadą ir jo padalijimo visai visuomenei prieštaras esu jau kalbėjęs kitoje vietoje. Savo ruožtu čia norėčiau pasidalinti abejonėmis, atsirandančiomis bandant susivokti – kaip atrodo tas laimės pyragas arba net tortas,  su kuo užkandama laimė mūsų ultramodernioje, taigi į  vartotojiškumo idealus orientuotoje  visuomenėje? Ar kartais besaikis laimės vartojimas neveda į baisų persisotinimą, kaip, tarkime, būna, apsirijus tortu su visais jo saldžiais atributais?

Įžvalgus dabarties socialinių problemų interpretatorius Zygmuntas Baumans jau yra atkreipęs dėmesys  į tą vartotojiškos visuomenės paradoksą, kad vartotojų visuomenė yra vienintelis visuomenės tipas, pažadantis laimę absoliučiai daugumai žmonių čia ir dabar per vartojimo intensyvinimą ir įvairovę, kai, iš kitos pusės, ta pati vartotojų visuomenė klesti tik tiek, kiek jai pavyksta išlaikyti savo narių troškimų nepatenkinamumą. Iš tiesų, didžiausias košmaras vartojimo industrijai ir vartotojų visuomenės rinkai būtų pilnutinis vartotojų pageidavimų patenkinimas, kai pasotinęs visus savo troškimus žmogus tarsi apspangusi musė iškristų iš vis sparčiau besisukančio vartojimo rato, šitaip tapdamas kliuviniu vartotojiškai suprastai pažangai. Tokio tipažo atsiradimas ir jo padauginimas, sociologinis išplitimas reikštų aptarto tipo visuomenės katastrofą, prasidėjusį gaisrą vartotojiškame rojuje, kurio neįmanoma užgesinti, tačiau, laimei ar nelaimei, vartotojų visuomenė yra toks sisteminis užtaisas, kai forsuojamas laimės siekimas, karštligiškas poreikių ir troškimų tenkinimas sukuria dar didesnius troškimus ar net priklausomybes, kurių neįmanoma iki galo užganėdinti, užkuriant procesą, kai visi įmanomi ir neįmanomi troškimai yra tenkinami tik pramaišiui su kartėliu dėl pilnutinio nepatenkinimo.

Tačiau čia norėčiau atkreipti dėmesį į, kaip atrodo, dar didesnį paradoksą, kad paklusdami vartotojiškumo logikai mes arba, tiksliau tariant, dauguma iš mūsų  dažniausiai laikomės klasikinės laimės sampratos, kuri iš esmės disonuoja su vartotojiškos visuomenės puoselėjamais idealais, visiškai nedera su minėtąja vartotojiškumo nuostata, jeigu norite,  prasikiša kaip  kontrabandos būdu į ultramodernią visuomenę patekęs požiūris, kuris vis dėlto  yra svarbus dalykas žmogaus savivokos, ne visados sutampančios su laiko madomis ir pažangos kryptimis, atstatymui.

Žinia, kiekvienas turi teisę laimę suprasti savaip, tarkime, jokios išankstinės laimės formulė net nėra. Dar daugiau, – I.Kantas skelbia, kad  laimės  vaizdinys yra ne proto, bet vaizduotės kuriamas idealas, tokiu būdu bandydamas eliminuoti laimės idėją iš moralės fenomeno apmąstymo sferos.  Trumpinant pokalbį būtų galima pasakyti taip, kad I.Kantas moralės problematikos aptarime laimės vaizdinį išmaino į laisvės vaizdinį kaip proto forsuojamą idealą, morališkai prasmingu laikydamas tik tokį žmogaus orumą kuriantį poelgį, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y, dėl paties poelgio prasmingumo, taigi jau ne dėl laisvę užginčijančių išorinių sankcijų baimės ar laimės  gudriai suformuluoto pažado.   Tačiau čia yra kaip tik tas atvejis, kai reikėtų nebijoti savo paties minčių, nebūnant Kantu, nes iš tiesų jokios abejonės dėl laimės realumo negalioja, jeigu konkretus individas prisipažįsta užtikęs laimę šiame pasaulyje ir žino kelius į laimę.

Taigi apklauskime vienas kitą, kas yra ta laimė kaip realiai duotas dalykas.  Kaip atrodo, absoliuti dauguma iš mūsų sutiktų, žino iš savo liūdnos patirties, kad būtinu dalyku laikant elementarių poreikių tenkinimą, vartotojiškas  persisotinimas, peržengiant šią ribą, neatneša laimės, o tik baisius nusivylimus, depresiją, neadekvatumo išgyvenimus, taip pat dauguma iš mūsų daugiau ar mažiau aiškiai nutuokiame, kad, tarkime, pinigai ar net sveikata yra svarbūs dalykai kaip priemonės aukštesniam tikslui pasiekti, o laimė kaip tikslas, kurio siekiame dėl jo paties, o ne kaip priemonės kitam tikslui pasiekti, kaip savipakankamas tikslas, ko gero, yra ne kas kita kaip savo prigimtinio potencialo, profesinių polinkių ir kūrybinių sugebėjimų  realizavimas, savo prigimtinės vietos pasaulyje atradimas, kai sakoma apie tokį laimingą atvejį – „sėdi savo rogėse“.  Kitaip tariant, žinome mes tai ar nežinome, bet savo gyvenime dažniausiai vadovaujamės klasikine laimės samprata,  išplėtota tolimųjų antikos laikų filosofo Aristotelio „Nikomacho etikos“ pasažuose.

Tačiau tokia  aristotelinė laimės samprata, diktuojama sveiko proto, taigi žinoma net ir žmonėms, negirdėjusiems  Aristotelio vardo, esmiškai nedera su  vartotojiškos visuomenės prigimtimi, kuri, kaip yra pastebėta, savo narius visų pirma atpažįsta pagal vartojimą, o tik po to pagal profesiją ar žmogaus sugebėjimus, kaip dar būdavo klasikinės modernybės laikais, vadinamoje gamintojų visuomenėje.   Dabar net banditas yra laikomas respektabiliu žmogumi, jeigu rengiasi modeliniai rūbais,  važinėja brangiausių markių automobiliais, dėvi kitus  prestižą ir socialinį statusą pakeliančius aksesuarus nelyg tas indėnas pasipuošiantis paukščių plunksnomis. Kaip žinome, tikraisiais   herojais, sektinu pavyzdžiu vartotojų visuomenėje laikomi apsirengimo vakarėlių demonstracijos liūtai ir naktinių barų lankytojai, kurie laimi mados lenktynes.

Kas be ko, naktinis baras yra geras išradimas, būtų labai kvaila užsipulti jaunus žmones,  siekiančius linksmuose sambūriuose  skoningai parodyti save, užmegzti daug žadančias pažintis. Čia tik norėjau atkreipti dėmesį, kad vartotojų visuomenė yra tokia savo narių atpažinimo  ir žmogaus saviidentifikacijos sąranga, kuri yra labai nepalanki tikrosios laimės atpažinimo galimybei, todėl net toli pažengęs į priekį pagal visus vartotojiškumo kriterijus šios visuomenė narys dažnai lieka užstrigęs toli nuo laimės, yra laimės nevykėlis.

Kita vertus, čia dar derėtų atkreipti dėmesį į kitą principinės reikšmė klausimą –  ar laisvosios rinkos vartotojų visuomenė drauge yra demokratijos vartotojų visuomenė, demokratinę visuomenės tvarką suprantanti kaip vartojimo produktą, ar mes drįstume save pavadinti demokratijos vartotojais?

Vartotojų visuomenė yra emancipuota  visuomenė, pasižyminti nepalyginamai didesniu  žmogaus išsilaisvinimo iš socialinės kontrolės laipsniu nei kada nors anksčiau,  kai žmogus turi didesnę galimybę, I.Kanto dvasioje tariant,  tapti pats savęs priežastimi.    Drauge suprantama,  kad socialinio autoriteto funkciją vartotojų visuomenėje   iš dalies  perima rinka, socializaciją užtikriną įsitraukimas į vartotojiškumo stichiją. Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tarpusavio priklausomybės, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, galinantys laisvai keliauti, skelbti savo mintis, išrinkti ir kritikuoti valdžią, vartojame kaip ir kitus produktus visa apimtimi, iki pilnutinio pasitenkinimo, tapdami tobulais demokratijos vartotojais. Tokiu atveju, pasakę A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija yra bjauri alternatyva tikrajai demokratijai.

Kita vertus, čia man rūpi truputėlį kitas demokratijos vartojimo aspektas vartotojų visuomenėje.  Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime pagal nusistovėjusią inerciją, atpažindami vartojamą objektą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip   Brežnevo konstitucija ar Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui objektą, kai tariama tikrovė yra panašesnė į tikrovę labiau už pačią tikrovę.   Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties demokratiškai tvarkomoje visuomenėje yra galima tik tada, kai mes patys, netobulos būtybės,  esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai,  bet labiau – pagiežingi, kartais pikti ir įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.

Lietuva dar toli gražu nėra vartotojiško pertekliaus visuomenė, čia daug didesnės yra skurdo, socialinės atskirties, nepriteklių problemos. Kita vertus, visa tai, kas  ką tik buvo pasakyta apie vartotojų visuomenės paradoksus, visiškai nereiškia to, kad  vartotojiško  tipo visuomenei kaip Vakarų demokratijos nubrėžtam keliui į ateitį  prasminga alternatyva neva būtų deficito visuomenė.  Tačiau, suvokdami vartotojų visuomenė paradoksus, įgyjame galimybę kontroliuoti savo likimą,  drauge keldami sau uždavinį nepamiršti, kad vartotojų visuomenės įvardijamas yra ne realybės užkeikimas, o teorinė konstrukciją, fiksuojanti tik vieną, nors ir labai toli metantį šešėlį demokratinės visuomenės profilį šalia kitų, tokių kaip  laisvės gynėjų, galop kūrėjų visuomenės profilių.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt