Teroristinių atakų Paryžiuje, Stambule, Beirute ir Briuselyje privertė pripažinti, kad žmonių gyvybės vertinamos nevienodai: Vakarų valstybėse – Prancūzijoje ir Blegijoje – įvykusios tragedijos sulaukė pasaulio užuojautos, o šimtai civilių, žuvusių Turkijoje ir Libane – mažai kam įdomūs. Daugelis įšaldytų konfliktų dėmesio irgi sulaukia itin selektyviai. Vienas tokių užmirštųjų, kurio menkas žinomumas padeda ir Lietuvos verslui pelnytis iš okupacijos yra Rytinėje Afrikos pakrantėje.
Vakarų Sachara – valstybė Afrikoje, išsitęsusi palei Atlanto vandenyną. Nors žemėlapiuose ši valstybė žymima kaip suvereni teritorija, faktiškai Vakarų Sachara nepriklausomybės neturi. Dekolonizacijos metu Ispanijai pasitraukus iš sahravių tautai (ang. Sahrawi) priklausančios teritorijos, į ją pretenzijas pareiškė Marokas ir Mauritanija. 1975-ųjų metų sprendime Tarptautinis Teisingumo Teismas patvirtino sahravių teisę apsispręsti dėl savo teritorijos likimo. Nepaisant to, įsiplieskė karas. Sahravių suformuotam Polisario frontui 1979 m. nugalėjus Mauritaniją ir teritoriją paskelbus Sahravių Arabų demokratine respublika, Marokas nenusileido. Ilgainiui didesnis ir turtingesnis Marokas užėmė ir pradėjo valdyti didelę vakarinę teritorijos dalį. Išilgai Vakarų Sacharos nusidriekė smėlio siena (The Berm), apsupta minų lauko ir akylai stebima Maroko karalystės kareivių. Vienoje sienos pusėje atsidūrė sahravių pabėgėliai, skurdžiai gyvenantys Alžyro dykumoje, kitoje – ten likę, priespaudą ir nuolatinį smurtą patiriantys sahraviai. Karas liovėsi tik 1991 m., kai Polisario frontas ir Marokas, spaudžiami Jungtinių Tautų, sustabdė karinius veiksmus ir Marokas įsipareigojo surengti referendumą, nulemsiantį Vakarų Sacharos likimą. Sahraviai referendumo laukia iki šiol.
Nepaisant žiaurių žmogaus teisių pažeidimų, apie Vakarų Sacharą nėra kalbama televizijoje ar rašoma laikraščiuose. „Sacharos tarptautinių filmų festivalis“, plačiau žinomas kaip „FiSahara“, siekia tai pakeisti. Pagrindinis festivalio tikslas yra atkreipti pasaulio dėmesį ir paskatinti didžiąsias galias imtis veiksmų. Festivalis sulaukė daugelio įžymybių dėmesio ir pagalbos, įskaitant ispanų aktorius Chavjerą Bardemą ir Penelopę Kruz.
„FiSaharos“ direktorė Marija Karion (ispn. Maria Carrion) susidomėjo Vakarų Sacharos padėtimi 2003-iaisiais, kai buvo pakviesta į pirmąjį „FiSaharos“ festivalį. Sužinojusi apie sahravių situaciją, ji visų pirma pasipiktino savo pačios valstybe. Ispanijoje apie Maroko priespaudą nebuvo kalbama, nors okupacija įvyko būtent dėl nepakankamų Ispanijos, kaip buvusios Vakarų Saharos kolonizatorės, veiksmų. Ispanija, 1975 m. pasirašydama Madrido susitarimą, iš esmės „uždegė žalią šviesą“ Marokui. Tuo tarpu sahraviai Mariją sužavėjo, nes, atrodo, jie sugebėjo padaryti neįmanoma. Kai ji senu aplamdytu autobusu atvyko į pabėgėlių stovyklą, joje nebuvo nieko: nei vandens, nei elektros. Tačiau tą vakarą ir kitą dieną įvyko visas festivalis. Kadangi stovykloje nėra viešbučių, festivalio svečiai apsistoja pabėgėlių namuose. Patys beveik nieko neturėdami, sahraviai svetingai rūpinasi atvykėliais.
Sukūrusi šeimą, Marija kelerius metus į Vakarų Saharą nesugrįžo, tačiau, dirbdama žurnaliste, dažnai sugrįždavo prie šios temos. 2012 m. ji buvo pakviesta prisijungti prie „FiSaharos“ ir atlikti ekonominį vertinimą, kadangi dėl ekonominės krizės festivalis prarado daug paramos. Netrukus festivalio organizatoriai Marijos paprašė tapti festivalio direktore. Tuo metu taip pat priimtas sprendimas plėsti festivalio tinklą. Nuo pat pradžių festivalyje buvo kitų valstybių delegacijų, pavyzdžiui, Kubos. Pietų Afrika irgi gan anksti pradėjo dalyvauti festivalyje, nes Pietų Afrikos gyventojai jaučia bendrumą su sahraviais, prisidėjusiais prie anti-apartheido judėjimo. Taip pat stengtasi įtraukti daugiau filmų iš MENA regiono (ang. Middle East and North Africa, liet. Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos). Marijai tapus direktore, buvo praėję jau devyni festivaliai ir didžioji dalis Ispanijos filmų industrijos atstovų jau buvo čia apsilankę. Kadangi tai yra vienintelis kartas metuose, kai sahraviai turi galimybę pamatyti didžiojo ekrano filmus, imta siekti sahraviams atverti kuo platesnį langą į pasaulį.
„FiSaharos“ programa skirstoma į tris dalis: pramoginius filmus, filmus apie žmogaus teises ir filmus apie Vakarų Sacharą. Pastaruosius vis dažniau kuria patys sahraviai. Filmai atrenkami taip, kad daug išgyvenę vietiniai nepatirtų pakartotinių traumų, o filmas pateiktų tam tikrą socialinę žinutę. Kaip teigia Marija, atrinkdamas filmus, turi būti tikras, kad žiūrovai pajus ryšį su filmų veikėjais ir jų istorijomis, bendrumą jų patiriamiems sunkumams, galbūt net išmoks strategijų, kurias kiti naudoja kovodami su savo problemomis. Puikus pavyzdys yra filmas „Penkios sudužusios kameros“ („Five broken cameras“, 2011 m.), nes jame rodomos palestiniečių naudojamos kūrybingos taikios priemonės. Sahraviai labai vertina tokius pavyzdžius, nes jie patys vykdo taikų pasipriešinimo judėjimą. Tačiau taikumas turi ir neigiamų padarinių. Žiniasklaida yra susidomėjusi tik didžiausiomis istorijomis, tokiomis kaip Sirija. Vakarų Sacharoje nebėra praliejamas kraujas, nes sahraviai sudėjo ginklus, pasirašė karinių veiksmų nutraukimo sutartį ir ištikimai laikosi savo sprendimo išlikti taikiais. Nors jų situacija nesikeičia jau daugelį metų, jie nebepakėlė ginklų, jie nesiėmė terorizmo. To rezultatas – nematomumas.
Nėra priežasties, dėl kurios apie Vakarų Sacharą neturėtų būti kalbama ir Lietuvoje. Dar iki šių metų pradžios iš šios teritorijos į Lietuvą buvo gabenami fosfatai, naudoti trąšų gamybai „Lifosoje“. Lietuviai vartoja ir Vakarų Sacharos Atlanto vandenyno vandenyse pagaunamą žuvį. Sahraviai negauna užmokesčio už šiuos išteklius – pinigai nukeliauja į Maroko kišenę. Nors 2011 m. Europos Parlamentas nebepratęsė ES – Maroko žvejybos sutarties, tai – tik maža pergalė ilgoje sahravių kovoje dėl laisvės.
Lapkritį suėjo keturiasdešimt metų nuo tos dienos, kai Maroko karalius Hasanas II pradėjo Vakarų Sacharos okupaciją, prasidėjusią „Žaliuoju žygiu“. Karalius paskatino civilius marokiečius žygiuoti į Vakarų Sacharą ir ten apsigyventi – apie 300 000 marokiečių paklausė jo raginimo. Tai jokių būdu nebuvo taikus žygis: vyko bombardavimas, žudynės. Prieš iš teritorijos bėgančius sahravius net buvo panaudotas baltasis fosforas. Šiuo metu Ispanijoje yra nagrinėjama 2007 m. pradėta genocido byla prieš 11 buvusių Maroko pareigūnų. Byla vyksta naudojantis universalaus teisingumo mechanizmu, pagal kurį tuo atveju, kai nusikaltimas žmogiškumui nėra tiriamas valstybėje, kurioje įvyko arba kurioje yra nusikaltimo vykdytojai, bet kuris kitas teismas tarptautinio teisingumo pagrindu gali pradėti tokio nusikaltimo tyrimą.
Marijos manymu, teisinių priemonių Vakarų Sacharos nepriklausomybei užtikrinti nepakaks. Nors ji tiki taikiu pasipriešinimu, daugelis sahravių ima prarasti viltį ir net Polisario frontas susiduria su problemomis, įtikinant jaunus žmones nesiimti ginklų – taikaus pasipriešinimo rezultatai kol kas labai nedideli. Sahraviai mato kaip Marokas prieš juos įgyja vis daugiau galios. Marokas naudojasi keliomis iš pačių brangiausių lobistinių bendrovių, siekdamas į savo pusę palenkti JAV. Atitinkamą įtaką siekiama daryti ir Europos Sąjungai, visam pasauliui. Marokas valdo Arabų lygą Vakarų Sacharos klausimu. Jie net sėkmingai pašalino filmus apie Vakarų Sacharą iš kai kurių festivalių. Maroko įtaka yra visur ir Marokas daro viską, kad taikus sahravių pasipriešinimas nebūtų sėkmingas, įskaitant filmų, kultūros ir diplomatijos sritis. Kas belieka? Jei tarptautinė bendruomenė laiku nesiims veiksmų dėl esamos situacijos, kraujas gali būti pralietas. Bet net to gali būti negana Vakarų Sacharos nepriklausomybei atgauti. Sahravių tauta yra maža, todėl nėra aišku, kas nutiktų, jei sahraviai pradėtų karą su Maroku. Artėjama prie ribos, kai žmonėms neberūpi, ar mirs, nes jie nebenori taip gyventi. Tokios nuotaikos vyrauja tarp jaunų žmonių tiek okupuotoje teritorijoje, tiek pabėgėlių stovyklose. Tuo tarpu Marokas laukia teroristinio išpuolio, jis jo trokšta, nes tai patvirtintų neįrodytus jo teiginius, kad Polisario yra teroristinė grupuotė. Maroko valdžia tai teigė metų metus, dar nuo 1970-ųjų, bet nerasta nė mažiausio įrodymo. Dėl to, kad pabėgėlių stovyklos yra apsuptos Al Qaeda, AQIM (Al-Qaeda in the Islamic Maghreb) ir kitų, dabar Marokas teigia, kad Polisario kareiviai ir kiti sahraviai yra verbuojami teroristų, nors pačių marokiečių skaičiai šiose grupuotėse kelis kartus viršija sahravių skaičių. Taigi, jei Maroke įvyktų teroristinis išpuolis ir Marokas galėtų jį atsekti iki sachravių, jis savo rankose laikytų kozirį
Dėl Maroko pasipriešinimo jau dabar humanitarinė pagalba yra ribota – Jungtinių Tautų įsteigta MINURSO misija, skirta teisėtam referendumo organizavimui užtikrinti, yra viena iš kelių misijų, neturinčių įgaliojimo prižiūrėti žmogaus teisių įgyvendinimą.
Jeigu didžiosios jėgos, tokios kaip Prancūzija ir JAV, vedamos Ispanijos, kaip buvusios kolonijinės jėgos, nepaprieštaraus Marokui ir nespaus surengti referendumo, kurį Marokas įsipareigojo surengti, Maroką reikės jėga priversti išeiti iš Vakarų Sacharos. Deja, šiuo metu svarstomos alternatyvos, kurias pristatė Marokas, pavyzdžiui, suteikti Vakarų Sacharai tam tikrą autonomiją. Tačiau, pasak ekspertų, šis pasiūlymas tuščias. Be to, jei Hasano II sūnus Mohamedas VI, šiuo metu valdantis Maroką, Vakarų Sacharai suteiktų tikrą autonomiją, jos galėtų prašyti ir kiti Maroką sudarantys regionai, ko Maroko vietoje jokia valstybė nenorėtų. Patys sahraviai teigia, kad sutiks paleisti savo nepriklausomybę, jei referendume priimtas sprendimas bus „ne“. Jie nori balsavimo. Dabar marokiečiai, persikėlę į Vakarų Sacharą, skaičiumi viršija sachravius. Sahraviai sako Marokui: „Ko jūs bijote? Jūs žmonių daugiau nei mūsų žmonių, tad jie gali balsuoti už likimą Maroko valdžioje!“ Viso konflikto sprendimas yra surengti referendumą ir leisti sahraviams patiems nuspręsti savo ateitį, bet nepanašu, kad Marokas tai geranoriškai leis.
