Pramuši kepsnį, rasi Visaginą

Paskelbė: Marius Plečkaitis Data: 2018-06-07 03:52

Spausdinti | Komentarai

Marius Plečkaitis / asmeninio archyvo nuotr.

Kokios mintys galvoje kyla išgirdus žodį: Visaginas? Betonas, atominė, rusų kalba, nuobodulys? Galbūt ir taip. Tačiau veikiausiai nesuklysiu teigdamas, kad paskutiniu metu Visagino konotacijos giedrėja. Šalia bedūšio betono ir visa apimančio stingulio įvaizdžių stojasi kurortinė gamta, atsigaunantis verslas, augančios gamyklos (tuo pačiu ir butų kainos), naujakurių steigimasis, kultūrinis renesansas. Už svarų indėlį į Visagino reabilitaciją miesto garbės piliečių kandidatūra turėtų būti iškelta fotomenininkams Neringai Rekašiūtei ir Artūrui Morozovui, olimpiečiui Jevgenijui Šuklinui, nepavargstantiem nuolat agituoti už tikrai gražų ir perspektyvų miestą.

Su kolegomis Visagine derindami darbinius reikalus, vis aplankome vieną kitą užeigėlę skrandžiams nuraminti. Dalis tų vietų primena sovietines valgyklėles, dalis užsimetusi tamsius beveidžių picerijų akinius, likę restoranėliai tuo tarpu sukandę dantis laukia vieną dieną ateisiančios rinkos (iki hipsterių ir gentrifikacijos Visaginui jau visai visai netoli).

Galbūt į trečią kategoriją pataiko ir, sakytum, kaip Visaginui gal net per posh restoranas Rendez Vous, įsikūręs 500 metrų nuo Visagino ežero. Tiesa, tas posh įvaizdis, sukurtas prabangaus interjero ir nekuklios kvadratūros, pozityviai apsitraukia, į rankas paėmus meniu ir nužiūrėjus patiekalų kainas, kurios Lietuvos kontekste viso labo trauktų tik iki vidutinių. Tuo tarpu meniu platumas džiugina akį, bet tuo pačiu šiek tiek gąsdina (tiek atvejų, kai meniu platumos buvo atvirkščiai proporcingos maisto kokybei).

Šalimais įsitaisęs restorano savininkas, mums besirenkant patiekalus, linksmai dėsto apie naminio alaus tipus ir gamybos technologijas, kokio putokšlio pasiūlys netolimoje ateityje ir ką jau galima įpilti iš čiaupo. Kelti alų viršun padės Bear&Boar, taip pat vietiniai visaginiečiai aludariai. Malonusis skaitytojas sutiks, kad verta kepurę nukelti prieš tą barą ar restoraną, kuris pramoninius Švyturio-Utenos ar Kalnapilio bizaliukus ir į pasiūlymą įtrauktą šaldytuvų komplektą palieka toli už durų ir į namus gosliai įsileidžia kraftinio alaus burtininkus. Mano suvalkietiška širdelė nepastebimai pradeda linkti link prancūziškai pasivadinusio restorano.

Išsirenkame jautienos steikus, kas riebesnį, kas sausesnį (kainuoja apie 15 eur), taip pat prie pagrindinio patiekalo galima priderinti norimą garnyrą. Pokalbiai vystosi miesto plėtros, įmonių augimo temomis. Kol kas visi linksmai skaičiuoja augančias apyvartas, mąsto apie plėtros ir inovacijų planus, nenorėdami prisiminti prieš dešimtmetį kritusios bangos. Ir teisingai, prie maisto nedera liūdėti. Geras patiekalas ir ypač laikas jo laukiant turi skatinti, audrinti, jaudinti.

41

Pasirodo maistas. Džiaugiuosi savo didžiuliu Rib Eye steiku, iškeptu vidutiniškai. Jautieną, žinomas dalykas, daug lengviau perkepti, nei neiškepti, todėl ypač aukštesnio lygio restoranuose užsisakyti stipriai keptą steiką, mano galva, net šiek tiek įžūlu. Klaidos nedarome, ir džiaugiamės rezultatu. Jautiena neperprieskuoniuota, palikta daug erdvės tyrinėti mėsos tekstūrą, riebalų gijeles, iš proto varantį keturkojo sultingumą. Daržovės paruoštos taip, kaip ir turėtų būti – švelniai rūgštelėjančios ir neužgožiančios pagrindinio patiekalo. Ieškant prie ko prikibti, galima būtų nebent užduoti klausimą, kokiu būdu mėsa buvo papildoma druska ir pipirais: prieš ar po kepimo. Esu antrojo varianto fanas, kai tuo tarpu mėsą apibarstant prieš kepant rizikuojama pipirus prideginti, apkartinti steiką.

42

Šeimininkas, nugirdęs mūsų šnekas ir pokštus apie meniu kuluaruose aptiktą krokodilą (Genadijų?), nesutrinka, ir jau po pusvalandžio ant stalo įsitaiso krokodilienos filė gabaliukai padegustuoti egzotiką. Egzotika lieka egzotika: krokodiliena primena kažką tarpinio tarp vištienos ir kiaulienos, gal vos vos juntamos kelios vandens gyvūnų natos. Šiaip jau mėsa blankoka, sprangoka, kita vertus, jei ji būtų kažkas tokio, nepaisant egzotiško įvaizdžio, greičiausiai jau senokai būtų įsitaisiusi prabangesnėse užeigose.

46

Vos įveikę savo steikus ir „ant viršaus“ padesertavę vieno skaniausių tiramisu (bent jau man, menkam desertų mėgėjui, tai tikrai), palaimingai dairomės aplink. Už mūsų, prie kito stalelio, kompanija švenčia šešiasdešimtmetį. Šiaip jau šventė būtų gavusisi gal tokia ir prie liūdnesnių, bet smagiai reikalaus makalavo gal septynių metų berniūkštis vis užgrodamas armonika ir sumaišantis kortas imperialistinei vakarų muzikai, be saiko plyšaujančiai per restorano garsiakalbius.

45

Rendez Vous – vieta, mėginanti bent šiek tiek aplenkti laiką. Ji rungtyniauja ne tik su pramonės plėtra, rajonų atsigavimu ir besikeičiančiu požiūriu į poilsį ir keliones Lietuvoje, jos gamtos privalumus. Pirmiausia ji grumiasi pati su savimi. Vienas veidas puola kitą, kovos sūkury iškyla trečias ir taip toliau. Nuo to, kas laimės identiteto kovą, iš esmės priklauso ir restorano likimas: ar tai bus nišinė vidurinio sluoksnio vilniečių atgaivos vieta pusantro šimto kilometrų į šiaurę, ar dieviškų kepsnių ir alaus sostinė rytų Lietuvoje, tuntais traukianti net latvius su baltarusiais. O gal vokiečių šeimų numylėta vieta, primenanti jų nerūpestingas vaikystes Bavarijos pamiškėse? O gal ir kažkas ne tokio mažorinio.

Vienaip ar kitaip, smagu stebėti tokius netikėtus šūvius kaip Rendez Vous: drąsius, gaivališkus ir bent šiek tiek nepamatuotus.

Verdiktas:

Verdiktas-4

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt