#KinoPavasaris2018: „Dabar tai jau padėk man, Dievuli!“

Paskelbė: Data: 2018-03-27 09:45

Spausdinti | Komentarai

Dokumentinio filmo "So Help Me God!" kadras

Rež. Jean Libon, Yves Hinant „Dabar tai jau padėk man, Dievuli!“ 2017 m.

Privaloma pamatyti, ypač studijuojantiems teisę. Arba norintiems apiplėšti bankomatą, pavyzdžiui, kur nors Belgijoje. Charizmatiška iki teisminio tyrimo teisėja Anne Gruwez sėdi savo jaukiame popieriais ir bylomis apkrautame kabinete, kuriame išklauso nusikaltėlių ir sprendžia – iki teismo laikyti juos kalėjime ar paleisti. Kai kuriuos, kaip supratau paleidžia tiesiog į laisvę jei šie pažada daugiau taip nedaryti. Iš pradžių atrodo, kad moteris juokauja – nes sunku patikėti, kad įstatymų ir nusikaltimo kontekste vis dar būtų paisoma žmogiškumo ir garbės žodžio. Tačiau ponia Gruwez žiūrėdama plėšikui į akis tartum vidurinės mokyklos mokytoja sako: aš tavimi tikėjau, tu mane nuvylei. Jei tave paleisiu ir tu vėl prasižengsi, šįkart į bėdą pakliūsiu pati. Tai ką darom?

Nusikaltėliai visi kaip vienas pasižada daugiau neplėšti, nemušti senukų, nevogti. Kartais teisėja jais patiki ir paleidžia – tokiu atveju ponia Anne rodosi naivi, tačiau neverta apsigauti. Filmui nė neįpusėjus darosi akivaizdu, kad ši moteris mačiusi pačių įvairiausių bylų, turi puikią profesinę intuiciją ir gebėjimą skaityti žmones tartum atverstas knygas, atsiprašau – bylas. Teisėja bejausmiu tonu skaito apie siaubingus sužeidimus ir šiurpą keliančias praktikas: nužudytos prostitutės neturėjo dantų, kad galėtų klientams teikti „velvetinį“ oralinį seksą. „O žiūrėk, visai miela mergaitė buvo“ įterpia vartydama nusikaltimo vietoje gulinčio lavono nuotraukas.

Dabar tai jau padek man, Dievuli 2

Jei ne teisėjos charizma šį filmą žiūrėti būtų sudėtinga. Nusikaltimai sunkūs, situacijos dažnai rodosi beviltiškos, žiaurios, beprasmės. Tačiau nuotaikinga ir intriguojanti Anne Gruwez asmenybė priverčia pasijusti taip, tartum žiūrėtum keistoką komediją (ar bent jau tragikomediją). Galbūt humoras yra būtent tai, kas padeda nepalūžti ir pačiai poniai teisėjai? Tiesa, apie šią moterį žinome nedaug – tik tiek, kad ji vairuoja mėlyną vintažinį automobilį ir laisvalaikiu mėgsta darbuotis savo sode. Kokius jausmus teisėjai sukelia nusikaltimai ir juos atlikę žmonės, kokia jos praeitis, šeimyninė situacija, politinės pažiūros – visa tai lieka už kadro; paliekant žiūrovą akistatoje su atleidimo maldaujančiais nusikaltėliais ir šiek tiek ciniškai, o kartais veik motiniškai į juos pro akinių viršų žiūrinčia teisėja. Apie tokias moteris lietuviškai įgarsintuose amerikietiškuose filmuose sakoma „kietas riešutėlis“, o tūlo lietuvio namuose herojė būtų apibūdinta tiesiog kaip „boba su kiaušais“ – ir, visko gali būti, neliktų tokio epiteto įžeista.

Šio filmo dėka sužinojau dalykų, kurių verčiau būčiau nežinojusi. Pavyzdžiui, iš tarp teisėjos ir prostitutės vykusio pokalbio supratau, kad pavytusios seniausios profesijos atstovės norėdamos išsilaikyti rinkoje renkasi siauresnę specializaciją. Viena jų – domintatorės. Nežinote ką tai tiksliai reiškia? Nežinojau ir aš. „Jūs nepatikėtumėte, teisėja, kokių dalykų būna!”- žvaliai sako prostitutė ir čia pat pasakoja apie klientus, kuriems patinka būti žeminamiems. Kartais jie pasiprašo būti kelioms valandoms nuogi uždaryti į narvą ar į spintelę – tuo metu dominatorė gali tiesiog tvarkytis namus. O kartais… nuo žvakučių kišimo į išangę iki išmatų valgymo. Žinoma, galima numanyti (ar bent tikėtis?), kad ne visos teisėjos tiriamos bylos yra tokios tamsios ar pikantiškos, ir greičiausiai filmo kūrėjai praleido šimtus valandų filmuodami jos kabinete, kol atrinko sensacingiausias istorijas. O gal dargi norisi tikėti, kad iš tiesų teisėjos darbas yra žymiai nuobodesnis, nei rodoma filme; taigi, ir, mūsų pasaulis yra saugesnis, ir visi šie nusikaltėliai yra tik retos visuomenės išimtys? Mažametį sūnų nužudžiusi motina žiūri tiesiai į kamerą ir pareiškia nesigailinti. Ne, tai juk tik filmas, realiame mūsų pasaulyje taip negali nutikti.

Dabar tai jau padek man, Dievuli 3

Kita vertus, nusikaltėliai čia rodosi tiesiog žmogiški. Nužvelgusi tuos žmones gatvėje ne visada įtarčiau blogus ketinimus ar juos apsėdusias juodžiausias mintis. Ir vis tik į akis krenta viena nemaloni detalė: bene visi „herojais“ tapę teisėjos apklaustieji yra Belgijos musulmonai arba atvykę iš musulmoniškų kraštų. Rasizmas, tiesiog sutapimas ar statistika? Šito nežinau ir dabar negaliu apsidomėti – apžvagą rašau būdama mažame namelyje pajūrio pušyne be wifi (taip, tiesiog negaliu gyventi nerašydama), o tuo metu kai skaitysite tekstą jau būsiu lėktuve arba ieškosiu veganiškų ledų Romoje (aš ne veganė, tik nevalgau ledų). Bet nukrypau nuo temos. Mėginau pasakyti, kad šią akimirką neturiu galimybių pasidomėti giliau, tačiau visiems pasiryžusiems ieškoti tiesos ar panorusiems pasaulio nuodėmes suversti vienai religijai ar rasei – nuoširdžiai linkiu jums kritinio mąstymo ir globalaus matymo. Atsakymų neturiu, tik daugybę klausimų, kuriuos verta užduoti. Kokį geopolitinį vaidmenį atliko kolonizacija ir jos įtakoti ekonominiai veiksniai? Ar islamofobija trukdo tamsaus gymio žmonėms įsitvirtinti vakarų visuomenėje? Koks ryšys yra tarp moterų teisių nepaisymo ir visuomenės išsilavinimo trečio pasaulio šalyse? Kiek kainuoja chai latte Briuselyje ir kiek vidutiniškai uždirba šeimos galva Alžyre? Bet čia ir sustosiu, nes kaip sakė vienas geras redaktorius „ne daugiau dviejų klausimų pastraipoje, arba būsi nuobodi“.

Ir dar: tikrai įdomi detektyvinė siužeto linija: filmo metu teisėja ištraukia dvidešimties metų senumo dvigubos žmogžudystės bylą ir mėgina ją išpainioti. Įdomu stebėti kriminologinių tyrimų metodus ir labai norisi epilogo. Tai kas tas žudikas?

Taip pat skaitykite: #KinoPavasaris2018: Rež. Boriso Khlebnikovo „Aritmija“

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt