Naujajame „Juodojo Veidrodžio“ sezone ryškus ryšys su žaidimų industrija

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2016-11-06 09:53

Spausdinti | Komentarai

Televizijos serialo "Black mirror" kadras

Per pastaruosius du metus, serialo „Juodasis Veidrodis“ („Black Mirror”) siužetas buvo linkęs atspindėti realų gyvenimą. Buvo spekuliuojama, jog Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas, dar besimokydamas universitete, vienoje iš įšventinimo į universiteto klubą dalyje, turėjo įsprausti savo lytinį organą į mirusios kiaulės burną ir tai atsispindėjo 2011 metų „Juodojo Veidrodžio“ serijoje „The National Anthem“.

Taip pat, šią gegužę, Rusijoje gimusi ir San Franciske gyvenanti žurnalistė Eugenia Kuyda sukūrė automatizuotą pokalbių programą, kuri imituoja jos geriausio draugo bendravimo stilių ir tai ją įkvėpė padaryti 2013 metų serija „Be Right Back“. Kai kurios iš kuriamų technologijų seriale yra dar neįmanomos, tačiau klausimai apie technologijų socialinius padarinius, kuriuos iškelia serialas, yra išties aktualūs.

Paskutiniuoju savo sezonu satyriškasis serialas seka savo pačių pėdomis ir laikosi praeitų sezonų standartų. Kiekviena serija turi visiškai naują aktorių grupę bei herojus, skirtingas artimos ateities vizijas. Kai kurios pasakojamos istorijos yra įmanomos naudojant dabartines internetines kameras bei išmaniuosius telefonus, tačiau kitos vyksta tolimoje ateityje bei spėjama ką bus galima nuveikti su naujausiais išradimais.

Atsižvelgiant į faktą, jog serialo kūrėjas Charlie Brooker savo karjerą pradėjo rašydamas apie kompiuterinius žaidimus, nenuostabu, jog serialas yra glaudžiai su jais susijęs. Darbas ir žurnalistikos srityje ir televizijoje atvėrė Charlie karjerai daug galimybių, nuo televizijos apžvalgų rašymo ir Guardian skilties, pavadinimu „Supposing“ iki transliacijų rašymo genialiajam Nathan Barley, netikrų žinių serijos „The Brass Eye“ ir serialo „Dead Set“. Visa sukaupta patirtis padeda rašytojui kurti ciniško intelekto perpildytą serialą „Juodasis Veidrodis“.

Portalo Vice žurnalistė Whitney Mallett, kalbino Charlie Brooker norėdama išsiaiškinti ką jis mano apie šį sezoną, kokią įtaką jam turėjo „The Twilight Zone“ ir anglų komikų grupė „Monty Python“, taip pat ar technologijos jį bent kiek gąsdina.

Ką manote apie tai, jog kai kurios serijos pastūmėjo kai kuriuos realaus gyvenimo įvykius? Žinoma, yra istorija apie premjerą, tačiau ar skaitėte apie moterį kuri įkvėpta jūsų serialo sukūrė automatizuotą pokalbių programą paremtą mirusio draugo ir jos susirašinėjimų istorija?

Tai buvo tikrai įspūdinga. Tačiau, manau, jog jeigu sukūrėme kažką, kas išsipildė realiame gyvenime, tai tik sutapimas. Turbūt gauname per daug pripažinimo už tai, bet aš mielai jį priimu. Žinoma, situacija su premjeru tiesiog neįtikėtina, tai vienas iš keisčiausių sutapimų, kurie įvyko iki šiol. Bandant nuspėti ateitį, kartais gali ir pasisekti, guodžia tai, kad žmonės nepastebi to, kiek kartų mes prašauname.

Ar sunku rasti balansą tarp emocinio lanko ar siužeto ir konceptualios visuomenės kritikos?

Tai, tarsi judinti skirtingus raumenis. Šį sezoną, mes į kiekvieną seriją žiūrime tarsi kaip į vis skirtingo žanro kūrinį.  Serija „Hated in the Nation“ yra susijusi su policijos procesais ir procedūromis, o „San Junipero“ yra pripildytas romantikos. Turiu nedidelį laiko tarpą kūrybai, taigi bandau įsprausti kuo didesnę įvairovę. Tuo pačiu metu, kai pradėjome filmuoti pirmąjį sezoną, dirbau prie visiškai kitokio tipo projekto „A Touch of Cloth“. Man visada patiko daryti daug, visiškai skirtingų, dalykų vienu metu.

Dažnai žmonės man bando įrodyti, jog serialas yra per rimtas, jog jam trūksta komiškumo. Aš taip nemanau, daug idėjų man gimsta šmaikščių pokalbių metu su įvairiais žmonėmis. Serialas žaismingas, dažnai sugalvojęs naują idėją juokiuosi iki pamėlynavimo.

“San Junipero” yra mano mėgstamiausia serija šiame sezone. Manau ji buvo labai įdomi, nes realybė buvo labiau utopiška nei distopiška.

Ši serija buvo pirmoji, kurią parašiau šiam sezonui. Nenoriu nieko atskleisti tiems, kurie dar nematė, tačiau rašydamas vis bandžiau prisiminti rėmus, kokia serija dar atitinka serialo standartus, o kokia jau nebe. Kadangi ir šiame ir ateinančiame sezone turime tik šešias serijas, norėjome daugiau įvairovės nei bet kada ankščiau. Viską rašiau sąmoningai, tai buvo tarsi atsakas žmonėms sakantiems: „Kadangi serialą transliuos Netflix, tai jis bus visiškai amerikietiškas.“ Nusprendžiau rašyti apie praeitį bei ją kurti Kalifornijoje, po velnių tuos komentatorius. Viską dariau iš dalies tam, kad man pačiam būtų įdomu ir tam, kad iš naujo atrasčiau serialo esmę.

Koks jausmas buvo bendradarbiauti su skirtingu režisieriumi kiekvienoje serijoje? Kartais ateities vizijos buvo šiurkštesnės, kartais lyg nupoliruotos. Ar visa tai buvo scenarijuje ar režisierius pateikia savotiškas vizijas?

Visa tai varijuoja. Kartais viskas yra parašyta ir režisierius neturi jokio žodžio ar komentarų. Pavyzdžiui, „San Junipero“ serijoje yra eilutė, kuri nupasakoja klubą: „Tokį galėjai pamatyti kiekviename aštuoniasdešimtųjų filme.“ Tačiau, kairtais, tokie aprašymai nėra scenarijaus dalis, taip nutiko ir su „Nosedive“ serija, kurią režisavo Joe Wright, pastelinis pasaulis visiškai nebuvo aprašytas, tai yra dalelė kurią įnešė būtent jis.

Norime, jog kiekviena serija būtų išskirtinė bei įvairiapusė, visos jos turi skirtingą toną, nes mes tai skatiname. Kiekvienas režisierius turi savotiškų manijų, dėl kurių yra pamišęs, tačiau jie gali užsifiksuoti ant dalykų, kurių mes niekada nenuspėtumėme ir tai suteikia istorijai tekstūros.

Bendradarbiaujame kiekviename lygmenyje, visi esame susiję su kiekviena menkiausia detale. Kostiumai, dizainai, aplinka, tonas, muzika – viskas yra kuriama bendrai.

Kas iš mokslinės fantastikos srities padarė didžiausią įtaką jūsų kūrybai? “Hated in the Nation” serija man labai priminė autoriaus Michael Crichton novelę „Pray“, kurią skaičiau, kai buvau maža.

Niekada neskaitau mokslinės fantastikos, nebent priskaičiuoti kelias Stepheno Kingo knygas. Skaičiau Hitchhikerio knygą „Guide to the Galaxy“, taip pat siaubo istorijas. Atvirai, nesu fantastikos mėgėjas. Tačiau, esu matęs „The Twilight Zone“, „Totally Unexpected“ ir „The Hammer House of Horror“, aštuoniasdešimtaisiais BBC kūrė daug keistų bei trikdančių dramų, atsimenu jas dėl Nigel Kneale. Jis kūrė savo laikui nebūdingas istorijas, tokias kaip „Quatermass“ ir „Pit“. Asmeniškai, labiau linkstu ties spekuliacinių istorijų bei mokslinės fantastikos. Man patinka plačios „O kas jeigu?“ istorijos. Dar man labai patiko „Matrix“ ir „The Truman“. Bet pačioje pradžioje mane labiausiai domino tokios komedijos kaip „Monty Python“, žavėjausi viskuo, kas griovė ketvirtąją sieną.

Jūsų pagrindas buvo rašymas apie vaizdo žaidimus. Atrodo, jo didelė dalis šio sezono yra su jais susijusi. Prieš dvidešimt metų žaidimų kultūra buvo tik jų pasaulyje, šiomis dienomis, atrodo, jog žaidimai supa mus iš visų pusių.

Manau daugybė žmonių nesupranta, jog žaidžia. Netgi tokia programa – portalas kaip Twitter yra žaidimas. Tai turbūt didžiausias žaidimas vaidmenimis mūsų istorijoje. Subtili tokių dalykų žaidimizacija yra be galo žavinga. Šiais laikais yra labai platus pasirinkimas dalykų, kurie kvalifikuojasi kaip žaidimai.

Teigiama, jog beveik kiekviena istorija šiame sezone turi žaidimo elementų, nors kalbant atvirai, jie atspindėti visose serijose. Serijoje „Nosedive“ pasaulis yra žaidimizuotas, „Playtest“ yra visiškai apie žaidimų pasaulį, o serijoje „Shut Up and Dance” herojai aiškinasi situaciją, kurioje jie priversti žaisti efektyviai. Rašydamas „San Junipero“ mąsčiau apie tokius žaidimus kaip „Grand Theft Auto: Vice City“, tai pasaulis, kuriame pasekmės neegzistuoja. „Men Against Fire” susijusi su pirmojo asmens šaudymo žaidimais. Žaidimo elementų yra netgi ir „Hated in the Nation“ serijoje. Kai baigiau rašyti visas serijas, supratau, kad žaidimai yra juose visuose, tačiau niekas be jūsų dar nėra to pastebėjęs.

Ar vaikų atsiradimas, jūsų gyvenime, kaip nors pakeitė jūsų perspektyvą iš kurios žiūrite į ateitį?

Taip, ji mane baugina. Ne technologijos, jos manes nei kiek ne gąsdina, netgi manau, kad tai fantastiškas dalykas. Mane labiau trikdo tokie dalykai kaip karai, netolerancija ar klimato kaita. Nemanau, kad nerimauju dėl to, jog mano vaikai visą laiką žiūrės į telefoną, mane labiau jaudina padėtis pasaulyje ir kas su juo vyksta, nes jeigu kas nors mus ir išgelbės, tai tikrai bus technologijos.

Taip pat skaitykite: Jausmų Galia“ (Eternal Sunshine of the Spotless Mind) bus adaptuotas į serialą!

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt