Miesto pokalbiai: “Kamanių šilelis” – Kamilė Gudmonaitė ir Mantas Zemleckas

Paskelbė: Data: 2013-07-24 02:48

Spausdinti | Komentarai

Tomo ivanausko nuotr.

Alternatyvios muzikos atlikėjai, tikintys kūrybos galia, nebijantys eksperimentuoti ir savo pasirodymuose naudoti įvairius ritualinius instrumentus.

Jie tiki, jog viskas yra cikliška ir šiandienos avangardas yra rytojaus tradicija. Jų gyvenimas kupinas judėjimo, o muzika pilna pasaulio patyrimo. Jie semiasi jo iš kiekvienos akimirkos. Vieninteliai ir nepakartojami, absoliučiai kitokie, pora kaip tvora, virtuozai išgaunantys tūkstantmečių senumo garsus bei skambesius – muzikinis ir ne tik duetas “Kamanių šilelis”.

Netikėtai suradom ir pakalbinom juos tik ką grįžusius iš povestuvinės kelionės, likus dienai iki liepos 25 d. koncerto Kauno senamiestyje esančiame “Ryšių kiemelyje”.

Išgirdus žodžių junginį „Kamanių šilelis“ galvoje kyla aliuzija į gamtą, pavasarį, kaimą. Apie ką iš tikrųjų pasakoja šis pavadinimas?

– Iš tikrųjų pavadinimas savyje talpina du vardus – Kamilę ir Mantą, kurių pirmąsias raides sujungus gauname žodį „kamanė“, o kamanės bei jų giminės bitės, gal ir neatsitiktinai, bet lydi mus svarbiais gyvenimo momentais, pavyzdžiui, prieš pat stojamuosius į vaidybą, Mantui į akies voką įgėlė bitė, todėl per pirmą turą jo kairiosios akies nebuvo matyti. Šilelis – kartu ir vieta, kur mudu susipažinome (viename Lietuvos miške 2007 m.) ir pasaulio-miško modelis, kuris Kamilę lydi nuo pat vaikystės. Pavadinimą kartais norime keisti, bet jau prilipo ir neatlimpa.

Jau du metus kuriate, koncertuojate. Kas padeda jauniems alternatyvios muzikos atlikėjams atrasti savo gerbėjus?

– Reikėtų klausytojų paklausti, kas jiems padeda atrasti mylimą muziką.

Neįprastai ir efektingai atrodo jūsų muzikavimas dambreliais, puodais, ukelėlėmis ir daugybe kitų instrumentų. Atrodo, kad netradiciniai instrumentai kalba apie norą išsiskirti, neordinarų taleningų kūrėjų mąstymą. Ką patys apie tai galvojate? Kas verčia atrasti unikalų, savitą kelią?

– Instrumentai, dabar vadinami netradiciniais, prieš tūkstančius metų buvo giliausia tradicija. Tai ritualiniai australų didžeridu, šiauriečių dambrelis, tibetiečių dainuojantis puodas. Mus tiesiog traukia tautų, genčių instrumentai ir šie – tik pradžia mūsų gražiai kolekcijai. O jeigu tūkstantmečius skaičiuojantis ritualas šiandien yra neordinarus mąstymas, tai tik įrodo, jog viskas yra cikliška ir šiandienos avangardas yra rytojaus tradicija.
Šiandien manome, jog savo kelią atrasti padeda suvokimas, kiek augant tave kūrė visuomenės normos, taisyklės, kitų žmonių įsitikinimai, norai ir kiek tavyje pro viską prasiskverbus yra tikro aš. Kartais žmogui yra sunku suprasti, ar tai, ką jis veikia, yra visuomenės svajonė, ar paties troškimas. Kažkas yra pateikęs tokį pavyzdį: jeigu nori keliauti, pirmiausia žemėlapyje turi susirasti, kur stovi. Kūrėjui svarbiausia surasti savo šerdį, pažinti save. Nekalbame apie originalumo siekį, kalbame apie tai, jog reikia rasti dalykus, kuriuos tu karštai myli, o tada savaime tapsi originalus, nes kiekvieno žmogaus kelias skirtingas. Tai ir yra gražiausia, kad visi žmonės šioje žemėje turi savo taką. Net paukščiai jį turi.

Netramdoma energija, emocija ir garsas – žodžiai kylantys stebint Jūsų koncertą. Kokią įtaką Jūsų pasirodymams daro teatro režisūros ir vaidybos studijos?

– Netramdomai energijai, emocijai ir garsui gali turėti įtakos ir jaunystė. Aišku, jog teatras atskleidžia tam tikras scenines subtilybes ir paslaptis, bet svarbiausia, ko mus išmokė buvimas teatre, jog scenoje esi ne atlikėjas, o kūrėjas.

Kokias didžiausias problemas įžvelgiate muzikos pasaulyje? Kas jums, kaip netradicinės muzikos atlikėjams, neduoda ramybės?

– Mes nežinome  visų  muzikinio pasaulio subtilybių, neužpildome jokios „netradicinės muzikos nišos“, tiesiog darome tai, kas mums būtina daryti ir kol kursime tai, ką norime, ir mes, ir keletas žmonių aplink mus, bus laimingi.  Pastebėjome, jog padidėjo žmonių poreikis dvasinei muzikai. Dvasinė muzika – ta, kuri pripildo širdį, kurios klausantis jautiesi paaugęs, įkvėptas. Tokios muzikos tik daugėja, vadinasi, ir klausytojų atsiranda. Labiausiai norėtumėm matyti, jog „muzikos pasaulis“ – nėra vieta pirkti ir parduoti, o vieta dalintis. Vertinti kūrėją pagal populiarumą, o ypač naudotis „taktika populiarumui pasiekti“ yra baisus dalykas.

Ar jums sunku gyventi visuomenėje, kasdien susidurti su begale įvairiausių žmonių, spręsti itin tolimus kūrybai klausimus? Girdint jūsų muziką susidaro gal būt klaidingas, tačiau įtikinantis įspūdis, kad jūs šiek tiek ne šio laikmečio žmonės.

– O kurio mes laikmečio žmonės esame? Būtų įdomu sužinoti (juokiasi). Iš tiesų labai kankinamės, kai stovime Sodros eilėse ar privalome mokėti antstoliams, o kas yra PVM mes dar ligi šiol nesuprantame.

Daug keliaujate autostopu ir neieškote patogumų, grojate gatvėse. Vieni sako – beprotiška, kiti žavisi. Ką tai reiškia Jums? Koks jausmas jus skatina taip gyventi?

– Keliauti autostopu – tai nežinoti, kas bus po penkių minučių, pažinti gyvą žmogų, šalies kultūrą iš vidaus, dvi valandas stovėti karštyje ir prižadėti, jog gyvenime nebetranzuosi, bet atėjus metui vėl džiaugsmingai stovėti ant kelio bet kuria pasaulio kryptimi nežinant, kiek kilometrų nuveš pirmasis vairuotojas. Tai įsuka ir nebepaleidžia. Mums toks keliavimo būdas reiškia atsidavimą suplanuotam (o gal ir ne?) atsitiktinumui, panirimą į išgyvenimus, pasaulio patyrimą iš vidaus, visu savimi, nedalomam ir nekaitomam. Kai tranzuoji, vyksta pačios tikriausios žmogiškosios dalybos, nes sutinki žmonių, kurių gal gyvenime šiaip sau ir nesutiktum, todėl tai yra didžiulė dovana.

Gatvės muzika ten ir čia. Kokie dalykai labiausiai krenta į akis?

– Užsienyje yra daugiau profesionalių gatvės muzikantų, bet apmėtyti balionėliais gali ir ten, ir čia. Kartą Prahoje policininkai muzikuojant gatvėje atėmė būgną, nes Mantas neturėjo specialaus leidimo, o kitą kartą Turkijoje policininkas išlipo iš automobilio, atsirėmė į jį ir klausėsi mūsų muzikos linkčiodamas galvą su uniformine kepuraite. Atsitikti gali visko – kartais gatvės muzika baigiasi pokalbiu su metro apsaugos darbuotojais, o kartais šauniu vakarėliu miesto centre su daugybe įvairių tautybių žmonių.

Viename savo interviu minėjote, kad Jums svarbu „muzika iš esmės“. Kokia yra ta muzika iš esmės? Kas įpučia energijos Jūsų muzikai?

– Muzika iš esmės  – tokia muzika, kuri ateina iš pačių gelmių ir yra gyvybinga. Muzika tikrai nėra natos, lygos ir fermatos, kažkas už viso to slypi. Mes dar nežinome, tik nujaučiame. Kai kurie muzikantai scenoje būna „iš esmės“, o kai kurie tik „iš“. Gal tai ir yra atlikėjo bei kūrėjo problematika.

Mūsų muzikai energijos teikia gyvas pasaulio patyrimas, kurį siurbiame į save. Tai ne tik teigiami ir neigiami išgyvenimai, kartais kuriame ir autoironiškas dainas, atsitraukę nuo tam tikros situacijos, maišome įspūdžius, rašome ir kuriame nelogiškus dalykus, mėgstame paradoksus. Įdomu, kad dainą „Vyturiai“, kuri iš tiesų yra gana autoironiška, dainuoja tiek daug žmonių.

M. K. Čiurlionis yra sakęs: „Jei nori parašyti gerą sonatą – paskęsk joje. “ Ko reikia norint parašyti, atlikti gerą kūrinį? Kokia jūsų asmeninė paslptis?

– Nėra jokio recepto kaip ką nors sukurti. Tai arba vyksta, arba nevyksta. Gali paskęsti pojūtyje, atsiduoti, pamiršti visa, kas aplinkui, sutelkti dėmesį, bet mūsų manymu, nuo tavęs tai beveik niekada nepriklauso. Atrodo, jog yra kažkas kitas, kuris skiria tau valandą ir minutę panirti į kūrybą, ir tai tikrai ne visada atsitinka tinkamiausiu metu. Mums patinka Tom Waits istorija: kartą muzikantas važiavo automobiliu ir staiga į galvą šovė nepakartojama, tiesiog fantastiška melodija. Tom Waits suprato, jog jeigu jos tuoj pat neužrašys, ji išnyks visiems laikams. Tada muzikantas sustabdė automobilį, išlipo iš jo ir garsiausiai suriko į padanges: „Ei, tu, ten, ar nematai, kad aš dabar vairuoju automobilį?! Jei jau taip nori šios melodijos, kankink ką nors kitą, garantuoju, kad dabar Johnny Cash nieko neveikia!”

Esate sakę, kad „leistis vien tik kriokliais per akmenuotas upes yra kūrėjo kasdienybė ir reikia mokėti su tuo susitaikyti“. Kyla klausimas, kas padeda išmokti nuolat būti judėjime, kas padeda ištverti audras ir kelyje pasitaikiusius akmenis? Gal būt todėl ir esate dviese?

– Kodėl esame dviese neįmanoma paaiškinti jokiais praktiniais pavyzdžiais. Aišku, verdame toje pačioje terpėje, puikiai suprantame, su kokiais sunkumais susiduria šios specialybės žmonės, todėl galime vienas kitam padėti. O mokytis suprasti galima visą gyvenimą. Ir mokytis galima visą gyvenimą. Taip pat mums labai padeda žinojimas, jog viskas nėra veltui ir kad atėjome čia su tam tikru uždaviniu. Mes dar negalime pasakyti, koks tai uždavinys, gal visai ne teatras ir, dievaži, gal visai ne muzika. Kartais atrodo, kad mes vieną dieną imsim ir išskrisim į Bali salas pradėti visko iš naujo. Niekada negali žinoti. Improvizacijos galimybė irgi yra gyvenimo varikliukas. Šiandien tu čia, rytoj – kažkur ten. Bet žmogus visada šalia.

Sakoma, kad muzika gydo, išlaisvina, kelia intelektą. Ar ji išties tokia galinga?

-Mes visiškai tuo tikime. Pagal indų Vedas, labiausiai žmogų visatoje veikia garsas. Ne veltui visos religijos turi savo giesmes ir mantras. Ne veltui žmonės kartodami tam tikrą seką garsų gali panirti į transą. Ne veltui klausantis gongų muzikos sustiprėja intuicija. Nieko nėra keista, jog ritmas ir pora beprasmių žodžių šiandien milijonus žmonių sutraukia į vieno atlikėjo pasirodymus – monotoniškas stabilus ritmas seniau buvo vienas pagrindinių ritualo elementų. Tik kyla klausimas, kas yra šiandienos ritualas.

Kartu kuriate, vaidinate, keliaujate. Kokios tradicijos, ritualai ar smulkmenos jums padeda jaustis laimingais?

– Mes tikime, jog dienos pradžia yra labai svarbi, todėl vertiname rytus, kai galime būti kartu. Džiaugiamės, kai suprantame, kaip pabaigti vienas kito sakinį ar kokį nors žodį ištariame vienu metu. Taip pat mums jaustis laimingais padeda buvimas „čia ir dabar“. Žinojimas, jog reikia semti akimirką iki paskutinio jos syvo, kad ir kaip kartais tai būna sunku. Gal dėl to ir mūsų muzika dar neįrašyta, ji yra tik „čia ir dabar“.

Ir pabaigai, kokia citata iš mėgstamo kūrinio, filmo ar knygos, o gal jūsų dainos atspindi dabartinį dueto „Kamanių šilelis“ gyvenimo etapą?
– Tegu atspindi pirmasis šalia esančios knygos atverstas sakinys:

„Už ką?!“ (A. Čechovas „Palata Nr. 6).

Spindi.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt