Demoniškasis apsėdimas jau daugybę metų yra tema įkvėpianti kūrėjus darbams, todėl tai yra daugelio knygų, filmų ir serialų siužetas. Vienas iš garsiausių tokio siužeto, kuomet demonas kankina auką iš vidaus, pavyzdžių yra 1973 – ųjų siaubo filmų klasika „Egzorcistas“, kuris buvo paremtas to paties pavadinimo Viljamo Peterio Blatty knyga. Filmas sulaukė gausių ir teigiamų, ir neigiamų reakcijų iš žiūrovų bei protestų iš religinių fanatikų, kurie tikino, kad filmas „aukština Šėtoną“.
Tai taip paveikė žiūrovus, kad kino teatrai po premjeros žiūrovams turėjo kviesti paramedikus dėl isterijos ir alpimų. Kodėl šis filmas padarė tokį dramatišką efektą? Mano nuomone todėl, kad jo tema yra „arti namų“ – demonai yra tai, kuo religiningi žmonės tikrai tiki, ypač kai yra daugybė pranešimų apie neva tikrus susidūrimus su jais. Kas dar gali sukelti daugiau baimės žiūrovų širdyse jeigu ne piktadarė, galimai tikra būtybė, niekaip neišeinanti iš pasaulio, kuriame gyvename? Dar baisiau darosi galvojant, kad pats Blatty, genijus, stovintis už visos „Egzorcisto“ frančizės, savo knygai įkvėpimą rado tikroje egzorcizmo istorijoje.
Serialas „Egzorcistas“ iš pradžių buvo planuotas ir reklamuotas kaip 1973 – ųjų filmo perdirbinys, tačiau idėja buvo pergalvota ir vietoj to, buvo sukurtos kelios serijos. Nors veiksmas vysksta tame pačiame, demonų pilname pasaulyje, tai nėra paprasta nauja filmo versija, o tęsinys, kuris prasideda po kelių metų nuo Regan MacNeil egzorcizmo. Tačiau seriale vis dėlto yra kelios subtilios užuominos į pirmtaką. Dauguma 1973 – ųjų „Egzorcisto“ fanų atpažins mažytes užuominas, tokias kaip laikraščio scena, rodoma serijoje, kuri tarsi apžvelgia pirmojo filmo įvykius, ar muziką (vamzdinius varpelius), grojančią pirmo epizodo pabaigoje – tai ta pati muzika, grojusi filme.
Be abejo, daugelis siaubingų įvykių primena tuos, kuriuos matėme filme. Galime išvysti nemažai galūnių, persisukančių nenatūraliais, keistais kampais, žmonių kūnus, kurie pūna gyvi, kaip ir jų sielos prie kurių prisisiurbė demonas, levitaciją, aukas, nematomos jėgos mėtomas po kambarį. Netgi galime pamatyti keistą vėmimo atvejį – kuris šiek tiek mažiau primena žirnelių sriubą ir ekrane atrodo tiesiog šlykščiai. Tačiau didžiausias skirtumas yra tai, kad šioje 2016 – ųjų versijoje pasišlykštėjimo faktorius yra ypač išreikštas – viskas atrodo itin realistiškai ir trikdančiai. Bet kas žiūrintis šį serialą gali išsiugdyti vėmalų baimę.
Galbūt visa tai susiveda į faktą, kad į demonus sufokusuotas siužetas nėra naujiena serialo prodiuseriui Jeremiui Slateriui. Slateris yra žinomas dėl savo 2015 – ųjų trilerio „Lozoriaus efektas“, kuris susilaukė neigiamų atsiliepimų iš kritikų dėl savo siužeto ir siaubo elementų, bet buvo išgirtas už specialiuosius efektus. Tą patį galima pasakyti ir apie „Egzorcistą“ ir jo siaubo faktorių – filme yra nemažai šiurpinančių scenų, tačiau tuo pat metu tai nėra kažkas, kas visiškai patenkintų siaubo filmų mėgėjus. Nors siaubo elementai seriale yra aukštos kokybės, su daugiau nei maža doze kraupumo, dėl didžiulio kiekio siaubo scenų, susijusių su žmonių kūnais, asmeniškai tai priverčia šiek tiek šyptelti.
Kitas serialo pliusas yra tai, kad jis įsivažiuoja tiesiai į veiksmą vietoj to, kad erzintų žiūrovus keistais garsais ir demonais, šnibždančiais sienose kaip Basiliskas filme „Haris Poteris ir Paslapčių kambarys“ (nors seriale šiek tiek yra ir to). Tiesą pasakius, mes iškart gauname viską, ką serialas pažada pirmoje serijoje kartu su keliais egzorcizmo bandymais. Sakyčiau, kad didžioji dalis to, kas daro šį serialą tokį intriguojantį yra gerai subalansuotas siužetas – tai yra, geras istorijos pasakojimas. Siužetas vystosi stabiliai, kas didina įtampą, vietoj to, kad peršoktų tiesiai prie veiksmo ir kruvinų scenų, kas gali nuvesti prie monotonijos.
Personažai yra tai, kas padeda siužetui tapti tokiam įtikimam. Serialo veikėjai čia turi praeitis ir jos labiau išnagrinėjamos istorijai progresuojant. Tėvas Tomas Ortega (akt. Alfonso Herrera, žinomas iš savo vaidmenų meksikietiškose telenovelėse ir Herardo vaidmeniu Netflix seriale „Sense8“), yra jaunas kunigas, kuris itin rūpinasi savo parapijos gyventojais. Personažas turi kelis gilumo lygius ir emocijas, kurios sulyg kiekvienu epizodu išnagrinėjamos vis giliau ir giliau, kol jis bando atsikratyti demono, apsėdusio mažą mergaitę. Tėvas Marcusas Keane (akt. Ben Daniels), patyręs egzorcistas, yra žmogus, kuris nebūtinai būtų apibūdamas kaip tipinis kunigas, sprendžiant iš jo charakterio, ir ne itin noriai padeda tėvui Tomui po to, kai egzorcizmas priveda mažą berniuką prie mirties. Tačiau šie du kunigai vis dėlto pradeda dirbti kartu – kovoti su demonais ir fizine, ir dvasine prasme.
Kaip pirmajame epizode sako tėvas Tomas – demonai yra metaforos. Aš tuo tikiu, net jeigu ir yra įrodyta, kad demonai seriale yra labai tikri, šis pasakymas turi savyje nemažai tiesos. Serialo personažai, kaip ir daugelis mūsų, turi savo asmenines traumas, jausmus, dalykus, dėl kurių gailisi – metaforinius demonus. Šiuos demonus nugalėti yra kur kas sunkiau nei fizinius demonus, kadangi jie kyla iš vidaus, jie yra žmonių silpnybės ir gali tuos žmones sunaikinti, kaip atsitinka ir serialo veikėjams. Tik tada, kai personažai įveikia savo vidinius demonus, jie gali išgelbėti kitus nuo jų gniaužtų.
Kas daro šį serialą tokiu patraukliu yra tai, kad jis kelia daugybę klausimų, seka originalią „Egzorcisto“ frančizę su savo šokiruojančiais vaizdais, ir palieka žiūrovus svarstyti, ar demonai egzistuoja, ir su kokiais demonais mes kovojame savo viduje.
Taip pat skaitykite: TOP 10 naujai pasirodžiusių siaubo filmų
