Režisierius Robert Mullan: „išgyvenusieji Holokaustą jaučia kaltės jausmą“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2016-09-23 09:40

Spausdinti | Komentarai

Robert Mullan / Organizatorių archyvo nuotr.

Rugsėjo 23 d. kino teatruose pasirodys režisieriaus Roberto Mullano filmas Gitel, paliečiantis Holokausto temą Lietuvoje. Drama pasakoja masinius žudymus išgyvenusios moters istoriją: visiems artimiesiems žuvus, ji egzistuoja su kaltės jausmu, kad yra gyva. Šis jausmas, anot režisieriaus, lydi ne vieną, patyrusį Holokausto siaubus. Pateikiame interviu su režisieriumi.

Kaip prasidėjo jūsų pažintis su Lietuva?

Iki tol, kol 1999 metais atvykau Kauno universitete dėstyti mėnesio trukmės psichologijos kursą, apie Lietuvą žinojau labai nedaug. Tai buvo įdomus laikmetis – šalis iš komunizmo ėjo į kapitalizmą. Vėliau pasilikau čia rašyti knygos „Voices of Pain“ („Skausmo balsai“). Kalbėjausi su benamiais, psichiatrinių ligoninių pacientais, kaliniais, paprastai žmonėmis ir klausinėjau, ar jų gyvenimas išties pagerėjo, ar liko toks pats.

Ar lietuviai noriai pasakoja apie savo gyvenimą?

Yra dvi itin svarbios istorijos, liečiančios nesenus Lietuvos laikus: nacių įsiveržimas 1941 m. ir išsivadavimas iš Sovietų Sąjungos bei valstybės atkūrimas 1991 m. Apie 1991 metus žmonės kalba noriai. Kai filmavome „Mes dainuosim“ – filmą apie 1991 metų nepriklausomybė judėjimą – žmonės padėjo kaip įmanydami. O štai filmuoti „Gitel“ buvo nepaprastai sunku. Ši tema buvo „tabu“, dabar matau, kad padėtis keičiasi, o aš tikiuosi, kad skaudi istorinė realybė bus pripažinta ir išmoktos jos pamokos.  Norėčiau paminėti, kad dar viena „svarbi istorija“ man yra apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Aš nuoširdžiai manau, kad jis yra vienas iš pasaulio labiausiai neįvertintų kompozitorių ir dailininkų. Jei jis būtų gimęs rusu, prancūzu ar vokiečiu, apie jį žinotų visas pasaulis. Tačiau kadangi jis gimė Lietuvos provincijoje, todėl yra praktiškai nežinomas. Dėl šios priežasties aš pastačiau filmą „Laiškai Sofijai“ su Marija Korenkaite ir Roku Zubovu, o man padėjo prodiuseris Artūras Dvinelis.

Kodėl istorija apie Holokaustą išgyvenusį žmogų iš Lietuvos vis dar iššaukia tokius prieštaringus jausmus 2016 metais?

Per Holokaustą Lietuva iš visų Europos valstybių neteko paties didžiausio procento žydų. Šiandien Lietuvoje žinoma daugiau kaip 250 masinių kapaviečių. Tragediją dar labiau paryškina tai, jog ištisus 600 metus Lietuva elgėsi su žydais geriau negu bet kuri kita valstybė. Šalies sostinė Vilnius buvo didžiulis žydų kultūros centras, miestas vadintas „Šiaurės Jeruzale“.

gitel-4

Kaip atsitiko, kad po šešių tolerancijos šimtmečių žmonėse kilo tiek neapykantos, kad jie ginė savo kaimynus į griovius ir ten juos šaudė?

Šį klausimą geriau adresuoti istorikams negu filmo kūrėjams. Įprastinis paaiškinimas toks, kad nemažai lietuvių manė, jog žydai prijaučiančia komunistams ir dėl to juos reikia naikinti. Be to, tarp šių bendruomenių istoriškai atsirado kai kurių įtampų. Net ir šiandien dar galima išgirsti nuomonių apie žydus kaip Kristaus žudikus.

Vis dėlto jums pavyko nufilmuoti filmą pačiose autentiškiausiose vietose, tokiose kaip sinagoga ar Kauno Devintasis fortas, kuriame buvo vykdomos masinės žudynės.

Džiaugiuosi, kad mums buvo suteikti leidimai filmuoti Devintajame forte ir sinagogoje. Mums nereikėjo daug ko keisti, kad atkurtume vaizduojamą laikotarpį, tai –  autentiškos, su rūpesčiu saugomos lokacijos. Vaizduoti  praeito amžiaus 7-ąjį dešimtmetį moderniame mieste nebuvo lengva. Visur, kur bepasisuksi, lenda XXI amžiaus atributai. Čia mus gelbėjo puiki dailininkų komandą, kuri modernius Vilnių ir Kauną pavertė praeito amžiaus miestais. 

gitel

Filmo aktoriai ir filmavimo grupę sudarė beveik vien lietuviai, o tema jautri Lietuvai. Kokia atmosfera vyravo aikštelėje?

Keli jaunesnieji aktoriai jautė, kad dalyvaudami šiame filme išduoda savo tėvus ir senelius. Filmuodami masines žudynes Devintajame forte stebėjome statistus. Vieni vadino žydus, kiti nacius, dar kiti Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) narius – būtent pastarieji ir vykdė žudymus. Buvo šiurpu ir įdomu stebėti, kaip žmonės prisiima šiuos vaidmenis, kaip besąlygiškai į juos įsijaučia. Klausiau savęs: kodėl vaikinai, vaidinantys LAF narius, atrodo, visai ramiai ir be jokio nerimo rišasi baltus raiščius sau ant rankos. Ar jie tikrai supranta, kad tai buvo iš tikrųjų, kad tai – ne žaidimas?

Prie genocido prisidėjo ne visi lietuviai.

Teisybė. Net ir kai kurie LAF banditai apsimetė, kad nerado per reidus savo kaimynų arba atsisakydavo juos šaudyti. Visada įsivaizdavau, kad tie kilnūs žmonės, kurie gelbėjo žydus, turėjo būti išsilavinę žmonės – gydytojai, mokytojai ar teisininkai. Bet Kaune žydus daugiausia gelbėjo menkai apsišvietę valstiečiai – tie žmonės tiesiog instinktyviai jautė, kad tai, kas vyksta, yra negerai. O tarp žudikų buvo daug gydytojų, stomatologų, mokytojų ir kunigų. Tai tik įrodo, kad švietimas neapsaugo nuo nedorumo.

gitel-9

Kokios filmo statymo džiugiausios akimirkos?

Kadangi „Gitel“ biudžetas buvo labai mažas, man reikėjo išradingo ir energingo prodiuserio. Artūras Dvinelis suteikė man viską, ko reikėjo ir dirbo neįtikėtinai sunkiai. O džiugių akimirkų buvo daug:

Marija Korenkaitė yra viena iš geriausių Europos aktorių. Dirbti su ja buvo tikra garbė. Žinau, kad kaip ir daugelis aktorių, ji nerimavo, jog filmuojasi filme, kuriame kai kurie lietuviai parodomi neigiamoje šviesoje (norėčiau pridurti, kad tai tiesiog istorinis filmas ir jokiu būdu nėra nukreiptas prieš lietuvius). Ji turi ištarti tokius žodžius: „Aš ne lietuvė, aš – žydė“. Žinau, kad tiek jai, tiek jos giminaičiams tai buvo gana sunku, tačiau ji nepaprastai profesionali ir pasakė šiuos žodžius. Jos pasirodymas filme yra išties nuostabus.

Man reikėjo dviejų nedidelių vaikų atlikti vaidmenis su žodžiais – tai turėjo būti Marijos sesutės. Po visą dieną trukusios pretendentų atrankos jau maniau, kad nieko nepavyks atrasti ir tada aktorių atrankos vadovas Donatas Šimukauskas pasakė, kad paskutinės dvi pretendentės yra tikros sesutės. Taigi, aš susitikau su Agna ir Migle (Petkevičiūtėmis) – nepaprastai mielomis mergaitėmis. Po kelių minučių jau žinojau, kad radau vienas iš pagrindinių filmo žvaigždžių. Nors anksčiau joms nėra tekę vaidinti, jos netrukus ėmė mokytis tekstą ir scenas, o Marija joms nepaprastai padėjo. Ji tapo mergaitėms tarsi antra mama ar vyresnioji sesuo.

Su aktoriumi Nikolajumi Antonovu dirbau filmuodamas filmą apie Čiurlionį, jis vaidino galimą Marijos partnerį. Filme „Laiškai Sofijai“ Antonovas vaidino rusų karininką, o šiame – tykų mokslininką. Jis buvo tiesiog nuostabus, o dirbti su juo – vienas malonumas. Lygiai taip pat, man buvo garbė dirbti su Gediminu Storpirščiu – puikiu aktoriumi, muzikantu ir nepaprastai savo šalį mylinčiu žmogumi. Man labai patiko ne kartą su Gediminu pasikalbėti apie šalies politiką, istoriją, sovietinę praeitį ir daugelį kitų dalykų.

„Gitel“ vyriausiuoju operatoriumi dirbo Tomas Vilys – tai buvo jo debiutas. Jis puikiai susitvarkė su šiomis pareigomis, o aktoriams patiko su juo dirbti. Garso operatoriumi buvo Giedrius Aleknavičius – tai ne tik puikus savo srities meistras, bet ir nepaprastai linksmas bendradarbis. Kaip ir filme „Laiškai Sofijai“, Jonas Špokas visada surasdavo puikių filmavimo aikštelių. O Jelena Grišina buvo tiesiog neįkainojama, nes aš nesuprantu nei lietuviškai, nei rusiškai! Ji viską vertė ir darė tą nė kiek nesugaišdama laiko. Didžioji dalis filmo nufilmuota rusų kalba, kadangi veiksmas vyksta Kuibyševe, Sovietų Sąjungoje.

„Gitel“ yra filmas apie smuikininkę, todėl aš norėjau, kad filme itin svarbų vaidmenį vaidintų muzika. Man pasisekė, kad Vilniuje gyvena Borisas Traubas, grojantis Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Jis padėjo parinkti filmui muziką ir ją atliko, o be to, padėjo Marijai Korenkaitei geriau suprasti griežimo smuiku subtilybes.

Apie ką šis filmas?

Iš esmės, tai meilės istorija. Apie tai, kad meilė turi galių gydyti žaizdas ir išgyventi dideles negandas. Taip pat ir apie vadinamąją „išgyvenusiųjų kaltę“ – Gitel yra moteris, kurios visi šeimos nariai, o skaudžiausia, jos jaunosios sesutės, buvo nužudyti per Holokaustą. Ji jaučiasi kalta, kad išgyveno, kai visi kiti šeimos nariai žuvo. Dėl to ji neleido sau būti laimingai, įsimylėti, jausti pasitenkinimą. Galiausiai, nors filmo veiksmas vyksta 1969 metais Rusijoje, mes matome Gitel prisiminimų vaizdus iš Kauno geto ir Devintojo forto 1941 metais. Taigi, žiūrovai turi galimybę sužinoti tiek apie tas siaubingas žudynes, tiek apie išgyvenusiųjų kaltės jausmą.

Filmuoti Devintajame forte – išties keistas jausmas. Juk toje vietoje IŠ TIKRŲJŲ vyko žudynės. Tikiuosi, kad filmas pagerbs aukų atminimą.

Pasikartosiu – šis filmas jokiu būdu nenukreiptas prieš lietuvius. Tai tiesiog istorinis pasakojimas, filmas apie viltį. Aš myliu Lietuvą ir būtent dėl to čia pastačiau tris filmus!

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt