© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Kas yra teroristai? Kokios yra jų veiksmų pasekmės mūsų populiacijai? Socialinės psichologijos žurnalas  Revue internationale de psychologie sociale šia tema atliko eilę mokslinių tyrimų, sutelkiant dėmesį į tarptautinį terorizmą.

Reikėtų pradėti nuo klausimo: ką mes vadiname ,,terorizmu‘‘ ir ,,teroristu‘‘? Šis klausimas keliamas neatsitiktinai. Bolonijos universiteto mokslininkai cituoja 1988 metais aptiktus rezultatus – jau tada egzistavo 109 skirtingi apibrėžimai! Tie patys mokslininkai paprašė jų universitete besimokančių studentų apibrėžti terorizmo ir karo sąvokas. Dauguma karą apibūdino kaip karinių tikslų siekimą tarp valstybių arba tarp žmonių, o terorizmą – kaip netikėtą, neatitinkantį jokių taisyklių taikymąsi į civilius, kurio neįmanoma numatyti. Kitą kartą, kai tyrimo autoriai pakvietė respondentus įvertinti vienokius ar kitokius įvykusius faktus kaip teroristinius ar ne teroristinius, pateikiant Artimųjų Rytų konfliktų vaizdus – atsirado įvairių niuansų, pavyzdžiui: jei kažkoks karinis ar teroristinis aktas įvyko kaimynams netoliese ir buvo įvykdytas arabų ar palestiniečių – jie linko jį vadinti ,,teroristiniu‘‘, bet amerikiečių ar izraeliečių atakas prieš kovojančius palestiniečius įvardino kaip ,,karo operaciją‘‘.

,,Nei linkęs į depresiją, nei turintis psichologinių sutrikimų‘‘

Kas tampa teroristu, kaip ir kodėl? Šio tyrimo autoriai pradeda nuo seniausių ,,psichologizavimo‘‘ teorijų, peržvelgia skirtingus šaltinius. Jie cituoja ištrauką iš straipsnio, publikuoto žurnale Post (2005), anot kurio teroristai ,,nei linkę į depresiją, nei turintys psichologinių sutrikimų. Jie taip pat nėra išprotėję fanatikai‘‘. Juos galima apibūdinti kaip ,,normalius‘‘. Klinikiniai tyrimai taip pat neparodė jokių nukrypimų. Teigiama, kad jų elgesio priežastingumo reikėtų ieškoti socialiniame identitete: grupėje ar grupėse, kuriose jie save identifikuoja, ten kur verda jų gyvenimas.

Nicole Tausch kartu su kolegomis mėgino išsiaiškinti Anglijoje gyvenančių musulmonų požiūrį į 2005 metais liepą Londone įvykdytą teroro aktą. Tūkstančio anglų musulmonų buvo paklausta vienintelio ir to paties klausimo: ,,Kai kurie mano, kad liepą įvykdytas teroristinis išpuolis buvo atsakas Britanijai dėl  amerikiečiams teikiamos paramos, kovojant prieš terorizmą. Ar jūs su tuo sutinkate?‘‘ Sutiko tik mažuma: 11,3% ,,beveik sutiko‘‘, o 14,4% ,,visiškai sutiko‘‘. Visgi, šios mažumos charakteristika yra įdomi: religinis tapatumas neturėjo įtakos, nes visi praktikuoja tą pačią religiją. Užtat, nacionalinis identitetas atliko labai svarbų vaidmenį: kuo labiau žmogus jautėsi ,,anglas‘‘, tuo labiau smerkė smurtinius išpuolius. Šis identitetas, grįstas ir materialiniu pagrindu, nes laikyti save ,,tikru‘‘ anglu ir gyventi tokiame rajone, kur gyvena labai mažai musulmonų yra prestižo ženklas.

 © Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Teroro valdymo teorija

Taigi, kalba eina apie terorizmo suvokimą. Daugelis terorizmą tyrinėjančių mokslininkų žmogaus virsmą teroristu apibūdina kaip ilgą ir lėtą procesą. Pirmas žingsnis – narystė grupėje. Jei ši grupė turi teroristinių užmojų, ji pirmiausiai naujoką įtrauks, bandant įskiepyti stiprų grupės narių tarpusavio solidarumo jausmą, o tik po to paprašys įvykdyti kokią nors užduotį. Ši terorizmui palanki  evoliucija nėra tik supažindinimas su doktrina: ji grindžiama realių ar potencialių aukų liudijimais. Marr Motyl ir Tom Pyszczynski remiasi pagrindine teroro valdymo teorija. Ši teorija teigia, kad bet kuris įvykis, kuris didina  suvokimą apie mūsų mirtingumą didina nerimą, kurį mes siekiame malšinti, stengdamiesi suteikti daugiau prasmės savo gyvenimui. Mūsų mirčiai suteikia daugiau prasmės viltis patekti į rojų arba sukūrimas kažko, kas gyvuotų ilgiau už mus. Šios pastangos mus priartina prie tų, kurių vertybės tokios kaip mūsų ir atitolina nuo tokių, kurie vadovaujasi kitokiomis vertybėmis. Taip atsiranda opozicija tarp ,,jų‘‘ ir ,,mūsų‘‘. Tyrimo autoriai cituoja daugybę studijų, kurios patvirtina šią teoriją, įrodant, kad vienintelė mirties baimė sukelia tokį efektą, nei fizinis skausmas, nei kokios nors kitos baimės neturi tokios įtakos arba, kad bet toks būsimos mirties paminėjimas veda į pasisakymą už karinę intervenciją į Vidurio Rytus, tai parodė atliktas tyrimas, apklausus amerikiečius, o štai su iraniečiais atlikta apklausa parodė jų polinkį į terorizmą prieš Vakarus. Dar vieno, šįkart Vokietijoje, atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad stresas dėl mirties baimės turi, net gi, iš pirmo žvilgsnio paradoksalų efektą: ,,taikos balandžiai‘‘ atskridę iš priešo stovyklos nekelia pasitikėjimo. Mokslininkai teigia, kad šie taikos balandžiai (musulmonai, kovojantys prieš terorizmą) neatitinka musulmonų fanatikų stereotipo, kuris destabilizuojasi tada, kai siekiama saugumo, akcentuojant tik savo paties vertybes ir oponuojant ,,kitokiems‘‘.

Užburto rato aukos ir kaltininkai

Peržvelgus visus tyrimus, nesunku pastebėti, kad visi jie veda į suvokimą, jog  terorizmas į uždarą ratą uždaro ir aukas, ir kaltininkus ar bendrininkus. Smurtinis išpuolis pažadina mirties baimę tarp tos bendruomenės narių, kurioje buvo įvykdytas išpuolis ir skatina juos tarpusavyje vienytis bei akcentuoti nusistatymą prieš tą žmonių grupę, kuri pripažinta ar pati prisipažino kaip išpuolio kaltininkė. Dar labiau situaciją paaštrina grupės narių siekis ginti savo identitetą ir jausmas, kad ,,jie‘‘ mūsų nekenčia. Štai situacija, kuri vėl skatina naujų teroristų atsiradimą…

Ar ši seka fatališka? Daugelis mūsų tyrėjų atsakys, kad ne. Jie pateikia pasiūlymus ir  eksperimentų rezultatus, kurie rodo, kad galima sulėtinti ar net sustabdyti šį pražūtingą ėjimą bedugnės link. Motyl ir Pyszczynki straipsnyje apie terorizmo valdymo teoriją gausu patarimų apie tai, kaip pagerinti tarpusavio santykius tarp skirtingų interesų grupių:

– Į svarbiausią vietą pastatyti patirtis ir jausmus, kurie yra bendri visiems žmonėms. Buvo atlikta nemažai mokslinių tyrimų, naudojantis būtent tokia strategija: pirmiausia, paskatinti žmonių prietarus, priverčiant galvoti apie mirtį, po to jiems parodyti nuotraukas ar tekstus, vaizduojančius skirtingų tautybių žmones, užsiimančius ta pačia veikla (valgant, žaidžiant…) arba patiriančius tokius pat pavojus (tarkim, klimato pasikeitimas visoje žemėje). Rezultatas visur toks pat: žmonijos bendrumo akcentavimas žmones daro mažiau priešiškus ,,kitiems‘‘ ir vietoj smurto panaudojimo skatina imtis derybų.

– Sumenkinti smurtą: amerikiečiams buvo duotas skaityti tekstas, smurtą vaizduojantis kaip gyvulišką, antžmogišką elgesį. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad žymiai mažiau tyrimo dalyvių pasisakytų už karą prieš Iraną.

– Remtis visoms religijoms būdingomis vertybėmis: gailesčiu ir meile artimui. JAV religiniai fundamentalistai buvo mažiau linkę paremti smurtą prieš terorizmą tada, kai prieš atliekant apklausą, jiems buvo perskaityta sumaniai pasirinktos ištraukos iš biblijos. Tas pats nutiko ir su Irane apklaustais šiitais: perskaityta pacifistinė korano ištrauka gerokai sumažino jų priešiškumą Vakarams.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: