Jurgis ir drakonas. Marius ir teflonas.

Paskelbė: Data: 2017-02-23 10:44

Spausdinti | Komentarai

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Ką, galvojote miriau? Ne vienas spėjo mane, tiksliau šias maisto apžvalgas, palaidoti po pernykščiais lapais, tame tarpe, net mano bendražygiai feisbuke!

Tiesa ta, kad pavargau. Pavargau žiūrėti į visas tas naujai atsidarančių bufetų reklamas, viena nuo kitos besiskiriančias tik „valgyklos“ pavadinimu. Kuklia mano nuomone, ypač šiuo metu nėra tikslo esminės biudžeto dalies atiduoti piaro agentūrai. Nebent ji perlips per save ir turinį pradės kurti alternatyvų dabar išplitusiam hipsteriškajam, kurį tiesiog fiziškai darosi vis sunkiau „pernešti“. Aišku, iš kitos pusės agentūros samdymas – tiesiog laiko taupymas (ypač kalbant apie kasdienę soc. tinklų priežiūrą).

Taigi per nerašymo mėnesius valgiau tikrovės dykumos paplotėlius, gėriau džiną iš butelio (na tą, stebukladarį) ir buvau gyvas virtualiais ėdesio miražais. Tuo tarpu kavinių ir restoranų per tą laiką pridygo kaip jautakių Žiegždrių miško masyve (Jurgis ir Drakonas, Pelėdinė, r‘Amen…). Būta ir skandalų (Movido, Casa Della Pasta). Žodžiu, vietoje vanduo nestovėjo, tik, kaip sakiau, bestovėdamas spėjo pagesti, atsirado tas neskanus vienodumo ar suvienodėjimo (ypač iš viešųjų ryšių pusės) akcentas…

Dar prieš kokius šešerius-septynerius metelius apsisukti su pica ir neištuštėjusia pinigine buvo nepalyginti lengviau. Teisybės dėlei, pastebėsiu, kad tada dažiausiai rinkdavausi Paolo ar Milano. Tiesa, ir ten iki šiol galima rasti neblogą picą už prieinamą kainą, jei truputį pasirenki, atsisakai vyraujančių šamarliakinių variantų. Vėliau atsirado Cappa, Piccola Italia, galiausiai – JD (Jurgis ir Drakonas), įsikūręs vietoje vietos, kurios, tiesą sakant, taip ir nepajėgiau suprasti – O Panda Nekanda. Kaunas apskritai įdomus tuo, kad net ne kartas nuo karto čia įsikuria barai ir kavinaitės visiškai paklydę laike ir erdvėje, nelyg avantiūriniai D. Trumpo verslo užmojai. Antai, prisimenu tokį ale posh barioką, atsidariusį gal prieš penkerius metus Nemuno gatvės viduriuose. Jis, berods, turėjo veikti ne visą savaitę ir tik vakarais. Alaus kainą jau tada taikė nei tai į Vilnių, nei į Miuncheną. Pati aplinka bandė neapsivemti nuo savo cozyiškumo, o aptarnaujantis personalas galimai dirbo ant rūgšties.

O panda nekanda

Bet grįžkime prie picų, nes pasakoti apie gyvenimą ir sekti istorijas galėčiau storiausiuose tomuose. Mano ir JD pirmasis susitikimas įvyko Vilniuje praeitų metų gegužę. Draugas nusivežė pavalgyti į Šiaurės miestelį. Picos kaip picos (kaip sakiau, Kaune jau tuo metu buvo atsidariusios keletas tikroviškesnių picerijų, ne vien barokiški groteskai), tad maždaug įsivaizdavom, kaip ta pica atrodo, ir kaip ten ją be visokių kečupų reikia valgyti. Labiau įstrigo jauki aplinka, ir darnus aptarnavimas. Dar reikėtų pridėti, kad ir nuotaika tada buvo truputį su avansu, mat vilniavome prieš kelionę į šiltesnius kraštus. Visgi picos mūsų neparklupdė kaip tų vaikų Kristaus reklamose.

Antrasis susitikimas įvyko jau Kaune ir vėlgi buvo su šiokia tokia proga, bet jau stengiausi būti objektyvesnis. Vieta netviskėjo jaukuma kaip prieš metelius Vilniuje, gal kaltos perdėtos sterilumo ir jaukumo paieškos. Gal ir apniukęs, varvantis vakaras prie šio įspūdžio ranką pridėjo. Vienaip ar kitaip, atsivertę meniu pakankamai nustebome, pamatę, kad picų kainos moda ~9-11 eur. Neprisimenu, kiek ten tiksliai tešlos plokštainiai kainavo Vilniuje, bet, statyčiau, kad spėjo pabrangti. Šiaip jau nesu didžiausias pasaulyje skrega, tiesiog, nemėgstu permokėti.

Antai, štai jums dar viena istorija: su darbo kolegomis neformalioje aplinkoje diskutavome apie maistą, kavines, kylančią kainą maitinimo įstaigose. Vienas kolega pasidalino prisiminimu, kokios baisiai brangios picos Italijos pietuose: 10 eur! Mums beliko pridurti, kad kolega turbūt senokai vakarieniavo Lietuvoje, mat tokios kainos jau ir pas mus, ir net ne už durų. Bet atsakykite, prašau, maitinimo įstaigų vadovai, kokiu pagrindu Jūs tas kainas keliate. Juk jūsiškis modelis labai paprastas – daugumai personalo mokate minimumą, o kainas išstatote gražias (turbūt turėtų ką pasidalinti ir vieno nevalstybinio darželio-mokyklos savininkė?). Sakysite, nuoma? Kažin, ar įgeneravus didelę apyvartą tas fiksuotas nuomos mokestis gali daryti esminę įtaką. Tarkim, remkimės panašaus populiarumo ir profilio restoranu Casa Della Pasta. Pasak straipsnio, publikuoto 15min.lt, kasdien restorane apsilanko 500 žmonių (dauginkim iš kokių 8 eur), o triukšmadario ir jį ginančios organizacijos, pasipiktinusių prastomis darbo sąlygomis, sukelta žala skaičiuojama 100.000 eur (apyvarta, teigiama, sumažėjo 40 proc.). iš pateiktų skaičių išvadas pasidaryti galite ir patys. Sakysite, viskas brangsta? Bet maitinimo įstaiga su viskuo nesusiduria, pagrindiniai jos kaštai: žaliavos, darbo užmokestis su mokesčiais, nuoma, galbūt įrangos išpirkimas, na dar įvairios galimos licencijos.

Pica

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Grįžę iš merkantilinių skaičiuočių, vėl prabilkime apie stalą. Užsisakėme po picą: vieną daugiau mažiau klasikinę – „Šefo mėgstamiausią“ (su šonine, mocarela, skarmoca, nduja), kitą – eksperimentavau – lietuvišką („Lietuviais esame mes gimę“, su grietine, svogūnais, šonine, lietuvišku ožkos sūriuku, krapais). Tenka nustebti, bet manoji (trispalvė) pica visais vertinimo kriterijais lenkė užsisakytą damos. Abi jos buvo valgomos, bet tokioje vietoje įvardijimas „valgoma“ – turėtų būti didžiausias įžeidimas. „Šefo mėgstamiausia“ pasirodė itin kukliai, jokio skirtingų natų, kvapų ar sultingumo žaismo, jau nekalbant apie tai, kad iš viso prakilnaus picos aprašymo realiai jautėsi tik sūris ir šiek tiek pomidorai. Tiesiog sausoka pica, kurios per daug negelbėjo nei aliejiniai padažai, ir nepriimsiu kontrargumentų, kad nežinau, kokia turi būti pica. Tuo tarpu lietuviškoji buvo, atvirkščiai, pakankamai spalvinga ir nuotaikinga, su subalansuotomis sudedamosiomis. Būtent tokia pica, kurią pirmiausia reikėtų siūlyti klientui, o ne įtraukti ją į „kitos“ sekciją. Aišku, iš vieno pavalgymo per drąsu būtų daryti apibendrinimus, bet įspūdį daugiau-mažiau susidariau. Ironiška, kad neseniai pietaudamas su kolege „Nautilus“ restorane, suvalgiau tikrai skanesnę puikią itališką vegetarišką picą viso labo už 3,5 eur (beje, tai buvo dienos pietų pasiūlymas, tad kainos palyginimas – sąlyginis).

Pica 2

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Ai, dar viena smulkmena. Valgydamas picą, pastebėjau mažą raktelį, nukritusį po kėde. Iš karto „primečiau“, kad turbūt nuo kasos aparato. Kadangi esu kilę iš Suvalkijos ir kartais mėgstu pažaisti situacijų komedijas, tyčia paklausiau padavėjos, ar čia galioja DailyCard. Buvau patikintas, kad reikia įsigyti specialią kortelę. Tada paklausiau, ar mergina nenorėtų eiti į trumpas derybas. Šiai sutikus, paklausiau ar už delne atvertą raktą galėčiau gauti kortelę dovanų. Mums visiems trims kaip ir tapo aišku, kad atsakymas: „Taip“, ir man akyse vos nepradėjo formuotis ašarų lašeliai. Kad ir kaip ten, galiausiai išėjom be kortelės, o dar ir susimokėti reikėjo.

Bendras Jurgio ir Drakono įspūdis – tikrai ne pati blogiausia picerija Kaune, bet užmigti padebesiuose dar gerokai per anksti. Panašiai klaidingai elgtųsi aštuntokas Egidijus, pareikšdamas, kad jis ir Karolina – jau savarankiški ir viską apie viską žino. Beje, nei jis, nei Karolina nenutuokia turį po keletą asmenybės sutrikimų. Kaltinimą aukštomis kainomis palikime bendrą visam „madingų“ maitinimo įstaigų tinklui, gentrifikuotai judančiam gal net link savinaikos.

O kodėl toks straipsnio pavadinimas? Gal kad dažniau pakeltume ne batelius, o uždulkėjusią, na gerai, ne tefloninę, o ketaus keptuvę, ir joje pasigamintume ne prasčiau nei duos kur nors centre. Taip ne tik eurą sutaupysim, bet ir (šiems laikams) tapsim bemaž originalūs.

Verdiktas:

Verdiktas-3

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt