Esu sutrikusi feministė: dažnai įsivaizduoju, kad mano vyras – tai Ieva

Paskelbė: Data: 2015-03-14 09:34

Spausdinti | Komentarai

Asmeninio archyvo nuotr.

Su paėjusia švente, mielosios! Šiemet tulpių negavau. Ir nespėjau laiku, nors manęs gražiai prašė, parašyti „ko nors į temą, su moters diena“. Neturėjau laiko – maitinu krūtimi. Parašau ir susigūžiu, nes juk turiu teisę savo vaiko nemaitinti. Turiu teisę į savo kūną ir savo laisvę. Esu feministė. Tik šitai tardama vėlgi, kažin ko gūžiuosi. Nes daug moterų nesuvokia esančios feminstės. Ir nemažai feminisčių šiepia dantis prieš sąvoką „moteriška“.  Kalbėdama apie feminizmą visada labai nervinuosi. Kaip niekad jaučiu spaudimą būti intelektualia, racionalia, ir jokiu būdu nesuskysti.

Esu sutrikusi feministė. Nors niekada neabejojau vyrų ir moterų lygybe. Dargi, tėvai man aiškino, kad moterys protingesnės, o vyrai turi daugiau raumenų. „Syla jest, uma ninada“ – girdėjote tokį rusišką priežodį? Žinoma, viskas juokais, nors prikišti būtų galima daug ką. Kad ir stereotipinį mąstymą, prisimenant ne tik tėvų juokelius bet ir mokyklos klasę, kur mergaitės buvo stropios, o berniukai – išdykę, ir negalėjo būti kitaip. Tėtis kovo aštuntąją mums padovanodavo gėlių, o mama, turbūt už tai atsidėkodama VISADA suplaudavo indus. Šito darbo atlikti neleido ir man, sakydama: „nežinia kokį vyrą gausi“. Matyt, bijojo, kad gausiu patriarchą. O per darbų pamokas mokykloje, gi berniukai į kairę, mergaitės į dešinę. Jie kaldavo, gręždavo, obliuodavo, o mes kepėme, virėme ir siuvinėjome.  Argumentas kad „mano močiutė nesiuvinėja, mano mama nesiuvinėja, nesiuvinėsiu ir aš“ moktojos buvo atremtas paprastai: „niekas neims į žmonas“. Ir tikrai, jau vėliau, vieną savaitgalį prie ežerų labai didžiavausi, kai toks kietas bernas pagyrė mane už moteriškumą, nes kaip tik laiku vyrams papjausčiau užkandos.

Ar gali keletas intelektualių studijų metų nubraukti svajingo patriarchato vaikystės metus? Gali, bet pamatai liks. Aš visada norėjau vyro – DRAUGO. Ir norėjau būti moteriška. O feminizmo mokiausi ne iš knygų. Gera bičiule tapusi prancūzaitė parodė man, kad, pasirodo, galima būti patrauklia moterimi ir be makiažo. Pati sau parodžiau, kad  moteris gali keliauti viena. Tada platoniškai įsimylėjau savo filosofijos dėstytoją Londone. Ir – paradoksas, bet baisiai sutrikau, sužinojusi, kad ji lesbietė. Lyg jos kietumas staiga sumažėtų per pusę. Juk lesbietė, tai beveik pusė vyro, atrodė man tada…

Kokių dvidešimt trejų supratau, kad geriau pačiai visada mokėti už savo kavą. Bet ilgai sukau galvą, kodėl antro pasimatymo su savo būsimu vyru metu, po vakarienės restorane ant stalo manieringai tepadėjau vieną dolerį. Pasąmonėje ieškojau tėvelio aprūpintojo? Keletas teisingų knygų ir filmų prieš pusę gyvenimo trukusį Tėvo autoritetą – o jis juk iki šiol netiki, kad galiu būti feministe nenusirėžusių plaukų ežiuku.  O man ilgos garbanos moteriai kažkaip gražiau… Tai čia OK ar jau nebe? Ne veltui esu sutrikusi feministė.

Tą vakarą jis sumokėjo už vakarienę. Aš už jo ištekėjau. Dabar aš nedirbu. Maitinu vaiką krūtim. Bet, gal kitais metais mudu apsikeisime vietomis. Nors esame lygūs, taip jau nutiko, kad mano vyras neturi krūtų. O aš turiu laisvę rinktis būti namų šeimininke. Sutrikusioms namų šeimininkėms primenu: pasidomėkite kiek per valandą uždirba namų tvarkytojos, virėjos, drabužių valyklos, auklės – ir suprasite, kaip prisidedate prie šeimos biudžeto.

Mane kartais apima pyktis lankstant vyro drabužius, o kartais atrodo, kad kažkas čia ne taip, kai aš sėdžiu prie televizoriaus, o jis gamina valgyti. Lyg kipšas ir angeliukas, virš galvos iškyla Tėvas Visagalis ir feisbuko feminisčių grupė. Dažnai taip ir nežinau, kuriam kurį vaidmenį priskirti, kol nepagalvoju apie tuos nuostabius metus, kai gyvenau su Ieva. Ji – mano jaunystės draugė, su kuria tais auksiniais studijų metais dalinomės vieno kambario būstu ir netgi viena sofa-lova. Tada nekildavo klausimų, kuri tvarkys namus. Tvarkė ta, kuri turėjo daugiau laiko. Kuri mokės už pietus? Ta, kuri neseniai gavo stipendiją, uždirbo ar išprašė šimtuką iš tėvų. Mūsų santykiuose nebuvo jokios politikos, jokių varžybų, mes nieko nesistengėme įrodyti nei viena kitai, nei pasauliui. Tiesiog buvome draugės ir rūpinomės buitimi. Kartais nupirkdavau Ievai kokią dovaną. Kartais ji man į lovą atnešdavo arbatos. O kavinėse nesidalindavome sąskaitos per pusę – mokėti vienai už abi juk daug paprasčiau. Dabar dažnai įsivaizduoju, kad mano vyras yra Ieva. Tai padeda man būti laiminga žmona. Ir mažiau sutrikusia feministe. Nes feminizmas neiškelia moterų aukščiau už vyrus, bet siekia padėti žmonėms būti laimingiems kartu.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt