Stukteli 16:00, pakylu nuo krėslo ir atbulai užsimaukšlinu kepuraitę. Griebiu kuprinę ir pasileidžiu laiptais žemyn link laukiančio automobilio. Ne, tai ne Simpsonų įžangos atpasakojimas. Tai Plečkaitis baigia darbą ir lekia pajūrin degustuoti. Kotletai, laikykitės!
Kiek kartų pravažiavote Karpynę? Kiek kartų ten sustojote? Nulį? Aha, aš irgi dar neseniai buvojau Jūsų klube. Bet juk reikia bent kartą, jei ne dumbluotą karpį ištraukt iš prūdokšnio, prisižiūrėjus tų juokingų lietuviškų tv laidų apie žūklę (man labiausiai patinka tarp bajerio ir mirties – Korsakas), tai bent jau jį „patvarkyti“ ant stalo, klausantis jo giminaičių vaitojimų iš netolimo tvenkinio. Vis šis tas. Užsisakau šimtą Alitos vyno, kas reiškia, žinoma, pseudošampaną, ir laukiu gruzdinto karpio. Dairausi po milžiniškas patalpas. Ir iš kur tokie užmojai? Nelyginant Senuko harmonijos parkas, Karpynė irgi duoda vaizdų: kolosalios erdvės, restoranas, viešbutis, lauko pramogos, vandens telkiniai… Net nepajunti, kaip putojantis vynas deda tašką tavo taurėje, ir kažkodėl susimąstai apie silkes ir neseniai degusią Norvelitą.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Karpis tuo tarpu pristatomas nesudegęs, tik sveikuoliškai apskrudęs. Skonis puikus, dumbliuko jaučiasi tik tiek, kiek būtina, kad atpažintum seną ištikimą draugą-kuistuką karpį. Padažiukas gyvenimo irgi nesugadina. Tik jau tos bulvės taip atsibodusios, kad tik iš mandagumo jas pakramsnoju. Na ir dar dėl vienos priežasties – porcijos totaliai per mažos (išskyrus Fish and Chips). Kainos tiksliai neatsimenu, bet, nors ji nebuvo kažkokia nesuprantama (apie 8-10 eur), kiekio norėtųsi didesnio. Alaus mėgėjai gali paragauti vietinio alaus, kurio pats, deja, neištestavau. Laukė dar ilgas kelias, taip pat Jūros šventės didybės nesąmonė, tad per anksti salniko nusukti nesinorėjo…
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Kitą rytą, išsigaivalioję nuo riebaus Irish Nesė Pub pienuko – Guinesso, patraukiame į turbūt labiausiai išreklamuotą Gargždų šėryklą – restoraną Lijo. Lijo yra iš tų vietų, kuriose lyg esi verčiamas jaustis jaukiai, tapti interjero dalimi, neapsikrauti sudėtingais mintijimais ir tiesiog švęsti gyvenimo šventę.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Iš vos apčiuopiamos mano ironijos pastabesni skaitytojai supras, kad kažkas čia ne taip. Kad tai pakazūcha kur kas pompastiškesnė už kaunietiškąjį Talutti. Viskas labai estetiška ir etiška. Žodžiu, tokioje vietoje truputį prarandi sveiką savitvardą ir kaip koks apsišniojęs kosmonautas pradedi tripinti, stebėdamas jaukiai pulsuojančią Žemę/žuviai pjaustinėti skirtą peilį. Užsisakau čili sriubos ir sterką su salierų piurė ir voveraitėmis. Maistas nenuvilia, o ir nuo pateikimo vos ne atsistoja.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Antro patiekalo sudedamosios dalys (žuvis, trinti salierai, voveraitės) puikiai dera tarpusavy, bet nenublanksta ir atskirai, nelyg geras sugėrovas su šūsnimi bajerių. Salierų piurė apskritai nebuvau valgęs šimtą metų, jei ne du. Čili sriuba irgi randa savo kelią į skrandį, tačiau aštrumo galėtų būti ir daugiau. Mėgstu tokias aštrias, kad be šalto alaus gomurio neužgesinsi. Kolegos renkasi saugius variantus – mėsainius. Saugiai ir suvalgo, bet pats nematau reikalo kimšti bulką tokioje išreklamuotoje vietoje. Sakė, buvo skanu. Skirtingai, nei Karpynėje, Lijo jau galima kiek rimčiau užkąsti, bet dar neprisikemši taip, kaip Antanukas rytmetį bobutės bezdalų (kad net svaigtum).
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Truputį apie Jūros šventę, kad jau prie degustacijos ir ji pasimaitė. Tai didelis Kaziukas. Daug girtų. Daug ne vien blogo stiliaus. Daug pykčio ksenofobams. Žodžiu, eilinis lietuviškas balius. Į lietuviškas nuotaikas ne visai pataiko romantiškieji Brainstorm, antroje pusėje traukdami rusiškas balades. O Mantas Jankavičius su Queen programa, nepaisant charisma overload, pataiko empatiškiau ir nuteikia meilės nakčiai nemažai besimylėti vis sunkiau beprisiverčiančių jaunuolių.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Prieš išvažiuodami iš beveik pajūrinių Gargždų, ilgai besirinkę tarp sovietinės Bulvės ir vietinės Bastilijos, balsų dauguma aplankome pastarąją. Bekeliaudami į ją, internetuose prisižiūrime sūryje paskendusios duonos nuotraukų, ir beveik prileidžiame į kelnes. Ją iškart ir užsisakome. O tos duonos skonis tikrai neblogas! Ir sūrio patalai jai taip tinka, kaip diržas Putinui – trigubai sustiprina! Beskaičiuodami jaukias padavėjos tatuiruotes, sulaukiame lietuviškos būtinybės – šaltibarščių.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Sušlamštę tautinį brendą, gauname ir kepsnius, apie kuriuos gal reiktų plačiau. Tai ne kepsniai, o Kepsniai. Ir ant jų net ne šampinjonai, kurių nenoromis bejėgiškai laukėme, bet tikrų tikriausi baravykai, kaip ir parašyta meniu. Žodžiu, jei Karpynėje ir iš dalies Lijo porcijos buvo dozuojamos pernelyg inteligentiškai, tai dabar gavome tikrų tikriausio apsi******* kaimo po derliaus nuėmimo prieš keturiasdešimt metų fiestą! Aš vos suvalgau savo kiaulaitę, jau nekalbu apie kolegas. Na tik tos bulvės, ech tos gruzdintos bulvės, po galais. Kodėl jos taip gadina gyvenimą? Kodėl reta kuri padavėja vietoj jų pati pasiūlys daugiau daržovių ar bent jau kokių grikių.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Apskritai, tai aš bulvių žmogus, nesupraskit manęs klaidingai. Bet jas, kaip ir žarnas bulviniams vėdarams reikia mokėti paruošti. Ar bent jau tam skirti daugiau laiko, o ne vien panardinti riebaluose ir atnešti beskonius laiviūkščius… Žodžiu, užsukit į Bastiliją tie, kas norit gerai pavalgyti neįpareigojančioje aplinkoje. Rekomendacija gavosi praktiškai pusryčiams po iksiukų tūso.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Kaipgi leistis į tolimą kelią be kavos? Na gerai, ši sentencija tikrai ne man, nes nuoširdžiai šlykščiuosi silpnavaliais, kurie kavą vertina turbūt labiau nei pačius save. Bet kartais padurniuoti juk galima, tiesa? Pasirenkame „Rūta“. Saldainiai ir kava, įsitaisiusią Gargždų centre.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Kainos nesikandžioja, nors, prisipažinsiu, kavų kainos, kaip supratote, nesu gerai ištyręs. Už didžiulę latte su skrudintais riešutais ir belaktoziu pienu sumoku gal 2,5 eur, už ledų kokteilį gal 2 eur. Kavos skonis pakeri, pakylu aukštai į viršų ir pradedu uostyti chemtreilus. O jei rimtai, tai labai decent vieta su grojančia švelnia nešabloniška muzika ir puikia bent jau pagal mano kuklius standartus kava. O ir vietos pritūpti/prigulti apstu. Puikus aptarnavimas su begale patarimų ir nepavargimu aiškinti profanams apie kavos subtilybes. Kelyje nei vienas neužmiegame, net vairuotojas.
Tai tiek tų įspūdžių, ačiū už dėmesį, ir gerų Jums vasariškų degustacijų.
