Kauniečiai iki vasaros pabaigos, turi puikią progą nemokamai apsilankyti „Fluxus ministerijoje“ veikiančiose parodose. O rugpjūčio 30 dieną, įvyks „Meistro“ atidarymas, kurio metu vyks įvairūs pasirodymai, renginiai. Šiuo metu galima pamatyti:
- Rolando Stankūno ir Leonid Alekseiko piešinių parodą;
- Indros Gavėnaitės ir Marcelo Rodriguez piešinių parodą;
- Gintauto Velykio „Exhibition Polifaksai – Depersonalizacija“;
- Ievos Prūsaitės ir Simonos Lukoševičiūtės „Kūrinys kiekvienam“;
- Gintarės Pociūtės „Nusipuošimas“;
- Rūtos Jakutytės „Autoportretai“.
R. Stankūno ir L. Alekseiko darbuose parodomas autorių santykis tiek su akademinio piešimo mokykla tiek su šiuolaikinio meno pasauliu. Įvairūs asmeniniai išgyvenimai studijų metu, turėjo lemiamos įtakos kūrybai.
© Monikos Višinskaitės nuotr. / KaunoZinios.lt
I.Gavėnaitė ir M. Rodriguez darbai ir technikos nėra vienodi, tačiau turi panašumų. Indros darbai atlikti tušu, A4 formato, bet nevaizduoja kažko konkretaus, taigi kiekvienas stebėtojas matomą vaizdą gali interpretuoti skirtingai. Tokiu būdu siekiama lavinti asmens fantaziją, dėl to darbams nėra sugalvoti pavadinimai, vaizduojami personažai gali turėti daug reikšmių. Darbuose užfiksuotos momentinės nuotaikų išraiškos, nes pradedant kurti, iš anksto neturėta nei plano nei idėjos.
Marcelo Rodriguez darbai – A2 formato, atlikti pastelėmis, anglimi ir akrilu ant popieriaus. Menininkas vaizduoja netaisyklingus žmonių siluetus, kurie perteikia nuotaiką, mintis. Tai taipogi nėra konkretūs žmonės. Dominuoja ryškios, iliustratyvios spalvos, kurios darbams suteikia gyvybės ir energijos. Po žaismingomis spalvomis gali būti užslėpta įtampa, kova su vidiniu pasauliu. Sumaištį, pasimetimą galima atpažinti iš netvarkingų linijų, priešingų personažo krypčių (tai yra skiriamasis menininko simbolis).
Abiejų meninkų darbai pasakoja skirtingas istorijas, taigi jie gali būti suprantami kaip serijų visuma, viena kitą papildanti. Stilių skirtingumą vienija personažų ir situacijų interpretavimas, skirtingo ir išgalvoto pasaulio vaizdavimas. Gintauto Velykio parodoje vyrauja grafikos darbai, kuriuose galima įžvelgi „Fluxus ministeriją“. Piešiniuose galima pamatyti svarbius asmenis „Fluxus“ judėjimui, tokius kaip: J. Meka, J. Mačiūnas, Dž. Lenonas, A. Zuokas. Visi darbai sukurti G. Velykio išrastu ir sukonstruotu mechaniniu – analoginiu faksu.
© Monikos Višinskaitės nuotr. / KaunoZinios.lt
Ieva Prūsaitė ir Simona Lukoševičiūtė kūrinyje nesiekia niekam įtikti. Pagrindinis jų tikslas – leisti meno žiūrovams spręsti, fantazuoti, kokio meno jie nori. Siekiama lankytojų diskusijos, kurių metu būtų bandoma atsakyti į klausimus kas yra geras ir blogas meno kūrinys ir kaip jis turėtų atrodyti? Bandoma prieiti prie žiūrovo, prie padėties, problemos bei fakto. „Kurinys kiekvienam“ – komunikacijos priemonė, kuri perduodama tam tikrą žinią stebėtojui, sukuria skirtingą turinį kiekvienam. Tokiu būdu lankytojui suteikiama pasirinkimo laisvė ką jis nori matyti, skatina įsitraukti į kūrybos procesą.
Gintarės Pociūtės darbe „Nusipuošimas“, moters plaukai virtę simboliu, kinta ir laikui bėgant visai išnyksta. Merginos nuomone, visuomenėje vyrauja grožio standartai, kurie supa visus aplinkui ir daugeliui yra svarbūs. Autorė visuomet slėpdavosi prisidengdama kitų žmonių istorijomis ir galiausiai šiuo kūriniu nusprendė apnuoginti save. Gintarei vienas pagrindinių moteriškumo akcentų yra plaukai. Istorija pasakoja ne apie ligą, bet apie tai, jog grožio siekimas neretai tampa liga. Taigi savo darbu G. Pociūtė skatina nusiimti kaukes.
Rūtos Jakutytės autoportretuose pateikiama tiek spalvotos tiek juodai/baltos nuotraukos, kuriuose užfiksuoti jos pačios judesio atvaizdai. Menininkė tyrinėja kaip žmogaus veido atvaizdas keičiasi judesio metu ir visą tai bando užfiksuoti fotoaparatu. Fotografuodama save, R. Jakutytė išsiaiškino, kad klasikinė autoportreto idėja netenka prasmės. Gautas portretinis atvaizdas būna atgrasus, gązdinantis. „Tuo pačiu tai tu ir ne tu. Tu judesyje, kokio savęs niekada nematai, susiliejęs su aplinka ir tapęs sau svetimu“ – Rūta Jakutytė.
