Jei galvojate, jog jūsų pirmasis rimtas studentiškas darbas – baigiamasis bakalauro darbas tiesiog nuguls liūdnai dulkėti į lentyną, galbūt klystate?.. Vos prieš kelias dienas istorijos bakalauro diplomą Vytauto Didžiojo universitete gavusi Žiedūnė Lukošiūtė sutiko atsakyti į Ugnės Marijos Andrijauskaitės klausimus ir pasidalinti savo tyrimo dalelėmis su „Kauno žinių“ skaitytojais.
Jaunoji istorikė baigiamajame darbe tyrinėjo gyvūnų globą tarpukario Lietuvoje, todėl labai įdomu tyrimo rezultatus palyginti su šių dienų gyvūnų globos ir priežiūros aktualijomis. Išaugus gyvūnų teisių judėjimui, išsiplėtus gyvūnų gerovės gynėjų ratui, pridygus dideliam skaičiui gyvūnų mylėtojų įsteigtų naminių (ir laukinių!) gyvūnų prieglaudų bei vis griežčiau vertinant blogą ar žiaurų elgesį su gyvūnais verta atsigręžti į praeitį – ar šiais klausimais nuėjome pakankamai toli per tas aštuonias dešimtis metų?
– Kokie keliai atvedė į istorijos studijas Vytauto Didžiojo universitete?
– Tiesą sakant, vingiuoti. Istorija domino jau nuo pat mažens, tačiau visiškai supratau, kad be istorijos negaliu gyventi, tik įstojusi į tiksliuosius mokslus. Galimybė domėtis tik laisvalaikiu manęs netenkino, todėl pasiryžau kardinaliai keisti savo studijų kryptį ir, manau, kad tai buvo vienas geriausių mano priimtų sprendimų.
– Bakalauriniame darbe teko tyrinėti gyvūnų globos temą: gal galėtum trumpai papasakoti kokia buvo ūkio gyvūnų padėtis tarpukario Lietuvoje? Ar lietuvių folkloro ir tautosakos formuojamas įvaizdis apie glaudų ir itin draugišką gyvulio ir žmogaus santykį yra pagrįstas?
– Tarpukario Lietuvoje ūkio gyvūnai buvo labai svarbūs, kadangi ūkininkavimas daugeliui vis dar buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Nepaisant to, ūkio gyvūnų padėtis buvo sudėtinga. Žmonėms trūko elementarių gyvūnų priežiūros ir globos žinių, todėl dažniausiai su gyvūnais buvo elgiamasi gan žiauriai. Materialinės naudos siekis dažnai lemdavo ūkio gyvūnų poreikių ignoravimą, ūkininkai pagailėdavo geresnio ar gausesnio pašaro; produktyvumo didinimas kai kuriems augintojams buvo daug reikšmingesnis už gyvulių sveikatą, todėl ją dažnai užmiršdavo ir tinkamai nepasirūpindavo. Labai neigiamai vertintas ūkio gyvūnų nepaklusnumas: už netinkamą elgesį gyvuliai susilaukdavo itin žiaurių drausminimo priemonių. Nevengta ir stipriai gyvūno sveikatą žalojančių ar kančias keliančių būdų: gyvulius ragindavo mušant, spardant, daužant įvairiais daiktais per skaudžiausias vietas. Žinoma, negalima teigti, kad visi ūkiuose dirbantieji taip žiauriai elgėsi su savo laikomais ūkio gyvūnais, tačiau periodinėje spaudoje bei archyviniuose dokumentuose gausu šiurkštaus elgesio pavyzdžių. Susipažinus su šiais faktais kyla abejonė, kad darnus gyvulio ir žmogaus santykio įvaizdis, formuotas tautosakoje, visiškai atitiko realybę.
– Šunys ir katės iš žmogaus tarnų ir pagalbininkų geriausiais draugais tapo ne taip jau seniai; štai šiandien katės – ne tik žmogaus draugės, bet ir interneto valdovės. O kaip buvo Lietuvoje, „prie Smetonos“? Kokį vaidmenį miesto ir kaimo žmonių gyvenimuose vaidino šunys ir katės?
– XX a. pirmoje pusėje kačių ir šunų situacija buvo kiek kitokia nei dabar: nei šunys, nei katės negaudavo tiek dėmesio, tačiau galima pastebėti, kad kai kurių šeimininkų jie buvo mylimi labiau nei kiti gyvūnai. Visiems gyvūnams tuomet buvo priskiriamos funkcijos, kurias šie turėjo atlikti. Šunys – sargai, o katės – graužikų naikintojos. Gamtininkas Tadas Ivanauskas visas kates laikė kenkėjomis ir nereikalingais gyvūnais, o tokio vertinimo katės susilaukė už savo instinktyvų norą medžioti paukštelius. Lietuvos spauda palaikė žymaus gamtininko nuomonę, straipsniuose katės, medžiojančios paukščius bei naikinančios lizdus, vadintos dykaduonėmis, buvo skatinama tokias kates naikinti kaip neatliekančias savo funkcijų kenkėjas. Taigi, katė privalėjo gaudyti peles ir žiurkes, o tuo neužsiimanti – prilygo tiems patiems parazitams. Toks požiūris stipriausias buvo kaimuose. Tuo tarpu miestuose, ypač labiau pasiturinčių žmonių namuose, šunys ir katės įgaudavo mylimo ir lepinamo augintinio vaidmenį. Miestiečiai nevengė kelti bylas, jei jų mylimas augintinis būdavo sužalojamas ar palaikius beglobiu gyvūnu – nušaunamas. Pasitaikydavo ir gana keistų ir įdomių bylų. Pavyzdžiui, katės šeimininkas buvo paduotas į teismą už tai, kad jo katė suėdė kaimynės kanarėles. Moteris reikalavo sąžiningos bausmės už katės nusikaltimą, jos nuomone, teisingiausia buvo mirties bausmė katei. Katės šeimininkas uoliai gynė savo augintinę ir ši teismo sprendimu buvo išteisinta.
Medžiotojas, 1931, Nr. 12, p.21 (valkatos šunys ir katės)
– Norėčiau pasiteirauti apie beglobius gyvūnus: šiandien jie vis dar yra didžiulė problema, kurios niekaip nepavyksta išspręsti. Štai siūlymai privalomai ženklinti naminius gyvūnus susilaukė daugiau visuomenės priekaištų nei palaikymo. Ar su panašiomis problemomis susidūrė ir tarpukario Lietuvos gyventojai bei valdžia? Kokiais būdais spręstos beglobių gyvūnų problemos?
– Tarpukario Lietuvoje beglobiai gyvūnai kėlė daugiau problemų nei šiuo metu. Gyvūnų ženklinimas nėra toks ir naujas būdas kovai su beglobiais gyvūnais. Nuo 1924 m. buvo leidžiama rinkti mokesčius už šunų laikymą, tuo pačiu buvo įvestas privalomas šunų registravimas savivaldybėse. Šunys, neturintys registraciją patvirtinančio antkaklio su įrašais, buvo gaudomi ir po 3 dienų, neatsiradus šeimininkams (o jie atsirasdavo retai), sunaikinami. Visuomenės sąmoningumo ir atsakomybės jausmo stygius nulėmė, jog beglobių gyvūnų nuolat daugėjo. Nepageidaujami gyvūnai dažniausiai būdavo išvežami paklaidinti į miškus ar kur nors toliau nuo gyvenvietės, toks sprendimo būdas problemas tik pagilindavo. Paklaidinti gyvūnai būdavo pasmerkiami kęsti badą ir šaltį, ieškodami maisto jie greitai tapdavo užkrečiamų ligų aukomis bei platintojais. Užsikrėtę gyvūnai užklysdavo ir į gyvenvietes, kuriose užkrėsdavo naminius bei ūkio gyvūnus. Klaidžiojantys beglobiai gyvūnai daugiausiai platino pasiutligę, taip pat galėjo pernešti snukio ir nagų ligą, kuria dažniausiai serga galvijai, tačiau retesniais atvejais gali sirgti ir kiti gyvūnai. Pasiutlige sergantys gyvūnai kėlė pavojų ir žmonėms, todėl buvo būtina imtis griežtų priemonių beglobių gyvūnų kontrolei. Ligos paplitimo teritorijose buvo įsakyta visus šunis laikyti pririštus, o kates uždarytas. Visi laisvai lakstantys šunys galėjo būti nušauti vietoje.
Kovą su beglobiais gyvūnais apsunkino žmonių abejingumas ir įstatymų nepaisymas; nepririšti šunys dažnai pabėgdavo ir prisidėdavo prie beglobių gyvūnų skaičiaus augimo. Beglobiai šunys keldavo daug rūpesčių miestiečiams, alkani šunys puldinėjo praeivius bei kitus gyvūnus. Kaune XXa. 4 dešimtmetyje buvo vykdoma ne viena beglobių gyvūnų gaudymo akcija, tačiau ši priemonė padėdavo tik trumpam laikui.
– Šiandien veikia tikrai nemažai organizacijų, užsiimančių gyvūnų globa. Ar tokių būta ir prieš 80 metų?
– Prieš 80 metų tokių organizacijų buvo, bet tikrai mažiau. 1922 m. įsteigta Lietuvos Gyvulių globos draugija (LGGD), kuri daugiausiai ir rūpinosi su gyvūnų globa susijusiais klausimais. Šios draugijos veiklos spektras gana platus, tačiau tai netrukdė pasiekti gerų rezultatų. LGGD narių iniciatyva buvo rengiami nauji gyvūnų globos įstatymai, organizuojamas visuomenės švietimas, skatinantis užtikrinti geresnes sąlygas gyvūnams, nuolat ieškoma geriausių problemų sprendimo būdų. Gyvūnų prieglaudų steigimo idėja buvo iškelta ir svarstyta draugijos visuotiniuose susirinkimuose, tačiau iki jų steigimo nebuvo prieita. Valstybės įsteigtų gyvūnų prieglaudų, kurios veiktų kaip šiuolaikinės, nebuvo. Nepaisant to, gyvūnams neabejingi asmenys stengėsi rūpintis beglobiais gyvūnais, o tai kartais primindavo ir neoficialios gyvūnų prieglaudos veiklą.
Galbūt mažiausiai LGGD užsiėmė laukinių gyvūnų globa, kadangi 1920 m. buvo įsteigta Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugija su gamtininku Tadu Ivanausku priešakyje, kuri dėmesį telkė į laukinių gyvūnų globą bei jų problemas. Laukinių gyvūnų situacija XX a. pradžioje buvo itin komplikuota, įsigalėjęs brakonieriavimas tapo rimta ir sunkiai sprendžiama problema, todėl buvo labai svarbu sugrąžinti įstatymų autoritetą. Daugiausiai ši draugija vienijo profesionalius medžiotojus ir žvejus, kurie buvo suinteresuoti medžiojamosios gyvūnijos išsaugojimu. Būtent todėl buvo parengti nauji medžioklės įstatymai, nustatyti medžioklės bei žvejybos apribojimai, o medžiotojai būrėsi į grupeles, kuriose bendradarbiaujant su teisėsaugos atstovais buvo lengviau kovoti su nelegalia medžiokle bei žvejyba.
– Kaip manai, ar gyvūnų padėtis per beveik šimtmetį Lietuvoje pasikeitė? Jei taip, į kurią pusę?
– Be abejonės galiu sakyti, kad gyvūnų padėtis Lietuvoje pasikeitė ir tik į gerąją pusę. Jau vien esama beglobių gyvūnų situacija demonstruoja didžiulį teigiamą pokytį. Gyvūnų prieglaudos, globa užsiimančios organizacijos bei gyvūnų mylėtojai šiuo metu labai aktyvūs ir nuolat rūpinasi gyvūnų gerovės užtikrinimu, beglobių gyvūnų kontrolei naudojami modernūs metodai, valkataujantys šunys nebešaudomi tiesiog gatvėse kaip buvo daroma XX a. pirmojoje pusėje. Gerėjančios gyvenimo sąlygos taip pat paveikė ir gyvūnų priežiūros kokybę. Manau, kad didžiausius nuopelnus galima skirti švietimui. XX a. pirmoje pusėje Lietuvos visuomenė dar neturėjo gerų gyvūnų priežiūros įgūdžių, akivaizdžiai stigo elementariausių žinių, kaip užtikrinti gyvūnų gerovę. Tik pradėjus šviesti visuomenę nuo pat mažens, situacija pradėjo keistis. Itin veiksmingi buvo šviečiamojo pobūdžio tekstai spaudoje tiek vaikams, tiek suaugusiems, taip pat daug įtakos turėjo ir specialios programos mokykloms, pavyzdžiui, “Paukščių diena” 1928 m. organizuota Švietimo Ministerijos įsakymu. Periodinėje spaudoje pamokymų ir moralizavimo netrūko ir tai teigiamai veikė visuomenę, buvo formuojama modernios visuomenės vertybių sistema. Gaila, kad žiauraus elgesio su gyvūnais atvejai vis dar pasitaiko, tačiau tikiuosi, kad visuomenės sąmoningumas bei atsakingumas tik augs.
Taip pat skaitykite: 1984-ųjų Kaunas: devynaukščiai dangoraižiai ir pirtis Meilės ministerijoje
