Regimantas Dima. Vilniaus plovas. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 256 p.

Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė

Regimantas Dima (g. 1961 m.) – lietuvių literatūros fenomenas: „Verslo klasės“ straipsnių autorius iškart imasi romano. Ir pirmuoju romanu pasirengęs sudrebinti tiek negausią nuotykinę lietuvių literatūrą, tiek Lietuvos istoriją.

„Vilniaus plovas“ – ne kulinarinė knyga. Ne nusilenkimas Ričardui Gaveliui. Tai lietuviškas šnipų romanas, istorinis detektyvas. Neįtikėtinas, bet tikras žemaičio Jono Prospero Vitkevičiaus gyvenimas – ne blogesnis už Štirlico ar Džeimso Bondo. Tik neįtikėtinos istorijos vyksta ne Vokietijoje ar JAV, o Lietuvoje: prasideda Kražiuose, o baigiasi Kabule ir Sankt Peterburge. Slaptosios draugijos. Tomas Zanas, Adomas Mickevičius, filomatai, filaretai ir Juodieji broliai. Caro žandarai ir Orsko tvirtovė. Lietuva, Rusija ir Afganistanas. Tremtis ir stulbinama karjera. Diplomatinės intrigos ir fatališka moteris… Ir, žinoma, sąmokslas. Lietuvis Didžiajame žaidime. Įvykiai susipynę į kamuolį, kurį išpainioti padės pasakotojo talentas ir intelektas.

Regimantas Dima pasakoja ne blogiau už Aleksandrą Diuma. Ir ne blogiau už garsųjį prancūzą kuria sąmojingą, vyrišką (t. y. patrauklų moterims ir įdomų vyrams), nuotykių kupiną pasakojimą apie neįtikėtiną Vitkevičiaus gyvenimą.

Kodėl nieko iki šiol nežinojome apie Vitkevičių, garbingai vadintą Batyru? Todėl, kad Regimantas Dima dar nebuvo parašęs „Vilniaus plovo“.

Kaip poezijos genijus Adomas Mickevičius po visą pasaulį išplatino savo šalininkams slaptą instrukciją?
Kokią baisią klaidą padarė caro valdininkai, ištremdami du žmones į Orenburgą?
Kas gražiai moteriai svarbiau – vyras, meilužis ar Puškinas?
Kaip Vilniaus universitetui pavyko išugdyti geriausius sąmokslininkus bei šnipus?
Ir kodėl, po velnių, Vilniuje iki šiol nėra Batyro arba Jono Prospero Vitkevičiaus gatvės?

Ana

Naujasis tremtinys iš Kražių gyveno tose pačiose Orsko tvirtovės kazarmose, kur ir visi kiti kareiviai. Bajorų vaikui kazarmų dvokas ir kareiviškas kolegų bukumas buvo baisiausia kankynė. Tad kiekviena proga, bet kokiu pretekstu Jonas Prosperas rasdavo progų išeiti iš kazarmų ar net iš tvirtovės ar pačioje tvirtovėje rasti kokios kitoniškos veiklos nei karinė. Šito jaunuolio rankos niežėte niežėjo, lyg sirgtų dilgėline, o galvoje degė nenumaldomas veiklos troškimas. Būna taip mirtininkams. Grįžta netikėtai carui pasigailėjus į gyvenimą ir visko iškart norisi. Ir nuveikti tada gali neįtikėtinai daug. Taip, pavyzdžiui, atsitiko Fiodorui Dostojevskiui. Taip nutiko ir mūsų Kražių gimnazistui. Energijos Vitkevičius turėjo per daug, ramiai negalėdavo nusėdėti vietoje, net rašyti jam buvo per sunku – lėtokas darbas. Skaityti knygas patiko, nes skaitė greitai, ir jose kunkuliavo veržlus gyvenimas, toks veržlus, kokį jis tikėjosi vėl kada nors gyventi. Labai garsus ano meto geografas Aleksandras Humboltas, keliaudamas po Rusijos imperiją, užklydo į Orenburgo liniją. Jis buvo sukrėstas, kai pamatė šio paprasto kareivio kambaryje savo knygą. Susižavėjęs keliautojas net užtarė caro rūmuose šį kareivį. Vitkevičius mokėjo visas pagrindines Europos kalbas ir išmoko visas vietines. Iš viso mokėjo 19 kalbų.

Likę kazarmose kareiviai jau buvo su viskuo susitaikę, fatališkai numetę savo likimus į karininkų rankas. Lieps – šaudysime, lieps – kausimės durtuvais. Paprasti kareiviai ir nesiveržė labai įkyrėti šiam bajoraičiui. Matė – ne jų lizdo paukštis, ir su galingais sparnais, skris aukštai. Kas mes jam. Vienas dalykas tik palaikė šiokį tokį status quo Vitkevičiaus egzistencijoje kazarmose su kitais kareiviais. Jautriai jam atsiliepdavo širdyje ilgesingos rusų kareivių dainos vakarais, slaviškas jų platumas, taip pritinkantis bekraštei stepei, ir ilgesys per visą vakaro dangų.

Kartą po tokio ramaus vakarojimo su dainomis, dar prieš sutemstant, Jonas Prosperas nebegalėjo nusėdėti. Vėl netilpo savyje. Išėjo pasivaikščioti – apeis savo ratą aplink tvirtovę.

Jonas Prosperas suko ratus ir jautė – kažkas atsitiks, negali toks mano gyvenimas būti, kad jame nenutiktų nuotykių ar gerojo likimo siųstų dovanų. Karys tikėjo – viskas yra taip nyku, taip blogai, tad jei kas nors keisis, – o permainų netgi Orske būna, štai žiema visada keičia vasarą, – tai keisis tikrai į gera, tereikia kantriai išlaukti savo valandos. Blogiau negali būti. Arba jis pats turės keisti. Tokios beviltiškos duobės kaip dabar nebebus.

– Kareivi, – pašaukė bandantis būti griežtas moteriškas balsas. – Taip taip, tu, kareivi!

Jonas Prosperas atsisuko ir nustėro. Priešais jį stovėjo dieviško grožio moteris. Atrodytų – lengva nustebinti kareivį, matantį tik baškires ar kazaches. Bet ne, jis tokios ir Pašiaušėje ar Kražiuose nematė, ką ten Kražiuose, pačiame Vilniuje tokių gal nebūna. Gal tik Varšuvoje ar Paryžiuje. Bet čia, pasaulio pakraštyje, Orsko tvirtovėje, negalėjo niekada net tikėtis tokių pamatyti… Kokia moteris! Juodi ilgi vilnijantys plaukai, baltutėlė visada vaikštančios po skėčiu ponios alebastro oda, grakštus liemuo, rausvos lūpytės lyg… Net nežinojo, kokio tai rausvumo lūpos – tokio atspalvio daiktų nebuvo matęs. Moters, labai gerai žinančios savo vertę, akys šypsojosi. Bet ji vėl pabandė griežtai komanduoti kareiviui, nes tas stovėjo pastiręs kaip medinis šaukštas. Papulkininkio ponia, kaip jai derėjo pagal vyro rangą, mokėsi komanduoti. Jaunutis kareivis stovėjo it stabo ištiktas, negalėjo žodžio pratarti, jo skruostais perbėgo raudonis.

– Kareivi, ar turi kalbos dovaną?

– Taip, ponia, kuria kalba pageidausite? – net sau netikėtai įžūlokai leptelėjo Jonas Prosperas.

Ana Janovskaja, papulkininkio Janovskio, Orsko tvirtovės bataliono vado, jaunoji žmona, dabar pati tylėjo. Staiga prisiminė girdėjusi iš vyro vietinių įdomybių: tarp Orenburgo kazokų iki šiol tarnauja gal koks tūkstantis prancūzų, Rusijoje kažkada patekusių į nelaisvę Napoleono karių. Ji tada nelabai patikėjo vyro šnekomis, galvojo – tėtukas fantazuoja, norėdamas praskaidrinti žmonai nuotaiką. Ana niekada nematė kazoko, bent iš tolo panašaus į prancūzą. Bet štai, štai kažkas paryžietiška tame stote yra. Štai iš kur jis toks. Tad kaip mokėdama pasakė:

– Français, soldat, s’il vous plaît.

Prancūziškai? Puiku. Jonas Prosperas seniai troško pabendrauti kita, ne rusiška muštro, kalba.

– Ponia, leiskite prisistatyti. Jonas Prosperas Vitkevičius, Šiaulių pavieto bajoras. Atsiprašau, pagal nuosprendį – buvęs bajoras, dabar tremtinys, Orsko tvirtovės kareivis.

– Bet jūs toks jaunutis, kaip spėjote tapti tremtiniu?

– Ponia, aš jau buvau nuteistas ir mirties bausme… Atleiskite, ponia, nebuvau jums pristatytas ir iki šiol nežinau jūsų vardo.

– Ana Janovskaja, papulkininkio Janovskio žmona. Palydėkite mane. Jūs mane suintrigavote. Aš šiuose laukiniuose kraštuose neseniai ir labai nuobodžiauju. Vienai vaikščioti kiek baugu. Ir galbūt galėtumėte, mane lydėdamas, kiek plačiau papasakoti savo istoriją. Man rodos, ji labai įdomi. Ir, tiesa, atsiprašau dėl skubotumo, bet norėčiau, kad vadintumėte mane tiesiog Ana…

Ponia karininkienė vaikščiodama išklausinėjo jaunutį kareivį jo gyvenimo istoriją, klausė apie Lenkiją, Lietuvą, Žemaitiją, Vilnių. Ji ten niekada nebuvusi. Pabandė ištarti nežmoniškai sunkius, neįmanomus ištarti Pašiaušės, Šiaulių, Kražių pavadinimus. Mokėsi skiemenimis. Sekėsi sunkiai. Šnypštė tada lyg gyvačiukė, kad įsijaustų į tuos garsus. Šnypšdama labai juokėsi, iš juoko net susvyruodavo, tad vos pastovėjo ant kojų ir vis lietė karį rankute, atsiremdama į jo ranką ar petį. Vitkevičių nuo tokių prisilietimų purtė elektra, jis jau žinojo iš fizikos pamokų apie tokius reiškinius.

Tą pirmą kartą pasivaikščioję abu išsiskyrė. Lengvas vakarinis raminantis pasivaikščiojimas šį kartą kažkodėl nepadėjo. Ir jai, ir jam miegas net negalvojo ateiti, abu gulėjo atmerktomis akimis. Ana kartojo skiemenimis Šiaulių ir Pašiaušės pavadinimus. Jonas Prosperas kartojo, atrodo, tokį lengvą vardą – Ana. Mokėsi tas tris raides lyg stropus mokinys, trokšdamas niekada nepamiršti. Pirmas užmigo paryčiais vis dėlto Jonas. Miegojo išsišiepęs, lyg auksinį pinigėlį radęs. Priveikė dieninis muštras…

Papulkininkis Janovskis, kaip ir bet kuris kitas tvirtas vyras, buvo lengvai valdomas savo gražuolės žmonos. Tad nori nenori teko jam priskirti jaunąjį kareivį Vitkevičių žmonos kalbų pamokoms ir pasivaikščiojimams. Apsaugai. Nors bataliono vadui ir labai nepatiko taip gražiai derantis šių pasivaikščiojimų dalyvių jaunumas bei gražumas. Ir linksmi garsai per pamokas.

Tačiau iš žmonos gautos žinios apie buvusią bajorystę Janovskį sudomino. Jis pamažu ėmė galvoti, kad, nors ir labai nemalonu, štai tokių bernelių, visą laiką besisukiojančių aplink jo žmoną, dėka būtų galima kaip nors pagerinti savo finansinę padėtį ir gal bent kada nors išbristi iš prakeiktų skolų liūno. Tos gražios žmonos taip brangiai kainuoja. Ir kuo ji labiau išpuošta už vyro pinigus, kuo gražesnė, tuo labiau džiugina kitus. Kitus džiugina, o skolos vyrui. Tačiau kitas variantas – ašaros ir barniai. Tad geriau skolos. Arba dar geriau – vieną kartą imti ir gauti daug daug pinigų.

Tad kokie ten kareivėlio reikalai su tuo dvaru tolimoje Lenkijoje? Viena ausimi iš savo plepaus denščiko jis buvo kažką girdėjęs. Ne, ne Lenkijoje, atrodo, jis sakė – Lietuvoje. Na, gerai, Lietuvoje. Nesvarbu kur, visur jau Rusijos imperija, svarbiau dvaras. O jei dvaras, tai labai tikėtina, kad kareivėlio tėveliai sėdi ant pinigų maišo. Vargšas rusų karininkas nežinojo, kad ir Lietuvoje jau nebe auksu kloti tie dvarai. Bet žinia apie dvarą tikriausiai visoje imperijoje keisčiausiu pavadinimu Pašiaušė bataliono vadą labai sudomino ir įkvėpė sunkiam pokalbiui su žmona.

Prisipažinsiu, nors taikausi į šiokius tokius rašytojus ir gyvenimą turėčiau pažinoti, nes ilgą laiką jį stebėjau ne tik sėdėdamas prie rašomojo stalo, moterys iki šiol man gana slėpiningas ir mistinis reiškinys. Galva nesuvokiu jų jausmingų proveržių, negaliu nei jų nuspėti, nei iš anksto pasiruošti. Pagal mano logiką, pirmiausia dangaus pakraštyje turėtų pasirodyti tamsesnis debesėlis, bylojantis apie blogėjantį orą, tada ima vis labiau niauktis, ir tik ilgai pasiniaukstęs dangus prapliumpa žaibais ar liūtimi. Vyrų akimis taip.

Moteriški žaibai trenkia iš giedro dangaus. Be jokio perspėjimo ar pasiruošimo. Be įspėjamojo patamsėjimo ties horizonto linija. Taip ir su Ana. Staiga ponia karininkienė nei iš šio, nei iš to išsirinko beveik pirmą sutiktą kareivį į palydovus, pradėjo jį kalbinti ir su juo juokauti. Paprastą kareivį! Tiesiog raganiškas gebėjimas – jos meta žvilgsnį į vyrą ir iškart, per sekundės dalį, gali suprasti, ar ištikima tam vyrui jo žmona, ar jis pats ištikimas žmonai, ar geras meilužis. Jos tiesiog įžvelgia, ar toli eis vienas ar kitas jaunuolis. Numato ateitį. Juk nesugebėtų paaiškinti, kaip tai sugeba, tiesiog jaučia, numato. Argi tai nėra raganiška?

Tiesa, mūsų apkalbamo kareivio manieros, mokamos kalbos ir laikysena rėžte rėžė akį tarp kitų Orsko tvirtovėje vegetuojančių gyvųjų organizmų. Vos aukščiau pagal išsivystymo lygį nei daržovės ar gyvuliai.

Kareivis tapo tik ponios papulkininkienės palydovu? Ne tik… Daugiau.

Vieną vėlyvą Orsko balandžio vakarą, kai penkių mėnesių trukmės žiema galų gale iškilmingai pasitraukė, beveik per vieną naktį ištirpdžiusi ilgai kauptą sniegą, Anos širdis neatlaikė bundančio pavasario vilionių. Vyras buvo jau kelias dienas išvykęs ramdyti eilinio jų linijos kazachų sultono aikštijimosi, ir vakarais jai vis sunkiau būdavo atsitraukti nuo Prospero. Tos stiprios rankos, su kuriomis dažnai skaitant ar kalbantis susiliesdavo pirštų galiukais, privalėjo apkabinti ją ir nepaleisti visą naktį. Ji drebėte drebėjo. Kada Prospero rankos paims ją ir nebeišleis iš pamokų? Tą iškilmingą pavasario atėjimo į Orsko tvirtovę dieną Ana neišlaikė ir pravirko.

– Apkabink mane ir nepaleisk, galų gale, kiek galima laukti? – apsiverkė Ana Janovskaja.

Ji žinojo, tikrai žinojo – šis jaunutis vaikinas, ko gero, neturi jokios meilės patirties. Puošni to vakaro suknelės sankabėlių ir sagučių sistema jo virpančioms rankoms bus neįveikiama. Švarioje laisvoje trobelėje garbingiems svečiams, kurios raktai priklausė tik Orsko komendantui, papulkininkienė paprašė sekundei atsitraukti ją jau karštai apkabinusį kareivį ir lėtai, nes labai dvejojo, ar teisingai besielgianti, be to – kuklinosi, išsinėrė iš suknelės. Kareiviui iš kazarmų tai buvo reginys, kurio negalėjo pamiršti visą gyvenimą, iki pat mirties.

Benvenuto Čelinio rankų verta figūra lėtai išniro iš sunkiomis klostėmis krentančios suknios. Suknios pūstumas dar labiau pabrėžė išnyrančios iš nėrinių išgrynintos Afroditės tobulas linijas. Joks nereikalingas audinys nebeslėpė vilnijančių kūno linkių. Deivė. Jonas Prosperas priklaupė ir išbučiavo visą savo deivę, lėtai išplaukiančią iš suknelės gniaužtų, vos ji piršteliu pamojo priartėti. It meilės žynys atnašavo vieną aukojimą po kito. Negalėjo sustoti. Ponia karininkienė jo ir nestabdė. Tiesa, paprašydavo kartais leisti atsikvėpti, greitai įtraukdavo pavasariu kvepiančio stepių oro ir vėl ranka kvietėsi žynį. Ateik. Tik ankstyvo pavasario stepių naktis tebuvo liudininkė abiejų neįmanomų sutalpinti į krūtinę jausmų ir dejonių. Meilė, meilė, meilė tebuvo tarp jųdviejų. Beveik jokių kitų žodžių.

Aš ir beveik po dviejų šimtų metų atkakliai tvirtinu, kad tai buvo tikra meilė. Abiejų. Ana buvo teisinga moteris ir gerbė savo vyrą. Vyras buvo jos namai ir ramstis, jos užuovėja. Bet, kaip ir bet kuri kita moteris, ji turėjo visas teises patirti beprotišką aistrų šėlsmą nors vieną kartą gyvenime. Tai yra teisę mylėti Joną Prosperą. Apie Jono laimę aš net nepasakosiu. Juk visi šio romano vyriškosios dalies skaitytojai patys žino, koks džiaugsmas pirmą kartą mylėtis su trokštama ir mylima moterimi. Jokiais žodžiais negali apsakyti tos ūmai ištikusios gyvenimo pilnatvės ir visų vyriškų svajonių išsipildymo.

Betgi labiau rūpi Anos jausmai, nes tai ji vėliau darė sunkiai suvokiamus ir paaiškinamus dalykus. Nes, ko gero, tai ji buvo priežastis visų tų kriminalinių peripetijų, kurias po kelių mėnesių tyrė iš paties Sankt Peterburgo atsiųstas žandarų papulkininkis, visko šiame gyvenime matęs ir be didelių svarstymų greit nustatė visų tų nusikaltimų priežastį. Tai Ana Janovskaja. Jis ir pats būtų nusikaltęs dėl tokios priežasties, jei ne ilgametė žandaro tarnybos našta, kuri jau išdžiovino jam smegenis ir kūną. Kas kitas, jei ne Ana Janovskaja, liūdnai sau kartojo toje pačioje svečių trobelėje negalintis užmigti visko matęs žandaras. Būtų reikėję Anai pamoti piršteliu – net ir žilas visko matęs žandaras būtų metęs šalin sunkiai užtarnautus papulkininkio epoletus, nes Ana….

Taigi Janovskis grįžo iš ekspedicijos po stepes, o Ana jau buvo paruošusi visą informaciją apie Vitkevičių turtus Žemaitijoje. Kaip rasti tą dvarelį. Kiek, jos Prospero nuomone, jam skolingi giminės po jo tėvo mirties. Suma buvo tokia, kad Janovskis atsisėdo įdelbęs akis į savo šviesią ateitį ir užmiršo pasitikslinti – ogi kaip buvo išgauta tokia velniškai įdomi informacija… Nejaugi kankinimais?

Penki tūkstančiai rublių.

Tai buvo milžiniška anais laikais pinigų suma, ir Ana savo gyvenimo ramsčiui perdavė šiuos skaičius tikslut tikslutėliai. Vyrui tereikėjo sugalvoti, kaip išgauti tuos kareivio pinigus iš niekšingai juos užspaudusių Lietuvos dvarininkų, o paskui jau suderinti su kareiviu išgelbėtų pinigų likimą. Tokius subtilius klausimus galėtų derinti Ana. Kareiviui, kaip garbingi žmonės, jie irgi šiek tiek paliktų, juk negalima žiauriai skriausti ir taip likimo nuskriausto…

Bet kartoju ir kartosiu: aš įsitikinęs, kad Ana mylėjo Prosperą. Jis buvo aistringas josios meilužis, o ji ir toliau būtų gyvenusi su vyru, net ir kareiviui žuvus. Teisinga moteris pirmiausia pasirūpina vaikais, paskui ateitimi, paskui vyru. Meilužis, nors ir karštai mylimas, tėra ketvirtas tame moteriškame prioritetų sąraše, ir perkelti meilužį sąraše į priekį ji galėjo tik dėl… Nežinau, dėl ko – bet tai jau būtų pačiai prieš save baisiausiai nepadoru. Todėl ji geriau pasirūpino vyro ateitimi, mat jautėsi jam kalta dėl tokio jauno ir tobulo meilužio.

Taigi vieną vakarą padėjęs galvą tarp šiltų Anos krūtų bajoraitis Prosperas buvo įkalbėtas gudrumu atsiimti iš giminių pinigus. Vyras juk gali veikti visais būdais, jei jo reikalas teisingas, – ir jėga, ir gudrumu. Tereikia parašyti liūdną laišką motinai, kaip dėl nepakeliamo muštro užmigo sargybos poste, atsibudęs rado išplėštą visą pulko kasą su pinigais, skirtais kareivių algoms, kaip tik lygiai penkiais tūkstančiais, ir, jei mama nori dar kada pamatyti sūnų gyvą, trūks plyš reikia perduoti per Orsko tvirtovės komendantą papulkininkį Janovskį sūnui mirtinai reikalingus pinigus. Sūnaus garbė ir gyvybė kabo ant plauko. Toks maždaug būtų laiškas.

– Tie niekšeliai iš Lietuvos, matyt, tau negrįžtant iš tremties taikosi priglobti palikimą, bet juk tu vyras, turėtum man nupirkti dovanų, o pinigų nėra. Ir skolų juk turi? Tau reikia skubiai gauti savo palikimo dalį. Taip, mano Prosperiuk?

Kuris vyras atsisakys tokiu metu ir tokioje vietoje moteriai pažadėtų dovanų? Primenu – galva tarp mylimosios krūtų ir švelni jos ranka kedena mylimojo plaukus. Karys, žinoma, drąsiai pažadėjo. Ana išdėstė visą planą, ir Vitkevičius sutiko su tokiu planu. Netrukus ir surašė liūdną laišką motinai apie pulko kasą…

Papulkininkis Janovskis po kelių dienų pasiėmė atostogų ir išvyko į Lietuvą. Išgauti iš niekingų gobšių giminių savo kareiviui teisėtai priklausančios palikimo dalies.

Ana aktyviai laukė sugrįžtant iš kilnios misijos savo vyro, ir svečių namelis buvo pilnas šnibždesių ir dejonių visus du mėnesius, kol jos kitas karys, savas vyras Janovskis, kovėsi it liūtas teisėto kareivio palikimo atgavimo fronte. Deja, Lietuvos bajorams ir Vilniaus universitetą baigusiems teisininkams audringa Janovskio veikla bei mąstymo nenuoseklumas sukėlė labai neramių minčių. Mirtinai reikalinga kareiviui suma vis kito į didesnę, papulkininkis jau susipainiojo skaičiuose ir tikrovėje, nes šalia nebuvo tvirtai vairuojančios šį reikalą plano sumanytojos. Šie įtarimai buvo perduoti aukštesnio rango žandarų pajėgoms – ir netikėtai operatyviai pradėtas tyrimas.

Orsko komendantui dar negrįžus namo, į Orenburgo liniją iš Peterburgo staiga atvyko žandarų papulkininkis Mikulinas su tyrimo misija. Kokie čia tokie tūkstančiai ūmai pradingo pulko kasoje, kodėl apie tokį skandalą iki šiol nepranešta ir kokį žodį apie šį reikalą pasakė caras, tik aš jo nekartosiu? Kas čia, Orsko tvirtovėje, po velnių, dedasi?

Pulko kasoje visi pinigai iki paskutinės kapeikos buvo nepaliesti. Senas žandaras Mikulinas tik pamatė Aną Janovskają, ir visos šios intrigos spyruoklės jam pasidarė aiškios kaip „Tėve mūsų“. Raporte vyresnybei taip ir išdėstė: priežastis – Ana Janovskaja, visi kiti bylos vyrai jos apkvailinti… Dar kiek patardė dėl tvarkos Vitkevičių ir jau grįžusį smarkiai pablyškusį dėl nenumaldomos karjeros griūties artėjimo Janovskį. Taip pat galantiškai kelis kartus pasivaikščiojimuose palydėjo ponią Aną, neužsukdamas su ja į jokius svečių namelius, nors ir palaikydamas už parankės, ir tų pasivaikščiojimų metu ji graudžiai raudojo, šluostydama gausias ašaras dailia nosinaite.

Aš dar kartą tvirtinu: Ana nuoširdžiai mylėjo savo Prosperą, nes jau vėliau, kai jos kareivis visai dėl kito, rimtesnio, reikalo buvo uždarytas daboklėn, vyras tuo pat metu tardomas žandarų ir kai atvyko į jų kraštą žymiausias Rusijos lovelasas ir poetas Aleksandras Sergejevičius Puškinas, ji įrodė savo ištikimybę vyrui ir meilužiui. Išdidžioji Ana nesiteikė nė akies krašteliu parodyti poetui jokio palankumo ženklelio ir tuo labai jį nustebino. Juk ponai karininkai vienbalsiai nurodė šią moterį esant gražiausią visoje Orenburgo linijoje. Tad Puškinas Orenburgo krašte apsiribojo medžiokle, meiliais pašnekesiais su senu draugeliu Vladimiru Daliu, pirtimi su karininkais ir medžiagos apie Jemeljano Pugačiovo sukilimą rinkimu. Rašė tada Puškinas savo prozos veikalus „Kapitono duktė“ ir „Pugačiovo sukilimo istorija“. Nustebo Puškinas šiame Rusijos pasienyje, kai pamatė, kaip nesunku jį atstumti, nors kokiame Kišiniove ar Odesoje, oi, visai kitaip būdavo. Matyt, per rūsčios čia gyvenimo sąlygos, nusprendė sau poetas. Svarbiausia, kad nei tardomam vyrui, nei sėdinčiam daboklėje už rimtus politinius įtarimus meilužiui Ana tada ne per daug rūpėjo. Tačiau Puškinui liko nepasiekiama. Buvo ištikima meilužiui ir vyrui.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: