Efraimas Zuroffas – nenuilstantis nacių medžiotojas

Paskelbė: Data: 2016-07-13 09:06

Spausdinti | Komentarai

Efraimas Zuroffas © Wikimedia Commons nuotr.

Efraimas Zuroffas, Lietuvoje prieštaringai linksniuojamas, tačiau pasaulyje pripažintas žydų bei kitų mažumų gynėjas, kovotojas už savo tautos orumą. Į teismus pristatęs šimtus Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių bylų.

Gimęs ir augęs Niujorko priemiestyje Brukline, JAV, E Zuroffas negalėjo nė pagalvoti, jog savo gyvenimą paskirs nacių medžioklei. Vaikystėje šis žydas svajojo žaisti krepšinį ir tapti pirmuoju žydu patekusiu į stipriausią pasaulio lygą NBA. Dabar, sulaukęs 67 metų, jis vadovauja Simono Vyzentalio centrui Jeruzalėje. Šio centro pagrindinis tikslas – jog karo nusikaltėliai sulauktų atpildo, nepaisant jų amžiaus, ligų ar atsivertimo į dorybės kelią. Ši organizacija savo veiklą pradėjo Los Andžele, JAV. Dabar atskiri biurai įsikūrę Majamyje, Buenos Airėse, Paryžiuje, Jeruzalėje bei žinoma Los Andžele. Centras pavadintas jo įkūrėjo, vieno garsiausių nacių medžiotojų, – Simon Wiesenthal garbei. Kaip teigia istoriniai šaltiniai, jis vienas pats susekė daugiau nei tūkstantį karo nusikaltėlių.

Simono Vyzentalio centre Efraimas Zuroffas dirba nuo 1978 metų, o per beveik keturias dešimtis metų praktikos, šis nacių medžiotojas yra sukaupęs didžiulę patirtį bei žinių bagažą. Tai jam leidžia mažiau klysti, mažiau mėtytis tarp gausybės faktų bei atskirti tai kas tikra, o kas ne.

Jo darbo tikslas, jog Holokausto diskursas neišnyktų, jog dabarties ir ateities kartos žinotų reikiamus faktus apie šią žmonijos tragediją. Pasak E. Zuroffo, Išskirtinai Rytų Europoje susiduriama su faktų iškraipymu taip menkinant kolaborantų vaidmenį. Faktų iškraipymą pastūmėjo ir tai, jog atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje ir Latvijoje dėmesys skirtas bausti genocido kolaborantus dar labiau sumenko. Per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį, dėl nacistinių nusikaltimų buvo kaltinami vos trys asmenys.

Aleksandras Lileikis buvo vienas pirmųjų lietuvių, kurį padėjo susekti Simono Vyzentalio centras. 1994 metais, centro iniciatyva buvo pradėta nagrinėti A. Lileikio byla, kurioje buvo teigiama, jog jis pasirašinėjo įsakymus siųsti žydus į Panerius, kur savo mirties valandą pasitiko daugiau nei 70 000 žydų. Po daugiau nei 6 metų, atvykęs į Lietuvą A. Lileikis mirė iškart po to, kai buvo pripažintas negalintis dalyvauti savo teismo procesuose dėl sunkios sveikatos. 2001 metais, kitas saugumietis, A. Lileikio pavaduotojas – Kazimieras Grimžauskas buvo pripažintas kaltu dėl tų pačių nusikaltimų. Trečiasis asmuo, Algimantas Dailidė buvo nubaustas penkeriems metams, tačiau kalėjime nesėdėjo taip pat nė dienos. E. Zuroffas net neabejoja, jog šis skaičius neatspindi realybės.

Net ir po 75 metų, kuomet Lietuvoje buvo įvykdyti pirmieji masiniai žudymai, dalis vis dar gyvų istorijos šaltinių, dalis žmonių, gyvenančių tuose pačiuose kaimuose, kuriuose buvo žudomi žydai neretai bijo apie tai kalbėti. Kita dalis jau nebegali papasakoti nieko. Tačiau Efraimo Zuroffo ir surinktų faktinių įrodymų dėka pateikta begalės įrodymų, bylojančių, jog lietuviai buvo svarbus nacių įrankis masiniame žudyme. Jog ne tik patys vokiečiai, o mūsiškiai, nacių kolaborantai sistemingai naikino žydų tautą. Efraimas žino, jog jo misija Lietuvoje yra tik iš dalies įgyvendinta. Šalis taip ir nepripažino kolaborantų indelio. Tačiau tyrėjas tikisi, jog anksčiau ar vėliau lūžis įvyks ir Lietuva sugebės prisiimti kaltę.

„Prancūzams reikėjo daugiau nei 50 metų pripažinti savo tautiečių kaltę, lietuviams 75 metų negana. Čia šis praeities ignoravimas įsišaknijęs dar giliau“

Šių metų pradžioje, sausio mėnesį, kartu su rašytoja Rūta Vanagaite, jiedu pristatė knygą pavadinimu „Mūsiškiai“. Knygoje, remiantis archyvų duomenimis, sukrečiančiais pasakojimais ir liudijimais, pasakojama apie žmones, kurie dalyvavo žydų genocide Lietuvos kaimuose ir miškuose. Kartu su Rūta, Efraim leidosi į kelionę aplankydami daugiau nei 200 kapaviečių, kur buvo vykdomi kraupūs nusikaltimai.

Zuroffo teigimu, šalies piliečių dalyvavimas šioje iškraipytoje nacių ideologijoje, tarsi sindromas, būdingas būtent Rytų Europai. Vykstant Holokaustui, Vakarų Europos šalyse – Prancūzijoje, Olandijoje ir kituose Europos valstybėse. žydai buvo gaudomi, o po to išvežami į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Lietuvoje ir pas mūsų kaimynus latvius, baltarusius viskas vyko kiek kitaip: Buvo kuriami Ypatingieji būriai, kurie atlikdavo budelio vaidmenį Holokausto metu.

Holokaustas -juoda dėmė žmonijos istorijoje, kurią vienos šalys bet kokias būdais bando išbalinti, kitos nuleidusios akis pripažino savo tautiečių kaltę. Šio genocido pradžia yra laikomas Adolfo Hitlerio paskyrimas Vokietijos kancleriu. Okupavus Lenkiją, žydai buvo persekiojami, atimama jų nuosavybė. Vėliau jie buvo suvaryti į getus, kur gyveno nežmoniškomis sąlygomis. Getai buvo steigiami tam, jog būtų patogiau pasiruošti jų sunaikinimui. 1941 metais nacistinė žydų naikinimo operacija įgavo didžiausią pagreitį. Tais pačiais metais, birželio 22 dieną nacių Vokietija pradėjo karą su Sovietų Sąjunga, o Lietuvoje prasidėjo niekur neregėtas žydų naikinimas.  Per Holokausto laikotarpį, Lietuva neteko beveik 96 procentų ( daugiau nei 190 tūkstančių gyvybių), Lietuvos žydų.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt