Užslopinti “kino keliautojo” V.Tinterio pasąmonės troškimai

Paskelbė: Reda Riepšaitė Data: 2016-09-10 12:49

Spausdinti | Komentarai

Vytautas Tinteris / Asmeninio archyvo nuotr.

Kad ir kokia snobiška ir užrietusi nosį būtų dabartinė Lietuvos kino kultūra, nauji vėjai joje visuomet laukiami. Kitokių temų, formų bei idėjų į kino sales „Plastic Palace People“ (liet. „Plastikinių rūmų žmonės“) planuoja įpūsti simbolišku metu – 2017-ųjų sausio pirmąją. Žmonių santykiai, savižudybė, depresija, emigracija – artimos lietuviams, bet kino filmuose bei apskritai viešojoje erdvėje mažai nagrinėjamos temos, apie kurias jau metas kalbėti. Formą puoselėjančiam, bet, pasak režisieriaus Vytauto Tinterio „turinį vis pamirštančiam“ lietuviškam kinui reikia labai nedaug, kad filmas būtų geras. „Ir nereikia kažkokių prabangių kamerų, kad nufilmuotum filmą.“

Emigracijos, antidepresantų vartojimo, savižudybių Lietuvoje statistikų rodikliai grėsmingai daužosi į vis aukštėjančias lubas. Tokie projektai kaip Vytauto Tinterio filmas „Plastic Palace People“ ir nagrinėja emigraciją bei psichologines jos pasekmes paliekantiesiems ir paliktiesiems. Filmavimo aikštelei besikilnojant tarp Kauno ir Berlyno, kalbame su pačiu filmo režisieriumi.

Labai daug keliauji ir dirbi bei gyveni įvairiose Europos šalyse. Tai – labiau „tos vienintelės“ vietos paieškos ar gyvenimo būdas, kurį žadi tęsti ir toliau?

Anksčiau galvojau, kad ieškau „geresnės“ vietos gyvenimui kaip ir dauguma emigrantų turbūt, bet supratau, kad visos pasaulio vietos turi tas pačias problemas. Tik liūdniausia, kad Europa, kuri daugumai žmonių iš kitų žemynų atrodo kaip svajonė ir demokratijos, kultūros šaltinis – dabar yra populizmo grėsmėje ir situacija čia darosi vis labiau įtempta. Tad man atrodo aš kažkur tiesiog turėsiu įsikurt ir na, man atrodo, kad mūsų karta vienu ar kitu atveju bus revoliucijos arba karo liudininkė. Esu tuo užtikrintas – tiek dėl tokių psichopatų kaip Putinas ar Trump’as, tiek dėl savo depresyvių draugų, neturinčių motyvacijos nieko šiame pasaulyje daryti ir, beje, ne be reikalo. Gal visgi nereikėjo taip depresyviai pradėt interviu, nes dabar skaitytojas gali pagalvoti, kad bus tipinė leftistinė supuvusios vakarietiškos kultūros kritika. :D Aš kažkiek ir idealistas dar esu.

Kaip manai, kaip jaunam žmogui „perlipti“ XXI-o amžiaus nestabilumo jausmą kuriant savo ateitį?

Na, jeigu komunizmas bandė nužudyti žmogaus sielą, kapitalizmas bando nužudyti mūsų orumą. Šis nestabilumas, manau, yra grynai sisteminė problema, kuri egzistavo XX amžiuje, egzistuos ir XXI-ame, jeigu mes nieko patys nepakeisime. Nuo pat sixties, Vakarų pasaulis grimzdo žemyn, tad mes jau penkiasdešimt metų keliaujame link distopijos. Lietuvoje, kol kas, panašu, dvidešimt metų gyvename nežinomybėje, bet bandome įnirtingai įsijungti į šitą Vakarų pasaulio neo-liberalų distopinį diskursą. Sveikinu!

Ne kartą pats metei įvairias studijas ir vis nebijojai ieškoti savo kelio. Kaip atradai kiną ir jo industriją?

Filmus kūriau nuo keturioliokos metų, o savo studijas bandžiau visada susiet su kinu. Man kinas šiaip atrodo visų disciplinų mišinys, tad kiekvienas filmmaker’is pasirenka įdomų dalyką ir jį studijuoja/analizuoja. Cronenberg’as buvo biologas ir kūrė filmus, kuriuose kryžmino žmonės su vabzdžiais, na, o aš domiuosi humanitariniais mokslais, muzika, matematika ir t.t. Kiekvienas man atrodo turi atrasti savo stilių ir aš pats manau daugiausia eksperimentavau su video mediumu pastarasiais metais ir dar nesu apsistojęs prie jokio konkretaus stiliaus/žanro.

Kodėl savo filmuose ir klipų kadruose atsiduri ir pats, kaip aktorius?

Todėl, kad Lietuvoje nėra gerų aktorių. Juokauju. Realiai aš turbūt pats esu daugiau keliautojas nei filmmaker’is. Tad man kino kūrimas yra neatskiriams nuo gyvenimo būdo ir pačio gyvenimo, tad natūralu, kad ir pats jame atsiduriu. Kine atsiskleidžia tam tikra mano gyvenimo paralelė – neįgyvendintos svajonės ar užslopinti pasąmonės troškimai. Ypatingai jie.

vytautas

Asmeninio archyvo nuotr.

Kuriuos 3 filmus rekomenduotum pamatyti kiekvienam?

“Clean & Shaven” (1993), rež. Lodge Kerrigan. Vienas filmų, kurių neištrinu keli metai iš savo kompiuterio ir kuris mane visą laiką įkvepia.

“Dekalog” (1989), rež. K.Kieslowski. Tai turbūt dešimt geriausių dramų kada nors sukurtų kine.

“Idiots” (1998) rež. L.Von Trier. Na, kiekvienas iš mūsų savyje turi vidinį idiotą, na ir kodėl gi jį reiktų slėpti?

Šiuo metu kuri savo pirmąjį pilnametražį filmą „Plastic Palace People“. Pristatyk jo siužetą.

„Plastikinių rūmų žmonės“ – rugsėjį Kaune ir Berlyne pradedamas filmuoti debiutinis pilnametražis filmas. Tai tragikomedija, pasakojanti apie konservatyvioje ir provincialioje Lietuvos visuomenės dalyje gyvenančius laisvos sielos Adomą ir jo merginą Mariją. Adomas sunkiai dirba fabrike tam, kad galėtų išpildyti savo svajonę – išvažiuoti studijuoti vizualiųjų menų Vokietijoje.

Filmo veiksmas vyks Kaune. Kodėl pasirinkai šį miestą?

Kaunas yra labai unikalus miestas architektūriškai. Jame susipina keli laikmečiai – nuostabi Žaliakalnio tarpukario architektūra ar mediniai namai Šančiuose. Tuo pačiu ir industrinis paveldas ir, žinoma, klaikios kapitalisinės konstrukcijos kaip kad “Akropolis”. Ir šiaip Kaunas labai kinematografiškas miestas, jei pasiimtum kamerą ir važiuotum per jį, jis turi tokį vientisą vizualinį stilių. Vilniaus yra žymiau labiau eklektiškas.

Kodėl filme nagrinėsi emigracijos temą?

Nepasakyčiau, kad šis filmas nagrinėja pačią emigracijos temą. Tai labiau pasekmė dalykų, įvykusių Lietuvoje ir privedusių Adomą iki tokio sprendimo. Tai filmas, kuris labiau kalba apie vidinę žmogaus dramą ir, manau, bus vienas pirmųjų, kurie tikrai empatiškai pažvelgs į savižudybės problemą. Aš juk pats porą kartų bandžiau, bet nepavyko. Kažkaip jei trečią kartą bandyčiau ir nepavyktų, tai būtų labai nevykėliška. Tai nusprendžiau gyventi.

Kur ir kaip galime prisidėti prie šio filmo įgyvendinimo?

Galite prisidėt čia prie Crowdfunding kampanijos ir sekite mus facebook’e.

Mums tikrai reikia jūsų paramos, nes visgi Lietuvoje retai kada daromi tokie filmai ir mums reikia naujų! Lietuvoje trūksta gero kino, o žmonės jo ištroškę.

Ore.lt

ore

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Ore.lt