Kino filmo "Liūtas" kadras

Pagaliau į didžiuosius ekranus sugrįžta socialinis kinas, ir visa tai vyksta net ne „Kino pavasario“ ar „Nepatogaus kino“ festivalių metu. Šešiems „Oskarams“ nominuota režisieriaus Gartho Daviso drama „Liūtas“ –  tai pasakojimas apie vieno, iš mažo Indijos kaimelio kilusio vyro kelionę namo, nusidriekusią tarp  Indijos ir Australijos, ir trukusią net 25-erius metus.

Viskas prasideda dar 1986 m., kai mažas, penkių metų berniukas, vardu Saru (vaid. Sunny Pawaras), belaukdamas savo brolio, užsnūsta geležinkelio stotyje stovinčiame traukinyje. Tačiau atsibudęs pamato, kad traukinys pajudėjo ir jau lekia jam visai nepažįstamomis vietoms, tolyn nuo jo gimtųjų namų. Traukinio vagone jis vienut vienas, visos durys uždarytos, o langų grotos pernelyg siauros, kad būtų galima iššokti ir pabėgti. Mažylis bando šauktis pagalbos, bet niekas jo negirdi. Praradęs viltį, pavargęs ir išalkęs, jis užmiega ir taip nukeliauja daugiau nei 1600 kilometrų į Indijos gilumą, kol galų gale išsilaipina Kalkutoje.

Berniukas bando kreiptis pakalbos, prisimindamas tik savo gimtojo miestelio pavadinimą, mamos ir brolio vardą, paradoksalu, tačiau milijoniniame mieste dėl skirtingo dialekto jo beveik niekas nesupranta arba nieko nėra girdėję apie tokį mažytį miestelį, kurių Indijoje turbūt yra tūkstančiai. Būtent Kalkutoje žiūrovams atskleidžiama kontrastingoji – pasiturinčiųjų ir vargingųjų, gyvenančių gatvėse, po tiltais, krantinėse, geležinkelio stotyse ir t. t., Indijos pusė. Kuri, rodos, mums vakariečiams, jau turėtų būti pažįstama, tačiau kas kartą susidūrus su ja, vis stebinanti iš naujo.

Šioje Saru kelionės atkarpoje per vieno mažo žmogaus istoriją paliečiama ir dar daugybė kitų, skaudžių ir bendražmogiškų, socialinių problemų – net tik socialinė nelygybė, bet ir neveiksni teisinė arba socialinės apsaugos sistema, liečianti tiek policiją, tiek vaikų globos namus, didžiųjų miestų ir regioninių miestelių atskirtis žiniasklaidoje, kriminaliniai nusikaltimai, prekyba vaikais ir seksualinis išnaudojimas, bei tūkstančiai, tūkstančiai kąsmet dingstančių žmonių. Kai Saru atsiduria policijos nuovadoje, ir regis jau viskas turėtų išsispręsti, paiškėja, kad jie negali nustatyti iš kur atvyko berniukas. Čia mūsų nuostabai turėtume prisiminti, kad veiksmas vyksta ne šiais, išmanių technologijų ir vieno iš didžiųjjų pagalbininkų „Google Earth“ laikais, o prieš trisdešimt metų, kai dar net padoraus interneto nebuvo.

Kino filmo "Liūtas" kadras

Kino filmo “Liūtas” kadras

Tuomet Saru patenka į vaikų globos namus, kurie vien dėl savo apleistumo, griežtos tvarkos, ir architektūrinės, panoptikoniškos kompozicijos labiau primena kalėjimą. Ir taip, šioje vietoje klęsti vaikų seksualinis išnaudojimas, kurį legitimuoja patys vaikus prižiūrintys darbuotojai. „Tik grąžinkite ryte, gerai?“ – pasako vienas tokių „apsaugininkų“, kuomet svetimas vyras išsiveda vieną iš čia patekusių berniukų. Stebint šiuos epizodus, norisi tikėtis, kad bent daliai žiūrovų, kurie plūs pažiūrėti šio filmo (vien dėl šešių išliaupsintų „Oskaro“ nominacijų ar pagrindinių aktorių – gražuolio, buvusio „Lūšnynų milijonieriaus, o šioje juostoje suaugusio Saru vaidmenį atliekančio Devo Patelio ar Nicolės Kidman) mintyse ne tik ši situacija, bet ir apskritai socialinė, įvaikinto vyro saviidentiteto paieškos istorija surezonuotų ne kaip vykstanti „ten toli, Indijoje, 1986-2001-aisiais“, bet būtų matoma, „kaip čia ir dabar“, kaip vis dar gajų ne tik „jų“, bet ir „mūsų“, Lietuvos, ir apskritai, Europos problemų, savimonės, politinės, pilietinės bei žiniasklaidos tolerancijos trūkumo ir „neįgalumo“ arba įmitavimo sprendžiant socialines, politines ir teisines problemas.

Apie ką kalbu? Apie tuos atvejus, kai vaikų globos namuose seksualiai vienas kitą išnaudoja nepilnamečiai, o darbuotojai „nieko nežino“ iki kol to nesužino žiniasklaida. Apie tuos atvejus, kai stengiamasi mažinti jau senai ydingą pripažįstamą tokių globos namų sistemą, o vaikai perkeliami gyventi po kelis į butus šalia mūsų, o mes jau rašome komentarus, kaip tai negerai, nes juk jie kitokie, nevaldomi, apšnerkš mano laiptinę cigarečių nuorūkomis, išdaužys langus, triukšmaus ir t. t. Lyg patys taip nesielgtume arba neturėtume „normalių“ kaimynų, kurie taip elgtųsi. Svarbu, kad tik nematytume, kad tik netrukdytų.

Lion-Nicole-KidmanKino filmo “Liūtas” kadras

Galų gale Saru iš globos namų išgelbėja pora iš Australijos (vaidina Nikolė Kidman ir David Wenham) ir kaip žiūrovai atsipūtę jau galime džiaugtis – „Ak, kokie jie geri, išgelbėjo vargšą Indų berniuką!“ (iš tiesų net du). Bet kur kas didesni vargšai būtume mes, kuomet įsivaizduotume ar susidurtume su panašiais atvejais realybėje. Pabandytų mums pasiūlyti „išgelbėti“ (įsivaikinti) kokį mažylį iš Sirijos arba net ne mums – jeigu mūsų kaimynai tai padarytų, kaip mes pasišiauštume, galbūt net nustotume su jais bendrauti arba geriausiu atveju išspaustume dirbtinį „laba diena“. Na ir prisipažinkime, argi ne taip būtų? Kodėl vis tiek apie tai kalbu? Ne todėl, kad dabar visi taptume pasaulio gelbėtojais, tai utopija.

Šio filmo prasmė ir poveikis, arba net drįsčiau sakyti, galia – slypi ne tik jo vizualiai gražioje ir jaudinančioje vieno vyro gyvenimo istorijoje, bet būtent atgalinio ryšio su žiūrovu galimybėje, veidrodžio atgręžime į mus pačius, į mūsų visuomenę, kuomet pripažintume savo silpnumą ir suprastume, kad kad kai susiduriame su Kitu (kas jis bebūtų, vaikas iš globos namų, pabėgelis, sprunkantis nuo karo, ar asmuo turintys neįgalumą) kur kas dažniau esame pasyvūs (arba pikti) gyvenimo stebėtojai, nei pilietiški ir žmogiški pakeleiviai. Taip, net ne gelbėtojai, kokiais nevisada ir privalome būti, bet būtent – bent jau neabejingi pakeleiviai. Kokių kelyje namo labai trūko ir mažajam Saru.

Kino filmo "Liūtas" kadras
                                                                          Kino filmo “Liūtas” kadras

Kelionė namo ir įspūdinga debiutinė kinematografija

Kuomet Saru suprato, kad vis dėlto norėtų susirasti savo tikrąją šeimą? Nepaisant to, kad užaugo mylinčioje šeimoje, kuri užaugino ne tik jį, bet ir iš tos pačios Indijos atkeliavųsį netikrą jo brolį, persikėlęs studijuoti ir dirbti į Melburną, ir patekęs į dar vieną, įvairiatautę miesto ir universiteto bendruomenę, Saru jaučiasi vienišas. Apie planą susirasti savo biologinę šeimą, iš pradžių jis papasakoja tik mylimai merginai, bijodamas įskaudinti jį užauginiusius tėvus, ypač mamą. O planas ne iš lengvųjų, kai prisimeni vos kelias detales.

Verdiktas 10/10

Iš tiesų sunku patikėti, kad iš Australijos kilusio režisieriaus Gartho Daviso juosta – tai jo pirmas, rimtas pilnametražis filmas, nes iki šiol jis buvo sukūręs tik keletą serialų ir dokumentinių juostų. Pagirti už stiprų debiutą verta ne tik jį, bet ir visą filmo komandą – už tai, kad beveik tris valandas trunkanti juosta neprailgsta, už įspūdingus Indijos ir Tasmanijos peizažus ir kadrus iš oro, už ramų ir jausmingą pasakojimą. Už išlaikytą kameros tėkmę, piešiant pagrindinių veikėjų portretus (ypač mažojo Saru ir jo brolio Gudu, bei Saru tikrosios motinos), už skoningą muziką, kuri neužgožia veiksmo savo dramatiškumu. Jeigu visas pasaulis prieš devynerius metus buvo pamišęs dėl „Lūšnynų milijonieriaus“, tai galima drąsiai pasakyti, kad ši Gartho Daviso juosta verta Jūsų dėmėsio tris kartus labiau.

Taip pat skaitykite: „Žaklina“ – pirmoji Baltųjų rūmų ledi arba kita, nematoma istorijos pusė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: