Nužudei moterį – nelaimingas įsimylėjėlis, nužudei vaiką – į elektros kėdę?

Paskelbė: Data: 2016-01-06 01:49

Spausdinti | Komentarai

Daiva Baranauskienė / Manoteisės;lt archyvo nuotr.

Yra toks patarimas – stipriai pakilus emocijoms, neskubėk spręsti problemos ar daryti pareiškimų. Kodėl? Tuo metu mąstai neadekvačiai, gali ir suklysti, ir prikalbėti, ko nereikia. Faktai rodo, kad tas patarimas – teisingas. Juk žiūrėkite, kiek žinomų pramogų pasaulio (ir šiaip žinomų) žmonių savaitgalį karštosiomis padarė pareiškimus.

Rūta Mikelkekevičiūtė, Daina Bosas, Mantas Petruškevičius šaukėsi sugrąžint mirties bausmę (nežinau, gal jie vienam pakete pasiūlytų ir iš ES išstoti?). Teisybės dėlei turiu priminti, kad D. Bosas savo postą ištrynė, o R. Mikelkevičiūtė kitame pacitavo Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorę Dovilę Šakalienę, sakančią, kad mirties bausmės nereikia. Andrius Užkalnis neaišku, kokiam kontekste apkaltino „surūgusias politkorektines stervas smailom nosim ir vielos formos lūpomis iš NVO“. Politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka santūriai, kaip visada, pavardino, kiek nužudyta vaikų pastaruoju metu, pasiūlė atsigręžti į save bei nekaltinti kitų aplinkui, o ypač – „nevaryti ant žiniasklaidos“. Dar buvo visas choras keikiančių alkoholį, nors daugybė tų, kurie nesmurtauja, ir išgėrę nesmurtauja. Kita vertus, irgi daugybė atvejų, kai smurtaujama (ypač aukštesnio socialinio statuso šeimose) visai blaivia galva, užtat tyliai, subtiliai (kad žymių neliktų).

Nesu žurnalistė, nesuspėjau taip staigiai parašyti savo versijos. Nesu ir pramogų pasaulio žvaigždė ar visuomenės nuomonės formuotoja, kad sekdami karštais pėdsakais, mane pakalbintų žurnalistai. Bet laikau save šiek tiek išmanančia apie smurto priežastis, dinamiką bei turinčia viziją, kaip šią problemą galėtume spręsti.

Nors rašau dabar, pačiam emocijų pikui truputį atslūgus, vis tik pykti liko dėl ko. Apmaudu, kad iš pat pradžių visos strėlės krypo į „gaisrų gesintojus“, tai yra, dirbančius su pasekmėmis. O tai savaime blogai, nes mes ir vėl nekalbame apie tikrąsias smurto prieš moteris (jos sudaro apie 85 procentus nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje) priežastis, nekuriame programų joms šalinti.

Sakysite, kuo čia dėtos moterys, juk žuvo vaikai? Bet juk ir šiuo, kaip didžiojoje daugumoje atvejų, smurtas prieš moterį vyko, kuris nulėmė ir vaikų žutį! Nebent ji šiaip, nežinia ko, buvo linkusi pasilakstyti pas mamą, o ir policiją irgi šiaip sau išsikviesti? Štai ir dabar tiek žurnalistai, tiek eiliniai interneto maitėdos vadina nužudytų vaikų motiną nusikaltėle, pirmiausia todėl, kad tiek daug gimdė, neturėdama tam sąlygų. Ir tai valstybėje, kurioje katalikų bažnyčia užblokavusi bet kokį lytinį švietimą, o seksualinis smurtas prieš moteris vis dar laikomas ne smurtu, o tiesiog „pasiėmimu to, ką moteris privalo duoti“ (!). Dar baisiau, seniūnijos darbuotojai piešia „tobulo tėvo“ ir „lakstančios motinos“ portretą (kažkodėl kaimynai visi kalba atvirkščiai). Bet gal tegul savo darbą kuo geriau atlieka policijos tyrėjai? Tik kokia bebūtų moteris ar motina, niekas nedavė teisės jos partneriui smurtauti prieš ją ar nuskriausti vaikus.

Gedėti nužudytų vaikų ir keikti ta padariusį monstrą, tai juk taip stipru, nes tai apie vaikus (kaip ir beveik visi šou bei „išsipildymo akcijos“). Kurie žvaigždūnai „liejo savo pyktį“, kai dvi moterys buvo užkapotos kirviu Kudirkos Naumiestyje, jauna moteris buvo pasmaugta ir įmesta į šulinį (!) Linkuvoje? Tą juodąją statistiką būtų galima tęsti ir tęsti, juk būna metų, kai nuo partnerio rankos žūsta apie 20 moterų. Stoti į dažnai kaltinamų „provokacijomis“ smurtą patiriančių moterų pusę ir sakyti, kad teisė nepatirti smurto yra pamatinė žmogaus teisė, vis dar yra nepopuliari pozicija. O juk saugi moteris – geriausias garantas, kad bus apsaugoti ir jos vaikai.

Tik kaip apsaugoti, kai smurtas jau vyksta (tikėtina, ne pirmus metus)? Uždaryti smurtaujantį? Žiauriai jų daug, areštinių nepakaks. O juk ir toks uždarymas, kaip dabar, kai smurtautojas grįžta dažnai greičiau nei po 24 valandų, neleidžia jo aukai ne tik pamąstyti, kaip ji norėtų gyventi toliau, bet ir pakankamai nusiraminti, kad galėtų adekvačiai reaguoti, priimti Specializuotos pagalbos centro (SPC) siūlomą pagalbą bei kartu su SPC įgyvendinti pagalbos planą, taip pamažėl išeinant iš smurto rato. Uždaryti auką su vaikais? Bet kur? Rajonuose pristeigta mišrių krizių centrų už ES pinigus. Ten vadinamosios „paslaugos“ teikiamos tiek priklausomybėmis sergantiems, tiek iš kalėjimų išėjusiems, tiek smurtą patiriančioms. Turbūt, nekeista, kad pirmai progai pasitaikius, moterys iš tokių „įstaigų“ grįžta pas smurtautojus (žinant „smurto rato“ dinamiką, tas susitaikymas ir sugrįžimas – tik laiko klausimas, todėl reikia labai sunkiai ir kvalifikuotai dirbti, kad to būtų išvengta).

Neneigiu, kad reikia dirbti tiek su jau dabar patiriančiomis (patiriančiais) smurtą, tačiau, jei valstybė rimtai neatsigręš į prevenciją, rezultatų nepasieksime. Žinoma, kurį laiką tai kainuos brangiai, nes vykdyti prevenciją ir teikti pagalbą reikės vienu metu, kol smurto mastai bent kiek sumažės. Ir ta prevencija turi prasidėti labai jauname amžiuje, gal net vaikų darželiuose. Kodėl? Todėl, kad jau maždaug penktokams draugauti mergaitei ir berniukui nebedrąsu, nes visi aplink garsiai (arba tarp eilučių) sako, kad tarp skirtingų lyčių gali būti tik romantiniai santykiai. Arba jokių, ir taškas (visi girdėjome tą „liaudies išmintį“, kad vyras ir moteris niekaip negali būti draugais). O ir tie pirmieji „romantiniai santykiai“ prasideda kabinimu per kasų tampymą, kumščiavimą, sijonų kilnojimą. Nereta mergaitė dėl tokio „dėmesio“, pasiskundusi suaugusiems, išgirs: „džiaukis, tu jam patinki“, va taip ir pradedama įtvirtinti tas baisų stereotipą „muša, nes myli“. O kiek amžių jį tiražuoja visi didžiojo meno kūriniai, kuriuose smurtas, mirtis, aistra – neatsiejamai persipynę? Iš jų daugybę amžių žmonės mokėsi bendrauti (kai gliancinių žurnalų dar nebuvo).

Mano teiginį, kad smurto prevencija turėtų būti atliekama su žmonėmis, kurie dar nepatiria smurto ir nesmurtauja, paremia ir praeitą vasarą Labdaros ir paramos fondo „Frida“ (kartu su VDU studente Dovile Galdauskaite) atlikto sociologinio tyrimo „Jaunų porų romantinių santykių kokybė“ duomenys. Buvo kalbinamos merginos (iki 29 m.), palaikančios romantinius santykius, bet negyvenančios kartu su partneriu. Liūdna, kad pirmųjų kontrolės, savo asmens laisvių ribojimo (kas ateityje, tikėtina, išsivystys į įvairialypį smurtą) ženklų merginos neatpažįsta. Dar blogiau, neretais atvejais meilę identifikuoja tik tada, kai ji neatskiriama nuo kovos ir kančios. Kažkas ne taip, kai mergina sako: „Mūsų santykiai tokie geri, todėl nežinau, ar aš juos tęsiu“. Bet dar baisiau, kai vaikinas sako merginai: „Aš norėčiau padaryti du dalykus. Pirmas, tave nužudyti, antras – tave vesti“, o mergina šioje frazėje girdi tik tai, kad jis pirmą kartą prabilo apie vedybas(!).

Ir ne lankstinukų dalijimas būtų ta reikalingoji prevencija, o nuolatinis darbas tiek su jaunais, dar neįsuktais į smurto ratą žmonėmis, tiek su tėvais, auginančiais vaikus, tiek su rizikos grupės asmenimis (o taip, ši sritis tikrai sudėtingiausia), ugdant jų sąmoningumą, skiepijant lyčių lygybę, mokant bendravimo (tiek bendražmogiško, tiek romantinių santykių metu) bei konstruktyvaus konfliktų sprendimo.

Taip, LR SADM jau dvejus metus iš eilės vykdė konkursą „16 dienų be smurto“. Pernai finansavimas skirtas 50 projektų įvairiose Lietuvos vietose dirbančioms organizacijoms. Sakysite, gerai, kad skirtas? Taip „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“ (kai kalbama, ne apie bet kokį, o būtent su lytimi susijusį smurtą) kampanija yra pasaulinė, JTO inicijuota, tikrai reikšminga. Bet argi per 16 dienų nudirbsi visų metų darbus? Juk tęstinių prevencinių veiklų finansuojama nebėra nuo to laiko, kai tas pats LR SADM tyliai „numarino“ „Smurto prieš moteris mažinimo strategiją“. Kita vertus, ar organizacija per 16 dienų surengė vieną seminarą, ar kasdien organizavo po 1-2 renginius, iš viso 24, kuriuos aplankė ir žinutę „Nulis tolerancijos smurtui prieš moteris“ išgirdo per 2500 žmonių, finansavimas skirtas lygiai vienodas – 1500 Eur. Todėl peršasi nesmagi mintis, kad tokie konkursai – paukščiuko užsidėjimui.

Ir pabaigai, vis tik norėčiau kreiptis į žiniasklaidą. Ne, nevarysiu ant jos, nes už tai ir VLKK, ir gerbiamas Rimvydas Valatka užpyktų. Bet padaryti mažinant smurtą jūs galite labai daug.

Suprantama, kad žiniasklaida didžiąja dalimi yra komercinė, jos tikslas – generuoti pelną, o tam reikia kuo daugiau paspaudimų, todėl ir vaikomasi aštrių, šmaikščių ar romantizuotų (dėmesį atkreipiančių antraščių ir detalių). Tačiau tuos paspaudimus galėtų atnešti ir naudinga informacija, atskleidžianti smurto artimoje aplinkoje/smurto prieš moteris priežastis bei pasireiškimo mechanizmus (kažkuriai visuomenės daliai tai, galbūt, suveiktų prevenciškai), tereikia tinkamai parinkti ekspertus (ne pramogų pasaulio atstovus), kurie pakomentuotų karštus įvykius (dauguma NVO, dirbančių šioje srityje, turi tokius specialistus, ir jie mielai sutiktų pasidalinti įžvalgomis). Jau nukentėjusiems nuo smurto asmenims labai naudinga informacija būtų, ką daryti konkrečiais atvejais, kur kreiptis pagalbos, todėl labai reikėtų, kad prie straipsnių apie smurtą būtų publikuojami Specializuotos pagalbos centrų (SPC), kurie veikia visoje Lietuvoje) kontaktai (kaip ir rašant apie savižudybes, pateikiami pagalbos linijų kontaktai). Deja, jau keletas metų dėl tokių kontaktų publikavimo su portalų vadovybėmis niekaip nepavyksta susitarti.

Manoteisės.lt

Manoteises.lt

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.