Projekto „Išdrįsk“ ambasadorė R.Kornejevaitė: Užtenka dresuoti vaikus

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-05-07 06:56

Spausdinti | Komentarai

Organizatorių archyvo nuotr.

Tėveliai, ką galvojate savo vaikus kas rytą išleisdami į mokyklą ar darželį? Tikitės, kad saugiai nukeliaus iki vietos, kurioje mokosi bei turės eilinę, įprastai smagią dieną. Tuomet, baigiate gerti kavą, sėdate į mašiną ar autobusą ir nuvažiavę į darbą visai dienai pamirštate, kaip sekasi mūsų mažiesiems.

Grįžtate vakare namo, vaikai taip pat jau būna grįžę iš mokyklos ir namuose „aria“ prie namų darbų arba leidžia laiką kieme, arba prie kompiuterio, panirę į virtualią realybę. Baigę SAVO veiklas, pavalgo, pamiega ir vėl viskas iš pradžių. Viskas kaip ir „normalu“.

Ir gyvename mes tą savo gyvenimą, papildomai augindami vaiką. Aišku, auginimą kiekvienas suprantame labai skirtingai. Dažnai kai sunervina – trinktelime, kai neatstoja nuo mūsų – pakeliame balsą, kai pasako kažką kvailo – supažindiname su suaugusiųjų pasaulio „leksikonu“ ir taip vis nesuprantame, kiek dar dėmesio reikės tam blogam vaikui. Kaip, po velnių, jam to dėmesio neužtenka? Ir dažnos Lietuvos šeimos kasdienybėje šis monotoniškumas – įprasta.

O dabar noriu pakeisti šios nuobodokos kasdienybės paradigmą. Pakalbėti daugiau apie tą „smagų laiką“, kuomet mūsų vaikai būna saugiai nuėję, saugioje mokykloje. Ir čia jau tikrai suprantate, kad ironizuoju.

Vaikai iš vaikų nežmoniškai tyčiojasi, vieni kitus psichologiškai ar fiziškai žaloja. O tai daro, nes nesupranta. Žinote, kas mane nuoširdžiai gąsdina? Tai, kad visiems atsibodusi tema „patyčios“, šiandien yra tapusi renginių žaisliuku ir tylos pokalbiuose nereikšmingu užpildu.

Momentu, kuomet visi daug visko žinome, bet iš esmės – nieko nesuprantame ir net nesiruošiame to padaryti. Ar pagalvojate apie nesveiką statistiką, kuri rodo, kad vaikai tyčiotis pradeda jau nuo pradinių klasių, o jei auginate 3 vaikus, tai vienas iš jų mokykloje tikrai patiria rimtas patyčias?

Jei ne, pabandykite dabar pagalvoti, nueiti į kitą kambarį ir paklausti vaiko kaip jam sekėsi mokykloje, o sulaukę atsakymo „nu jo, viskas gerai“ nepabėkite, galvodami, kad užsidėjote „pliusiuką“ vien dėl to, kad skyrėte truputį laiko, o jo „taip neturite“.

O vedu aš prie to, kad esminė patyčių problema – nuolatinis jų ignoravimas ir pateisinimas. Kas gali būti „geriau“, kai net patys mokytojai ugdymo įstaigose tyčiojasi iš vaikų, mokiniai tyčiojasi vieni iš kitų, suaugusieji nuolat tyčiojasi vieni iš kitų, o, galų gale, net namuose, artimoje aplinkoje kur turėtų būti saugūs, jie sulaukia vėl to paties – psichologinio – patyčių – ar fizinio smurto. Ir vaikai tai visada mato. Mato ir jaučia daug stipriau nei mes.

Tuo tarpu mes toliau kalbame apie patyčias, diskutuojame apie tai, kaip yra blogai tyčiotis, dalinamės sėkmės istorijomis, kaip besityčiojant iš vienų ar kitų žmonių, jie tapo puikiomis asmenybėmis. Aišku nepaminime, kad tos pačios asmenybės tampa ar jau yra užsidariusios savyje, bei nuolat sunkiai žengiančios į priekį, bijančios pokyčių ar dėmesio. Svarbu, juk SĖKMINGI!

Ir pastarąjį dešimtmetį psichologai Lietuvoje garsiai ir aiškiai bando pasakyti, kad tėvai, dažnai vaikus laikydami savo asmenine nuosavybe, to nė nesuvokdami, augina potencialų smurtautoją. Dresūros, mušimo, rėkimo bei grasinimo veiksmus, paslėpdami po auklėjimo antklode, skatina vaiką būti paklusniu namuose, o mokykloje ir draugų aplinkoje – išsilieti už visą sukauptą pažeminimą ir pyktį.

Dresuojamas vaikas šalia mūsų suaugusiųjų būna geras, paklusnus. Dažnai girdime „O buvo toks geras vaikas, toks ramus. Kaip jis taip?“. Bet tik pajutęs laisvę, nebejaučiantis šalia esančio „šeimininko“, vaikas, faktas, paleidžia savo vaizduotę bei iš aplinkos sugertas moralės ir žmoniškumo principų normas.

Esmė, kad mes vis dar negebame atskirti ir pastebėti psichologinio smurto. Ir jei savo vaikui kiekvieną dieną kartojame, kad jis yra kvailys, žioplys ir nesugeba atlikti paprasčiausių daugybos veiksmų, po mėnesio tokio kartojimo, vaikas išties pagalvoja, kad jis yra neišmanėlis.

Ir tai yra mūsų – suaugusiųjų – bėda, jog mes žlugdome vaikus ir nesuprantame, jog paprasčiausios pagalbos suteikimas išties ugdo vaiką ir stiprina pasitikėjimą savimi bei suaugusiaisiais.

Ir žinote, rimčiausias signalas, kurį mes vis praleidžiame pro akis ir nurašome, tai vis atsitiktinės nelaimės – mūsų vaikų savižudybės, smurtas ar savęs žalojimas.

Pradėkime kalbėti šeimose, mokyklose, draugų tarpe ir suvokti, kad tyčiotis ir žeminti vienas kitą yra nenormalu ir antžmogiška. Kiekvienas išsilavinęs ar kitus gerbiantis žmogus niekada sau neleis tyčiotis ar žeminti silpnesnįjį. Kodėl mes šių žmogiškumo vertybių nemokome savo vaikų arba kas nutinka, kad mūsų „mokymas“ vis neveikia?

Vienoje diskusijoje vaikų psichologė yra pastebėjusi, kad mokyklose yra „ramūs“ ir „neramūs“ vaikai. Ir specialistų dėmesys dažniausiai kreipiamas į tuos „neramiuosius“. O kai vaikas, 8 metus besimokydamas ugdymo įstaigoje, yra vienišas ir mokytojai tai pastebi tik po 8 metų bei klausia vieni kitų „kodėl jis stovi vienas?“, kyla klausimas: „kur mes – suaugusieji – buvome tuos 8-erius metus, kai jis buvo vienišas ir kodėl mes to nepastebėjome daug anksčiau?“.

Esu įsitikinusi, kad pats laikas pradėti kalbėti apie psichologinį smurtą ir patyčias jau ne mums, o patiems vaikams. Nes kas iš to, jei mes suvoksime ar suvokiame, kaip psichologinis smurtas ar patyčios yra nepateisinama, jei mūsų vaikai toliau vieni iš kitų tyčiosis ir taip griauna vieni kitiems gyvenimus?

Džiaugiuosi turėdama galimybę prisidėti prie Lietuvoje startuojančio projekto „Išdrįsk“, kuriame gan didelė ambasadorių komanda ir sieks pradėti patyčių ir psichologinio smurto suvokimą perkelti į pačių vaikų terpę.

Dirbdami kartu su psichologais įvairių užsiėmimų metu, moksleiviai įvairiose savivaldybėse netiesiogiai ieškos kaip kitaip galima pagaliau pradėti vaikams suprasti, kodėl yra nenormalu tyčiotis, ir kodėl turėtų būti madinga užtarti ir padėti silpnesniam.

Pati, kaip mama, turiu vienintelį prašymą ir palinkėjimą – norėdami pradėti keisti, pasaulį pradėkime keisti nuo savęs.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt