Moterų nužudymai Lietuvoje ir kitur – nesibaigiantis „deja vu“

Paskelbė: Laima Vaigė Data: 2017-05-18 04:08

Spausdinti | Komentarai

Laima Vaigė. Vidūno Gelumbausko nuotr.

Tai nutiko dar kartą. Miriam Rodrigez Martinez, kovojusi už teisingumą savo dukros žmogžudystės byloje ir būrusi aukų šeimas į bendruomenines grupes, pati buvo nužudyta šiemet Meksikoje švenčiant Motinos dieną. Istorija kartojasi – 2010 m. šalyje nužudyta kita garsi socialinė aktyvistė Marisela Escobedo Ortiz. Ji taip pat atkakliai reikalavo teisingumo dėl savo dukros žmogžudystės.

Dar 2005 m. Jungtinių Tautų (JT) moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas (angl. CEDAW) pripažino, kad Meksikoje sunkiai ir sistemiškai pažeidžiamos moterų teisės. Daug moterų nuolat patiria smurtą, o Ciudad Juarez rajone jos nuolat dingsta ir yra randamos negyvos.

Pakartotinai tai nutinka ir Lietuvoje. Nužudoma dar viena moteris ar mergina. Garsi žurnalistė ar daininkė. Teisėja. Studentė. Mokinė. Ir taip toliau. Nesibaigiantis deja vu.

2013 m. Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) pripažino, kad smurto prieš moteris artimoje aplinkoje bylose Lietuva pažeidė 3-ąjį Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsnį, draudžiantį kankinimą. Be to, ir CEDAW pabrėžė, jog smurtas prieš moteris yra viena iš problemiškiausių sričių mūsų valstybėje.

Kas toliau? Tiek Lietuvoje, tiek kitur žmonės, kuriems rūpi moterų saugumas, prašo imtis veiksmų ir ratifikuoti naujausius instrumentus, skirtus efektyviau kovoti su smurtu prieš moteris. Mūsų pasaulio dalyje tai – 2014 m. įsigaliojusi Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo, kitaip žinoma kaip Stambulo konvencija.

Nėra vienareikšmiško atsakymo, ar ši Konvencija pagerintų situaciją Lietuvoje. Iš moterų teisių perspektyvos, kai kurie dalykai kelia abejonių. Pavyzdžiui, Konvencija paraleliai nustato teisinį reguliavimą, skirtą kovoti su smurtu, ir reguliavimą, skirtą kovoti su smurtu artimoje aplinkoje. Pastarojo režimas yra (bent iš dalies) neutralesnis lyčiai ir kyla klausimų, ar tai nėra žingsnis atgal, kai taip ilgai kovota reikalaujant, jog valstybės pripažintų smurto šeimoje mastą ir tai, kaip dažnai jį patiria moterys.

Pagal dabar Lietuvai galiojančią JT konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims smurtas prieš moteris yra viena iš diskriminacijos formų, o smurtas artimoje aplinkoje – viena iš tokio smurto rūšių. EŽTT taip pat pripažįsta, kad smurtas prieš moterį šeimoje gali reikšti diskriminaciją.

Stambulo konvencijos siūlomas reguliavimas gana švelnus. Ji yra lanksti ir dauguma jos nuostatų gali būti traktuojamos kaip gairės, o ne besąlygiški įpareigojimai.

Tačiau yra ir svarbių pliusų. Dabartinis tarptautinės teisės reguliavimas, pagal kurį smurtas prieš moteris yra prilyginamas diskriminacijai dėl lyties, moteris esencializuoja (t.y. žiūri į jas kaip į potencialias aukas), o žmones, kurie patiria smurtą tos pačios lyties šeimose arba dėl savo lytinės tapatybės, marginalizuoja, nors tai irgi yra seksistinio pobūdžio nusikaltimai. Stambulo konvencija gali būti pritaikyta visoms smurto šeimoje aukoms, įskaitant ir vyrus. Ypatingai atsižvelgiama į vaikus, kurie žalojami, kai tampa smurto liudininkais.

Kitas dalykas, turėjęs tapti pliusu – dėl savo lankstumo Konvencija galėjo būti priimtina įvairių nuomonių, net ir konservatyvių pažiūrų, žmonėms. Ji nediktuoja ideologijos, o greičiau bando išlaviruoti tarp skirtingų vertybinių sistemų. Deja, Konvencijos lankstumas ignoruojamas, Rusijai ir Vatikanui pasirinkus šį dokumentą kaip mūšio lauką dėl tariamos gender ideologijos grėsmės. O gaila, nes šiuo aspektu Konvencija nežada jokių ypatingų naujovių ar revoliucijų. Pagal JT konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, jau taikomi identiški reikalavimai dėl nediskriminavimo lyties tapatumo ir seksualinės orientacijos pagrindais. Tas pats galioja ir švietimo priemonių peržiūrėjimui, kad šios nebūtų seksistinės ir atgyvenusios.

Kai kurios Stambulo konvencijos nuostatos būtų naudingos Lietuvos įstatymų leidėjui, siekiant toliau reformuoti teisinę bazę ir išvengti pasikartojančių femicidų. Pavyzdžiui, galima būtų numatyti neatidėliotino veikimo apsaugos priemones, atsižvelgiant į tai, kad tiek kardomosios, tiek specialios apsaugos priemonės tokiomis nėra. Konvencija taip pat suteikia galimybę taikyti apsaugos mechanizmą, kuris nebūtų susietas tik su baudžiamuoju ar civiliniu procesu ir nediskriminuotų dėl šeiminio statuso.

Tai reiškia, kad moterys, atsidūrusios situacijoje, kurioje kyla reali grėsmė gyvybei, neturėtų priklausyti tik nuo pareigūnų sprendimų. O ir pareigūnai iš dalies būtų apsaugoti nuo savo pačių klaidų, nes visiems jos kainuoja labai brangiai – tiek nužudytoms moterims, tiek valstybės reputacijai, tiek nepakankamą stropumą parodžiusiems policininkams, kuriems sudėtinga apskaičiuoti riziką ir susigaudyti tarp daugybės jų darbą reguliuojančių dokumentų.

Kad ir koks švelnus bebūtų Stambulo konvencijos siūlomas režimas, jis suteikia geras gaires materialinei teisei. Lietuvos atveju, tai itin svarbu, nes kai kurie apibrėžimai (kaip, pavyzdžiui, išžaginimo ir išprievartavimo) neatitinka nei tarptautinės teisės, nei kitų valstybių vystymosi tendencijų.

Europos Sąjungos Taryba gegužės 11 d. priėmė sprendimą prisijungti prie Stambulo konvencijos. Trūkstant kompetencijos materialinės teisės srityje, ES iki šiol dėmesį skyrė procedūriniams smurto prieš nusikaltimų aukų problemų sprendimams. Tikėtina, kad numatytas Stambulo konvencijos ratifikavimas padės pildyti ir materialios teisės spragas apsaugos bei smurto prevencijos srityse. O tai reiškia – mažiau formalizmo ir daugiau diskusijų apie problemų sprendimą iš esmės.

Ko tokiu atveju tikėtis Lietuvoje? Greičiausiai ir vėl bus bandoma skleisti alternatyvius faktus apie Stambulo konvencijos turinį, teigiant, kad ši įteisina lyties keitimą ir tos pačios lyties asmenų santuoką. Mažiau spėlionių – eikite ir skaitykite Konvencijos tekstą.

Tikėtina, kad bus bandoma pateikti ES sprendimą kaip „svetimų vertybių“ primetimą Lietuvai. Tačiau ar smurtas ir nužudymai iš tiesų yra vertinga, brangintina ir „sava“? Realybė tokia, kad ES ir valstybės narės dalijasi kompetencija šioje srityje. O tai reiškia, jog ES galėjo, ir jau seniai rengėsi, pasirašyti šią Konvenciją. Kaip jau minėta, ši veiks kaip gairės, bendrieji standartai, spragų pildymo instrumentas materialios teisės srityje.

Lietuva gali elgtis savo ruožtu ir niekas mūsų daryti nieko neverčia – rinktis galima visada. Bet veikti reikia, ir ne dėl to, jog būtų labai baisu dėl valstybės reputacijos ar tarptautinės teisės pasekmių. Pirmiausia, turime jausti atsakomybę dėl to, kad nesikartotų nuolatinė deja vu situacija – dar viena nužudyta moteris, dar vienas atsakomasis pasiūlymas sugrąžinti mirties bausmę. Primityvus „akis už akį“ principas turėtų būti pamirštas vieną kartą ir visiems laikams. Tačiau reikės daug daugiau, kad ištrūktume iš pasikartojančių deja vu rato.

Laima Vaigė yra teisininkė, žmogaus teisių aktyvistė, mokslinių straipsnių autorė. 

Manoteisės.lt

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt