Viens-du-trys

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2017-07-12 02:57

Spausdinti | Komentarai

VDU prof. Egidijus Aleksandravičius /  Ⓒ Jonas Petronis.

Egidijus Aleksandravičius yra istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Šis komentaras pro sukąstus dantis pratęsia taip pat nelengvai prieš metus parašytą komentarą „Patogioji amnezija“, skirtą posovietinės Lietuvos aukštojo mokslo kontrreformacijos temai.

Sakau „pro sukąstus dantis“, nes per 28 metus labai daug dalykų jau buvo aptarta. Atklydus į publicistiką iš akademinio pasaulio, tai reiškia, kad jei sykį ką nors parašei, tai kaip ir visam laikui – negi kartosies. Net jei kasdien matai ironiškos, kadaise Juozo Tumelio mėgtos cituoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio taisyklės pavyzdžius: „Niekas nieko neskaito; jei skaito – nieko nesupranta, o net jei skaito ir supranta – tai čia pat užmiršta“.

Dabartinės valdžios elgsena, tiesą pasakius, yra apgailėtinas šių senų žodžių patvirtinimas. Geriausiu atveju gebama tik skaičiuoti. Greta daugelio Kovo 11-osios Respublikos sėkmių aukštojo mokslo sritis (nors ne tik ji) yra nesėkmės pavyzdys. Nepaisant sporadiškų ir naivių pastangų išlaisvinti gerąsias universitetų dvasias, stebėtinai mažai kas pasikeitė, o iš sovietų paveldėtos elgsenos pasirodė daug gajesnės, nei pradžioje tikėtasi. Laiko ironija – tik ant sovietinių pamatų stovinčios mokyklos šiandien prisistato stabilumo ir pažangos ketvertuku. Tai universitetai, kuriems, anot VU rektoriaus A. Žukausko, niekas negresia. Išties, bent jau esminės permainos. Dabartinė Vyriausybė su policininko uolumu stengiasi suskaičiuoti, kiek reikia mokyklų. Aišku, kad daryti ką nors reikia, nes visos Vyriausybės sprendė aukštojo mokslo problemą. Didžiulė bėda, jog nežinoma, ką ir kaip daryti, išskyrus skaičiukus.

Universitetų misija savoje tautoje jau kurį laiką glūdi valdymo, finansavimo ir tikrų bei išgalvotų reitingų šešėlyje, nes jai suvokti reikia ne tik kairiojo smegenų pusrutulio. Kita vertus, liūdesiui laimint, reikia negailėti pelenų ir akademinei galvai. Niekas iki galo nežino, kas darytina, bet prisipažinti neįstengiama. Išmintis sakytų, kad tokioje būsenoje svarbu išvengti žalingų veiksmų. Bent jau nieko blogo nedaryti, jei jau nieko gero sugalvoti nesugebam. Šis skausmingas suvokimas šaukiasi kokių nors teorijų ar rimtų įžvalgų, leidžiančių sąmoningai išgyventi. Priminčiau pastabaus socialinio mąstytojo sero Ralfo Dahrendorfo (vienas tų Vakarų išminčių, prisidėjusių prie steigimo Centrinės Europos universiteto, kurį šiandien skandina orbanizuotos Vengrijos valdžia) trijų dešimčių metų senumo prognozę: pokomunistinių šalių institucinė demokratija gali užgimti per metus antrus; laisvosios rinkos mechanizmui išsijudinti, tikėtina, užteks penkerių; o štai mentaliniams pokyčiams reikalingas laikas nenuspėjamas – gali neužtekti vienos kartos.

Universiteto sąmonė yra ne kas kita, o aukščiausia ir sutelktinė savos tautos mentaliteto forma. Tai seniai suprastas dalykas. Jei nesikeičia viena, stabiliai laikosi ir antra. Dar daugiau – tai ambivalentiška būsena. Tikėta (pirmame Aukštojo mokslo įstatyme net atvirai deklaruota), kad universitetai pakeis homo sovieticus sąmonę, bet nutiko greičiau priešingai. Liūdna, tačiau stebėtis reikia saikingai. Barono Miunhauzeno pratimas padėjo tik jam pačiam ir tik pasakoje: jis save už pakarpos iškėlė iš klampynės. Lietuvos universitetams nepagelbėjo net ištiesta vakariečių ranka. Per du dešimtmečius pademonstruotas gebėjimas priimti tik tuos patarimus, kurie nekeitė sovietinio mąstymo kodų. Paskaitykite 20 metų senumo Norvegijos mokslo tarybos patarimų Lietuvai dvitomį. Arba dar daugiau – bandykit susirasti 10 metų senumo ES

universitetų asociacijos tarptautinės Lietuvos teisės mokyklų vertinimo grupės medžiagą. Juk buvo kelis mėnesius skelbta internete. Kodėl siūlyta uždaryti VU Teisės fakultetą?

Bėda ir tai, kad nebenorime savęs klausinėti, kas buvo įtvirtinta sovietinio universiteto pamate. Sakytume, indoktrinacijos įrankiai: TSKP istorija, dialektinis ir istorinis materializmas, marksistinė leninistinė politinė ekonomija, mokslinis komunizmas ir ateizmas. Tiesa, jie buvo urmu paversti kitais dalykais pagal pavadinimą. Taip pat lengvai, kaip raudonųjų kampelių prižiūrėtojos akimirksniu galėjo virsti tikybos mokytojomis ir naujomis davatkomis.

Gilesni sluoksniai liko nepajudinti, nors 1990–1993 m. pastebėti. Tai ankstyva ir siaura specializacija, kadaise aptarnavusi sovietinę industrinę sistemą, ir nepajudinamas požiūris į universitetą kaip įstaigą. Visapusiškas klasikinis universitetas bus tas, kuriame yra ir humanistika, ir teisė, ir gamtamokslis su medicina. Kuo daugiau fakultetų – tuo daugiau statistinių argumentų, jog tai nacionalinė vertybė. Tačiau iš specialistų kalvėse studijuojančio jauno žmogaus pusės žvelgiant, tai yra tiesiog mechaniškas uždarų akademijų sąrašas. Kiek čia pasikeitėme? Kontoros sąmonėje dydis ir skaičius regisi svarbiausias dalykas. O štai Amerikos universitetus ir studentų kritinio mąstymo, problemos atpažinimo ir racionalaus sprendimo gebėjimų pažangą testuojantys mokslininkai sako, kad didžiausi pasiekimai priklauso mažiems universitetams. O gal reikia būti dideliems ir skaityti The Wall Street Journal (šiuo atveju – birželio 6 d. numerį), kad suprastume, jog tai, kas tinka kontorai, nebetinka jokiam žmogui.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt