Tarp dviejų cemento pasaulių

Paskelbė: Data: 2017-11-09 02:53

Spausdinti | Komentarai

Dokumentinio filmo "Taste of Cement" kadras

Tyla ir kurtinantis sprogimas. Visur pasklidę dulkių debesys, po truputį nuklojantys griuvėsiais virtusius miestus ir naują Sirijos pabėgėlių, dirbančių Libane statybininkais, kasdienybę. Apie ją pasakoja „Cemento skonis“, žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ rodyta nauja režisieriaus Ziado Kalthoumo juosta.

„Cemento skonis“ – trečiasis sirų režisieriaus Ziado Kalthoumo filmas. Savo kūrybinį kelią Z. Kalthoum pradėjo 2009 m., ėmęs filmuoti „O, mano širdie“ (Aydil) – juostą apie Sirijos kurdų kaimą, kuriame gyveno vien moterys. Rodyti šį filmą, nagrinėjusį kontroversišką kurdų bendruomenės padėties temą, Sirijoje buvo uždrausta. 2012 m., prasidėjus Sirijos revoliucijai, privalomojoje karinėje tarnyboje eidamas seržanto pareigas ir kartu dirbdamas režisieriaus Mohammedo Malaso asistentu, Z. Kalthoumas pradėjo filmuoti antrąją juostą „Nemirtingasis seržantas“ (Al Rakib Al Khaled). „Tuo pat metu priklausiau abiem pusėms: tai, iš kurios bombos būdavo paleidžiamos, ir tai, į kurią tos bombos buvo nutaikytos. Buvo beprotiška, tarytum gyvenčiau dviejuose skirtinguose pasauliuose. Tarnavau kariuomenėje, nors pats buvau nusistatęs prieš karinius veiksmus. Vakare sugrįžęs namo naujausiose žiniose matydavau bombarduojamą, griaunamą šalį. Naktimis sapnuodavau, kad žūsiu šiame kare. Supratau, kad nebegaliu taip tęsti“ – viename interviu pasakojo režisierius. 2013 m. Z. Kalthoumas paliko kariuomenę ir pasitraukė į Libaną. Čia ir ėmėsi naujausio filmo „Cemento skonis“, festivalyje „Visions du réel 2017“ pripažinto geriausia juosta.

Kitų mano festivalyje „Nepatogus kinas“ matytų filmų kontekste „Cemento skonis“ išsiskiria abstrakčiu santykiu su juostos veikėjais bei veiksmo statika. Tokie filmai kaip juodaodžių jaunuolių problemas JAV nagrinėjęs „Akimui“ ar jaunesniojo režisieriaus brolio tikėjimo paieškų kronika „Brolis Jakobas“ pasakojo gana nuoseklias savo herojų istorijas. Šios dokumentikos atskleidžia veikėjų kaitą, augimą, jie neretai tiesiogiai dalijasi su žiūrovais savo mintimis. Tuo tarpu juostos „Cemento skonis“ herojai – nebylūs, ir kiekvieno jų istorijas galime tik mėginti įspėti. Negausus tekstas, anoniminis vieno ir drauge visų pabėgėlių pasakojimas ne atskleidžia konkrečius faktus, o greičiau kuria subtilias, tačiau drauge ir sukrečiančias alegorijas, atskleidžiančias pabėgėlių, dirbančių Beirute statybininkais, būtį. Pasakojimo poetika, jautrus, netikėčiausias detales pastebintis režisieriaus žvilgsnis kuria stipria vidinę patirtį. Taigi filmas konstruojamas ne kaip istorija, o slogaus laukimo, tuštumos, galynėjimosi su praeities košmarais ir izoliacijos būsena.

Taste of Cement 2

Ko gero, ryškiausias šios būsenos aspektas yra pabėgėlių negalėjimas būti čia. Sirų darbininkams įvesta komendanto valanda, todėl po darbo statybose jiems draudžiama įžengti į miestą. Visą laiką jie leidžia statomų dangoraižių viršūnėse arba miesto pogrindyje, kur yra įsikūrę. Pabėgėliai kasdien iš viršaus gali stebėti judrias Beiruto gatves, miestą supančią jūrą ir dangų, tačiau negali šio, atrodo, netikro atvaizdo, pasiekti. Ne veltui aplinkinis pasaulis lyginamas su paveikslu ar tapetu – miestas išlieka tarytum tolimas miražas, įrėmintas pilkuose betono rėmuose. Jaunas vaikinas stebi jį pro geležines statybines vielas tarytum pro narvo grotas. Vėliau girdime atsiminimus žmogaus, po bombardavimo atsidūrusio po namo griuvėsiais: „Pabėgau, tačiau patekau į kitą duobę, į kitą cemento nelaisvę.“

Vienintelis betoniniuose požemiuose izoliuotų pabėgėlių saitas su palikta gimtine – televizoriaus ar išmaniojo telefono ekrane vakare stebimos naujienos. Sugriauti miestai, bombardavimai, dulkių sūkuriai, gerai iš žinių pranešimų pažįstami, atrodytų, tolimi ir netikri siaubo bei kančios paveikslai, atsispindi tuščiose darbininkų akyse. Prisimenu, kad kažkada ir Jonas Mekas panašiai budėjo prie televizoriaus ekrano, fiksuodamas kiekvieną reportažą iš atvirai nepriklausomybės siekti ėmusios Lietuvos – taip gimė jo filmas „Lithuania and the Collapse of USSR“. „Cemento skonis“ priverčia naujai pažvelgti į Meko dokumentiką. Pirmą kartą pajuntu, kad tai ne vien reportažų rinkinys, kad žinių pranešimus stebiu ne viena, kad juos drauge mato ir žmogus, kuris juos filmavo, žmogus, kuris, panašiai kaip Sirijos pabėgėliai, tegalėjo tik ekrane stebėti savo tėvynės likimą. Žinoma, kažin ar galima lyginti tuometinę Meko bei Sirijos darbininkų padėtį, tačiau atskirties būsena išlieka ta pati.

Apie besikartojančią istoriją kalba ne tik galimos analogijos su kitų šalių bei laikų pabėgėliais, bet ir pats filmas „Cemento skonis“, atskleisdamas karą kaip savotišką nesibaigiančią griovimo ir atstatymo grandinę. Pabėgėliai, iš naujo statantys Beirutą po Libano pilietinio karo, širdyje viliasi, kad vieną dieną galės sugrįžti ir atstatyti gimtąją Siriją. Netikėtai panašiai suskamba griūvančių pastatų ir statybų triukšmas. Susiduria ir susilieja sprogimų ir grąžtų gręžimo garsas. Spengiančioje tyloje išvystame ir žmogų, prispaustą betono atplaišų, ir miesto pogrindyje mažame betono kambarėlyje ant žemės gulintį pabėgėlį. Kontrastuojantys ir drauge susiliejantys į vienį kadrai byloja apie nenutrūkstančią žmonijos naikinimo ir kūrimo istoriją.

Šiandien turime kaip niekad daug vaizdinės informacijos apie šios istorijos tąsą – įvairiose pasaulio dalyse vykstančius neramumus. Tokia situacija nevienalypė: prie nuolatinio informacijos srauto bei šokiruojančių vaizdų tarsi ir pripratusį šiuolaikinį individą sujaudinti darosi vis sunkiau. Apie tai Susan Sontag esė „Platono oloje“ rašė dar 8-ojo dešimtmečio pradžioje: „Milžiniškas fotografinis viso pasaulio nelaimių ir neteisybių katalogas pavertė baisybes beveik įprastiniu – pažįstamu, tolimu („tai tik fotografija“), neišvengiamu – dalyku.“ii Visgi „Cemento skonis“ skiriasi nuo daugelio dokumentinės medžiagos, kuri mus pasiekia kiekvieną dieną. Filme vaizdas ir garsas atskleidžia ne faktus, o atveria patirtį, vidinį išgyvenimą. Galbūt būtent dėl to cemento kvapas ir skonis gali pasiekti ne tik šiuolaikinio žiūrovo akis bei ausis, bet ir prasigraužti į giliausias sąmonės kerteles.

Taip pat skaitykite: Profesionalų atsiliepimai apie Arūno Matelio filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ [VIDEO]

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt