Serialo "Black mirror" kadras

Internetui įžengus į mūsų gyvenimą akys tarsi atsivėrė: nebeliko ribų, laiko limito, kontrolės. Jis tapo mūsų namais, gyvenimu, geriausiu draugu ir išminčiumi. Technologijos apvertė žmonių gyvenimus aukštyn kojom ir laikas pradėjo lėkti greičiau.

Šiuolaikinės medicininės technologijos leido išgydyti tūkstančius žmonių, pagydyti nepagydomuosius, suteikti šansą tiems, kurie ankščiau jo neturėjo. Internetas ištrynė valstybių sienas, atstumus  ir ilgas valandas laukimo, tačiau tuo pačiu jis ištrynė ir gebėjimą bendrauti, savarankiškai mąstyti ar mėgautis mus supančiu pasauliu. Technologijos suteikė begalę teigiamų aspektų, tačiau tuo pačiu nepašykštėjo ir neigiamų. „Juodasis Veidrodis“ („Black Mirror”), tai serialas atskleidžiantis tamsiąsias technologijų puses, pateikiantis savo ateities viziją, kuri gali pasirodyti mažų mažiausiai niūri.

Serialas pradedamas šokiruojančia tema, vėliau atsiliepusia gandais, jog esą buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas, dar besimokydamas universitete, vienoje iš įšventinimo į universiteto klubą dalyje, turėjo įsprausti savo lytinį organą į mirusios kiaulės burną. Tai atsispindėjo 2011 metų „Juodojo Veidrodžio“ serijoje „The National Anthem“.

Rusijoje gimusi ir San Franciske gyvenanti žurnalistė Eugenia Kuyda sukūrė automatizuotą pokalbių programą, kuri imituoja jos geriausio draugo bendravimo stilių ir tai ją įkvėpė padaryti 2013 metų serija „Be Right Back“. Kai kurios iš kuriamų technologijų seriale yra dar neįmanomos, tačiau klausimai apie technologijų socialinius padarinius, kuriuos iškelia serialas, yra išties aktualūs.

Satyriškasis serialas seka savo pačių pėdomis ir laikosi praeitų sezonų standartų. Kiekviena serija turi visiškai naują aktorių grupę bei herojus, skirtingas artimos ateities vizijas. Kai kurios pasakojamos istorijos yra įmanomos naudojant dabartines internetines kameras bei išmaniuosius telefonus, tačiau kitos vyksta tolimoje ateityje bei spėjama ką bus galima nuveikti su naujausiais išradimais.

Atsižvelgiant į faktą, jog serialo kūrėjas Charlie Brooker savo karjerą pradėjo rašydamas apie kompiuterinius žaidimus, nenuostabu, jog serialas yra glaudžiai su jais susijęs. Darbas ir žurnalistikos srityje ir televizijoje atvėrė Charlie karjerai daug galimybių, nuo televizijos apžvalgų rašymo ir Guardian skilties, pavadinimu „Supposing“ iki transliacijų rašymo genialiajam Nathan Barley, netikrų žinių serijos „The Brass Eye“ ir serialo „Dead Set“. Visa sukaupta patirtis padeda rašytojui kurti ciniško intelekto perpildytą serialą „Juodasis Veidrodis“.

Portalo Vice žurnalistė Whitney Mallett, kalbino serialo kūrėją Charlie Brooker norėdama išsiaiškinti kokią įtaką jam turėjo „The Twilight Zone“ ir anglų komikų grupė „Monty Python“, taip pat ar technologijos jį bent kiek gąsdina.

Ką manote apie tai, jog kai kurios serijos pastūmėjo kai kuriuos realaus gyvenimo įvykius? Žinoma, yra istorija apie premjerą, tačiau ar skaitėte apie moterį kuri įkvėpta jūsų serialo sukūrė automatizuotą pokalbių programą paremtą mirusio draugo ir jos susirašinėjimų istorija?

Tai buvo tikrai įspūdinga. Tačiau, manau, jog jeigu sukūrėme kažką, kas išsipildė realiame gyvenime, tai tik sutapimas. Turbūt gauname per daug pripažinimo už tai, bet aš mielai jį priimu. Žinoma, situacija su premjeru tiesiog neįtikėtina, tai vienas iš keisčiausių sutapimų, kurie įvyko iki šiol. Bandant nuspėti ateitį, kartais gali ir pasisekti, guodžia tai, kad žmonės nepastebi to, kiek kartų mes prašauname.

Ar sunku rasti balansą tarp emocinio lanko ar siužeto ir konceptualios visuomenės kritikos?

Tai, tarsi judinti skirtingus raumenis. Mes į kiekvieną seriją žiūrime tarsi kaip į vis skirtingo žanro kūrinį.  Tarkim trečio sezono serija „Hated in the Nation“ yra susijusi su policijos procesais ir procedūromis, o „San Junipero“ yra pripildytas romantikos. Turiu nedidelį laiko tarpą kūrybai, taigi bandau įsprausti kuo didesnę įvairovę. Tuo pačiu metu, kai pradėjome filmuoti pirmąjį sezoną, dirbau prie visiškai kitokio tipo projekto „A Touch of Cloth“. Man visada patiko daryti daug, visiškai skirtingų, dalykų vienu metu.

Dažnai žmonės man bando įrodyti, jog serialas yra per rimtas, jog jam trūksta komiškumo. Aš taip nemanau, daug idėjų man gimsta šmaikščių pokalbių metu su įvairiais žmonėmis. Serialas žaismingas, dažnai sugalvojęs naują idėją juokiuosi iki pamėlynavimo.

“San Junipero” yra mano mėgstamiausia serija trečiajame sezone. Manau ji buvo labai įdomi, nes realybė buvo labiau utopiška nei distopiška.

Ši serija buvo pirmoji, kurią parašiau šiam sezonui. Nenoriu nieko atskleisti tiems, kurie dar nematė, tačiau rašydamas vis bandžiau prisiminti rėmus, kokia serija dar atitinka serialo standartus, o kokia jau nebe. Kadangi ir šiame ir ateinančiame sezone turime tik šešias serijas, norėjome daugiau įvairovės nei bet kada ankščiau. Viską rašiau sąmoningai, tai buvo tarsi atsakas žmonėms sakantiems: „Kadangi serialą transliuos Netflix, tai jis bus visiškai amerikietiškas.“ Nusprendžiau rašyti apie praeitį bei ją kurti Kalifornijoje, po velnių tuos komentatorius. Viską dariau iš dalies tam, kad man pačiam būtų įdomu ir tam, kad iš naujo atrasčiau serialo esmę.

Kas iš mokslinės fantastikos srities padarė didžiausią įtaką jūsų kūrybai? “Hated in the Nation” serija man labai priminė autoriaus Michael Crichton novelę „Pray“, kurią skaičiau, kai buvau maža.

Niekada neskaitau mokslinės fantastikos, nebent priskaičiuoti kelias Stepheno Kingo knygas. Skaičiau Hitchhikerio knygą „Guide to the Galaxy“, taip pat siaubo istorijas. Atvirai, nesu fantastikos mėgėjas. Tačiau, esu matęs „The Twilight Zone“, „Totally Unexpected“ ir „The Hammer House of Horror“, aštuoniasdešimtaisiais BBC kūrė daug keistų bei trikdančių dramų, atsimenu jas dėl Nigel Kneale. Jis kūrė savo laikui nebūdingas istorijas, tokias kaip „Quatermass“ ir „Pit“. Asmeniškai, labiau linkstu ties spekuliacinių istorijų bei mokslinės fantastikos. Man patinka plačios „O kas jeigu?“ istorijos. Dar man labai patiko „Matrix“ ir „The Truman“. Bet pačioje pradžioje mane labiausiai domino tokios komedijos kaip „Monty Python“, žavėjausi viskuo, kas griovė ketvirtąją sieną.

Prieš dvidešimt metų žaidimų kultūra buvo tik jų pasaulyje, šiomis dienomis, atrodo, jog žaidimai supa mus iš visų pusių.

Manau daugybė žmonių nesupranta, jog žaidžia. Netgi tokia programa – portalas kaip Twitter yra žaidimas. Tai turbūt didžiausias žaidimas vaidmenimis mūsų istorijoje. Subtili tokių dalykų žaidimizacija yra be galo žavinga. Šiais laikais yra labai platus pasirinkimas dalykų, kurie kvalifikuojasi kaip žaidimai.

Ar vaikų atsiradimas, jūsų gyvenime, kaip nors pakeitė jūsų perspektyvą iš kurios žiūrite į ateitį?

Taip, ji mane baugina. Ne technologijos, jos manes nei kiek ne gąsdina, netgi manau, kad tai fantastiškas dalykas. Mane labiau trikdo tokie dalykai kaip karai, netolerancija ar klimato kaita. Nemanau, kad nerimauju dėl to, jog mano vaikai visą laiką žiūrės į telefoną, mane labiau jaudina padėtis pasaulyje ir kas su juo vyksta, nes jeigu kas nors mus ir išgelbės, tai tikrai bus technologijos.

Taip pat skaitykite: TOP 10 vertų dėmesio naujai pasirodžiusių serialų

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: