Pietra Brettkelly: kino archyvas kaip šalies mikrokosmosas

Paskelbė: Narius Kairys Data: 2016-10-25 04:33

Spausdinti | Komentarai

Pietra Brettkelly. „Nepatogaus kino“ nuotr.

Blykčiojanti tiesa (2015) – filmas apie Afganistano kino archyvą, jame dirbančius žmones ir šiuolaikinį Afganistaną. Nors Pietra Brettkelly, dokumentinių filmų režisierė iš Naujosios Zelandijos, filme pirmiausiai rodo įtemptą dabartinę Afganistano politinę, socialinę ir ekonominę situaciją, ypač dėl to, kad šalis stovi savotiškoje kryžkelėje, jai ne mažiau svarbu atskleisti istorinę bei kultūrinę Afganistano raidą. Tai ji daro pasitelkdama Archyve rastus filmus – dokumentinius ir vaidybinius. Taigi kinas tampa ne tik kultūros saugojimo vieta, kitaip tariant, atminties mašina, bet ir aktyvus ją interpretuojantis, aiškinantis agentas, kurį talibai, priešingai nei daugelis totalitarinių režimų, naudojęsi kinu diegdami naują tikrovės sampratą, siekė visiškai sunaikinti.

Tiems, kas seka pasaulio žinias, yra įprasta vos ne kasdien girdėti Afganistano vardą. Deja, dažniausiai ši šalis asocijuojasi su karais (sovietų invazija, kurioje privalėjo dalyvauti ir lietuviai, vėliau – JAV invazija), skurdu, pabėgėliais, lyčių nelygybe, narkotikais ir t.t. Tačiau daugeliu atžvilgiu, pavyzdžiui, kultūriniu, Afganistanas tebėra terra incognita. Taigi norėčiau pradėti nuo tradicinio klausimo: kuo jus patraukė Afganistanas ir kaip atsidūrėte kino archyve?

Matote, man patinka keliauti į tokias šalis kaip Afganistanas. Kuo daugiau iššūkių, kuo labiau ta šalis skiriasi nuo Naujosios Zelandijos, kurioje gyvenu, tuo esu laimingesnė. Afganistane pirmąsyk lankiausi 2006 m. Tuomet kūriau kitą filmą. Mudu su operatoriumi, Jake‘u Bryantu, su kuriuo dirbu jau 14 metų, žinojome, kad norime čia dar kartą sugrįžti. Kelerius metus vadovavau dviem jauniems režisieriams Afganistane. Jie pasakė, kad egzistuoja tokia pusiau mitinė vieta, kur saugomi Afganistano filmai, bet niekas tiksliai nežino, kas ten yra. Be to, ten neįmanoma patekti. Kadangi esu užsispyręs žmogus, nusprendžiau, kad būtinai turiu ten nuvykti. Taigi vieną dieną pasiūliau jiems ten nueiti. Jie manė, kad mums nė neleis prisiartinti prie to pastato, nes jis stovėjo labai saugomame kelyje, kuriame yra nemažai ambasadų, katalikų bažnyčia, Tarptautinės saugumo pagalbos pajėgų (angl. ISAF) būstinė…

Tai buvo ypatingai karšta diena, labai ilgai ėjome Kabulo gatvėmis, mus daugsyk stabdė policija ir tikrino pasus. Virš galvos skraidė amerikiečių sraigtasparniai, aplink buvo gausybę kareivių. Pasakiau Golestanui, savo jaunajam kompanionui, kad, atrodo, susisprogdino savižudis. Todėl kitąsyk, kai mus sustabdė, paklausiau, kas čia vyksta. Pasirodo, į miestą atvyko Hillary Clinton… Galų gale, priėjome Archyvo vartus, tačiau sargas atsisakė mus įleisti. Puoliau prašyti jo, kad leistų bent su kuo nors pasikalbėti, juk atvažiavau net iš Naujosios Zelandijos, tačiau jis laikėsi savo. Atėjo dar vienas žmogus, bet ir jis pasirodė esąs neperkalbamas. Po kurio laiko prie tų dviejų prisijungė trečiasis. Šis, pamatęs, kad neketinu nusileisti, galiausiai pakvietė vidun susitikti su naujuoju direktoriumi – Ibrahimu Arifi. Jis buvo ką tik grįžęs į Afganistaną po 20 metų trukusios tremties Rusijoje ir Vokietijoje.

Man labai pasisekė, kad jis tuo metu ten buvo. Jis pasakė: „Atraskime šiuos filmus kartu.“ Taip dvejus su puse metų važinėjau į Afganistaną. Kiekviena diena buvo lyg Kalėdos: kokį filmą šiandien surasime, įdėsime į projektorių ir paleisime? Vis dėlto pagrindinė priežastis, kodėl ėmiau kurti šį filmą, buvo ta, kad Afganistano žmonės yra neteisingai reprezentuojami žiniasklaidoje. Jaučiau, kad noriu sukurti filmą, kuris pasakotų istoriją būtent apie afganistaniečius. Nenorėjau filme rodyti nei kareivių, nei užsieniečių, girdėti anglų kalbos ar kokio kitos. Siekiau perteikti ir suprasti jų kasdienį gyvenimą. Todėl Archyvas man buvo lyg šiuolaikinio Afganistano gyvenimo mikrokosmosas.

Jeano-Luco Godard’o filme „Mažasis kareivis“ vienas iš protagonistų sako: „Fotografija yra tiesa. O kinas – tiesa 24 kartus per sekundę.“ Jūs kiną poetiškai vadinate blykčiojančia tiesa. Toks yra ir filmo pavadinimas. Kodėl?

Apie tiesą dokumentinių filmų kūrėjai kalba nuolatos. Kas yra tiesa? Kieno tai tiesa? Tai moralės ir etikos klausimas. Filme man buvo svarbu pasakyti, kad tai yra mano tiesa. Niekas kitas, o aš stebėjau šią istoriją tam tikra laiko tarpą, todėl noriu, kad žiūrėdami filmą žmonės suprastų, jog ši perspektyva – mano asmeninė, nors tiesų ir yra daug. Žinoma, „blykčiojimas“ atsirado pirmiausiai dėl sąsajos su kinu, bet ir dėl to, kad tiesą sunku apčiuopti, ji labai trapi. Tiesa nėra materiali, nekintanti. Tai, kas nutiko šiandien, rytoj gali būti suvokiama jau kitaip. Į Afganistaną veržėsi daug skirtingų kultūrų, kurios bandė jį užvaldyti, daryti jam įtaką, todėl šioje šalyje tiesa buvo nustatoma tūkstančius kartų. Taigi žaidžiau su visomis šiomis reikšmėmis.

Ar prieš keliaudama į Afganistaną ką nors žinojote apie Afganistano kiną? Galbūt sutikote kitų kino kūrėjų? 

Beveik nieko nežinojau. Daug daugiau žinojau apie Irano kino kultūrą. Tiesa, mačiau „Osamą“ (afganistaniečio režisieriaus Siddiqo Barmako filmą, sukurtą 2003 m. ir apdovanotas Auksiniu gaubliu už geriausią užsienietišką filmą, aut. pastaba), netgi buvau susitikusi su jo režisieriumi, bet apie kitus filmus nieko nežinojau. Tiesą sakant, daugelis mano afganistaniečių draugų taip pat nieko nežinojo. Tai buvo labai atskira ir elitistinė kino pramonė, kuri jau kurį laiką nebuvo nieko nuveikusi. Visgi manau, kad paskutinius šimtą metų kinas yra mūsų kultūros saugykla. Talibanas stengėsi sunaikinti filmus, literatūrą, šokį, todėl tai, kad šie filmai išliko, jog yra žmonės, kurie jais rūpinasi, yra tam tikra maišto forma. Todėl kino juostos man tapo dar vienu personažu. Kai pirmąsyk ten patekau, mačiau kino juostas, kyšančias iš po žemės, krentančias nuo pastatų. Visur tvyrojo dulkės. Atrodė, kad filmų archyvas tarytum gyvas, kvėpuojantis padaras. Todėl pasakiau savo operatoriui, kad noriu, jog mūsų filmuota medžiaga irgi atrodytų kaip archyvinė. Jam pavyko surasti ir iš vieno amerikiečio „Ebay“ nupirkti du 70 metų senumo objektyvus, kurie išgavo gražų toną. Kitas svarbus elementas – archyve dirbantys žmonės. Ėjau į archyvą, nes maniau, kad ten galiu užfiksuoti tai, kas šiandien vyksta su mumis. Juk istorija kartojasi.

Kai pirmąsyk pasižiūrėjau jūsų filmą, pagalvojau apie kitus filmus, kurių objektas yra kino archyvas ir jame dirbantys žmonės. Susidaro įspūdis, kad paprastai visi šie žmonės, plušantys kino išsaugojimo, restauravimo srityje, be galo myli kiną ir yra visa širdimi atsidavę savo darbui. Jūsų filme yra trys labai skirtingi protagonistai: Archyvo direktorius Arifi, senukas prižiūrėtojas Isaaqas ir sodininkas Mahmoudas. Kodėl iš visų žmonių pasirinkote būtent juos?   

Pirmasis mano sutiktas personažas, aišku, buvo Arifi. Jo asmeninė istorija, supratau, bus filmo stuburas. Taip pat mačiau, kad tai labai ryškus personažas, filmui suteiksiantis dramatinių akimirkų, kurios, aišku, būtinos. Kartu jis reprezentavo afganistaniečių diasporą bei vidurinę, išsilavinusią klasę. Po kelių dienų sutikau senuką Isaaqą. Žmonės sakė, kad jis čia, archyve, gyvena jau 30 metų. „Ką reiškia „gyvena“?“ – nustebau. Jis archyvą laiko savo šeima, namais. Jis tapo savotiška ten esančių filmų metafora – ar juos išsaugos, ar jie mirs? Man Isaaqas atrodė tarytum dvasinis personažas, o sodininkas Mahmoudas – kaip herojus, kurio niekas nebūtų tikėjęsis. Kai išgirdau pasakojimą apie ketvertą vyrų, kurie liko archyve ir paslėpė nuo talibų filmus, paklausiau, kas jie tokie. Ir man parodė sodininką, šluojantį lapus. „Kas jis?“ „Tai Mahmoudas.“ „Ką? Sodininkas išgelbėjo filmus?“ Man atrodė, kad jis įkūnijo visus mylinčius kiną žmones – nesvarbu, kas jie tokie, iš kur kilo. Jie tiesiog myli kiną! Jei būčiau parodžiusi tokį personažą vaidybiniame filme, žiūrovai manimi nepatikėtų. Tačiau filmus išgelbėjo būtent jis. Apskritai, Mahmoudas – įdomi asmenybė. Jis turi 15 vaikų, gyvena moliniame name, kuriame nėra nei elektros, nei vandens. Taigi jis reprezentavo visai kitą Afganistano kultūros pusę. Arifi atėjo iš modernios viduriniosios klasės, o Mahmoudas – iš tradicinės. Ir į rinkimus jis ėjo su eilute, kurią vilkėjo vos antrą kartą – pirmą kartą, kai vedė. Rinkimai jam buvo ypatingas įvykis.

Filme jūs ne tik sekate dokumentinio kino konvencija ir pasakojate savo personažų istoriją, bet naudojate senus afganistanietiškus filmus, kurie atveria papildomą prasminį lauką – taip paskiri žmonių likimai persipina su šalies likimu. Matyt, turėjo būti sunku suderinti šiuos du lygmenis? Skaičiau, kad dirbote net su dešimčia skirtingų montuotojų…   

Tai buvo košmaras, kurio nenorėčiau pakartoti. Buvo kelios pagrindinės problemos. Dažniausiai filmavimo metu kartu su mumis nebūna vertėjų. Nors nesupratome dari kalbos, išmokome skaityti jų kūno kalbą, tai padeda bendrauti su vietiniais peržengiant kalbos barjerą. Be to, mums patinka dirbti būnant dviese, taip greičiau užsitarnaujame žmonių pasitikėjimą ir tuo pačiu galime greičiau reaguoti, jei kažkas atsitinka. Pirmiausia – iškilus nenumatytai grėsmei. Antra – jei kas nors pakviečia mus kur nors važiuoti. Vadinasi, į mašiną reikia spaustis tik mums dviem, o ne trims ar keturiems. Toks mūsų darbo metodas. Todėl kai grįždavau į Naująją Zelandiją, turėdavau išversti viską, ką tąkart nufilmavau, sukarpyti medžiagą ir pasižiūrėti, ar pavyksta gauti statybinius pasakojimo blokus. Kadangi filmavimai truko labai ilgai, reikdavo kartais keisti montuotoją, nes ankstesnis jau būdavo užsiėmęs kitkuo. Kassyk reikdavo iš naujo aiškinti visą filmo idėją, tai buvo labai sunku. Dėkui Dievui, mane pakvietė į Sundance‘o montažo laboratoriją, kur nuvykau su vienu iš montuotojų. Per tas dešimt dienų daug kartų verkiau. Filmas buvo visiškai suplėšytas, nors jie ir kartojo, kad viskas bus gerai. Kaip ir pastebėjote, jaučiau, kad rasta kino medžiaga bus labai svarbus filmo personažas, bet tuo metu nežinojau, kaip parodyti jo dvi puses. Viena vertus, norėjau atskleisti trumpą Afganistano kino istoriją, kad žiūrovas suprastų kontekstą. Kita vertus, šią medžiagą norėjau panaudoti daugiau eksperimentiniu būdu. Taigi kilo klausimai, ką ir kaip naudoti. Į juos atsakyti užtruko labai daug laiko. Paskutinis montuotojas buvo prancūzas – Nicolas Chaudeurge‘as, kuris dirba tik su vaidybiniais filmais. Norėjau duoti filmą žmogui, turinčiam dramatinį požiūrį į kiną ir perdėm nežinančiam visų faktų. Aišku, negalėjau priimti kelių jo pakeitimų, galų gale juk tai dokumentinis filmas. Tačiau jo indėlis buvo akivaizdus. Aš labai didžiuojuosi galutiniu rezultatu.

Rodydama „Blykčiojančioje tiesoje“ Archyve rastus afganistanietiškus filmus, viena vertus, juos tarytum išsaugojate, išgelbėjate nuo užmaršties, antra vertus, dėl pasirinktų ištraukų specifikos keičiasi, pildosi ir tai, ką jūs nufilmavote jau šiandienos Afganistane. Kodėl nusprendėte panaudoti archyvinę medžiagą? 

Esu ir anksčiau savo filmuose naudojusi archyvinę medžiagą, bet niekada nesu buvusi pačiame Archyve. Nežinau, ar atsakysiu į jūsų klausimą, bet… Archyvuose laikomi ne tik tos šalies filmai, bet ir viso pasaulio. Tarkime, mano filme yra scena, kur randamos dvi juostos. Viena iš jų buvo be pavadinimo. Žiūrėdama ją, atpažinau, kad tai Champs-Élysées. O filmo gale buvo romėniškai skaičiai – XIX.XV. Taigi susisiekiau su Prancūzijos kino archyvu: jei ieškote šito filmo, tai jis Afganistane. Bet jie jau turėjo šio filmo kopiją. Įsivaizduokite: kadaise prancūzų ambasada parodė šitą filmą, apie jį prancūzai užmiršo ir jis ilgainiui atsidūrė Afganistano Archyve, kurį įkūrė 7-ajame dešimtmetyje. Tai labai įdomi istorijos dalis, kuri lieka paslėpta. Todėl labai gaila, kad tiek daug archyvų šiuo metu nyksta. Nėra nei pinigų restauruoti filmus, nei juos saugoti.

Rusijoje vietoj kino archyvo pastatė dangoraižį. Jei ne tokie pasišventę žmonės kaip Naumas Kleimanas, veikiausiai visi seni filmai būtų išmesti tiesiog į gatvę. Žinoma, yra šviesių pavyzdžių: Bolonijoje vykstantis kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“ kaip tik stengiasi išsaugoti, restauruoti senus filmus ir parodyti juos šiuolaikiniams žiūrovams. Visgi grįžkime prie Afganistano. Ne paslaptis, jog tai patriarchalinės santvarkos šalis, ar dėl to susidūrėte su kokiais nors sunkumais?

Dirbau daugelyje islamiškų šalių. Tokiose šalyse stengiuosi elgtis taip, kaip to reikalauja tenykštė situacija. Afganistane turėjau burką, bet kol mes neišvažiavome su mobiliu kinu po šalies vietoves, man nereikėjo jos vilkėti, užteko skarelės. Pačiame Archyve visi elgėsi labai pagarbiai. Niekas neprikaišiojo man, kad kuriu filmą, niekas nebandė stabdyti ar drausti. Mes su Jake‘u elgiamės kiek kitaip nei kiti kino kūrėjai. Kai einame gatve ir tariamės, ką filmuoti, niekada nešaukiame, apsitariame tyliai. Neapsistojame viešbutyje, mūsų nesupa apsauga, kasdien keičiame savo dienotvarkę, kad nekiltų pagrobimo grėsmė. Taip pat neiname į ambasadas, užsieniečių vakarėlius, neiname į Žaliąją zoną, apskritai niekada nebūnu su kareiviais. Todėl į mane vietiniai nežiūrėjo kaip į dar vieną baltąją moterį. Man tai pasiteisino. Tik vienąsyk, kai jie planavo mobilaus kino maršrutą, Arafi pasakė, kad nelabai gera mintis man važiuoti į tą vietovę, todėl Jake‘as išvažiavo vienas. O aš likau mieste ir laukiau kelias dienas jų grįžtant. Dėl mūsų ilgamečio bendradarbiavimo Jake‘as žinojo, ko man tiksliai reikia. Mano ego dėl to nesišiaušia. Aš sukūriau 47 filmus. Manęs niekada niekas nesustabdė filmo kūrimo procese, niekada neprašė išmesti iš filmo tam tikrų epizodų. O Archyve žmonės labai gerbia kiną. Jiems labai patiko kalbėti su Jake‘u apie jo kamerą, objektyvus – apskritai visą įrangą. Tai buvo graži patirtis.

Jūs taip pat esate filmavusi Libijoje, Pietų Sudane, kas būtent jus traukia į konflikto zonas?

Aš tiesiog labai myliu kitokį gyvenimą. Man patinka gyvenimiški iššūkiai, patinka žinoti, kad aš gyvenu. Nenoriu gyventi įprasto, nuspėjamo, patogaus gyvenimo. Niekada nebuvau ištekėjusi, turėjusi vaikų. Man patinka būti ten, kur jaučiuosi šiek tiek nepatogiai, kur nežinau, kas manęs tiksliai laukia. Aišku, aš turiu tris pasus, pinigų, kurie leistų man pasprukti iškilus grėsmei. Tačiau mano draugai, gyvenantys šiose konflikto zonose, negali iš jų taip lengvai pabėgti. Todėl jaučiuosi labai privilegijuota, kad galiu daryti tai, ką darau.

Jūsų filme paliečiama galimybės išvykti ir prievolės likti tema. Kaip tikriausiai žinote, Europa šiuo metu išgyvena vadinamąją pabėgėlių krizę. „Nepatogus kinas“ taip pat atkreipė į tai savo dėmesį, pavyzdžiui, festivalį atidarė Gianfranco Rosi filmas „Liepsnojanti jūra“. Afganistanas – viena iš šalių, iš kurių žmonės stengiasi išvykti. Kaip manote, koks vaidmuo šioje krizėje tenka kino režisieriams? 

Pabėgėlių krizė yra tikra tragedija, nes dažnai viską nulemia tiesiog sėkmė. Man pasisekė, kad gimiau Naujoje Zelandijoje. Ar aš turiu teisę uždrausti kažkam tikėtis geresnio gyvenimo? Naujoji Zelandija – turtinga, didžiulė šalis, todėl negaliu nepykti žinodama, kad mes priėmėme tik 685 pabėgėlius iš Sirijos. Tai šlykštu. Jie gi žmonės. Kaip mes galime jiems atsukti nugaras? Manau, kad Afganistane situacija eis tik blogyn, nes Pakistanas šiuo metu nori atsikratyti afganistaniečių pabėgėliais. Kas jų laukia? Jie nieko nežino apie dabartinį Afganistaną, kalba urdu, nes visą laiką gyveno Pakistane. Taigi jų laukia tiesus kelias į neviltį ir skurdą. Manau, kad kino galia prilygsta žiniasklaidos galiai, yra svarbu parodyti tinkamą, kilnią istoriją, kad bendruomenės ir vyriausybės pamatytų, jog tai irgi žmonės, o ne statistika. Man regis, kad žmonija virto kažkokiu skaičių žaidimu. Juk taip lengva nusigręžti nuo numerio. Bet jeigu parodysime, kad šitas skaičius iš tiesų turi veidą, negalėsi nuo jo nusigręžti.

Šią numerių vietoj vardų strategiją naudojo naciai koncentracijos stovyklose ir sovietai gulaguose. „Nepatogiame kine“ rodytas filmas „Mergaitės neskraido“ apie Ganoje esantį oro uostą ir jame įsikūrusią NVO, kurios tikslas yra neva išmokyti vietines merginas skraidyti lėktuvais ir tokiu būdu jas įgalinti. Tačiau visas mokymo procesas, kurį kontroliuoja baltasis vyras iš Didžiosios Britanijos, taigi buvęs kolonizatorius, veikiau primena karo stovyklą. Be to, vietoj vardų į jas kreipiamasi ne kaip kitaip, o numeriais… Jūs sakėte, kad filmas turi galią suteikti bevardžiam subjektui veidą. Jūsų filme taip pat atsiskleidžia ir kita kino savybė – tai galimybė kirsti sienas: ar jos būtų fizinės, ar psichinės. Nors Archyvo direktorius Arifi, bijodamas, kad rinkimai išprovokuos šalyje pilietinį karą, išvyksta iš Afganistano, tačiau Archyvo komanda sėda į autobusiukus ir važiuoja rodyti afganistanietiškų filmų žmonėms, kurie jų niekada nematė. Man tai primena Wernerio Hercogo filme „Saulės piemenys“ girdėtą wodaabe priežodį: „Saulė kerta visas sienas, jokia strėlė negali jos pasivyti“. Taigi šiuo atžvilgiu, perfrazuojant wodaabe priežodį, jūsų filmas baigiasi optimistine ir pozityvia gaida. 

Tikrai taip. Tai buvo Arafi impulsas, skatinęs jį dirbti. Afganistano visuomenėje 70% žmonių yra beraščiai, taigi vizualinė istorija yra galingiausia pasakojimo forma. Todėl kiną jis matė kaip edukacinę priemonę, kuri padėtų suprasti, kokie jie buvo praeityje ir kokie gali būti ateityje, kuri ugdytų pagarbą vieni kitiems. Kartu jam kinas reiškė ir viltį, kad afganistaniečiai gali tobulėti, kad nepaskęs karo ir ekstremizmo pelkėje, kad jų nevaldys kitos šalys. Taigi jis suprato ir pripažino kino galią. Deja, dabartinė situacija tapo tokia pavojinga, kad jie nebegali toliau vystyti mobilaus kino. Bet jie, aišku, to nori.

Kai užbaigiau šį filmą, mane apėmė liūdesys, nes supratau, kad jeigu negrįšiu į Afganistaną, daugiau nepamatysiu šių žmonių, kadangi jie negalės išvykti iš šalies. Yra tik šešios valstybės, kurios išduoda afganistaniečiams vizas. Atrodo, kad jie gyvena kitoje planetoje. O juk jie nori to, ko ir mes: saugumo, stogo virš galvos, išsilavinimo vaikams…

Ar jums pavyko parodyti savo filmą Archyvo darbuotojams? Jei taip, kokia buvo jų reakcija?

Taip. Tai vienas iš mano darbo principų – parodyti filmą jo veikėjams. Tai darau, kai pasiekiu galutinį montažo etapą, t. y. prieš spalvų korekciją, garso suderinimą ir pan. Visi žino, kad neturi teisės prašyti manęs kažką keisti, bet rodau filmą, nes noriu paruošti žmones intensyviai patirčiai, trunkančiai 90 minučių, kuriuose yra suspausti dveji jų gyvenimo metai. Kitaip tariant, noriu, kad jie filmą išvystų intymioje aplinkoje, o ne kartu su minia žmonių.

Taigi parašiau Arafi, pasakiau, kad atvažiuosiu gruodį ir norėčiau parodyti filmą jų didžiojoje salėje. Arafi pasakė, kad bus tik jis ir keli valdžios atstovai: „Nenoriu, kad kiti darbuotojai dalyvautų peržiūroje.“ Na, filme matėte, koks jis žmogus… Taigi nusprendžiau su juo ginčytis ne telefonu, o būdama jau ten. Bet jis ir vėliau laikėsi savo – kiti turėjo filmą pasižiūrėti kažkada vėliau. Ryte nuėjau su filmu į Archyvą. Kino salėje priešais ekraną buvo pastatyti trys dideli krėslai valdžios atstovams ir nedidelė kėdė pačiam Arafi. Aš atsisėdau gale. Kai užgeso šviesa, į salę suplūdo visi Archyvo darbuotojai. Žiūrėdami filmą jie, aišku, ir juokėsi, ir komentavo. Paprastai man labai sunku žiūrėti savo filmą kartu su žiūrovais, bet šįsyk viskas buvo kitaip. Filmui pasibaigus, Mahmoudas sukalbėjo maldą už Isaaqą. Tai buvo labai jaudinanti akimirka. Mahmoudas juk yra žemutinis kopėčių laiptelis, o kino salėje jis jautė galįs atsistoti ir kalbėti. Niekas nepaprašė nieko keisti, nors buvau įsitikinusi, kad Arafi paprašys. Bet jis, priešingai, sakė: „Suprantu, kodėl priėmei tokį sprendimą, įterpei tokią sceną…“ Dabar, kai filmas jau užbaigtas, norėčiau darsyk nuvažiuoti į Afganistaną ir viešai parodyti filmą, bet dėl saugumo situacijos tai padaryti labai sunku. Žinau, kad Mahmoudas norėtų parodyti filmą savo žmonai ir vaikams, nes jie negali atvykti į Archyvą. Taigi vieną dieną vis viena tikiuosi nuvažiuoti ten ir bent duoti Archyvo darbuotojams filmo kopijas.

Manoteisės.lt

Manoteises.lt

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.